Molėtų rajonas, garsėjantis savo žaluma ir pramonės nepaliesta gamta, yra populiari vieta tarp poilsiautojų, ieškančių ramybės ir natūralumo.
Molėtų rajono žemėlapis
Čia mielai atvyksta žmonės iš Lietuvos ir Europos, o svarbiausia, kad jie atvažiavę sykį sugrįžta dar kartą. Molėtai - tas rajonas, kuriame ėmė kurtis vienos pirmųjų kaimo turizmo sodybų.
Molėtai - Ramybės ir Natūralumo Oazė
Molėtų rajono meras Stasys Žvinys džiaugiasi, kad į jų kraštą atvykstantys užsieniečiai ieško ramybės ir natūralumo. Tie, kurie nori gamtos, apsistoja ne prabangiuose viešbučiuose, o kaimo turizmo sodybose.
Be lietuvių pasigrožėti Labanoro ir Asvejos parkais, stebėti žvaigždžių į Kulionyse esantį pasaulinio lygio muziejų, pasidairyti po Radvilomis garsius Dubingius ar Videniškių vienuolyno ansamblį atvyksta vokiečiai ir skandinavai.
Jo teigimu, į žalią ir nei aktyvaus žemės ūkio, nei pramonės neužterštą Molėtų kraštą atvykstantys užsieniečiai ieško ramybės ir natūralumo.
„Tie, kurie nori gamtos, apsistoja ne prabangiuose viešbučiuose, o kaimo turizmo sodybose“, - teigia S.Žvinys ir čia pat papasakoja linksmą istoriją, kaip sodyboje, kurioje buvęs tvenkinys, apsistojęs užsienietis pasisiūlė šeimininkui sumokėti už leidimą pasiklausti kurkiant varlių.
Po rekonstrukcijos turistus pakvies žvejų muziejus Mindūnuose. Greta jo kuriasi amatų centras, kuriame bus galima ir tinklą nusimegzti, ir žvakę nusilieti.
„Vis dėlto mums dar reikia vystyti infrastruktūrą. Juk ne vien permiegoti užsieniečiai atvažiuoja. Vienam norisi varlių paklausyti, kitas ieško aktyvaus poilsio, trečiam reikia kelionių“, - svarstė Molėtų rajono meras.
Kaimo Turizmo Sodybų Pasirinkimas Molėtų Rajone
Molėtų rajone galima rasti įvairių kaimo turizmo sodybų, pritaikytų skirtingiems poreikiams. Štai keletas iš jų:
- "Adomėnų sodyba" - Miškiškių I k., Luokesos s.
- "Ančėnai" - Ančėnų k., Suginčių s.
- Andreikėno Jono sodyba - Parašės k., Mindūnų s.
- "Antalakaja" - Antalakajos k., Mindūnų s.
- Arlauskienės Gražinos sodyba - Babilninkų k., Suginčių s.
- Babelienės Agnės sodyba - Luokesos k., Luokesos s.
- "Baltieji Lakajai" - Antalakajos k., Mindūnų s.
- Bareikio Milvydo sodyba - Suginčių k., Suginčių s.
- Bareikio Petro sodyba - Babilninkų k., Suginčių s.
- Beinoro Juliaus sodyba - Antakščių k., Alantos s.
- "Danutės pirtis" - Inturkės k., Inturkės s.
- "Duobys" - Kazlų k., Alantos s.
- "Gilužio" sodyba - Narušiškio k., Balninkų s.
- "Giraitė" - Giraitės k., Dubingių s.
- "Gojaus smuklė" - Gojaus k., Luokesos s.
- "Įlankos sodyba" - Šaukšteliškių k., Luokesos s.
- "Kliukai" - Kliukų k., Dubingių s.
- Kraujalienės Stasės sodyba - Paaisetės II k., Suginčių s.
- Molėtų Laivio Felikso sodyba - Piešiškių k., Alantos s.
- Laurinavičiaus Petro sodyba - Juodakampio k., Mindūnų s.
- Leikauskienės Audronės sodyba - Vieversių k., Dubingių s.
- "Malūnėlis" - Malūnėlio k., Joniškio s.
- Poilsiavietė "Olandų kaimelis" - Zatiškio viensėdis, Balninkų sen.
- "Pas Gytį" - Skudutiškio k., Suginčių s.
- "Pas Razgūną" - Kaulakių k., Luokesos s.
- "Pas Šeštoką" - Babilninkų k., Suginčių s.
