Mažame Šeduvos miestelyje, Radviliškio rajone, atvėrė duris pasaulinio lygio muziejus „Dingęs štetlas“. Šis muziejus tiesia tiltą tarp praeities ir dabarties, žvelgdamas į Lietuvos miestelius, jidiš kalba vadinamus štetlais, ir atvirai kalbėdamas apie sudėtingą Lietuvos praeitį. Pasakojimais siekiama parodyti, kokią turtingą kultūrą Lietuva prarado kartu su išžudytomis žydų bendruomenėmis.
Muziejuje plėtojama įvairialypė veikla padeda lankytojams ne tik pažinti, bet ir giliau išgyventi „dingusio štetlo“ istoriją. Lankytojai per įtraukiančius pasakojimus apie spalvingą štetlo gyventojų žydų gyvenimą, apie jų tragišką likimą Holokausto metu žvelgia į tarpukario ir karo meto Lietuvos kultūrą bei istoriją. Didelis dėmesys muziejuje skiriamas švietėjiškai veiklai: čia rengiami edukaciniai užsiėmimai įvairaus amžiaus lankytojams, nuo vaikų iki suaugusiųjų.
„Viliamės, kad muziejus taps gyvu kultūriniu centru - žmonės vyks į muziejuje organizuojamus knygų pristatymus, koncertus, filmų peržiūras, dirbtuves, paskaitas ir po jų rengiamas diskusijas.
„Dingusio štetlo“ idėja brandinta apie 10 metų. Minčių semtasi iš Varšuvos POLIN muziejaus, kurį taip pat projektavo žymus suomių architektas prof. Raineris Mahlamäki.
Žymaus Suomijos architekto prof. R. Mahlamäki, geriausiai žinomo dėl savo darbų su studija „Lahdelma & Mahlamäki Architects“ (LMA), kūryba atspindi šiuolaikines architektūros tendencijas. R. Mahlamäki sukūrė daugybę prestižinių projektų, tarp jų Suomijos miško muziejų „Lusto“, Suomijos gamtos centrą „Haltia“, Lenkijos žydų istorijos muziejų POLIN Varšuvoje.
Muziejaus Šeduvoje koncepciją architektas grindžia prarasto miestelio ir jo kultūros, kuri išnyko per vieną 1941-ųjų rugpjūčio naktį, vaizdu.
„Kai pirmą kartą apsilankiau statybvietėje, mane sužavėjo atviras dangus, platus žemės ūkio kraštovaizdis, greta esančios kapinės ir tylus vėjo šnabždesys. Pajutau, kad tai turi tapti būsimojo muziejaus idėjų atspirties taškais. Suvokiau, kad pastato architektūra turėtų apimti platų Lietuvos ir Šeduvos kultūrinį kontekstą, - sako prof. R. Mahlamäki.
Muziejaus architektūra savo formomis ir visa architektūrine kalba neakcentuoja Holokausto siaubo ir Antrojo pasaulinio karo teroro. Pastatas tylus, pabrėžiantis grožį ir ramybę. Šiame muziejuje nėra medžiagų šiurkštumo, būdingo daugeliui pastatų, susijusių su judaizmu ir jo niūriais istorijos momentais.
Muziejaus šerdis - be abejo, ekspozicija, kurios koncepcija buvo parengta dar prieš pradedant projektuoti pastatą. Architekto užduotis buvo sukurti aplinką parodai, pasakojančiai Šeduvos, Lietuvos štetlo, istoriją.
„Pastatas visada atspindi laikus, susijusius su žmonių tikslais ir idealais. Šeduvos štetlas taip pat yra veidrodis, jis atspindi istoriją ir praeities įvykius. Kartu jis yra ir teleskopas, sufokusuojantis tolimos praeities dalykus, kurių nebegalime suvokti savo kasdienėmis žiniomis. Ir mikroskopas, kuris išryškina svarbias istorijos detales, kurios anksčiau buvo paslėptos.
