Nėra reikalo diskutuoti, kad šansai likti gyvam krintant iš 10 km aukščio nėra labai dideli. Tačiau dabar juk vis tiek nėra ką veikti ir niekas netrukdo apmąstyti padėtį, kurioje atsidūrėte. Taigi, panagrinėkime, kas nutiktų, jei atsidurtumėte tokioje ekstremalioje situacijoje.
Du kritimo būdai
Kristi iš lėktuvo galima dviem būdais.
- Pirmas - laisvas kritimas, nemėginant kaip nors lėtinti kritimo greičio.
- Antras - pamėginkite įkūnyti „raitelio ant nuolaužos“ idėją.
Taip vadinamas asmuo, kuris spėjo įsikibti į kokią nors nuolaužą. 1972 m. serbų stiuardesė Vesna Vulovič, dirbo lėktuvo DC-9 salone. Virš Čekoslovakijos lėktuvas sprogo. Stiuardesė krito 10 km - krito prispausta savo kėdės, bufeto vežimėlio ir dar vieno ekipažo nario kūno. Ji nukrito ant sniegu padengto kalno šlaito ir ilgai juo šliuožė, kol visiškai sustojo. Moteris patyrė labai sunkių sužalojimų, tačiau liko gyva.
Jei ore jus supa kažkas panašaus į nuolaužų kokoną, tikimybė likti gyvam trenkiantis į žemę bus gerokai didesnė. Tai pagrįsta įtikima statistika. Nuo 1940-ųjų užregistruotas 31 toks atvejis. Likusių gyvų po ilgo kritimo vienatvėje gerokai mažiau - tik 13 užregistruotų arba daugmaž patikimų atvejų.
Šio laimingųjų tryliktuko superžvaigžde galima laikyti karo lakūną Alaną Megį iš Naujojo Džersio. 1943 m. vykdydamas karinę užduotį virš Prancūzijos, jis katapultavosi iš savo lėktuvo B-17. Nukritęs iš 6 km aukščio, jis pramušė geležinkelio stoties stogą. Vokiečiai beveik iškart jį paėmė nelaisvėn. Tiesa, jie buvo sukrėsti, išvydę, kad lakūnas liko gyvas.
Taigi jūs krentate laisvai arba įsikibęs į kokią nors nuolaužą. Tačiau kol kas apie tai trumpam pamirškime. Visų pirma, jums turėtų būti įdomus kritimo greitis. Žemės gravitacija jus vis greitina. Kita vertus, kaip ir kiekvieną kitą Žemės atmosferoje krentantį objektą, jus stabdo oro pasipriešinimas, kuris irgi didėja, didėjant jūsų kritimo greičiui. Ateina momentas, kai šių jėgų santykis išsilygina ir kritimo greitis nebedidėja. Kitaip tariant, jūs pasiekėte „galutinį kritimo greitį“.
Priklausomai nuo jūsų kūno masės ir jus supančio oro tankio, jūs galite kristi ne greičiau nei 200 km/val. greičiu. Beje, tam reikės vos 500 metrų laisvo kritimo. Neįtikėtina, tačiau nukritę ir iš Burj Khalifa (ar kurio nors kito aukštesnio nei 500 m dangoraižio) ir iš 10 km aukščio jūs į žemę trenktumėtės absoliučiai tokiu pat stiprumu.
Skirtumas tik tas, kad nuo dangoraižio stogo iki šaligatvio skrisite apie 12 sekundžių, o iškritę iš lėktuvo aukščio spėtumėte perskaityti visą šį rašinį.
Taikymasis: kur nusileisti?
Per minutę ir 20 sekundžių jūs spėjote nusileisti į atmosferos sluoksnius, kuriuose kvėpuoti įmanoma šiek tiek laisviau. Atgaunate sąmonę. Iki smūgio į žemę lieka 2 min. Kita jūsų užduotis - apsispręsti, ar norite likti gyvas. Jei taip, įsidėmėkite, jog, kaip juokauja parašiutininkai, dažniausiai žūstama ne krentant, o trenkiantis į žemę.
Todėl neprarasdami sveikos nuovokos, mėginkite... taikytis.
Kur?
- Tačiau jo kritimą pristabdė stiklinis stogas. Alternatyva skausminga, tačiau išgelbėjo gyvybę.
- Tiks ir šieno kaugė.
- Kai kuriems pavyko išgyventi pataikius į tankius krūmynus.
- Miško laja - irgi neblogai, nors čia nemenka rizika pasismeigti ant kokio nors stuobrio.
- Sniegas? Idealu.
- Pelkė? Minkštas, augalais apžėlęs liūnas - vienas geidžiamiausių variantų.
Buvo ir toks atvejis, kuomet šuolininkas neišsiskleidus parašiutui pataikė nukristi tiesiai ant aukštos įtampos laidų. Laidai tarsi spyruoklės sustabdė jį ir sviedė aukštyn - žmogus liko gyvas.
Kad ir kaip keistai tai skambėtų, tačiau pats pavojingiausias paviršius krentant iš tokio aukščio yra vanduo. Jis, kaip ir betonas, beveik nespūdus. Tad rezultatas nukritus ant vandenyno paviršiaus bus praktiškai toks pat, koks būtų nukritus ant betoninio šaligatvio.
