Dalios Grinkevičiūtės Kūryba: Tarp Literatūros Ir Istorijos

Dalia Grinkevičiūtė su knyga „Lietuviai prie Laptevų jūros“ įrašoma į XX amžiaus lietuvių literatūros lobyno seriją. Išleidžiama serijoje antrąja - po Žemaitės. Ir netikėta, ir dėsninga.

Žemaitė perteikia tuos mentalinius virpesius, kuriuos ji girdėjo Žemaitijos kaime vykstant lėtiems evoliuciniams procesams, bundant ryškesniam sąmoningumui, apimančiam ir moteris. Dalia Grinkevičiūtė fiksavo tuos lietuvių tautos dramos momentus, kurie įvyko po pusšimčio metų. Tarp Žemaitės mirties ir Daliai lemtingos tremties (1941) - nepriklausomos Lietuvos dešimtmečiai, spėję sutvirtėti gyvenimo ir meno pamatai, tėvų inteligentų moralinio padorumo patirtis, buvusi jai patikima atrama.

Literatūra nėra tik savo pačios ketinimais ir siekiais apriboti tekstai; literatūra prisiima tiek funkcijų ir vaidmenų, kiek pajėgia ar net tiek, kiek jai yra suteikiama. Atsiminimai, liudijimai, žmonių laikysenų, būsenų, reakcijų, kalbėjimo būdų fiksavimas įeina į literatūrą kaip giliųjų mentalinių procesų atspindžiai. Abi rašytojos kalba, pasakoja iš patirties, bet tikrumą, patikimumą, įtikinamumą pasiekia skirtingais būdais.

Dalios Grinkevičiūtės padėtis kita, kitokia. Jos reikšmės dar tik kuriasi; daug kas priklauso nuo aplinkybių, netgi nuo sunkias deportacijų traumas patyrusių žmonių moralinio autoriteto. Dalia Grinkevičiūtė mąstė apie žmogaus orumą, apie orumo išsaugojimą sunkiomis aplinkybėmis; neužmiršo tremtinės, apie kurią galėjo pasakyti: „Jaučiu, kad ji greičiau mirs iš bado, nei paims ką iš kito ar lenksis prašydama.

Dokumentuotų, santūrių tremties tekstų likimas priklauso ir nuo galimybių juos interpretuoti, jungti į nuolat atnaujinamas interpretacinių reikšmių sistemas. Viena iš vis dar aktyviai veikiančių mąstymo sistemų lieka egzistencializmas. Nieko apie jį negirdėjusi, moksleivišką patirtį teturėjusi Dalia rašė savo pirmuosius tekstus tarsi atsiliepdama į pamatinius egzistencijos filosofijos klausimus.

Kas yra žmogaus ribos? Kaip žmogus išbandomas? Kas su juo atsitinka lemtingomis situacijomis? Atsiliepė atsakinėdama: „Sėdžiu šalia jos ir suprantu, kad dabar visa tai, kas buvo dirbtina, kas buvo tik tuščias mandagumas ir miesčioniškas padorumas, visa nukrito nuo mūsų kaip svetimi skudurai.

Serija „Lietuvių literatūros lobynas. XX amžius“ nesiekia laikytis chronologijos. Lobyno leidimu norima ir permąstyti tuos pokyčius literatūros hierarchijoje, kurie įvyko per pastaruosius dešimtmečius. Dalios Grinkevičiūtės tekstai apie pirmąsias 1941 metų tremtis, apie žmonių patyrimus bei likimus, viešumoje pasirodę 1988-aisiais politinių, socialinių pasikeitimų kontekste, perkeitė ir kai kuriuos literatūros bei mąstymo apie literatūrą momentus.

Vaduodamasi iš privalomos ideologijos gniaužtų lietuvių literatūra jau judėjo neįsipareigojančių postmoderniųjų laisvių kryptimi, kai netikėtai buvo priversta atsigręžti į žmogaus likimą nepalankiomis istorinėmis aplinkybėmis, į rūsčius dvasinius pasirinkimus, į negailestingus dokumentinius liudijimus.