Kita vertus, architektūra - tai ne vienas pastatas, o platesnė aplinkos visuma. Šio muziejaus architektūra, pasak architekto, - savotiškas svajonių miestelio peizažas. Dvišlaičiai pastatai sudaro nedidelį štetlą su jį supančiais parkais ir obelimis. Kadangi miesteliai yra organiški ir laikui bėgant auga, muziejus taip pat gali augti. Prie esamos struktūros galima pridėti vieną ar daugiau galerijų nepakenkiant visumai, todėl praėjusį pavasarį buvo pastatyta papildoma galerija, skirta ekspozicijai praplėsti.
„Lemiamas projekto veiksnys buvo tas, kad projekto finansuotojas suprato architektūros svarbą ir nustatė aukštus projekto įgyvendinimo standartus, architektūrą laikydamas tokia pat svarbia kaip ir muziejaus ekspozicija. Paprastai architektai susiduria su pernelyg ambicingais darbų grafikais ir nepakankamu biudžetu sumanymams įgyvendinti, tačiau šiame projekte tai nebuvo problema“, - pabrėžia R. Mahlamäki.
Projektas buvo sudėtingas dėl aukštų standartų ir dėl daugelio tarptautinių įmonių bendradarbiavimo. Pasak architekto, visada pasitaiko komunikacijos sutrikimų ir klaidingų interpretacijų, tačiau šiame projekte jie buvo nedideli ir ištaisomi. Pavyzdžiui, skirtingų šalių projektuotojai ir statytojai turi savo kultūrinę patirtį, savo darbo metodus ir savo aukštos kokybės suvokimą.
„Ilgas, devynerius metus trukęs projektavimo ir statybos procesas pats savaime tapo iššūkiu. Tačiau pagrindiniams projekto žmonėms pavyko išlaikyti entuziazmą, intensyvumą ir tikslumą.
Konstrukcine muziejaus medžiaga, kaip tinkamiausias būdas sudėtingai pastato formai realizuoti, pasirinktas betonas. Ankstyvosiose projektavimo stadijose buvo svarstoma ir medinio karkaso konstrukcija, tačiau pagal Lietuvos teisės aktus galimybės jį įgyvendinti atrodė menkos. Muziejuje taip pat yra daug technologijų, kurios paslėptos pakabinamose lubose ir sluoksniuotose sienose. Tai reiškia, kad medinis karkasas ir susijusios konstrukcijos būtų praktiškai užgožtos įrangos.
„Dingusio štetlo“ muziejaus architektūrą grindėme ne konstrukcijomis, o kraštovaizdžio, vaizdų ir šviesos dialogu.
Pasak architekto, muziejaus pastato statybinės medžiagos, konstrukcijos ir detalės suprojektuotos taip, kad būtų ilgaamžės, atsparios laiko poveikiui. Didelėje parko teritorijoje augę medžiai buvo išsaugoti, taip pat pasodinta daug naujų, kurie veikia kaip anglies dioksido rezervuarai. „Parke apstu įvairios augmenijos, čia jau įsikūrė drugeliai, kamanės ir kiti vabzdžiai.
R. Mahlamäki vadovaujama LMA - „Dingusio štetlo“ projekto autoriai (Design Architect), o „Studijos 2A“ (S2A), kaip vykdomųjų architektų (Executive Architect), pareiga buvo įgyvendinti R. Mahlamäki komandos idėjas. 1994 m. „Aktyviai bendradarbiaudami tiek su vietos, tiek su tarptautiniais partneriais, įgijome daug vertingos projektavimo procesų organizavimo, projekto sprendinių koordinavimo su skirtingų projekto sričių atstovais bei rangovais patirties.
Pastato koncepcija glaudžiai susijusi su muziejaus pasakojama istorija, todėl kuriant ekspozicijos turinį svarbų vaidmenį atliko amerikiečių kompanija „Ralph Appelbaum Associates“ (RAA) - didžiausia pasaulyje įmonė, užsiimanti muziejų ir naratyvinių aplinkų planavimu bei projektavimu. Šios trys komandos - LMA, S2A ir RAA - tarpusavyje derino visus muziejaus projekto sprendinius ir kartu vadovavo jų įgyvendinimo procesui.
