Teisės aiškinimas padeda nustatyti tikrąją teisės normos prasmę bei teisiškai argumentuoti, kodėl pateikiama tikroji teisės normos prasmė yra racionali, protinga ir pagrįsta.
Teisės aiškinimo svarbą pirmiausia lemia tai, kad teisė, kaip žmonių elgesio taisyklių visuma, formuluojama kalba.
O tam, kad tų taisyklių būtų laikomasi ir kad teisės normos tekste įtvirtintus draudimus ar leidimus būtų galima įgyvendinti, žmonės privalo juos suvokti.
Žodis „aiškinimas“ (lot. interpretation) dažniausiai suprantamas kaip tam tikro reiškinio prasmės, esmės nustatymas, t.y. kaip pažintinis procesas.
Visų plačiausiai (sensu largissimo) aiškinimas reiškia bet kurio mus supančio pasaulio objekto prasmės, jo prigimties ir reikšmės nustatymą ir gali būti suprantamas kaip pažinimo forma.
Žiūrint plačiai (sensu largo), aiškinimas reiškia bet kurio rašytinio teksto, pavyzdžiui, rašytinės sutarties, laiško, knygos, eilėraščio, atskirų žodžiu ar ženklu, prasmės nustatymą.
Toks aiškinimas yra ne kas kita, kaip hermeneutika, t.y. filologijos mokslo šaka, tirianti raštijos paminklus.
Siaurai (sensu stricto) aiškinimas suprantamas kaip dviprasmių, abejonių, neaiškių rašto ar kalbos dalių tikrosios prasmės ir reikšmės nustatymas.
Pavyzdžiui, sutarties punkto, numatančio arbitražinę išlyga, kad „visi šalių ginčai, kilsiantys iš šios sutarties, bus nagrinėjami visuotinai pripažintame arbitraže“, aiškinimas būtent ir reikštu siaurai suprantama aiškinimą.
Ši sutarties sąlyga yra nevienareikšmė, todėl reikėtų aiškintis, kokią konkrečiai arbitražo instituciją šalys turėjo omenyje: Londono arbitražo teismą. Paryžiaus arbitražo teismą prie Tarptautinių prekybos rūmų.
Teisės aiškinimas gali būti suprantamas kaip:
- Teisės - tam tikro socialinio fenomeno, teisės esmės ir prigimties apskritai atskleidimas.
- Teisės šaltinių turinio, jų prigimties ir vietos teisės sistemoje nustatymas.
- Neaiškių, vienas kitam prieštaraujančių įstatymų ar teisės normų tikrosios prasmės ir tikslo nustatymas taikant teise, t.y. kai konkretų įstatymą ar teisės norma siekiama taikyti konkrečiai gyvenimo situacijai.
Apibendrinant darytina išvada, kad operatyvusis teisės aiškinimas yra ne tik taikomos teisės normos tikrosios prasmės, bet ir teisingumo, sąžiningumo, protingumo ir kitų vertybių bei bendrųjų teisės principų tikrosios prasmės atskleidimas, o tinkamas teisės aiškinimas padeda įgyvendinti teisingumą.
Konkrečios teisinės problemos analizė reiškia teisinio ginčo sprendimo variantų paieška.
Čia galimi keli sprendimai, ir juos taip pat reikia argumentuoti.
Pirma, konfliktinę faktinę situaciją gali reguliuoti ne viena, o kelios viena kitai prieštaraujančios teisės normos.
Antra, nors faktinę situaciją reguliuoja tik viena teisės norma, tačiau, yra galimi keli tos normos prasmės aiškinimo variantai.
Taigi teisės aiškinimas yra pagrindinė sudedamoji teisinės argumentacijos ir teismo proceso taikant teisę dalis.
Teisės aiškinimas apima:
- taikytinos teisės normos pasirinkimą;
- nustatymą, ar teisės norma galioja;
- aiškinimo būtinumo nustatymo, t.y. taikytina teisės norma yra aiški ar ne;
- taikytinos teisės normos tikrosios prasmės išsiaiškinimą;
- vienintelio išaiškintos teisės normos prasmės varianto pasirinkimą, t.y. nustatymą, kuri galima taikytinos teisės normos prasmė atitinka faktines bylos aplinkybes;
- motyvuoto teisės aiškinimo akto priėmimas.
Kiekvienas teisės aiškinimo metodas taikomas pagal tam tikras teisės ar kitų mokslų taisykles.
Taikyti teisės aiškinimo metodus ir taisykles sunku dėl to, kad jie paprastai nėra įtvirtinti įstatymuose.
Tik nedaugelis valstybių įstatymų forma reglamentuoja kelias teisės aiškinimo taisykles.
Apskritai teisės aiškinimo taisyklės Lietuvos teisės doktrinoje žinomos, o kartais jos aiškiai įtvirtintos ir įstatymuose, bet, deja, praktiškai dažnai pamirštamos.
