Lietuva garsėja savo nuostabia gamta ir ramiu kaimo gyvenimu, todėl kaimo turizmas čia itin populiarus. Šiame straipsnyje apžvelgsime kaimo turizmo sodybų patirtį Lietuvoje, apžvelgsime atsiliepimus ir naudingus patarimus norintiems įkurti ar tobulinti savo sodybą.
Sodybos kūrimo idėjos ir įkvėpimas
Indrė, grįžusi iš emigracijos, įkūrė kaimo turizmo sodybą Ažušilės kaime. Jos teigimu, viskas prasidėjo gana natūraliai - be didelių planų. Moteriai buvo stiprus noras būti arčiau namų, gamtos, gyventi savaip ir kurti jaukią aplinką, kurioje būtų gera gyventi šeimai bei tęsti tėvų pradėtą kaimo turizmo verslą. Sodyba tapo gyvenimo tikslu ir pamatu, kurį norėjosi saugoti ir plėtoti toliau.
„Visos kaimo idėjos ir norai gimė iš širdies - norėjosi turėti kažką, kas atspindėtų tai, kas man svarbu: jaukumą, natūralumą, estetiką ir tikrą ryšį su gamta bei žmonėmis“, - sako Indrė. Kaimo turizmo sodybą šeima paveldėjo iš tėvų, tad verslas gyvuoja jau apie 25 metus. Kai su vyru dar gyveno Anglijoje, nusprendė grįžti į Lietuvą, prikelti sodybą antram gyvenimui ir tęsti tai, ką seniai pradėjo tėvai. Remontai ir verslo plėtra prasidėjo prieš gerus septynerius metus.
Kadangi Indrė baigusi interjero dizainą, jos idėjos matomos visur - nuo spalvų iki dekoro detalių. „Viskas prasidėjo nuo baltai perdažytos lovos - ją atnaujinome, tada supratome, kad grindys nebetinka, paskui - sienos ir taip pamažu pasikeitė visas vidus. Po to netiko ir stogas - buvo senas ir kiauras, tad teko jį keisti, kartu atnaujinom kaminus, fasadą, įrengėm jaukią terasą. Viskas prasidėjo nuo mažų dalykų ir baigėsi gana grandioziniais namo remontais. Kaip sakoma, apetitas kyla bevalgant - pradėję negalėjom sustoti, norėjosi vis geriau ir gražiau. Tobuliname iki šiol - norai ir fantazijos dar nesibaigė“, - pasakoja pašnekovė.
Sodybos aplinka ir gamtos integracija
Ji taip pat priduria, kad lauko darbai sodyboje prasidėjo nuo triušių voljero. Vis tik vėliau Indrė suprato, kad po medžiu puikiai atrodytų terasėlė. Vėliau sodyboje atsirado vaikų žaidimų zonos, netradicinės pirtys. Po medžiais taip pat sukūrė mažas poilsio zonas.
„Norisi, kad žmonės turėtų kur pailsėti, bet kartu nenutoltų nuo gamtos - tarsi susilietų su ja, bent akimirkai atitrūktų nuo blizgučių ir materialių dalykų, suprastų, kad paprastume slypi didžiausios gyvenimo dovanos ir grožis. Juk esame gamtos svečiai ir turime svečiuose elgtis atsakingai. Todėl statant namus ir terasas, man svarbiausia buvo kuo mažiau pažeisti vijoklius, medžius. Patikėkite, ne visi statybininkai suprato mano norus - juk lengviau viską pašalinti, nei dirbti aplink vijoklius ar medžių šaknis. Bet be jų kiemas būtų niūrus ir tuščias. Gal todėl žmonės ir pastebi mūsų sodybą - čia daug gamtos ir žalumos“, - pasakoja moteris.
Vienoje iš terasų Indrė paliko centre augantį klevą - aplink jį pakabino krėslus, hamakus, kad būtų galima atsisėsti pavėsyje, po medžiu, ir mėgautis paukščių čiulbėjimu. „Ta terasa tapo tarsi gyvenimas po klevu“, - pasakoja Indrė. Kadangi jos tėtis - biologas, sodyboje netrūksta įvairių augalų. Dauguma medžių - obelys, graikiniai riešutai, lazdynai - dar tėvų sodinti. Tai vieta, kur jauku ne tik kūnui, bet ir širdžiai.