Be LMA ir RAA, projekte dalyvavo ir kitų užsienio konsultavimo bei rangos komandų. Pastato inžinerinių sistemų kokybei užtikrinti projektavimo ir statybos laikotarpiu talkino konsultantai iš Jungtinės Karalystės „Ridge & Partners LLP“. Medžio apdaila ir vidaus baldais rūpinosi „Karl Bucher AG“ iš Šveicarijos. „Schori Maffioli Natursteine AG“ įrengė vidaus grindų ir sienų akmens apdailą, taip pat tiekė akmenį lauko apdailos darbams. Fasadų profesionalai iš Estijos „AS Parmet“ buvo atsakingi už fasadų, lauko langų ir durų darbo projektą bei statybos rangą.
Taip pat svarbu paminėti, kad projekte dalyvavę rangovai buvo atsakingi už savo dalių gamybinių projektų parengimą ir suderinimą su projektavimo komanda. Tokiu būdu buvo siekiama maksimalios kokybės rezultato. „Lietuvoje, deja, ši praktika nėra dažna, kol kas ji neįtvirtinta ir reglamentuose, todėl neretai architektūros kokybė nukenčia dėl nepakankamo rangovų įsitraukimo į projektą ar net sprendinių keitimo pristigus praktinių įgūdžių ar techninių pajėgumų.
Pastato forma atspindi pavadinimą „Dingęs štetlas“ - primena miestelio siluetą, taigi jau tūriu tampa memorialu prarastiems žydų miesteliams atminti. Pasak A. Audėjaičio, būtent dėl idėjos sukurti abstraktų miestelio siluetą, suvokiamą kaip memorialas prarastiems žydų štetlams, fasado sprendiniuose stengtasi naudoti kuo mažiau architektūrinių ir inžinerinių detalių. Fasadai suformuoti iš specialiai tik šiam projektui pagamintų anoduoto aliuminio čerpelių. Objekte įdiegta daug pažangių technologijų ir naujovių.
Pasirinkta decentralizuota vėdinimo sistema. Kiekvienai galerijai skirtas atskiras vėdinimo įrenginys rūsyje. Siekiant lankytojams užtikrinti maksimalų komfortą, paruoštas oras dideliu kiekiu iš lėto tiekiamas į galerijų erdves. Oro pritekėjimo ir ištraukimo grotelės lauke integruotos evakuacinių išėjimų portaluose ar kitaip paslėptos architektūrinėmis priemonėmis. Viduje grotelės oro srautams tiekti ir ištraukti taip pat maskuojamos arba akcentuojamos architektūriniais sprendiniais: lamelėmis, šešėlinėmis siūlėmis ir pan. Gaisrui aptikti įdiegta aspiracinė sistema. Nuo muziejaus neatsiejamas ir šveicarų kraštovaizdžio architektūros bendrovės „Enea GmbH“ suprojektuotas bei įrengtas parkas. Nors šios įmonės architektai į projektą įsitraukė palyginti vėlai, dėl jų profesionalumo ir nuoseklumo projektas buvo baigtas laiku ir kokybiškai.
„Šis projektas tikrai pareikalavo daug visos projekto komandos resursų. Iššūkių taip pat tikrai netrūko. Iššūkis buvo jau vien tai, kad projektą įgyvendino daugiau kaip 30 įmonių iš 8 šalių, atstovaujančių net 18 tautybių, ir kiekvienas turėjo savitą požiūrį į darbo procesą, atsakomybes bei bendradarbiavimą. Šio projekto sėkmė iš esmės priklausė nuo projekto valdytojų - šveicarų įmonės „Ecas AG“ ir UAB „Enfold Lietuva“ komandos, o ypač nuo pagrindinio projekto koordinatoriaus Davido J. Duffy.
Pasak architekto, įgyvendinant projektą nebuvo kada nuobodžiauti - koordinavimo procese nuolat buvo pakeitimų dėl pakitusių užsakovo sprendimų ar išorinių aplinkybių. Bene reikšmingiausią iššūkį, A. Audėjaičio nuomone, teko įveikti projektui artėjant prie finišo. Likus kiek daugiau nei metams iki statybų pabaigos, užsakovas nutarė iki atidarymo suprojektuoti ir pastatyti naują muziejaus galeriją. „Bendru visų projekto dalyvių susitelkimu pavyko viską baigti laiku“, - didžiuojasi architektas.