- Petraičio Mariaus sodyba - Marguolių k., Giedraičių s.
- "Ramybė" - Ščiūriškių kaimas, Luokesos sen.
- "Santa Barbara" - Graužės k.
- "Stirnelė" - Kraujelių k., Mindūnų s.
- "Stirnelės viensėdis" - Stirnelės viensėdis, Mindūnų sen.
- "Šniūrai" - Šniūrų k., Inturkės s.
- Telksnio Vlado sodyba - Alaušų g.
- "Terakota" - Laurinavičių ūkis, Martyniškių k., Giedraičių s.
- "Terra poilsis" vila - Gruodžių k., Balninkų s.
- Ulio Alberto sodyba - Laumikonių k., Dubingių s.
- Valainio Rito sodyba - Ciūniškių k., Dubingių s.
- Veriko Viliaus sodyba - Antamalkestės k., Čiulėnų s.
- Verkausko Arūno sodyba - Laumikonių k., Dubingių s.
- Vidžiūnienės Genovaitės sodyba - Ažuluokesos k., Luokesos s.
- "Virinta" - Čiulėnų k., Čiulėnų s.
- Vižinio Arvydo sodyba - Babilninkų k., Suginčių s.
- Vyšniauskienės Vandos sodyba - Juodiškių k., Čiulėnų s.
- "Želvynė" - Želvos k., Suginčių s.
- "Žemuogynė" - Geliogalių k., Balninkų s.
Taip pat galite rasti jaukią kajutę miške, esančią 10 minučių pėsčiomis nuo Želvų ežero. Čia rasite smėlėtą maudyklos krantą ir gaivinantį vandenį. Kitoje ežero pusėje rasite Molėtų observatoriją, kurią galima aplankyti naktį. Už papildomą mokestį galėsite naudotis pirtimi, esančia namelyje, o atsipalaiduoti siūlomas karštas medinis kubilas.
Viena iš kaimo turizmo sodybų Molėtų rajone
Triukšmo Problema Paežerėse
Vis dėlto, poilsiautojai ir vietiniai gyventojai susiduria su triukšmo problema. Lietuvoje nėra instrumentų, kuriais būtų galima išspręsti nuolatinio triukšmo problemą. Naktį ar vėlų vakarą triukšmauti draudžiama, tuo tarpu dieną iš automobilių ar kaimo turizmo sodybų sklindanti garsi muzika yra „legali“.
Policijos baudos triukšmautojų ir kaimo turizmo sodybų savininkų negąsdina, regioninių parkų direkcijos skėsčioja rankomis, o garsios muzikos ir alkoholio mėgėjai, žinodami, jog yra nebaudžiami, taip „ilsisi“ gamtoje. Anot jos, nei rajonų, nei šalies lygiu dėl triukšmo nedaroma nieko.
Kita vilniečių šeima, turinti sodybą netoli Varėnos, pasakoja apie jaunimą, kuris atvyksta į sodybas be šeimininkų ir leidžia rusišką muziką iki trečios valandos nakties. Jie teigia, kad valstybėje nėra sukurtų instrumentų tam, kad palaikytų tylą.
Savivaldybės ir Policijos Pozicija
Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direktorius Gedas Kukanauskas sako, kad triukšmo problema jam nėra žinoma. Molėtų savivaldybės administracijos direktorius Sigitas Žvinys teigia, kad šiemet apie tokią problemą negirdėjo ir kad visiems galioja bendras įstatymas, leidžiantis triukšmauti iki 22 valandos.
Lietuvos policijos departamento Komunikacijos skyriaus vedėjas Ramūnas Matonis teigia, kad dieną sklindant triukšmui reiktų matuoti decibelų lygį, o tai daro ne policija, o kitos atsakingos institucijos.
Alternatyvus Poilsis: Lieknėjimo ir Sveikatingumo Stovyklos
Be tradicinio kaimo turizmo, Molėtų rajone siūlomos ir lieknėjimo bei sveikatingumo stovyklos. Jose dalyviai gali pagilinti žinias apie mitybą, sportuoti, mėgautis vandens pramogomis ir pirties malonumais.
Stovyklos programoje numatytas sportas: giluminis kvėpavimas, riebalų deginimo treniruotės, vandens aerobika ežere, pirties malonumai.
Pirtyje išbandysime mūsų sukurtus pylingus. Pirmasis medaus pylingas-kaukė veidui. Jį išbandysite pirtyje, jo sudėtyje yra medaus, rožių aliejaus, persikų kauliukų aliejaus ir gintaro dulkių.
