Straipsnyje nagrinėjama antstolio atsakomybė parduodant turtą skolininko pasiūlytam pirkėjui, remiantis Lietuvos teismų praktika ir teisės aktais. Ieškovė UAB „Aksa holdingas“ teisme pareiškė ieškinį, prašydama panaikinti antstolės S. K. 2011 m. kovo 3 d. sudarytą turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą, kuriuo buvo perleistas G. L. priklausęs gamybinis pastatas UAB „VESPILA“.
Ginčo Esmė
Ieškinyje nurodoma, jog BIĮ „Gilaba“ savininkas buvo atsakovas G. L.. Kauno apygardos teismas 2011 m. balandžio 8 d. iškėlė bankroto bylą IĮ „Gilaba“. G. L., kaip IĮ „Gilaba“ savininkas, žinodamas, kad IĮ „Gilaba“ yra nemoki ir kad jau yra paduotas pareiškimas dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, pasiūlė antstolei jo turto pirkėją, t. y. išieškojimas buvo vykdomas be varžytynių, supaprastinta procedūra.
2011 m. kovo 3 d. buvo sudarytas turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktas, kurį Ignalinos rajono apylinkės teismas patvirtino 2011 m. balandžio 12 d., t. y. po IĮ „Gilaba“ bankroto bylos iškėlimo. Atsakovė UAB „VESPILA“ nuosavybės teisę į gamybinį pastatą įregistravo 2011 m. gegužės 4 d.
Ieškovės nuomone, atsakovas G. L. turėjo informuoti visus kreditorius apie įmonės nemokumą, be to, žinodamas, jog teisme yra paduotas pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo, apie tai informuoti antstolę ir susilaikyti nuo turimo turto mažinimo. Savo ruožtu antstolė ir teismas privalėjo sustabdyti turto pardavimo procedūras, tačiau dėl nesąžiningų atsakovų veiksmų ir galbūt netinkamo pareigų vykdymo atsakovo G. L. turtas buvo neteisėtai perleistas.
Ieškovės Argumentai
- Pareiškimas dėl bankroto bylos IĮ „Gilaba“ iškėlimo buvo paduotas 2011 m. vasario 28 d., pareiškimą padavė pats atsakovas G. L..
- G. L. privalėjo informuoti antstolę S. K. bei teismą apie IĮ „Gilaba“ nemokumą.
- Atsakovas G. L. sąmoningai nuslėpė IĮ „Gilaba“ nemokumo faktą, siekdamas užbaigti turto perleidimo sandorį.
- Turtas buvo perleistas atsakovei UAB „VESPILA“, kuri per savo valdymo organus ir akcininkus yra susijusi su atsakovu G. L..
Ieškinyje teigiama, kad Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau - ir ĮBĮ) 9 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta imperatyvi norma, kuria nustatoma, jog teismui priėmus pareiškimą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, įmonės turtas (lėšos) pagal šiuos vykdomuosius dokumentus gali būti areštuojamas, tačiau šio turto realizavimas ir (ar) išieškojimas sustabdomas.
Pateikus pareiškimą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, turėjo būti sustabdytas ne tik išieškojimas iš BIĮ „Gilaba“ turto, bet ir G. L. turto, kaip neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens savininko, kuris, įmonei esant nemokiai, savo turtu atsako įmonės kreditoriams.
Ieškovė pažymėjo, kad Ignalinos rajono apylinkės teismas 2011 m. kovo 3 d. aktą patvirtino 2011 m. balandžio 11 d., t. y. jau po to, kai buvo iškelta bankroto byla IĮ „Gilaba“.
Ieškovė padarė išvadą, jog 2011 m. kovo 3 d. turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktas pažeidė ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalies bei 34-35 straipsnių imperatyvias nuostatas, todėl aktas turėtų būti pripažintas negaliojančiu CK 1.80 straipsnio pagrindu.
