Baudžiamojo proceso kodeksas: Patekimo į gyvenamąją patalpą sąlygos

Teisė į asmens privataus gyvenimo gerbimą priskiriama vadinamosioms antrosios kartos žmogaus teisėms, kurios susiformavo po Antrojo pasaulinio karo, siekiant geresnės kultūrinės (taip pat socialinės, ekonominės) visuomenės narių padėties. Įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą. Privatus gyvenimas yra suprantamas kaip kiekvieno asmens sritis, į kurią niekas negali be asmens sutikimo įsikišti.

Europos Žmogaus Teisių Teismas Strasbūre

Visuotinis dėmesys, potencialios medicininės, technologinės ir kitokios galimybės dangstytis, apsimesti kitu žmogumi ir su tuo susijusios negatyvios pasekmės, gali padaryti žmogų labai pažeidžiamą, jeigu beatodairiška intervencija į asmeninį gyvenimą, apie kurį pašaliniams nėra reikalo ir būtinybės žinoti ir toliau nebus tinkamai bei laiku pasirūpinta. Tam pirmiausia pasitelkiamos įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatos, kurios numato individo privataus gyvenimo apsaugos atvejus, būdus bei priemones ir taip užkerta kelią įsibrauti, atskleisti ar panaudoti informaciją apie asmens privatų gyvenimą be jo sutikimo ar jam nežinant. Šios pusiausvyros ir leistino elgesio, susijusio su informacijos apie žmogaus privatų gyvenimą disponavimu, pažeidimas, sudaro pagrindą taikyti pažeidėjui civilinę, o tam tikrais atvejais ir baudžiamąją atsakomybę.

Privataus gyvenimo samprata ir apsauga

Privatumas, dabartinėse visuomenėse dažniausiai yra suprantamas ir vertinamas kaip konstitucinės teisės principas. Šis principas šiuolaikinėse valstybėse teisėje atsirado palyginti neseniai, maždaug antroje XX a. pusėje, nors jo ištakas reikėtų ieškoti ir ankstesniuose amžių teisės doktrinose. Privatumas, kaip teisės principas, pirmiausia buvo bandomas apibrėžti moksliniuose straipsniuose. 1890 m. D. Warrenas ir L. D. Brandeisas paskelbė straipsnį "Teisė į privatumą" (The Right to Privacy), kuriame apibrėžė šią teisę, kaip teisę būti paliktam vienam (right to be alone). Privatumas gina nuo nepagrįsto kitų asmenų (draugų, kaimynų, darbdavių, žurnalistų) kišimosi. Dabartinė JAV jurisprudencija praplėtė privatumo koncepciją ir ji apima tokias sritis, kaip santuoka, palikuonys, vaiko auklėjimas ir lavinimas.

Privatumas - teisė būti paliktam vienam

Šiuolaikinėje teisėje privatus gyvenimas yra suprantamas kaip kiekvieno asmens sritis, į kurią niekas negali be asmens sutikimo įsikišti. Atsižvelgiant į šiuolaikinio žmogaus interesų ir užsiėmimų ratą, tampa labai sudėtinga apibrėžti visa, kas patenka ar galėtų patekti į sąvokos "privatu" turinį. Toks privatumas apima skaitlingiausią spektrą duomenų, kuris subjektyviuoju vertinimu, yra svarbus žmogui. Informacija turi būti ne tik apie asmens privatų gyvenimą, bet ji turi būti ir jam svarbi. Informacijos svarbos kriterijus visų pirma yra grindžiamas subjektyviuoju žmogaus vertinimu.

Privatumo pažeidimu laikomas informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimas tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą. Privatumas siaurąja prasme suvokiamas kaip tie privataus gyvenimo elementai, kurių apsauga yra užtikrinama baudžiamosios teisės poveikio priemonėmis. Privatumas visų pirma reiškia imperatyvų draudimą įsibrauti. Apsauga įstatymu - tai garantas, kad asmuo, kurio teisė į privatumą yra pažeista, galės kreiptis į atitinkamas institucijas ir ši jo teisė bus apginta. Šia siauriausia prasme reiškia asmens apsaugą nuo galimų neteisėtų kėsinimųsi. Todėl privatumas, jo būtų galima apibrėžti, kaip asmens apsaugą nuo galimo neteisėto kišimosi į jo asmeninę erdvę, į privatumą.