Iš Miesto Į Kaimą: Smulskių Šeimos Istorija
Ilona ir Audrius Smulskiai, beveik prieš du dešimtmečius apsistoję nuomojamoje sodyboje, negalvojo visam laikui likti kaime. Dabar jie sėkmingai ūkininkauja ir džiaugiasi gyvenimu gamtoje.
„Iškeitusi gyvenimą mieste į kaimą, pajutau vidinę atgaivą, laisvę.
Avižinis Kisielius Kūčių Tradicijose
Lietuvių kultūroje avižos užima ypatingą vietą, o patiekalai iš jų turi gilias tradicijas. Avižinis kisielius - neatsiejama Kūčių stalo dalis, simbolizuojanti ne tik sotumą, bet ir ryšį su protėviais bei gamta. Straipsnyje panagrinėsime avižų kisieliaus reikšmę, papročius, susijusius su jo gaminimu ir vartojimu, bei jo panaudojimą liaudies medicinoje.
XX a. pirmoje pusėje avižinis kisielius buvo privalomas Kūčių stalo patiekalas, o kūčiukai, aguonpienis ir net žuvis dar nebuvo paplitę. Apie penkis nuošimčius šeimų be jo neapsieis ir šiemet, ypač šiaurės rytų Lietuvoje ir pamaryje.
Apie avižų kisieliaus svarbą Klaipėdos krašte rašyta spaudoje; atkreiptas dėmesys, kad ir virtas jis ne bet kaip: „Kisieliui avižas grūsti pradėdavo kelias dienas prieš Kūčias.
Grūsdavo piestose, kurias pirmiausia gerai apvalydavo nuo negerų dvasių, nes jose mėgdavusios važinėtis raganos. Grūsdavo visi šeimos nariai, kad visi ir visuomet turėtų avižų“ (Jaunoji Lietuva, 1936, Nr. 12). Avižų kisieliaus svarbą (ne tik per Kūčias) liudija ir senieji šaltiniai.
Kūčių dieną prie tvoros pririšdavo avižų pėdą sakydami, kad tai kūčia paukšteliams Tauragnų apylinkėse ūkininkai. Kalėdų rytą tą šieną ir avižas nešė į tvartą ir dalijo visiems gyvuliams apie Kėdainius žinomas paprotys po Kūčių vakarienės nuimti šieną nuo stalo, padėti jį pastalėn ir ant to šieno dėti saiką avižų.
Simbolizmas ir Burtai
Lietuvoje (ir Baltarusijoje) iš avižinio kisieliaus paviršiaus spręsdavo apie ateinančių metų sėkmę.
Kalėdų laikotarpiu šis valgis sakralizuojamas dėl jau aptartos avižos kaip javo svarbos ūkyje (ypač arkliui) ir kisieliaus - avižinės masės, kuri kitą kokybę įgauna rūgimo proceso metu.
„Žemaičiai, labiau pietiniai, spėdavo iš avižinio kisieliaus. Pagal tai, kaip jis sustingęs ar kaip rūgdamas suskilinėja, spręsdavo, kaip seksis šeimai. Jei stingdavo gražiai, lygiai, vadinasi, šeimoje viskas bus gerai.
Verdant kisielių dėl jo gerumo reikėjo kreiptis į kurį nors šeimos narį (deja, jau ne į Rūgutį). Ignalinos, Švenčionių apylinkėse vaikams valgant kisielių tėvai sakydavo: „Užviste baltų arklį.“ Apie Joniškį šeimininkė, išvirusi kisielių, šūktelėdavo kam nors iš namiškių: „Išsišiepk ir pamatysi!“ Reikėdavo paklausti: „Ką pamatysiu?“ Atsakoma: „Ką kumelė išjojo.“
Avižinis kisielius šiuose pasakymuose asocijuojamas su arkliu, o šis - su būsimaisiais žemės ūkio darbais, juk nuo jų sėkmės kadaise priklausė gyvenimo kokybė. Ignalinos, Švenčionių apylinkėse vaikams valgant kisielių tėvai sakydavo: „Užviste baltų arklį.“
Avižos Istorijoje ir Kultūroje
Motiejus Pretorijus (1635-1707) „Senovės prūsų ekonomijoje“ iš valgių pirmiausia minėjo avižinį kisielių, avižinių kruopų čiulkinį, o iš XVII a. gėrimų - keptinį gėrimą iš vandenyje paraugintos duonos, rugių, žirnių ir avižų mišinio.
