Šiandieniniame pasaulyje, kuriame didėja ekonominė nelygybė, vis dažniau keliamas klausimas apie turto perskirstymą. Biblija, kaip vienas seniausių ir įtakingiausių tekstų, taip pat turi ką pasakyti šia tema. Šiame straipsnyje panagrinėsime, ką Biblija moko apie turtą, skurdą ir teisingumą, ir kaip šie principai gali būti pritaikyti šiuolaikiniame kontekste.
Dosnumas ir pagalba vargšams yra svarbūs krikščionių vertybiniai aspektai.
Senojo Testamento perspektyva
Senajame Testamente (ST) dešimtinė buvo Dievo nustatyta ir privaloma duoklė arba mokestis Izraelio tautai. Dievas kelis kartus pakartoja izraelitams pareigą atiduoti dešimtadalį savo derliaus pirmienų kunigams bei levitams aprūpinti. Mozės įstatyme su dešimtine pirmą kartą susiduriame Kun 27, 30-33: „Visos žemės dešimtinės, ar tai būtų javai iš dirvos, ar medžių vaisiai, priklauso VIEŠPAČIUI. Jos šventos VIEŠPAČIUI.“ (30 eil.). Apie gyvulius pasakoma tas pats. Dešimtinės gavėjai buvo levitai, kurie vieninteliai iš Izraelio giminių neturėjo nuosavos žemės: „Levitams daviau visas dešimtines Izraelyje kaip dalį už tarnybą, kurią jie atlieka...“ (Sk 18, 21).
Greta dešimtinės levitams ir kunigams Įst 12, 5-19 mini dar vieną, teologų dažnai vadinamą „antrąja“, dešimtinę. Būtina pastebėti, kad dešimtinė turi ypatingą socialinį bruožą, kaip gerai matosi iš Įst 14, 28-29, kur kalbama apie dešimtinę vargšams: „Kas treti metai atneši visą tų metų savo derliaus dešimtinę ir atiduosi ją į miesto svirną. Levitas,... taip pat ateivis, našlaitis ir našlė,... galės ateiti ir pavalgyti iki soties...“
Dešimtinės svarba Izraeliui
- Levitų ir kunigų išlaikymas
- Socialinė parama vargšams
- Religinių apeigų finansavimas
Visų dešimtinių pristatymo vieta dažniausiai būdavo tautos susirinkimo palapinė, vėliau šventykla. Tiek apokrifų Tobijo knyga (1,6-8), tiek istorikas Juozapas (Ant. 4.8.22), tiek žydų Mišna kalba apie tris dešimtines, nors jų apskaičiavimas ir tikslus tarpusavio ryšys kiekvienu atveju nurodomas skirtingas. Tačiau visais atvejais bendroji duoklės arba mokesčio suma izraelitams gerokai viršydavo 10% (J. Be Mozės knygų, dešimtinė minima ir dar septyniose ST vietose (2 Met 31, 5-6.12; Neh 10, 38-39; 12, 44-47; 13, 5.12; Am 4, 4 ir Mal 3, 8). Iš to matosi, kaip artimai susijusi dešimtinė su Izraelio religine kultūra, konkrečiai su šventyklos apeigomis.
Naujojo Testamento perspektyva
Naujasis Testamentas (NT) nepateikia tiesioginių nurodymų dėl dešimtinės mokėjimo, tačiau pabrėžia dosnumo, labdaros ir rūpinimosi vargšais svarbą. Jėzus ragina savo sekėjus atsisakyti prisirišimo prie turto ir sekti juo. NT akcentuoja savanorišką aukojimą. Ankstyvosios Bažnyčios mokytojai kaip Klemensas Romietis bei apologetas Aristidas giria nesavanaudišką ir dosnų aukojimą vargšams.