1997-aisiais Lapteviečių brolijos iniciatyva, prisidėjus Kultūros ministerijai ir pavieniams asmenims, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido didelės apimties Dalios Grinkevičiūtės tomą bendru pavadinimu „Lietuviai prie Laptevų jūros“. Knygoje buvo sutelkta tai, kas vertingiausia šios autorės yra parašyta.

Dalia Grinkevičiūtė gimė 1927.V.28 inteligentų šeimoje. Mirė šešiasdešimties metų 1987.XII.25. Kaune gimė, jame ir palaidota. Vienkartė su Janina Degutyte. Kitomis aplinkybėmis šios moterys galėjo susitikti; Janina jautė ištremtųjų, įkalintųjų likimus, maskuotai kalbėjo apie juos cikle „Ištrėmimo sonetai“: „Nuosprendžiai beveidžiai ir kurti / mums ant balto kelio palikti“.

Stiprino atminties, atsiminimo galią: „Bet nereikia pamiršti nieko. 1941 m. Dalia su motina ir broliu (tėvas, Lietuvos banko valiutų komisijos reikalų vedėjas, gimnazijos matematikos mokytojas, nuo šeimos buvo atskirtas, Šiaurės Uralo lageryje mirė iš bado) ištremta į Altajaus kraštą, 1942 m. - į Užpoliarę, prie Laptevų jūros. 1948-aisiais išvežama į Kangalaso anglies kasyklas.

Po metų pabėga į Lietuvą - didžiausias noras išgelbėti silpstančią motiną, kurią neilgai trukus slapta palaidoja tėvų namų rūsyje. Vėl suimama (Unžlagas, Jakutija). Atkaklumu, reiklumu pasiekia galimybę mokytis, įstoja į Omsko medicinos institutą (baigia studijas jau Kaune). 1960-aisiais paskiriama gydytoja į Laukuvą, į mažą senovinį Žemaitijos bažnytkaimį.

Nuolat sekama ir trikdoma saugumo, 1974-aisiais atleidžiama iš darbo... Siūloma pakeisti gyvenamąją vietą, bet neišleidžiama iš Tarybų Sąjungos. Atsakymas - labiau sau, savo orumui, kurį reikėjo iš paskutiniųjų ginti: „Aš vaikštau po Lietuvos žemę, po savo protėvių žemę, o ne po partijos komiteto žemę.

Vidinėmis aspiracijomis, siekimais, pačia prigimtimi Dalia buvo tarsi kviečiama meno: nuo vaikystės labai mėgo teatrą (į tremties kelionę kaip didžiausią turtą pasiėmė matytų spektaklių programas, iš Laukuvos važinėdavo į spektaklius ne tik į Vilnių, Kauną, Panevėžį, bet ir į Maskvą), muziką, daug skaitė (ypač rusų klasiką, F. Dostojevskį). Vidinis sąmonėjimas, vykęs sunkiausiomis, netgi nežmoniškomis sąlygomis, susijęs su noru mokytis, vėliau ir rašyti.

Pirma užrašyti liudijant, kad neišsitrintų iš atminties, kad nebūtų užmiršta, o vėliau ir jaučiant potraukį (dienoraščiai, užrašai, miniatiūros). Dalios prigimties struktūros buvo imlios įspūdžiams, kelionėms, bendravimui su žmonėmis, buvimui gamtoje. Buvo artimai pažįstama su to laiko ryškiausiais rusų disidentais, taip pat ir su akademiku A. Sacharovu.

Iš rusų dekabristų buvo perėmusi įsitikinimą, kad žmonijos pažanga neįmanoma be aukų, aukai buvo pasiryžusi. Savo likimo broliuose prie Laptevų jūros matė aukas; aukos ir budeliai buvo ir liko įrašyti jos patyrime. Bet pati nesutiko būti bejėge auka, didelėmis valios pastangomis formavo savyje galią išlikti, išsiveržti, sugrįžti į laisvą gyvenimą, kad ir kaip negailestingai varžomą sąlygų ir aplinkybių. Pasipriešinimas yra kertinis Dalios Grinkevičiūtės pasaulėžiūros žodis.