Ieškovės nuomone, nagrinėjamu atveju reikia įvertinti ir tai, kad G. L. ir UAB „VESPILA“ akcininkai bei valdymo organai yra tarpusavyje susiję asmenys, vadinasi, turtas iš esmės ir toliau yra valdomas G. L..
Abejonių sandorio šalių sąžiningumu kelia ir tai, kad gamybinės patalpos buvo parduotos už mažą kainą - 148 000 Lt, kai, VĮ Registrų centro duomenimis, atlikus masinį turto vertinimą ir praėjus 3 metams po sandorio sudarymo, vidutinė turto rinkos vertė yra apie 198 000 Lt.
Ieškovė akcentavo, kad patenkinus ieškinį bus padidintos kreditorių galimybės patenkinti finansinius reikalavimus iš bankrutuojančios įmonės.
Pirmosios Instancijos Teismo Sprendimas
Kauno apygardos teismas 2015 m. gegužės 8 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas nustatė, kad Ignalinos rajono apylinkės teismo Hipotekos skyriaus teisėjas 2008 m. gruodžio 15 d. nutartimi Nr. 27 pagal kreditorės AB „Swedbank“ 2008 m. gruodžio 5 d. pirminį prašymą areštavo G. L. nuosavybės teise priklausantį gamybinį pastatą.
Antstolė S. K. 2009 m. gegužės 28 d. patvarkymu priėmė išieškotojos AB „Swedbank“ pateiktą vykdyti 2009 m. balandžio 22 d. Ignalinos rajono apylinkės teismo Hipotekos skyriaus išduotą nutartį Nr. 23 dėl 671 735,96 Lt išieškojimo iš skolininko G. L. išieškotojos AB „Swedbank“ naudai.
Po atliktų varžytynių procedūrų 2011 m. kovo 3 d. buvo surašytas turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktas, kuriuo antstolė S. K. pardavė UAB „VESPILA“ ginčo turtą už 145 000 Lt sumą.
Teismas taip pat nustatė, kad Kauno apygardos teismas 2011 m. balandžio 8 d. nutartimi iškėlė IĮ „Gilaba“ bankroto bylą.
Teismas nustatė, kad buvusios BIĮ „Gilaba“ kreditorės AB „Swedbank“ ir UAB „Swedbank lizingas“ nuo 2012 m. birželio 21 d. iki 2014 m. rugpjūčio 26 d. nereiškė reikalavimo ir jokių pretenzijų dėl šioje byloje ginčijamo 2011 m. kovo 3 d. turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui akto.
Esant šioms nustatytoms faktinėms aplinkybėms, teismas sutiko su atsakovės UAB „VESPILA“ pozicija byloje, kad bankrutavusios bendrovės naujajam kreditoriui visi veiksmai, atlikti iki jo įstojimo į bylą, yra privalomi tiek, kiek jie būtų buvę galimi ir privalomi pradiniam kreditoriui.
Teismas pažymėjo, kad įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs nuostatą, jog reikalavimams dėl turto pardavimo iš varžytynių, perdavimo išieškotojui, turto pardavimo be varžytynių aktų pripažinimo negaliojančiais taikomas vienų metų ieškinio senaties terminas (CPK 602 straipsnio 3 dalis).
Teismas konstatavo, kad reikalavimas dėl turto pardavimo akto ieškovės nurodomu pagrindu galėjo būti pareiškiamas per vienų metų ieškinio senaties terminą, skaičiuojamą nuo turto pardavimo akto sudarymo dienos, t. y. iki 2012 m. kovo 4 d.
Teismas atkreipė dėmesį į CK 1.128 straipsnio nuostatas, pagal kurias prievolės asmenų pasikeitimas nepakeičia ieškinio senaties termino ir jo skaičiavimo tvarkos, jeigu įstatymuose nenustatyta kitaip.
Teismas pažymėjo, kad ĮBĮ 21 straipsnio 2 dalies 3 punkte (redakcija, galiojusi iki 2015 m. sausio 1 d.).
