Sovietmečio architektūra Lietuvoje yra svarbi socializmo statybų dalis, glaudžiai susijusi su modernizmu. Tačiau, ar tai išties tik sovietmečio fenomenas? Toli gražu ne. Didelė dalis sovietinio architektūros diskurso akivaizdžiai siejasi su bendraisiais modernizmo procesais. Vis dėlto, būta ir specifinių aspektų, tokių kaip architektūros panaudojimas naujam identitetui kurti - sovietinio piliečio identitetui.
Ideologija ir architektūra
Architektūros ir politikos sąveikos čia reiškėsi itin glaudžiai. Reikėjo, kad žmogus pamatytų ne tik kokie blogi Vakarai arba koks vargas buvo gyventi buržuazinėje Lietuvoje, bet ir kaip gražu yra Sovietų Sąjungoje. Tad įvairios žvaigždės ar tarybinių ordinų pavidalo elementai kaip tik ir būtų pirmoji ideologija. Antrąją ideologiją siečiau su sociokultūriniais, konkretaus vizualiai atpažįstamo ir materialaus pavidalo neįgijusiais procesais.
Svarbiausia miestų planavimo grandimi tapo Plano komitetas, ir čia formuojami pramonės vystymo planai. Tad svarbiausia čia valstybės, o ne žmogaus tikslai. Šį požiūrį kai kada galima iliustruoti netgi visai linksmais pavyzdžiais. Antai, remiantis prielaida, kad, tarkim, vyriškas darbas yra autoremonto gamykloje, na o moteriškas, pavyzdžiui, siuvykloje, bandyta organizuoti ir proporcingą pramonės įmonių išdėstymą.
Socialistinis lenktyniavimas ir kokybė
Šalies industrializavimo ir augimo progresas turėjo būti parodomas konkrečiais skaičiais. Planinė ekonomika įpareigoja kiekvienais metais padaryti daugiau. Jei padarysi mažiau, be abejo, nesibaigs geruoju. Tad įsiveliama į beprotišką ir beprasmį lenktyniavimą. Naudoti atiduodami netgi nepabaigti objektai. Su šiuo skubėjimu kartu kenčia ir kokybė.
Ludwigas Mies van der Rohe yra pasakęs, kad „Dievas slypi detalėse“ ir „Architektūra prasideda ten, kur dvi plytas gražiai padedi vieną šalia kitos“. Bet ar įmanomi tokie žodžiai, kuomet pranešimuose apie kasdienines problemas tenka pripažinti, kad „statyboje mes naudojame silikatines plytas, kurios yra ne baltos, o kažkas tarp juodos ir pilkos spalvos". Tad medžiagų deficitas - taip pat viena iš to burbulo sprogimo priežasčių.
Statybinės technologijos ir medžiagos
Statybų industrializavimas neatsiejamas ir nuo medžiaginio aspekto. Ypač ryškus pavyzdys - chemijos pramonės bumas N. Chruščiovo valdymo metais. Optimistiškai manyta, kad viską išstums polimerai, nebereikės metalo, fajanso, medžio, stiklo. Pati idėja gal ir nėra bloga - statyba seka mokslinį progresą. Bet visa tai siejant su politiniais sprendimais prarandama pasirinkimo laisvė, jie tampa privalomi.
Planinės ekonomikos rezultatus galime atpažinti net ir tokiuose elementuose, kaip aplinkos sutvarkymas, socialinės insfrastrūktūros sukūrimas. Socialistinio lenktyniavimo sąlygomis, akivaizdu, tai nėra pirmosios reikšmės dalykas. Pirmosios reikšmės dalykai yra pramonė ir gyvenamosios teritorijos. Skubėjimą lydi ir statybų brokas.
Pamatų įrengimas blokiniuose namuose
Klausimas: Kokius pamatus geriau daryti namo rūsiui, monolitinius ar iš surenkamų betoninių blokų? Namo sienos bus mūrijamos iš keraminių blokelių, o namo stogas - keraminių čerpių.
Siūlyčiau daryti monolitinius pamatus. Sumontuoti klojinius ir išlieti. Nors šiaip tai jokio skirtumo, galite pasiskaičiuoti, kurie pamatai mažiau kainuos. Jei bus gerai įrengta pamatų hidroizoliacija, tai nėra didelio skirtumo kokius pamatus daryti, blokinius ar monolitinius. Aš asmeniškai patarčiau įrengti monolitinius pamatus, nes mažesnė tikimybė prasikverbti drėgmei.
Vėlyvasis sovietinis modernizmas
Žvelgiant į Rytų Europos architektūros istoriją, prasčiausiai vertinami, mažiausiai prestižiniais laikomi vėlyvojo modernizmo statiniai, pastatyti maždaug 8-9-ajame dešimtmetyje. Dažnai manoma, kad Stalino laikų architektūra, socialistinio realizmo monumentai esą vertingesni negu vėlesnieji statiniai.
Pirmasis socmodernizmas - tai pirmoji fazė. Tai technokratinė socmodernizmo pusė - pigi, paprasta, industrinė architektūra, skirta būstui ir darbo aplinkai - biurams, gamykloms. Tai universali, visur ir bet kur tinkanti architektūra. Didžiausias to meto architektų rūpestis buvo ekonomiškumas - kaip iki minimumo sumažinti pastato kainą, blokus surenkančio krano judesių skaičių ir panašiai.
Aštuntajame dešimtmetyje ta pažadėtoji ateitis dingsta. Toji ateitis, kuri taip kontroversiškai buvo žadama 1940-aisiais. Kartu su ja dingsta ir motyvas: „Sunkiai dirbti dabar, kad sukurtume geresnį ateities pasaulį“. Štai ji, toji ateitis. Kas gi lieka? Džiaugtis vokiško „Trabant’o“ ar lenkiško „Fiat’o“ pranašumais?
Memorialas partizanams Petrova Goroje (Jugoslavija). Skulptorius Vojinas Bakićius, architektas Berislavas Šerbetićius. Pastatyta 1970-1981 m. 2012 m. Partizanų, arba kovotojų su fašizmu, memorialas, kurį suprojektavo V. Bakićius, siejamas su Naujųjų tendencijų menininkų grupe, gali būti dar vienas antrojo socmodernizmo pavyzdys. Skulptūrinę šio pastato koncepciją išplėtojo architektas B. Šerbetićius.
Šiuolaikiniai energijos taupymo sprendimai
Antra, tai specialiai projektuojama architektūra - panašiai kaip pagal individualų užsakymą siuvami proginiai drabužiai. Trečia, atrodo, kad antrajame socmodernizme menas tiesiogine prasme derinamas su architektūra - pastatus kuria mišri menininkų ir architektų grupė. Ketvirta - tai paradoksalumas. Man atrodo, jog tai tam tikras žanras - statinių grupė, kuriai apibūdinti nerandu kito žodžio, kaip tiktai pasakymą, kad jie visi yra išskirtiniai.
Manau, jog kartais tokie pastatai griaunami todėl, kad asocijuojasi su tėvų kaltėmis. Jie naikinami, nes primena tėvų nuodėmes. Štai Vokietijos Bundestagas nusprendė nugriauti didžiulius Respublikos rūmus (Palast der Republik), esančius pačiame Berlyno centre, nes jie atrodė tarsi koks „pastatas kolaborantas“, blogas visai ne architektūrine prasme, bet morališkai, istoriškai blogas.