Friedrichas Samuelis Bockas (1716-1785), pagarsėjęs penkių tomų veikalu „Rytų ir Vakarų Prūsijos ūkinė gamtos istorija“, aprašė ir mėgstamiausius valstiečių valgius (avižinį kisielių (Kiessel), šaltanosius (Schaltenooss), šiupinį (Schupunis, Schuppine), iš avižų ir miežių pasidaromą alų, midų, rupią raugintą ruginę duoną.
Senovėje jos esą augusios kaip piktžolės. Tai vienas iš vėliausiai paplitusių kultūrinių augalų; mokslininkų teigimu (pavyzdžiui, Jono Krikščiūno), pirmaisiais mūsų eros amžiais jas pradėję auginti slavai, germanai, lietuviai ir latviai. Kas tos avižos? Lotyniškai aviža - avena; apibūdinama ji kaip tokia laukinė žolė.
Avižos tiko ir svarbiems, aukojimo apeigose, magijoje naudotiems patiekalams - duonai ir alui - daryti. Avižainę duoną, alų minėjo Simonas Daukantas. Jie tebegyvuoja tautosakoje: „Išblyškęs kaip avižinis alus“ arba dainos žodžiai: „Padariau alutį grynų avižikių…“, „Prastas gyvenimėlis - duona avižinė, putra dirsinė.“ Avižų pieno sudėtis panaši į motinų pieno, todėl juo buvo girdomi silpnesni arba paliegę vaikai.
Šios savybės, padedančios žmogui sustiprėti, buvo susijusios su išskirtine avižos kaip javo forma (neaukštas stiebas, žiedynas - išsiskėtusi šluotelė, trižiedės varputės), kuri nulėmė jos įsitvirtinimą tradicinėje kultūroje.
Ji dažnai sužmoginama, pavyzdžiui, prakalba dainoje: „Aviža prašė gražiai pasėti, aviža prašė gražiai išakėti…“, ginčijasi: „Taip susiginčijo aviža su grikiu.
Aviža (javams retai tai nutinka) turi moteriškosios giminės vardą, jos varpoje glaudžiasi viena ar pora varpelių, kurios vadinamos jos vaikais. Apie Joniškį sakoma: „Kad avižos vaikas su vaiku, tai avižos bus skalsios.“ Iš sakmės aišku, kad aviža - „vieniša motina“.
Manoma, kad avižos kaip pašariniai javai Lietuvos (ir ne tik) ūkiuose įsitvirtino po mongolų-totorių ordų antpuolių. Jie įrodė, kad su eikliais žirgais įkuriamos galingos, milžiniškas teritorijas apimančios imperijos. Po jų invazijos avižos ėmė sparčiai plisti Europoje.
XX a. pradžioje pagal pasėlių plotus jos buvo antros po rugių, bet maistui ūkininkai nedaug jų tenaudodavę. Lietuvoje avižos priskiriamos prie duoninių javų (kaip ir rugiai, miežiai, kviečiai). Jos buvo skirtos gyvuliams ir pirmiausia arkliams šerti.
Lietuvoje sparčiausiai plito avižų rūšis, kurią žmonės vadino „vienašonėmis“ arba „karčiais“. Jų grūdai iš tikrųjų būna susitelkę vienoje varpos pusėje ir primena arklio karčius.
Beje, jį būtinai virė (ir tebeverda) baltarusiai, iš dalies ir lenkai, o latviams, vokiečiams toks valgis nežinomas. Taip tarsi nejučia pereiname prie vieno iš pagrindinių Kūčių valgių - avižų kisieliaus - mitologizavimo.
Avižos Liaudies Medicinoje
Aviža gerbiama kaip vertingas maistinis augalas, naudotas ne tik kasdienėje mityboje, bet ir kaip priemonė nusilpusiems ligoniams gydyti. Liaudies medicinoje buvo pritaikyti ne tik avižų grūdai, bet ir sėlenos, želmenys, šiaudai.
Pastebėta, kad avižos gerai veikia sergančius inkstų ir kepenų ligomis, gerina virškinimą, grąžina prarastą energiją. Senovės germanų žiniuoniai pirmieji pastebėjo, kad avižos pastato ant kojų nuvarytus arklius, be to, jie avižine tyre ėmė maitinti ligonius ir patyrė išskirtinį jos poveikį sveikatai, taip pat suvokė, kad avižos padeda stimuliuoti protinę veiklą.