Egzistuoja ydos: pavydas, godumas, paleistuvystė, girtavimas, skundimas, tinginystė, nesąžiningumas. Santvarka, kuri savęs palaikymui mobilizuoja žmonių ydas, panaudoja jas prieš sąžinę, garbingumą, padorumą. Dalia buvo pastabi, kritiška ir savikritiška; dar visai jauna sakė apie save, kad esanti aštri ir kampuota, sukurta vienatvei. Sugebėjo apibendrinti prabildama raiškia socialinės kritikos kalba.

Dalios Grinkevičiūtės literatūros centras - tremties tekstai. Pirmasis, neturėjęs pavadinimo, dabar vadinamas Atsiminimais, parašytas apie 1949-1950-uosius metus, kai ji slapta buvo grįžusi į Lietuvą. Rankraštį įdėjo į stiklainį ir pakasė žemėje (rastas 1991, restauruotas, saugomas VDK muziejuje; spausdintas žurnale „Metai“ 1996). Nebesitikint rasti pirmojo parašymo, rašyta iš naujo jau gydytojaujant Laukuvoje; pirma rusiškai, paskui ir lietuviškai - apie 1980-uosius, gal kiek ir vėliau. Pasakojimo tąsa - „Gimtojoj Žemėj“.

Dalios Grinkevičiūtės tremties tekstus galima būtų vadinti memuarinėmis apysakomis, susiformuojančiomis patirtų išgyvenimų ir faktų perteikimo sankryžose. Dokumentiškumas yra svarbi šių tekstų ypatybė, bet ne mažiau svarbios, labiausiai su tekstų kokybe susijusios, yra rašymo intencijos, būsenos, fenomenaliai kūniškas rašančiojo asmens dalyvavimas pasakojimo struktūrose. Tekstas yra dialogizuotas; dialogas labiausiai liudija kūrybiškumą, siekimą, kad vieno (taip pat ir pasakotojo) kalba susisiektų su kitų mintimis, žodžiais.

Paskutinė riba: „Į tavo šauksmą nieks neatsilieps, tu išgirsi tik savo paties balsą“; ne mažiau sunkios, jau paskutinės gyvenimo dalies patirtis. Ištremtieji kalbėjosi, pasakojosi. Kalbėjosi ir nenudailintais, kartais labai grubiais žodžiais (motina vaikui, atkakliai prašančiam duonos, atrėžia: „Nutilk, gyvuly, juk vakar gavom dviem dienom ir suvalgėm“). Pastabiu, tiriančiu žvilgsniu Dalia daug mato; mato ir moteris tremtines, savais būdais užsidirbančias duonos. Nemoralizuoja.

Labiau nori suprasti. Apie vieną: „Tai nėra pasileidusi moteris, tik ji mėgsta flirtą. Ir aš negaliu tvirtinti, kad ji būtų buvusi jų meilužė, nors jie tikriausiai to reikalavo“. Perteikia pokalbį su flirtininke: „Sunku, Dalia, labai sunku flirtuoti, šypsotis, sukti galvą, kai esi be sijono, o vatinių kelnių klynas išplyšęs, vatos gabalai karo ant užpakalio, nuolat reikia jį dengti su skara, kad nesimatytų skylės, o per nugarą eina geram bute atšilusios utėlės. Norisi prisispausti prie sienos ir sutrinti jas, pasikasyti, o čia reik šypsotis, nors pilve kurkia. Sunku, Dalele, flirtuoti Užpoliarėj“.