Civilinio proceso kodekso 704 straipsnis
Civilinio proceso kodekso 704 straipsnyje įtvirtinta, kad areštuoto turto pirkėją iki varžytynių paskelbimo specialiame interneto portale skolininkas gali surasti pats arba pavesti tai padaryti kitiems asmenims.
Parduodamas turtą savo surastam pirkėjui, skolininkas turi daugiausia galimybių išvengti nuostolių ir derėtis dėl kainos. Kai prasideda varžytynių procesas, galutinės turto pardavimo kainos iš anksto žinoti jau neįmanoma.
Varžytynėse parduodamo turto pradinė kaina įprastai mažesnė už rinkos kainą dėl papildomų turto valdymo apribojimų.
Juk varžytynėse nekilnojamas turtas gali būti parduodamas 20 proc. ar net 40 proc. mažesne kaina už rinkos kainą, o skolininko pasiūlytas pirkėjas sumoka visą turto arešto akte nurodytą kainą arba kainą, kurios pakanka skolai ir priverstinio išieškojimo išlaidoms padengti.
Ieškinio Senaties Terminas
Reikalavimams dėl turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui ar turto pardavimo iš varžytynių akto arba turto perdavimo išieškotojui akto pripažinimo negaliojančiu taikomas vienų metų ieškinio senaties terminas.
Šis terminas pradedamas skaičiuoti nuo šioje dalyje nurodyto akto surašymo dienos, išskyrus šio straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą atvejį.
602 straipsnis
1. 2011 06 21 įstatymu Nr. (Žin., 2011, Nr. 2. 2023 12 12 įstatymu Nr. (TAR, 2023, Nr.
7) jeigu turto pardavimas skolininko pasiūlytam pirkėjui ar turto pardavimas iš varžytynių arba turto perdavimas išieškotojui pažeidė esmines suinteresuotų asmenų teises.
2.
3. Reikalavimams dėl turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui ar turto pardavimo iš varžytynių akto arba turto perdavimo išieškotojui akto pripažinimo negaliojančiu taikomas vienų metų ieškinio senaties terminas. Šis terminas pradedamas skaičiuoti nuo šioje dalyje nurodyto akto surašymo dienos, išskyrus šio straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą atvejį.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) nutartyje apie sandorių negaliojimą dėl suklydimo ir vekselio teisinę prigimtį pasisakyta, kad vekselio abstraktumo savybė per se nelemia, kad išrašius ginčijamus vekselius buvo automatiškai sukurta dvigubo įsiskolinimo situacija. Nutartyje apie vykdymo procesą pasisakyta, kad sprendžiant ieškinio tapatumo klausimą svarbu nustatyti, ar ieškovas ir atsakovas yra tie patys asmenys, kurie buvo šalys tą patį ieškinio faktinį pagrindą ir dalyką turinčioje byloje. Vertinant, ar dviejų ieškinių dalykai sutampa, svarbu ginčo materialinis santykis, t. y. Pabrėžta, kad antstolio teisė disponuoti svetimu turtu yra atsiradusi įstatymo pagrindu, todėl ši teisė turi būti įgyvendinama griežtai laikantis teisės normomis nustatytos kompetencijos ribų ir tik įstatyme nustatytu būdu.
Turto pirkimo-pardavimo sutartis arba perdavimo aktas yra prilyginami notaro patvirtintai sutarčiai ir yra nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai (ĮBĮ 33 straipsnio 3 dalis). Pagrindas pripažinti turto perdavimo bankroto procese aktą negaliojančiu yra ĮBĮ ir jį įgyvendinančiame teisės akte nustatytų varžytynių procedūrų neteisėtumas, pažeidimas. Jo neįrodžius, nėra pagrindo pripažinti neteisėtu ir negaliojančiu perdavimo akto. Nagrinėjamu atveju ieškovė, prašydama pripažinti 2013 m. gruodžio 9 d. ir 2017 m.