Kompleksas sudarytas, regis, iš kuklių, schematiškų pastatų, tačiau realizuoti skulptūriško minimalizmo idėją nebuvo paprasta. Tai patvirtina ir betoninių konstrukcijų statybos srityje besispecializuojančios UAB „Ewcon“ komanda, atlikusi muziejaus galerijų konstrukcijų (pastato monolitinių sienų, perdangų ir stogų) įrengimo darbus. Muziejaus fasado ir stogo vientisumas sukurtas jungiant monolitines konstrukcijas armatūros strypais. Dėl to „Ewcon“ komandai reikėjo parengti itin detalų stogo klojinių sistemos projektą ir jį tiksliai įgyvendinti. Kad komplekso stogų kontūrai primintų miestelį, buvo preciziškai suformuoti stogo klojinių sistemos kampai. Šiame procese itin svarbus vaidmuo teko geodezininkui: jis apskaičiavo kiekvieno stogo nuolydį ir teodolitu nustatė tikslius kiekvienos plokštumos nuokrypius. Prieš įrengiant stogo paklotą buvo kruopščiai patikrintos sumontuotų sijų padėtys, o darbų pabaigoje visi muziejaus stogo sluoksniai sutvirtinti papildomomis sijomis ir templėmis.
Muziejaus erdvės sudarytos iš skirtingo tūrio ir aukščio ekspozicijų galerijų, virš kiekvienos iš jų specialiai jai suprojektuotas švarios geometrijos namelio stogas. Šiam kruopščiam vidaus erdvių sprendiniui pagrindus taip pat paruošė „Ewcon“ komanda.
„Tačiau profesionalus mūsų ir įmonės „Doka Lietuva“ inžinierių darbas bei sklandi komunikacija padėjo išspręsti daugelį projekto metu kilusių klausimų. Įmonė „Doka Lietuva“ muziejaus statyboms teikė klojinių ir pastolių projektavimo, nuomos ir pardavimo paslaugas. „Unikalios formos betono konstrukcijos ir išskirtiniai armavimo sprendiniai kėlė iššūkių kasdien, tačiau bendradarbiaujančių įmonių „Ewcon“ ir „Doka Lietuva“ inžinieriai juos gvildeno sėkmingai. Siekdami užtikrinti sklandų darbą objekte, „Doka Lietuva“ komandos inžinieriai dažnai lankydavosi statybų aikštelėje - vietoje spręsdavo kilusias problemas ir planuodavo tolesnius etapus.
Sudėtingiausia kolegoms, anot J. Kuliešio, buvo įrengti monolitinius stogus. „Klojinius jiems projektavome kaip sienoms, t. y. statėme iš abiejų pusių. Muziejaus monolitinėms sienoms betonuoti naudota sunkiųjų sieninių klojinių sistema „Framax Xlife“, o tose vietose, kuriose nebuvo perdangų ir reikėjo saugiai prieiti prie darbo zonos, - platformų sistema „Doka K“. Stogams betonuoti pasitelkta atraminių bokštelių sistema „Staxo 40“, kurios atrėmimo aukštis siekė iki 14 metrų. Pasvirusiems stogams suvaržyti reikėjo ypač detaliai suprojektuoto rėmsijų ir spyrių tinklo.
Tiekdama projektui klojinius ir pastolius, „Doka Lietuva“ komanda puikiai suprato, su kokiais iššūkiais gali susidurti klientai, jei gaminiai vėluotų atvykti. Įmonės sandėliai yra Vilniuje, o muziejus buvo statomas kone už 200 km, todėl visi gaminių pristatymai buvo skrupulingai planuojami, kad statybvietėje darbai vyktų sklandžiai ir būtų sėkmingai bei laiku baigti.
SWEGON visame pasaulyje garsėja sveiko patalpų klimato sprendiniais ir daugiausia dėmesio skiria energiją taupančių bei tvarių sistemų kūrimui, tad nenuostabu, kad būtent jų įrenginiai pasirinkti itin aukštų kokybinių reikalavimų projektui. Muziejaus patalpoms tiekti SWEGON ŠVOK įrenginiai veikia kompleksiškai, kaip vieninga patalpų klimatą gerinanti sistema. Projektavimo komandai ir įmonei „Patalpų klimato sprendimai“ talkino užsakovo pasamdyti konsultantai iš Jungtinės Karalystės „Ridge and Partners LLP“.