Remiantis užsienio valstybių teisės doktrina ir teismų praktikos analize galima teigti, kad daugiau ar mažiau sutariama esant dešimt teisės aiškinimo metodų.
Teisėtų ir teisingų sprendimų priėmimą garantuotų tik geras šių metodų ir taisyklių išmanymas, teisingas jų taikymas.
Todėl ne tik teisininkas teoretikas, bet ir teisininkas praktikas privalo gerai išmanyti teisės aiškinimo metodus, taisykles, jų taikymo eiliškumą, tarpusavio konkurencijos sprendimo būdus.
Teisės aiškinimo metodai
Kalbinis teisės aiškinimas
Lingvistinis (lot. lingua - kalba), t.y. kalbos mokslo, metodas plačiausiai taikomas aiškinti teise.
Teisės aiškinimo metodu taikymo eiliškumo atžvilgiu jį būtina taikyti pirmiausiai.
Tik siekiant sustiprinti ar paneigti taikant lingvistini metodą gautą teisės aiškinimo rezultatą, įtraukiami ir kiti teisės aiškinimo metodai.
Lingvistiniu teisės aiškinimo metodu teisės normos prasmė nustatoma analizuojant jos tekstą pagal bendrinėje ar specialiojoje kalboje priimtas žodžiu reikšmes ir taikant įvairių kalbotyros sričių suformuluotas kalbos taisykles.
Taikant lingvistini teisės aiškinimo metodą svarbu įvertinti kiekviena aiškinamos teisės normos žodį, sakinio konstrukcija, skyrybos ženklus ir t.t.
Taikant lingvistinį teisės aiškinimo metodą, ne ką mažiau svarbu atsižvelgti į aiškinamos teisės normos tekste vartojamu žodžiu logine, prasmę.
Vadinasi, lingvistiškai aiškinant teisės normas nedera pamiršti ne tik lingvistikos, bet ir logikos taisyklių.
Pavyzdžiui, teisės normos tekste vartojami žodžiai „draudžiama“, „privalo“, „neturi teisės“ ir pan. paprastai reiškia, kad ši teisės norma yra imperatyvi.
Tuo tarpu žodžių „gali būti“, „sutarties numatytais atvejais“, „jeigu sutartis nenumato ko kita“ ir pan. vartojimas paprastai reiškia, kad aiškinama teisės norma yra dispozityvi.
Taikant lingvistinio teisės aiškinimo metodą aiškinamos ne tik pozityviosios teisės normos, bet ir kiti rašytiniai teisės šaltiniai.
Sisteminis teisės aiškinimas
Sisteminį teisės aiškinimo metodą lemia sisteminė teisės prigimtis, ir natūralu, kad jis taikomas gana dažnai.
Sistemiškai aiškinant teisę nustatoma tikroji aiškinamos teisės normos vieta.
Sisteminio teisės aiškinimo metodo praktinio taikymo schema būtų tokia: pirmiausiai nustatytina teisės normos vieta teisės sistemoje apskritai, paskui - jos vieta teisės šakoje, atskirame teisės institute ar įstatymo dalyje, skyriuje, skirsnyje arba straipsnyje (nors ši schema galėtu būti ir atvirkštinė, t.y. einama nuo atskirybės prie bendrybės).
Taikant ši metodą, nustatomas šakinis aiškinamos teisės normos pobūdis, t.y. išsiaiškinama, kokia tai norma - materialiosios ar proceso, viešosios ar privatinės, darbo ar civilinės teisės ir t.t.
Išsiaiškinus teisės normos vieta teisės aktų sistemoje, galima nustatyti jos taikymo ribas, t.y.
Aiškinant ir taikant teisės normas svarbu įvertinti visus įmanomus sisteminius jų ryšius su kitomis teisės normomis - tiek su to paties šaltinio, tiek su kitų teisės šaltiniu.
Viena iš dažniausių teisės normų sąveikos apraiškų, kai viena teisės norma papildo kitą teisės normą.
Sisteminis teisės aiškinimas padeda išspręsti įvairius vidinius teisės sistemos prieštaravimus ir iš dalies leidžia užtikrinti teisės sistemos vienovę.
Sisteminio teisės aiškinimo metodas svarbus dar vienu - aiškinamos normos galiojimo aspektu. Siekiant taikyti teisės normą, būtina nustatyti, ar ji galioja.
Normos galiojimą galima analizuotis trimis aspektais - sisteminiu, faktiniu ir aksiologiniu.
- ar teisės norma yra priimta laikantis galiojančiu taisyklių, t. y.
- ar teisės norma yra įsigaliojusi, t.y.
- laikytinos nacionalinės teisės normos ir tarptautinės teisės ryšį.
Istorinis teisės aiškinimas
Istorinis teisės aiškinimo metodas pasireiškia trimis formomis:
- Siekiama nustatyti istorinius įstatymų leidėjo ketinimus, t.y. kokius santykius ketinta sureguliuoti, kokių tikslų siekta priimant teisės normą ir t.t.