Taigi, nepaleisdami iš akių pasirinkto taikinio, imkitės savo kūno padėties. Kad sumažėtų kritimo greitis, elkitės kaip parašiutininkas, šokantis iš didelio aukščio. Kuo plačiau išskėskite rankas ir kojas, atloškite galvą, ištiesinkite pečius - ir jūs savaime, be jokių specialių manevrų, apsiversite krūtine žemyn. Oro pasipriešinimas iškart padidės, be to, atsiras galimybė manevruoti. Svarbiausia - neatsipalaiduoti.
Kalbėkim paprastai. #4 Apie Vyriausybės krizę, kultūros protestą ir į kampą įsivariusius socdemus
Kūno padėtis prieš smūgį
Deja, nedėkingoje jūsų padėtyje klausimas, kaip pasiruošti kontaktui su žeme, lieka nevisiškai atsakytas. Šia tema 1942 m. žurnale „War Medicine“ publikuotas straipsnis. Jame rašoma: „Mėginant išvengti traumų, labai svarbu yra tinkamas krūvių paskirstymas ir jų kompensavimas.“
Todėl rekomenduotina prieš pat trenkiantis į žemę kristi vertikaliai. Kita vertus, 1963 m. Federalinės aviacijos agentūros ataskaitoje rašoma, kad optimaliausia gyvybės išsaugojimo atveju būtų klasikinė parašiutininkų pozicija - kojos suglaustos, keliai aukštai, blauzdos pritrauktos prie klubų.
Ataskaitoje pabrėžiama, kad ypač daug įtakos išgyvenimui tokiose situacijose turi patirtis, sukaupta tokiose sporto šakose, kaip imtynės ar akrobatika. Krentant ant kietų paviršių ypač praverstų kai kurie rytų kovos menų įgūdžiai.
Jei apačioje plyti vandens telkinys, ruoškitės veikti greitai ir ryžtingai. Pagal likusių gyvų mėgėjų šokinėti nuo aukštų tiltų patirtį galima daryti išvadą, kad optimaliausia pozicija neriant į vandenį - vadinamasis „kareivėlis“, t.y., kojomis žemyn. Taip nerdamas išsaugosite bent menkiausius šansus likti gyvas.
| Paviršius | Optimali kūno padėtis |
|---|---|
| Minkštas paviršius (sniegas, pelkė) | Vertikaliai |
| Kietas paviršius | Parašiutininko pozicija |
| Vanduo | "Kareivėlis" (kojomis žemyn) |
Kad ir koks paviršius driektųsi apačioje, visais įmanomais būdais mėginkite išvengti į žemę trenktis galva. Eismo saugumą tiriantys mokslininkai priėjo išvadą, kad dažniausiai tokiose situacijose pagrindine mirties priežastimi tampa kaukolės-smegenų trauma. Jei jus vis tiek traukia galva žemyn, mėginkite bent kristi veidu. Taip trenktis šiek tiek saugiau nei pakaušiu.
Po smūgio
Ką gi, atvažiavom. Smūgis. Jūs vis dar gyvas? Kaip elgsitės? Jei atsipirkote nedidelėmis traumomis, galite atsistoti ir užsirūkyti - kaip 1944 m. padarė britas Nikolas Alkemeidas, karinio lėktuvo kulkosvaidininkas, kurio lėktuvas iš 6 km nukrito į apsnigtą tankmę.
Prisiminkime Juliane Koepcke atvejį. 1971 m. Kalėdų išvakarėse ji skrido lėktuvu „Lockheed Electra“. Virš Amazonijos laineris sprogo. 17-metė vokietė sąmonę atgavo tik kitą dieną, džiunglių tankmėje. Apsižiūrėjusi pamatė, kad ji tebesėdi salono krėsle, o aplinkui - kalnai kalėdinių dovanų. Sužeista, visiškai viena ji sugebėjo negalvoti apie žuvusią mamą ir prisiminė biologu dirbusio tėvo patarimą: „Jei pasiklystum džiunglėse, žmones pasieksi sekdama upės tėkme.“
J.Koepcke ėjo palei miško šaltinius, kurie įsiliejo į upelius. Ji vengdavo krokodilų, o seklumose pasismaigstė lazda - kad atbaidytų plėšrias žuvis. Žygio metu jai liko tik apdriskęs mini sijonėlis. Valgyti ji turėjo tik saldainių pakelį. Gerti teko tamsų, nešvarų vandenį. Į lūžusį raktikaulį ir į pūliuojančias atviras žaizdas ji stengėsi nekreipti dėmesio. Dešimtą žygio dieną, stumdamasi palei Šebonjo upės krantą, ji pamatė ant smėlio ištrauktą kanoją. Keletą valandų ji ropštėsi kranto šlaitu iki trobos, kurioje kitą dieną ją rado medkirčių brigada.
Ko gero, suprantate, kad jums vargu ar kada nors teks pamėginti pritaikyti šiame rašinyje išdėstytą informaciją. Pasigavusiam virusinę gerklės, nosies arba ausies infekciją mažam vaikui kūno temperatūra gali pakilti staiga. Aukšta temperatūra - tai organizmo reakcija į infekciją, ji padeda susidoroti su daugeliu ligų sukėlėjų.