Pavyzdžiui: „Kojų niksterėjimą gydė avižomis. Tiltų k. Petras Kučinskas visada turėdavo atsargoje nekultų avižų. Ligonio paprašytas jis nuskindavo nuo avižos 15 grūdų ir bevardžiu pirštu skaičiuodavo tris kartus neatsikvėpdamas ir vis atstumdamas iš krūvelės po grūdą. Paskui visus grūdus surišdavo į skudurėlį ir pririšdavo ligoniui prie nikstelėtos vietos. Ligonis nešiodavo tol, kol pasveikdavo“ (Vytautas Galvėnas, „Liaudies medicina Valkininkų apylinkėse“, Kraštotyra, 1971).
„Gydant vyrus nuo gumbo ant pilvo pakabindavo rožančių, statydavo uzboną. Jį, gerai įkaitintą ugnyje, dėdavo ant avižiniu kisieliumi pateptos odos. Po tokios procedūros kaip ranka atimdavo gumbą iš ligonio“ (Pranas Juozapavičius, Dzindzakės žemei prabilus, V., 2009).
Prieš keletą metų užrašiau pasakojimą: „Gal kokių penkių metų labai apkvarau - karščis, silpnumas, o an galo visų mani išmėtė vocim. Motulė ko cik nedarė, niekas nemačino… Teta iš Darželių prirodė - užšucykit avižinių šaudų ir tegu paguli tan vandenin… Necikėtai - akyse užsitraukė tos šunvotės ir ėmiau sveikc“ (Puvočių k., Varėnos r.). Medzinian kubilan užšucino šaudus ir dar ovažtai šiltan vandenin (su visais šaudais) insodzino, an viršaus paklodį užmetė.
Šios žinios greitai tapo žinomos ir mūsų krašte. Avižos kadaise vadintos totorkomis, tai irgi liudytų, kad į Europą jas atnešė mongolai-totoriai.
Ryšys Su Arklių Kultu
Knieti avižas (patiekalus iš jų) susieti su arklio simbolika. Juk avižos ir avižinis kisielius ant Kūčių stalo „atstovauja“ arkliui. Ar neatrodo, kad dalis šio arklių šventinimo papročio „nusėdo“ į Kūčių vakaro apeigyną? Ar ne todėl iki šių dienų užrašomas paprotys po Kūčių valgiais nukrautu stalu dėti arklio pakinktus, o ir šienas nuo stalo po apeigų būtinai nešamas į gyvulių tvartus?
Plačiai paplitęs (bet retai vykdomas) tikėjimas, kad būtent arkliams negalima duoti šieno nuo Kūčių stalo. Kūčių vidurnaktį pirmiausiai ir svariausiai prakalbąs arklys…
Jas iš dalies atkartoja iki šių dienų Gražiškiuose (Vilkaviškio r.) neužmiršta kalėdinė „Šyvio šokinimo“ tradicija. Tai asocijuojasi su tikėjimais, kad tam tikru laiku garbinami protėviai persirengę ir raiti keliauja po sodybas.
Žirgo kaip tarpininko tarp gyvųjų ir mirusiųjų vaidmenį yra pagrindę Gintaras Beresnevičius, Norbertas Vėlius ir kt. Arklys priklauso šventumo sferai, juk ir pasakose pas Dievą žmogų neša baltas arklys. Manoma, kad baltas ar žilas arklio atspalvis neatsitiktinis - tai mirusiųjų pasaulio spalva.
Juk ir Saulės grįžimo švenčių apeigose avižinis kisielius asocijuojasi ne tik su arkliu, bet ir su neįprasta - šyva, širma - spalva. Juk apie paliegusį, sunkiai sergantį žmogų sakoma: „Išsirgo, liko kaip aviža“ arba: „Tavo veido spalva negyva - kaip avižinis kisielius.“ Tai užuomina į anapusinį pasaulį, juolab kad Kūčių vaišės skirtos ir vėlėms.