Kiek geliančios saviironijos yra šiame kadaise šaunios moters pasipasakojime - jauna pokalbininke jį išgirdo, sukūrė restauruodama. tvirta, galėjo būti išsaugota. Pagrindinis Dalios Grinkevičiūtės tekstas, kuriam galėtų būti suteikta išskirtinė reikšmė bei argumentuota vieta lietuvių literatūroje, yra pirmasis, pirminis pasakojimas apie tremtį, rašytas 1949-1950 metais. „1950 m. spalio mėnesį mane susekė ir suėmė“, - lakoniškai prasitars vėlesniuose atsiminimuose.

Rašė jauna, 22-23 metų, rašė dar būdama arti patirties, išgyvenimų. Rašė didelės dvasinės įtampos atmosferoje; kasdien blogėjo motinos sveikata, negalėjo ja pasirūpinti, nežinojo, kur ir kaip galės ją, pabėgėlę be dokumentų, palaidoti. Aplinkui tvyrojo baimė ir nepasitikėjimas. Skubėjo, užkasė rankraštį nepabaigusi pasakojimo; jis nutrūksta aukštoje dvasinio patyrimo vietoje - palapinėje iš radijo aparato suskamba P. Čaikovskio muzika, ir dvi visko prisikentusios paauglės patiria netikėtą jausmų sumaištį: „Nežinau, kas su mumis pasidarė. Prisimenu, pašokom, bėgom tolyn į tundrą, kritom sniegan, ir ašaros pylėsi, liejosi iš akių, gerklę spazmiškai spaudė, rodos, uždusins. Kokia baisi, skaudi reakcija! Kas žino, kiek mes laiko gulėjom apsikabinusios ledinę tundrą rankom, drebėdamos visu kūnu, trūkčiodamos nuo begarsio verksmo.

Maždaug tuo pačiu metu emigracijoje Antanas Škėma rašė antrąją novelių knygą „Šventoji Inga“ (1952); žmonės svetimame pasaulyje, prisidengę ironijos, absurdo grimasomis, iš tiesų liūdni ir trapūs, verkia savo prarastų gyvenimų, savo pavogtos tėvynės. kurio nėra. Absurdas - neatskiriama gyvenimo dalis. „Atkaklumas ir įžvalgumas yra privilegijuoti žiūrovai nežmoniško vaidinimo, kur replikomis svaidosi absurdas, viltis ir mirtis“, - ištaria „Sizifo mite“.

Atkaklumo ir įžvalgumo Daliai Grinkevičiūtei netrūko. Savaip įdomu, kad ir A. Camus, ir D. Grinkevičiūtė yra domėjęsi ne tik F. Dostojevskiu, bet ir Rusijos demokratiniais judėjimais, dekabristais, narodovolcais; žmonės, kurie siekia kiek įmanoma teisingesnio pasaulio sutvarkymo, stengiasi istorijoje rasti save jau lyg ir buvusį - tarp kitų, su kitais.

A. Camus apie 1950-uosius: „Niekas nebuvo toks tikras kaip aš, kad pasaulį galima užkariauti tiesiais keliais. O dabar... Tad kurgi būta to įtrūkimo, kas viską staiga pakirto ir nulėmė visa kita...“. Įtrūkę, kažkas esmingai pakirsta ten, kur praėjo dviejų totalitarizmų kruvinos grumtynės, įtraukusios didelę dalį pasaulio, sutraiškiusios daug likimų.

Dalia Grinkevičiūtė nebuvo tik tremtinė, parašiusi atsiminimus. Ji buvo stiprios valios asmenybė, greičiausiai iki sunkaus gyvenimo pabaigos nenustojusi tikėti, kad pasaulį galima užkariauti tiesiais keliais, bet ir jautusi gilius būties įtrūkimus. Savo tremties tekstus ji atkakliai rašė siekdama, kad jie kada nors galėtų dalyvauti tiesos ir teisybės bylose.

Pirmuoju bandymu labiau pasidavė spontaniškam siekimui ne tik papasakoti, bet ir išsipasakoti, pasąmone jausdama, kad atvertos traumos greičiau nyksta. Mažoj užrašų knygelėj 1949-ųjų pradžioj įrašė: „Nustok beprasmiškai graužtis, nežiūrėk atgal, - tik pirmyn!“ Vėliau, kai rašė jos pačios laikytą pagrindiniu variantą, atsirado papildomų argumentų, pasirodė daugiau įsipareigojimo retorikos, savotiško paminkliškumo.