- Aiškinamasi priimant teisės normą buvusios ekonominės, socialines, politinės, tarptautinės ir kitos sąlygos, daugelio metų normos taikymo praktiku, jos pakeitimai ir papildymai bei to priežastys.
- Istorinį teisės aiškinimo metodą galima taikyti aiškinant naujai priimtą įstatymą, pakeitusį ankstesnįjį.
Tik analizuojant teisinę problemą istoriniu atžvilgiu, įmanoma geriau įsigilinti į reikalo esmę, gyvenimo realijas.
Istorinio teisės aiškinimo metodo reikšmė Lietuvos teisinei sistemai didės: leidžiant įstatymus dažnai remiamasi užsienio valstybių patirtimi.
Tad aiškinant teisės normas, perimtas iš užsienio valstybių, neišvengiamai reikės analizuoti jų priėmimo, aiškinimo ir taikymo istoriją konkrečioje užsienio valstybėje.
Teleologinis (įstatymo tikslo) teisės aiškinimo metodas
Teisės filosofijoje šis metodas vadinamas įvairiai: funkciniu, įstatymo tikslo, teleologiniu.
Metodo pavadinimas tiesiogiai išreiškia jo turinį (gr. telos - tikslas), nes ideologija apibrėžiama kaip filosofinė pažiūra, kad visi gamtos ir visuomenės raidos procesai turi galutinį, išankstinį tikslą.
Pripažįstama, kad teleologinis teisės aiškinimo metodas priimtiniausias esant neabejotinų įrodymų, patvirtinančių įstatymo tikslus, pavyzdžiui, kai jie yra aiškiai suformuluoti įstatymo preambulėje ar atskiruo...
Precedentinis (kazualus) teisės aiškinimas
Precedentiniu (kazualiu) laikomas toks teisės aiškinimas, kuris teisės normos tikrąją prasmę atskleidžia panaudojant teismų sprendimus, kur jau pateiktas tos pačios teisės normos aiškinimas.
Precedentinis teisės aiškinimo metodas yra pripažintas visų valstybių teisės doktrinoje bei teismų praktikoje.
Tai susiklostė dėl daugelio praktinių priežasčių.
Viena iš jų - tai bandymas užtikrinti vienodą teisės taikymą, remiantis teisingumo principu, kuris reikalauja visas vienodas situacijas vertinti tapačiai.
To paties reikalauja ir teisinio apibrėžtumo, teisės universalumo principai bei siekis užtikrinti stabilią teisės sistemą.
Dabartinėje mokslinėje teisinėje literatūroje nurodomos dvi teisinio precedento sudėtinės dalys : ratio decidendi ir obiter dicta.
Ratio decidendi - tai teismo sprendimo pagrindinė dalis, kurioje teisėjas išdėsto tas bylos teisines prielaidas, kuriomis rėmėsi priimdamas sprendimą ir kurias laikė esminėmis.
Obiter dicta - tai teisėjo teisiniai pamąstymai, kuriuos jis norėjo išsakyti nes manė, kad jie yra susiję su byla nors ir neturėjo esminės įtakos priimant sprendimą.
Obiter dicta skirtingai nuo ratio decidendi nėra privaloma teismo sprendimo dalis taikant jį kaip teisinį precedentą, jos neprivalo aptarinėti ar nagrinėti vėlesni teisėjai.
Vadinasi, bylas, kurių ratio (faktinės bylos aplinkybės) sutampa, būtina spręsti vienodai.
Į būtinumą laikytis šios taisyklė yra atkreipęs dėmesį ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.
“Teismas, vykdydamas teisingumą, aiškina ir taiko teisės normas.
Tą teismas daro ne a priori, o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias aplinkybes siedamas su taikytina teisės norma.
Todėl kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas tik konkrečios bylos kontekste ir siejamas tik s...
| Metodas | Apibrėžimas | Taikymo sritis |
|---|---|---|
| Kalbinis | Teisės normos prasmės nustatymas analizuojant tekstą pagal kalbos taisykles. | Nustatant žodžių ir frazių reikšmes teisės aktuose. |
| Sisteminis | Teisės normos vietos nustatymas teisės sistemoje. | Nustatant normos taikymo ribas ir ryšį su kitomis normomis. |
| Istorinis | Įstatymų leidėjo ketinimų ir istorinių sąlygų nustatymas. | Aiškinant naujus įstatymus ir normas, perimtas iš užsienio. |
| Teleologinis | Įstatymo tikslo nustatymas. | Kai reikia nustatyti, kokiu tikslu buvo priimtas įstatymas. |
| Precedentinis | Teisės normos aiškinimas, remiantis teismų sprendimais. | Užtikrinant vienodą teisės taikymą, remiantis teismų praktika. |