JAUKI SODYBA PRIENŲ RAJONE, NORINTIEMS SUSIKURTI SAVO NAMUS, APSUPTUS GAMTOS IR RAMYBĖS
Iššūkiai ir sprendimai kuriant sodybą
Didžiąją dalį idėjų ir sprendimų sodyboje Indrė priėmė pati, vadovaudamasi savo intuicija, stebėjimais ir noru sukurti vietą, kurioje būtų gera tiek jai, tiek svečiams. „Žinoma, padėjo ir šeima, ir turėjome daug pagalbininkų, kurie tvarkė stogą, elektrą, nes kai kurių darbų nemokėjome ir samdėme žmones. O kuriuos darbus mokėjome, darėme viską patys“, - pasakoja pašnekovė.
Indrė sako, kad sezono metu didžiausias iššūkis yra teritorijos priežiūra, nes žolės pjovimas „suvalgo“ didelę dalį laiko, taip pat reikia išmėžti gyvūnus. „Auginame augalus, sodinukus. Viską sodiname, ravime. Sodo darbai daugiausiai „suvalgo“ laiko. Dirbame patys tiek viduje, tiek lauke, nes nieko nesamdome. Patys taisomės baldus, mėgstu daug ką perdažyti, atnaujinti, prikelti baldus naujam gyvenimui“, - atskleidžia pašnekovė.
Anot moters, ji sodyboje dirba itin daug - tiek fiziškai lauke, tiek prižiūrėdama detales, tiek bendraudama su svečiais. Be to, užsiima ir pagrindiniu kaimo turizmu. „Bet tuo pačiu tai yra mano ramybės ir įkvėpimo vieta. Čia einu basomis, maudausi ežere, džiaugiuosi samanų spalva ir tylos garsais. Tai vieta, kurioje dirbti nėra sunku, bet ir nėra labai lengva, tačiau viskas vyksta iš meilės“, - teigia ji.
Anot Indrės, didžiausi iššūkiai - ne techniniai, o emociniai. Kartais tenka įveikti nuovargį, abejonę ar jausmą, kad darai per daug. Be to, viską darant nuoširdžiai, ji nori, kad kiekvienas svečias jaustų tikrą rūpestį, o tai reikalauja daug energijos.
„Tačiau viskas atsiperka - kai matai grįžtančius žmones, kai girdi padėkas, supranti, kad eini teisingu keliu. Tad sodyboje iššūkių yra daug - nuo finansų iki lapų, kurie krenta. Gyvename tarp miškų ir ežerų, tad veiklos čia tikrai netrūksta! Auga žolė, krenta lapai, lūžta medžių šakos, daiktai ir baldai genda, tad viską tvarkome ir taisome savo rankomis. Galėčiau visą sąrašą vardinti, kiek visko sodyboje nuveikti ir problemų išspręsti, bet kas turi namus ir sodybas, tikrai supranta, apie ką kalbu“, - priduria ji.
Patarimai pradedantiesiems
Indrė priduria, kad reikia daug darbštumo, netingėti dirbti, norėti dirbti sodyboje, nes niekas savaime nepasistato ir nepasidaro. „Daug dalykų daromės patys, kad sutaupytume. Jeigu viską mokėtume kitiems žmonėms, manau, nelabai egzistuotų verslas“, - juokiasi ji.
Anot moters, jeigu yra noro dirbti, ypač jaunimui, verta dirbti ir užsidirbti. Nors Indrė gyvenime šio verslo perimti neplanavo, po gyvenimo užsienyje planai pasikeitė ir ji suprato, kad labai nori grįžti namo, nes jautė didelį ilgesį ir meilę Lietuvai. „Man labai tinka posakis: „Visur gerai, bet namie geriausia!“ Tad labai džiaugiuosi, jog šiuo metu gyvenu Lietuvoje, savo sodyboje, o mano sukurtas pasaulis suteikia žmonėms džiaugsmo. Visos idėjos gimsta natūraliai, labai noriu toliau plėstis ir kurti naujus projektus bei idėjas“, - sako ji.