Teisinis reglamentavimas Lietuvoje

Informacijai apie asmens privatų gyvenimą, be Konstitucijos ir tarptautinės teisės aktų, skiria daug Lietuvos įstatymų. Tarp tokių paminėtini 1996 m. priimtas ir galiojantis 2000 m. redakcijos Visuomenės informavimo įstatymas, Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas, kuris buvo priimtas 1998 m. ir šiuo metu galiojanti jo 2000 m. redakcija. Taip pat paminėtina, kad Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas gina asmens teisę į vardą, įskaitant teisę į pavardę, vardą (vardus), pseudonimą, drausdamas įgyti teises ir pareigas prisidengiant kito asmens vardu, numatant teisės pažeidimo atveju, t.y. kitam asmeniui neteisėtai veikiant jo asmens vardu ar kitokiu būdu pasisavinant svetimą vardą, ar kliudant juo naudotis, pareikšti ieškinį teisme, reikalaujant tokius veiksmus nutraukti bei įpareigoti atlyginti dėl to padarytą turtinę ir neturtinę žalą.

Svarbu paminėti Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymą, kuris reglamentuoja santykius, kurie atsiranda tvarkant asmens duomenis automatiniu būdu, taip pat neautomatiniu būdu tvarkant asmens duomenis susistemintas rinkmenas: sąrašus, kartotekas, bylas, sąvadus ir kita. Šis įstatymas nustato fizinių asmenų, kaip duomenų subjektų, teises, šių teisių apsaugos tvarką, juridinių ir fizinių asmenų teises, pareigas ir atsakomybę tvarkant asmens duomenis. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas reglamentuoja asmens privataus gyvenimo apsaugą atliekant ikiteisminio tyrimo ir bylos teisminio nagrinėjimo procesinius veiksmus. LR BPK reglamentuoja asmens privataus gyvenimo apsaugą nagrinėjant bylas, taip pat kitas bylas, kai siekiama užkirsti kelią paskelbti žinias apie privatų proceso dalyvių gyvenimą. Pabrėžtina, jog šias teises privalu užtikrinti visiems baudžiamojo proceso dalyviams, įskaitant įtariamąjį bei teisiamąjį.

Įsibrovimas: Būdai ir kvalifikavimas

Įsibrauti galima įvairiais būdais: įsilaužiant (išlaužus duris, išdaužus langą, išardžius stogą), įveikiant žmonių pasipriešinimą, panaudojant raktus (jie gali būti padirbti, parinkti, rasti, pavogti), magnetines korteles, nuotolinio valdymo pultus ar kitokias spynos atidarymo priemones ir instrumentus, kuriais atidaromas spynos užraktas jo nesulaužius ir nesugadinus, t. p. Lietuvoje įsibrovimas yra neteisėtas, kai į patalpą, saugyklą ar saugomą teritoriją patenkama be formalaus pagrindo, neturint teisėto intereso, teisės ten įeiti. Neteisėtumas reiškia, kad kaltininkui į patalpą draudžiama įeiti be tam tikro leidimo. Draudimas gali būti nuolatinis arba galiojantis tam tikrą laiką, pvz., kai parduotuvė ar įmonė užrakinta.

Veika nebus kvalifikuojama kaip įsibrovimas, jei asmeniui nedraudžiama būti tam tikrose patalpose, pvz., parduotuvėje jos darbo metu, ir tada, kai asmens įėjimas į patalpą, saugyklą ar saugomą teritoriją susijęs su gamybine ar darbine veikla (pvz., ugniagesiai gaisro gesinimo metu, pardavėja jos darbo metu ir kita). Nusikalstamai veikai kvalifikuoti svarbu tai, kad kaltininkas į patalpą, saugyklą ar saugomą teritoriją patenka be savininko ar kito teisėto turto valdytojo valios ar prieš ją, todėl įsibrovimu laikomi ir tie atvejai, kai patenkama pro praviras duris ar langą, kai jį atidarius tik iš dalies patenkama į patalpą, tai yra įkišus ranką paimami ten esantys daiktai. Baudžiamasis kodeksas nustato atsakomybę už įsibrovimą į kito žmogaus gyvenamąjį namą, butą ar kitą gyvenamąją patalpą arba jos priklausinius, įskaitant saugomą būsto teritoriją.

tags: #baudziamojo #proceso #kodeksas #patekimas #i #gyvenama