Kazimieras Būga apibūdino, kad vėlė - vėjo nešiojama dvasia. Užrašyta pasakojimų, kuriuose vėjas lyginamas su vėle. Pavyzdžiui: „Senoji Augulienė iš Paberžių sako atsigulusi daržinės pašaly ir užsnūdo. Junta, kažkas ją žadina iš miego ir sako: „Kelkis iš čia ir eik sau, čia mano vietelė, čia aš po darbo ilsiuosi. Mano darbas kelt audras, ardyt namų stogus, verst medžius, laužyt kryžius. Po to darbo aš vėl ateinu ton vieton, kur esu palaidotas, pailsėti. Mane ką tik užgimusį mažutėlį mergaitė nužudė ir šioje vietoje palaidojo. Mūsų tokių yra daug. Mes vargstame žemėje keldami viesulus ir audras…“
Regioniniai Skirtumai ir Papročiai
Etnologė Nijolė Marcinkevičienė džiaugiasi, jog lietuviai visame pasaulyje garsėja išskirtiniais Kūčių papročiais, ir ragina ir toliau jų nepamiršti.
Per adventą - giesmės
Beveik mėnesį iki didžiųjų švenčių trunkantis adventas, pasak etnologės, lietuviams, ypač žemaičiams, buvo labai svarbus. Jo metu buvo giedamos įvairios giesmės, matyt, kilusios dar iš Mažosios Lietuvos, iš Mažvydo laikų, jo užrašytų giesmių.
„Ir žemaičiai, nors ir neužsiėmė kažkokiomis ypatingomis linksmybėmis, bet itin ilgą laiką išlaikydavo tą susikaupimą. Jie taip pat turi savo mitą apie kalvį ir kūjį, zodiako ženklų išlaisvintą saulę ir panašiai“, - pasakojo etnologė.
Specialistės teigimu, pačių Kūčių metu visoje Lietuvoje buvo laikomasi pasninko. Ypač uoliai buvo pasninkaujama pietryčių Lietuvoje - Švenčionyse, Molėtuose, Varėnos, Lazdijų rajonuose. Itin stengdavosi moterys - į burną neimdavo nė duonos grūdo. Jei ragaudavo verdamą pasninkinę sriubą, tai po to išspjaudavo. Ir visa tai vykdavo su tam tikromis intencijomis.
Kūčių dieną mažiausiai pasninkaudavo žemaičiai. Tiesa, kasdieninį maistą pakeisdavo kitokiu - avižiniu kisieliumi, virdavo pasninkinį šiupinį.
„Ir apskritai žemaičiai teikdavo mažiau reikšmės. Jiems aktualesnės buvo Velykos. O štai kitame krašte buvo labiau akcentuojamos Kalėdos. Tai buvo pati didžiausia, svarbiausia, paslaptingiausia šventė“, - sakė N.Marcinkevičienė.
N.Marcinkevičienės teigimu, Lietuvoje priskaičiuojama apie 100 Kūčių patiekalų, tačiau tai, etnologės manymu, tik simbolinis skaičius, galintis labai greitai išsipūsti. Visoje Lietuvoje populiaru kūčiukai, aguonpienis, silkė, žuvis, grybų patiekalai, avižinis-spanguolinis kisielius, žirniai ir kviečiai.
Žemaitija išsiskiria tuo, kad ant stalo būtinai turėdavo kanapių ar kanapių pieno. Kaip ir Mažojoje Lietuvoje, ant jų stalo taip pat dažnai buvo avižinis kisielius. Dar Žemaitijoje, kaip ir Aukštaitijoje, populiarūs buvo kviečiai. Juos ruošdavo saldžiai, tarsi sriubą. Taip pat kviečius dažnai apibarstydavo netgi tuo pačiu sutrupintu kalėdaičiu.
Žemaičiai, labiau pietiniai, spėdavo iš avižinio kisieliaus. Pagal tai, kaip jis sustingęs ar kaip rūgdamas suskilinėja, spręsdavo, kaip seksis šeimai. Jei stingdavo gražiai, lygiai, vadinasi, šeimoje viskas bus gerai. Burtų ir spėjimų būdavo daug ir jie, ko gero, būdingi visai Lietuvai. Jie yra itin archajiški, galbūt tik dabar atrodo kiek nuvalkioti.
Žemaitijoje, Mažojoje Lietuvoje tos eglutės buvo didesnės negu Pietryčių Lietuvoje. Čia mažas eglutes pasikabindavo prie stalo ar pastatydavo kampelyje. Žemaičiai savo didesniąsias eglutes pastatydavo nuošalyje, akcentuodavo jų dydį ir grožį. Žemaitijai taip pat būdingi burokiniai liktorėliai, kai į išskaptuotą buroką buvo įdedama žvakelė“, - sakė etnologė.
Pirmosios Kalėdų eglutės, ko gero, pasirodė Vakaruose.