Nutartyje, skirtoje daiktinei teisei, pabrėžta, kad tokiais atvejais, kai servitutas nustatomas visam žemės sklypui (jo plotui), nors ir nustatoma daiktinė teisė - servitutas, savo esme ši teisė (servitutas) atitinka kitą daiktinę teisę - užstatymo teisę. Nustatant servitutus siekiama kuo mažesnio tarnaujančiojo daikto savininko teisių varžymo, visais atvejais ieškoma viešpataujančiojo daikto ir tarnaujančiojo daikto savininkų interesų pusiausvyros, kad viešpataujančiojo daikto savininkas galėtų naudotis tuo daiktu, kuo mažiau ribodamas tarnaujančiojo daikto savininko teises. Šie kriterijai taikytini ir tais atvejais, kai viešpataujančiojo daikto savininkas siekia servituto pakeitimo, pvz., kaip šiuo atveju servitutams naudojamų žemės sklypų ploto sumažinimo. Dėl šios priežasties tokiu atveju, kai sumažinamas servitutui naudojamo žemės sklypo plotas, tarnaujančiojo daikto savininko teisės neturi būti suvaržytos labiau negu prieš tai, t. y.
Kitoje nutartyje teisėjų kolegija dar kartą pabrėžė, kad ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį teismas ex officio turi patikrinti ne tik tai, ar ieškinio senaties terminas nepraleistas, bet ir tai, ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti. Ieškinio senaties termino atnaujinimą reglamentuojančiose teisės normose nenustatyta aplinkybių, kurios laikytinos svarbiomis praleistam terminui atnaujinti, sąrašo; taip pat neįvardyta kriterijų, kuriais remdamasis teismas turėtų spręsti dėl tokių aplinkybių pripažinimo svarbiomis praleisto termino priežastimis. Teismas, spręsdamas svarbių priežasčių konstatavimo klausimą, turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgti į ieškinio senaties instituto esmę ir jo paskirtį, ginčo esmę, šalių elgesį ir kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Kiekvienu atveju turi būti taikomi ne vidutiniai, o individualūs elgesio standartai dėl bylos šalių, dėl kurių sprendžiamas praleisto ieškinio senaties termino priežasčių svarbos įvertinimo klausimas.
Sprendžiant klausimą, ar sutartis buvo sudaryta, taip pat svarbu atsižvelgti į sutarties sudarymo būdą. Iš CK 6.154, 6.159 straipsnių nuostatų darytina išvada, kad sutarties esmė - šalių susitarimas, t. y. šalių valios sutapimas. Paprastai sutartis sudaroma pateikiant pasiūlymą (ofertą) ir priimant pasiūlymą (akceptą), tačiau tai nėra vienintelė sutarties sudarymą patvirtinanti procedūra, nes CK 6.162 straipsnio 1 dalyje nustatyta galimybė šalių susitarimą pasiekti ir kitokiais veiksmais.
Nutartyje dėl kartu gyvenančių nesusituokusių asmenų turto teisinio statuso pasisakyta, kad sprendžiant sugyventinių ginčą dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, nuosavybės teisės, teismo pirmiausia turi būti nustatyta, ar dėl šio konkretaus turto objekto buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise. Ši aplinkybė gali būti įrodinėjama visais leistinais įrodymais, o įrodinėjimo pareiga tenka asmeniui, siekiančiam bendrosios dalinės nuosavybės teisės pripažinimo. Tik nustačius buvus sugyventinių susitarimą įgyti konkretų turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise turi būti sprendžiama dėl kiekvienam iš bendraturčių tenkančios bendrosios nuosavybės teisės dalies, atsižvelgiant į šios nutarties 24 punkte išvardytus kriterijus.
