Biliūnų dvaro sodyba, įsikūrusi Raseinių rajone, yra vienas vertingiausių ir geriausiai išlikusių dvarų Lietuvoje. Šiame straipsnyje panagrinėsime dvaro istoriją, architektūrą ir raidą, akcentuojant jo išskirtinumą Raseinių rajono dvarų kontekste.
Tipinis Lietuvos dvaro sodybos vaizdas.
Raseinių Krašto Dvarų Istorijos Bruožai
Bibliotekininkas ir kraštotyrininkas Jonas Brigys aptaria Raseinių krašto dvarų istorijos bruožus nuo XV iki XXI a. Dvarų sodybos turi ypatingą savybę išsaugoti informaciją, nes net pavienis neišskirtinis statinys formuoja sodybos visumos erdvę ir yra svarbus viso komplekso komponentas. Deja, XXI a. pradžioje galima rasti tik vieno kito dvaro nykstančių pastatų likučius, nors dar XX a. pabaigoje jų buvo daugiau. Straipsnis iliustruotas ne tik dabartinę dvarų būklę atspindinčiomis nuotraukomis, bet ir istorinę vertę jau įgijusiomis fotografijomis, kuriose užfiksuota dar gana nesena praeitis.
VšĮ „Atrask Raseinius“ įgyvendino Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos priemonės Nekilnojamojo kultūros paveldo pažinimo sklaidos ir atgaivinimo projektą „Raseinių krašto dvarai“. Projekto metu išleista knyga apie Raseinių rajone buvusius ir esamus dvarus. Leidinyje analizuojamas išlikęs Raseinių rajono dvarų sodybų paveldas, pateikiama trumpa kultūros paveldo registre esančių dvarų istorija.
Deja, iš tų pavienių šukių kasmet vis sunkiau sudėlioti visą panoramą, bent vaizduotėje sugrįžti į praeitį. Vis dėlto tai reikia daryti, nes praeitis gyva, kol ją prisimename, kol nykstančiame dvare įžvelgiame kažką daugiau nei vien beformius griuvėsius.
Biliūnų Dvaro Sodybos Išskirtinumas
Knygoje, kaip vertingiausia ir geriausiai išlikusi Raseinių rajone, išskiriama Biliūnų dvaro sodyba. Kiekvienas šio ansamblio pastatas aptariamas atskirai, aprašoma istorija ir įvertinama esama būklė.
Atkreiptinas dėmesys, jog ne visos Nekilnojamųjų kultūros paveldo objektų registre esančios dvarų sodybos yra patenkinamos būklės. Todėl šiame darbe aptariama tik vertingiausia Biliūnų ir kitos XIX a. statytos dvarų sodybos.
Pažymėtina, kad tik viena dvaro sodyba yra pritaikyta turizmui (Palukščio), kitas savininkai tvarko, tačiau kai kurios paliktos likimo valiai ir nyksta. Norint rajono dvarų sodybas išnaudoti kultūriniam turizmui, sukurtas teminis maršrutas „Raseinių rajono dvarų kultūros pėdsakais“.
Leidinyje taip pat analizuojamos devynios XIX a. statytos dvarų sodybos: Burbiškių, Čėkuvos, Gėluvos, Katauskių, Palukščio, Skaraitiškės, Tendžiogalos, Žaiginio ir Žibulių (Ilgižių). Nagrinėjama jų istorija, pateikiami pagrindiniai faktai, susiję su dvarininkais, vietos ir Lietuvos istorija.
Dvarų kultūra išnyko negrįžtamai ir tik vienas kitas užsilikęs dvaras lyg seniai sudužusios grakščios vazos šukė tebesaugo tobulo grožio pėdsakus, praėjusių laikų spindesio pėdsakus.
Architektūros Stiliai Lietuvos Dvaruose
Nuo seniausių laikų iki XIII a. pab.-XIV a. pr. mūsų kraštuose vyravo ikigotikinis architektūros stilius. XIV a. pab.-XV I p. įsitvirtino ankstyvasis gotikos, XV a.II p.-XVI a. - vėlyvasis gotikos stilius. XVI a. pr.-1550 m. pastatams būdingas ankstyvojo, 1550-1625 m. - brandžiojo, 1625-1655 m. - vėlyvojo renesanso stilius. Baroko architektūroje taip pat išskiriami trys laikotarpiai: ankstyvasis - 1600-1650 m., brandusis - 1650-1695 m. ir vėlyvasis -1695-1790 m.
Klasicizmo architektūra skirstoma į du laikotarpius: ankstyvąjį ir brandųjį (1770-1795 m.) bei vėlyvąjį - 1795-1860 m., nors tarp jų ryškios chronologinės ribos ir nėra. Be to XIX a. 3 dešimtmetyje klasicizmui persipynus su romantizmu, susiformavo romantinio klasicizmo stilius, vyravęs iki 1860 metų. Romantizmo stilius Lietuvoje įsitvirtino tarp 1831 ir 1863 metų sukilimų. Istorizmo architektūroje Lietuvoje išskiriami 3 laikotarpiai: ankstyvasis - 1850-1875 m., brandusis - apie 1875-1900 m. ir vėlyvasis - 1900-1930 m. XIX a.-XX a. pr. Moderno stiliaus architektūra Lietuvoje plito apytiksliai nuo 1900 m. iki Pirmojo pasaulinio karo. XX a. I p. architektūroje įsitvirtino retrospektyvizmas, ėmė dominuoti neoklasicistiniai pastatai.