Vietomis muziejaus patalpų lubos siekia 6-8 metrus aukščio. Šios patalpos grynu oru aprūpinamos pasitelkus išstumiančiosios ventiliacijos principą. Oras iš vėdinimo sistemos į patalpas tiekiamas tam tikra altitude: nuo grindų iki 2 metrų aukščio zonoje oro kokybė griežtai reguliuojama, o aukščiau ji nėra kritiškai svarbi. Užsakovui buvo itin svarbu patalpų oro kokybės lygis, t. y. deguonies kiekis, tam tikros temperatūros ir bos ir išlaikoma santykinė oro drėgmė. Visus šiuos parametrus užtikrina SWEGON vėdinimo įrenginiai, skirti kiekvienai muziejaus galerijai. Pagal poreikį įrenginiai šildo, vėsina, drėkina arba sausina patalpas. Oro kokybės rodikliai nuolat sekami. Žiemą grindys yra šildomos, o vasarą jos vėsina. Kad vėsinamoje patalpoje nesusidarytų rasa, vėdinimo įrenginys stebi rasos taško temperatūrą patalpoje ir, atsižvelgdamas į duomenis, reguliuoja grindų temperatūrą. Taigi automatizuoti SWEGON vėdinimo įrenginiai labai kompleksiškai valdo klimatą patalpoje.
Vienas iš didžiausių muziejaus įrengimo iššūkių - itin tikslus projektavimo užduoties įgyvendinimas. Prie jos nuo pat pradžių dirbo ir SWEGON įrangos tiekėjai, ir projektuotojai. „Labai daug diskutavome, kol užduotis tapo vienodai suprantama ir aiški užsakovo atstovams bei visiems projektuotojams. Siekiant preciziškai įgyvendinti sumanymą, buvo parengtas detalus pastato 3D modelis. Šiuo modeliu naudojosi visi projektuotojai, kad įsitikintų sistemų tinkamumu, derme ir estetiniais sprendiniais“, - sako „Integruotų centralizuotų sistemų“ vadovas.
Akustiniais sprendiniais „Dingusiame štetle“ rūpinosi „Nordsona“, jau daugelį metų besispecializuojanti modernių pastatų akustikos gaminių tiekimo ir įgyvendinimo srityje, todėl gebanti užtikrinti aukščiausią kokybę nuo konsultavimo iki instaliacijos. Įmonės direktorius Martynas Ramonas sako, kad Šeduvos žydų istorijos muziejaus kompleksas - vienas...
POLIN muziejus Varšuvoje, vienas iš įkvėpimo šaltinių kuriant "Dingusį Štetlą"
Pagrindinės istorinės sąvokos: Štetlas
Projekto komanda ir partneriai
Projekte dalyvavo daug tarptautinių komandų, užtikrinant aukštą kokybę ir inovatyvius sprendimus.
- Dizaino architektas: Lahdelma & Mahlamäki Architects (LMA)
- Vykdantysis architektas: Studijos 2A (S2A)
- Ekspozicijos turinys: Ralph Appelbaum Associates (RAA)
- Inžinerinės sistemos: Ridge & Partners LLP (Jungtinė Karalystė)
- Medžio apdaila ir baldai: Karl Bucher AG (Šveicarija)
- Akmens apdaila: Schori Maffioli Natursteine AG (Šveicarija)
- Fasadai: AS Parmet (Estija)
- Kraštovaizdis: Enea GmbH (Šveicarija)
- Projektų valdymas: Ecas AG (Šveicarija) ir UAB Enfold Lietuva
Vizualizacija, kaip "Dingęs Štetlas" įsilieja į kraštovaizdį
Technologiniai sprendimai
Muziejuje įdiegtos pažangios technologijos, užtikrinančios komfortą ir tvarumą:
- Decentralizuota vėdinimo sistema su atskirais įrenginiais kiekvienai galerijai.
- Išstumiančiosios ventiliacijos principas, užtikrinantis aukštą oro kokybę.
- Automatinis klimato valdymas su SWEGON įrenginiais, reguliuojančiais temperatūrą, drėgmę ir oro kokybę.
- Aspiracinė gaisro aptikimo sistema.