Atsižvelgdama į tai teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą kasacinio skundo argumentą, kad bylą nagrinėję teismai, nustatę, jog šalys nuo 2005 m. nesusituokusios gyveno drauge, vedė bendrą ūkį, kūrė bendrą gyvenimą kooperuodamos savo asmenines lėšas ir darbą, turėjo spręsti, kad šalis siejo jungtinės veiklos (partnerystės) susitarimas sukuriant bendrosios dalinės nuosavybės teisę į ginčo butą, o spręsdami priešingai nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos. Priešingai, net ir nustačius nesusituokusių asmenų gyvenimo drauge, ūkio tvarkymo kartu faktą, dėl kiekvieno konkretaus turto objekto nuosavybės formos turi būti sprendžiama atskirai, t. y.
Taip pat pažymėta, kad visuotinai žinomomis aplinkybėmis gali būti pripažįstamos bylos nagrinėjimo metu objektyviai žinomos bylos šalims bei bylą nagrinėjančiam teismui aplinkybės. Dėl tokių aplinkybių egzistavimo ginčas objektyviai negalimas, tačiau gali būti ginčas dėl jų įvertinimo, kvalifikavimo.
Finansiniai Reikalavimai
Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi patvirtintas kreditorių finansinių reikalavimų sąrašas, į kurį įtraukti ir šie trečios eilės kreditorių reikalavimai:
- UAB „Doleta“ - 32 582,78 Eur (21 999,83 Eur skola bei 10 582,95 Eur palūkanų)
- UAB „Kartis“ (buvusi UAB „Vilniaus doleta“) - 32 018,01 Eur (22 636,99 Eur skola bei 9 381,02 Eur palūkanų)
Apeliacinio teismo nutarties 37 punkte nurodyta, kad aplinkybės laikytinos esminėmis, siekiant nustatyti UAB „Inkomlita“ finansinio reikalavimo pagrįstumą, tačiau pirmosios instancijos teismas jų nevertino, todėl vėl neatskleidė bylos esmės.
Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad apeliacinio teismo 2020 m. gegužės 26 d. nutarties 17 ir 18 punktuose nurodytos išvados turi prejudicinę reikšmę šioje byloje, sprendžiant UAB „Inkomlita“ finansinio reikalavimo pagrįstumo klausimą UAB Premmier bankroto byloje. Apeliacinis teismas, atsižvelgdamas į pirmosios instancijos teismo neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, konstatavo ne konkrečias faktines aplinkybes bei prejudinę reikšmę turinčius faktus, o būtent momentus, dėl kurių liko neatskleista bylos esmė.
BUAB „Kartis“ bankroto administratorius 2020 m. birželio 4 d. paaiškinimuose nurodė, kad trečiasis asmuo P. D. niekada negrąžino teisėtai varžytynėse nupirktų reikalavimų į UAB Premmier LT ir UAB Premmier, todėl turėjo teisę disponuoti šiomis skolomis. Toks aiškinimas prieštarauja materialinės teisės normoms, nes solidarūs kreditoriai gali atsirasti tik šalių susitarimo (tarp skolininko ir kreditorių) arba įstatymo numatytais atvejais (CK 6.18 straipsnio 1 dalis). Šiuo atveju „solidarūs kreditoriai“ (UAB „Arsdekosta“ ir UAB „Inkomlita“) neva atsirado ne susitarimo su skolininkais pagrindu, o kreditoriaus susitarimo su trečiuoju asmeniu pagrindu.
Santrauka
Šiame straipsnyje aptarti svarbūs aspektai, susiję su bankroto varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu terminais. Ieškinio senaties terminas, kreditorių teisės, antstolio atsakomybė ir teismų praktika yra esminiai elementai, kuriuos reikia įvertinti nagrinėjant tokius ginčus. Straipsnyje pateikta informacija gali būti naudinga tiek teisininkams, tiek asmenims, susidūrusiems su bankroto ir turto išieškojimo klausimais.
WEBINAR | Susijusių asmenų sandorių kainodara: penki praktiniai patarimai kaip atitikti reikalavimus
tags: #bankroto #varzytiniu #akta #pripazinti #negaliojanciu #terminas