Korsakų sodybos istorija
Korsakų sodyba išsidėsčiusi kiek atokiau ir labiau panėšėja į vienkiemį, vis dėlto ji yra toje pačioje Širvintos upės pusėje, kaip ir Družų kaimas. Dėl to sodyba priklauso jam. „Kelionė link šios sodybos prasidėjo labai įdomiai - nuo draugų, kurie pirmi šiame kaime nusipirko sodybą ir atsikėlė čia gyventi. Kai atvažiavome jų aplankyti, lyg tarp kitko paklausėme, gal kas netoliese parduoda kokią sodybą?“ - pasakoti pradeda Judita.
Patys Korsakai, buvę panevėžiečiai, apie tai, kad kažkada gyvens ir kursis Širvintų krašte, negalvojo. „Dešimt metų gyvenome Vilniuje ir sugalvojome, kad jau gana nuomotis, laikas turėti kažką savo. Buto nenorėjome, svajojome apie tikrą sodybą. Ėmėme ieškoti žemės, norėdami pradėti statybas. Užklausėme draugų, o jie ir sako: „Važiuojame, parodysime gražią vietą.“ Atmynėme su jais čia pirmą kartą dviračiais, tiesiai iš kaimo“, - prisiminimais dalijasi moteris.
Dabartinio Korsakų namo vietoje stovėjo labai panašus senas namas. Šalia jo - apgriuvęs tvartas ir didysis, nuostabusis ąžuolas. „Kai pamatėme galingąjį ąžuolą, o dar, nusileidę nuo kalniuko, ir upę atradome, - tuo mūsų visos paieškos ir baigėsi. Supratome, kad radome tai, ko ieškojome.
Sužinoję sodybos kainą, nustėrome, tiek pinigų neturėjome. Mūsų laimei, prasidėjusi krizė labai greitai sumažino sodybų kainas, taip pat ir šios. Pirminė kaina buvo labai didelė, vėliau ji nukrito beveik perpus, tačiau vis tiek, sukrapštę iš visur kur galėjome, tesurinkome pusę reikiamos sumos“, - pasakoja sodybos šeimininkė.
Supratę, kad į širdį įkritusios sodybos neįperka, Korsakai ieškojo toliau. „Netikėtai man paskambino vyro sesuo Edita. Sako: „Sugalvojau tokį dalyką - gal ieškokime kur nors bendrai žemės, kad galėtume kartu statytis? Kokį 30 km nuo Vilniaus, į Kernavės pusę.“ Nustebau ir pasakiau, kad jau turime nusižiūrėję tokį kampelį, bet nuo Vilniaus - 50 km. Pasiūliau nuvažiuoti ir apžiūrėti. Editai ir jos vyrui Pauliui ši vieta irgi patiko iš pirmo žvilgsnio.
Korsakai sodybą pirmąkart apžiūrėjo 2009 metų lapkritį, nusipirko 2010 metų gruodį. Atėjus pavasariui, šeimininkai ėmė vis dažniau čia važiuoti. „Kaip tikri miesčionys, gavę kiemą, pirmiausiai nusipirkome nešiojamąją žoliapjovę, kuria šienavome gegužę iki pažastų užaugusias žoles. Sodybos reljefas labai gražus, sklypą viename krašte gaubia upė - palei ją tęsiasi apie 500 metrų. Vieną tvenkinį čia jau radome, antrą išsikasė vyro sesuo.
Apibendrinant, kaimo turizmo sodybos kūrimas yra nuolatinis procesas, reikalaujantis daug darbo, kūrybiškumo, atsidavimo ir meilės gamtai. Tačiau, įdėjus pastangų, galima sukurti nuostabią vietą, kurioje gera ne tik jums, bet ir jūsų svečiams.