Pagrindiniai NT principai
- Dosnumas ir labdara
- Rūpinimasis vargšais ir atstumtaisiais
- Atsisakymas prisirišimo prie materialinių dalykų
Naujajame Testamente Jėzus kreipia dėmesį į lyginamąjį dviejų lobių patvarumą, liepdamas nekrauti sau lobio žemėje, kur rūdys ėda, vagys įsilaužia ir vagia. Vietoj to, jis ragina krauti lobį danguje, kuris yra netrūnus ir saugus. Tai reiškia daryti žemėje ką nors, ko pasekmės išlieka amžinybei, pavyzdžiui, skelbti Evangeliją, ugdyti tikinčiuosius ir rūpintis vargšais.
Jėzus perspėja apie tikrus spąstus, kuriuos turtas gali paspęsti. Jis sako, kad negalima tarnauti Dievui ir mamonai (turtui), nes tai veda prie dvejopo gyvenimo, kuriame prioritetas teikiamas materialiniams dalykams, o ne dvasiniams. Jėzus kviečia pirma mąstyti, kokios alternatyvos priešais mus ir kruopščiai jas pasverti. Tada kuri iš dviejų galimybių yra patvaresnė? Kuris šeimininkas yra vertesnis mūsų atsidavimo?
Dešimtinė šiandien: Ar tai privaloma?
Šiandien nuomonės dėl dešimtinės mokėjimo išsiskiria. Vieni teigia, kad tai vis dar privalomas įsakymas, grįstas ST principais, kiti mano, kad NT akcentuoja savanorišką aukojimą ir dosnumą, o ne griežtą dešimtinės laikymąsi. Svarbu atsižvelgti į kontekstą ir motyvus, dėl kurių aukojame.
Argumentai už dešimtinę
- ST įsakymas
- Bažnyčios ir tarnautojų išlaikymas
- Finansinis palaiminimas
Argumentai prieš privalomą dešimtinę
- NT akcentas į savanoriškumą
- Šiuolaikinės visuomenės skirtumai nuo agrarinės kultūros
- Motyvų svarba aukojant
Anot anglikonų teologo J.Goldingay'aus savo teorijoje apie dešimtinę, dosnumą galima reikšti visaip! Vidinio išgydymo programa „GYVASIS VANDUO“ Programoje supratau, kad mano problemos ir nuodėmės yra dažnos. Patyriau pasitikėjimą ir laisvę kalbėti, būti toks, koks esu. Tapau drąsesnis. Dievas išgydė iš kai kurių labai sunkių priklausomybių. Programa padėjo iš naujo atrasti Bažnyčios gyvenimą - iš naujo ją atradau per Kristaus kūno bendrystę. Iš naujo atradau ir pamilau Dievo galią gydyti per žmones, jų pasidalinimus. Po programos jaučiu, kad į savo trūkumus ir privalumus ėmiau žvelgti blaiviau, trūkumai nebeatrodo perdėtai dideli, o privalumai - „blaivesni“, suvokiu juos kaip Dievo dovaną.
Krikščioniškas požiūris į turtą ir socialinį teisingumą
Biblija moko, kad turtas pats savaime nėra blogis, tačiau prisirišimas prie jo gali būti pavojingas. Krikščionys turėtų būti dosnūs, dalintis savo turtu su vargšais ir siekti socialinio teisingumo. Tai reiškia ne tik labdarą, bet ir pastangas keisti neteisingas struktūras, kurios sukelia skurdą ir nelygybę.
Praktiniai žingsniai
- Reguliariai aukoti labdarai
- Savanoriauti organizacijose, padedančiose vargšams
- Remti teisingus darbo užmokesčius ir sąlygas
- Būti sąmoningiems vartotojams, perkantiems iš etiškų įmonių
Socialinis teisingumas yra svarbus krikščionių idealas.
Išvados
Biblija pateikia išsamų mokymą apie turtą, skurdą ir teisingumą. Nors dešimtinės mokėjimas gali būti diskutuotinas klausimas, krikščionys turėtų būti dosnūs, rūpintis vargšais ir siekti socialinio teisingumo. Tai reiškia ne tik labdarą, bet ir pastangas keisti neteisingas struktūras, kurios sukelia skurdą ir nelygybę. Svarbu atsižvelgti į kontekstą ir motyvus, dėl kurių aukojame, ir vadovautis meilės ir teisingumo principais.