Daugumos dvarų reprezentaciniuose kiemuose buvusių ponų gyvenamieji namai, rūmai (tiek mūriniai, tiek ir mediniai), už klasicizmo, istorizmo laikotarpiui priskiriamo fasado slepia senesniems architektūros stiliams būdingus architektūrinius sprendimus, atskiras jų detales. Taip dažnai yra dėl to, kad šie pastatai einant metams buvo ne kartą rekonstruoti ir dažniausiai kaskart, vykdant jų atnaujinimo, perstatymo darbus, įgydavo naujų formų, tuo laikotarpiu architektūros stiliams būdingų detalių.
Reprezentaciniai dvarų sodybų pastatai (ponų rūmai, svirnai, lobynai) dažnai būdavo rekonstruojami, bet išlaikė esminius liaudies architektūros bruožus: darną su aplinka, monumentalumą, funkcionalumą, racionalų saikingumą, konstruktyvumą, savitą proporcinę sistemą, nuosaikias formas ir dekorą.
Liaudies Architektūra Dvaruose
Publikacijos pradžioje, vardydami Lietuvos architektūrai būdingus stilius, nepaminėjome liaudies architektūros stiliaus, nors jis daugelį amžių vyravo Lietuvos kaimuose, tarp jų ir Žemaitijos. Šis stilius labiausiai buvo paplitęs valstiečių sodybose. Liaudies architektūra daugiausiai būdinga Šiaurės rytų ir Vidurio Europos arealui, ji egzistavo nuo seniausių laikų iki XX a., vėliau nunyko arba transformavosi. Lietuvoje dėl čia esančių specifinių gamtos sąlygų ir galimų vietoje pasiruošti statybinių medžiagų, liaudies architektūrai priskiriami pastatai dažniausiai yra mediniai.
Senuosiuose dvaruose liaudiškos architektūros pastatai atlikdavo tas pačias funkcijas, kaip ir valstiečių sodybose. Skyrėsi tik jų keikis, puošnumas, formų tobulumas, dažnai ir dydžiai. Einant laikui, kai dvarų savininkai tapdavo turtingesni, jie savo namus rekonstruodavo, perstatydavo, padidindavo arba pasistatydavo naujus. Tada dažniausiai būdavo suprojektuojami tuo laikotarpiu populiarių, savininko mėgstamo architektūros stilių pastatai.
Klėtis - vienas iš tradicinių liaudies architektūros elementų.
Biliūnų Dvaro Istorija
Dvarą įkūrė Bilevičiai, kurių genealogija siekia XIV a. Senovėje Biliūnų kaimo žemės priklausė Pašaltuonio dvarui. Kai jį perėmė valdyti Bilevičiai, vietovę pradėta vadinti Bilevičiais. Dvarininkams pakeitus pavardę į Biliūnus, pasikeitė ir vietovės pavadinimas. Bilevičių dvaras pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėtas 1592 m. XVIII a. jį valdė A. Bilevičiūtės sūnus, kuris 1763 m. dvarą dovanojo sesers sūnui Antanui Gelgaudui. Vėliau dvaras vėl atiteko Bilevičių giminei.
Juozas Bilevičius 1850 m. dvarą paliko anūkėms: Kalikstai ir Julijai Pilsudskytėms. Pilsudskius už dalyvavimą 1863 m. sukilime caras ištrėmė į Sibirą, o 1867 m. dvarą nusipirko Ivanas Draškovskis. 1890 m. dvarą paveldėjo jo sūnus Nikolajus Draškovskis. 1925 m. jis dvarą perleido savo dukters Elenos vyrui Jonui Kaminskiui. 1941m. Kaminskių šeima buvo ištremta į Sibirą. Dvare buvo įsikūrusi ligoninė, veislininkystės stotis. 1968-1989m. dvaro rūmuose gyveno kelios kaimo gyventojų šeimos. 1989m. dvaras sugrąžintas buvusiems savininkams. Dabar rūmus ir visą dvarą prižiūri Kaminskių duktė Bernadeta-Elena Žagarnauskienė.
Dvaro Rūmai
Dvaro rūmai buvo pastatyti apie 1427 m. Rūmai išskirtiniai - Lietuvoje tai vienas iš nedaugelio išlikusių barokinio tipo dvaro reprezentacinių pastatų. Šioje vietoje, ant Šaltuonos upelio kranto, jau XVI-XVII a. stovėjo medinis dvaro pastatas. XVIII a. ant išlikusių jo rūsių ir aukšto cokolio pastatyti vieno aukšto mūriniai rūmai. Žinoma, kad 1702 m. juose buvo apsistojęs Švedijos karalius Karolis XII. 1812 m. čia viešėjo Napoleono armijos maršalas Magdonaldas.
Panemunės pilis - renesanso architektūros pavyzdys Lietuvoje.
Parkas
Rūmus supantis Biliūnų parkas Šaltuonos upelio pakrantėje įkurtas XVIII a. Pietinėje dalyje - sodai, šiaurinėje - upelis.
Išvados
Biliūnų dvaro sodyba yra svarbus Lietuvos kultūros paveldo objektas, atspindintis šalies dvarų istoriją ir architektūros raidą. Dvaro išsaugojimas ir pritaikymas turizmui yra svarbus uždavinys, siekiant išsaugoti šį unikalų paveldą ateities kartoms.