Pirminiuose atsiminimuose pasakojama aš balsu; siekiama įspūdžio, ekspresijos. Rankraščio pradžia - pirmasis sakinys: „Kas tai? Ranka užčiuopiu... šaltą geležį. Guliu aukštielninka... Gražu... Saulė... šešėlis“. Taip gali prasidėti ir modernus pasakojimas, ištekantis iš vidinės kalbos. Gali būti, kad Dalia taip juto savyje būtent kūrinio balsą, bet sunki, dramatiška gyvenimo medžiaga suko pasakojimą kita vaga - faktinio, dokumentinio pasakojimo. Bet jis neužgožia pastabaus, įdėmaus žvilgsnio, kuriuo atsirenkami asmenys, formuojamos perspektyvos. Taip pat ir apmąstymo, vertinimų, refleksijos linijos.

Dalios Grinkevičiūtės tekste labai svarbi pozicijos, apsisprendimo, pasirinkimo intonacija. Ji nesutinka su aukos vaidmeniu, su aukai skirtu pasyvumu. Savitaigos momentai: „Prasideda gyvenimo kova, Dalia“; „Nė velnio, gyvensim, gyvensim visų velnių ir stichijų pykčiui“. Vėlesnis apibendrinimas: „Man rodosi, aš fantastiškai tikėjau: kad ir kažin kas bus, aš pergyvensiu viską, ir baigta. Pradėjo jau tomis dienomis mano besiformuojančiame charakteryje bręsti kažkoks atkaklumas, užsispyrimas, noras kautis su gyvenimu, kautis ir laimėti“.

Žmonės, prievarta išplėšti iš savo gyvenimų, patekę į nežmoniškas sąlygas, patiria baisių traumų. Tremtinių literatūra yra traumų literatūra. Dalios Grinkevičiūtės tekstai išsiskiria ir nepasidavimu aukos sindromui, pastangomis išlikti, išsilaikyti; ir ne tik fiziškai, bet ir moraliai; remtis mažomis moralinėmis pergalėmis, bet kartu siekti, kad būtų išsaugotas pamatinis tikėjimas gėriu, tiesa.

Pirmojo tremties teksto centras yra žiauri 1942-1943 metų žiema tundroje. Konkretūs, detalizuoti baisaus, nužmoginto gyvenimo vaizdai. Mirštantys kančiose, išsekę, utėlėti. Lavonai, su kuriais apsiprantama. Dalios Grinkevičiūtės stilistika artima Balio Sruogos „Dievų miškui“. Apie žmogaus protą pranokstančius dalykus tegalima kalbėti iš tam tikro atokumo, prisidengiant; lyg vyktų ne tai, kas vyksta iš tiesų. Kai kurias scenas (aprašymų, net dialogų) galima lyginti: jei ir ne meistrystės, tai artimos stilistikos pamatu.

Kad ir šį Dalios aprašą lageriui laukiant sanitarinės komisijos: „Duobė solidi - 20x15 metrų ir 2 metrai gilumo. Kazokai skuba. Jei laiku suspės sukišti į duobę visą štabelį styrančių lavonų, gaus po 30 rublių už parą. Tai laimikis. Grūsti į duobę lavonus lengviau, nei malkas vežti. Pagaliau iškala. Lavonai švilpdami skrenda į duobę. Švytruoja rankos, kojos, liesi kūnai. Rankos šlykščiai styro. Alkanų baltųjų lapių apgraužtos kojos, rankos, veidai be nosių. Lavonai balti, kiaurai peršalę, tau...

Gulago stovyklų žemėlapis Sovietų Sąjungoje

Pagrindiniai Dalios Grinkevičiūtės gyvenimo etapai

Atminimo lenta Daliai Grinkevičiūtei

tags: #boba #be #pilvuko #kaip #butas #be