Varšuvos pavadinimo kilmė: žvejybos vietos pėdsakai

Varšuvos pavadinimo kilmė siejama su jotvingių Veržuva (Varžuva). XIII amžiuje Varšuva buvo jotvingių ir lietuvių pilis Veržuva (Varžuva), o tai rodo ir šios teritorijos senoji hidronimija, ir archeologiniai kasinėjimai.

Kaip patys jotvingiai vadino šią vietą, galima tik spėti, rekonstruojant senąją baltišką vardo formą. Varžuva, arba tiksliau Veržuva, yra vienas iš tikėtinų variantų. Vardas, beje, matyt kilęs nuo upėvardžio Veržuva ar Veržava, plačiai naudojamo baltų gyventose teritorijose.

Rašytiniuose šaltiniuose Varšuvos pavadinimas pasirodo labai vėlai: Warseuiensis (1321), Varschewia (1342), Warschouia (1482). Liaudiška ir legendinė etimologija kildina šį vardą iš bajoro arba žvejo Varšo vardo Warsz - beje, ir šis vardas akivaizdžiai ne slaviškas, nors lenkų kalbininkai ir bando pagrįsti jo kilmę iš sutrumpinto vardo Warcisław, kuris priklausė bajoriškos Rawów (Rawiczów) giminės asmeniui.

Miesto įkūrimo legendoje apie žveją Varzą ir jo žmoną Savą gali būti tiesos: vardas reiškia žvejybos vietą, nes senąja prūsų kalba žodis „warza“ reiškia žuvų užtvanka, o žodis „saw“ žvejo valtį su skylėta dėže, kuria semdavo žuvis.

Verta pacituoti dar vieną šaltinį, kuriame aprašomas žvejybos būdas, vadinamas „varža“: Д. К. Зеленин, Восточно славянская этнография, Москва, 1991. Knygoje apie „varžą“ rašoma taip: „Реку перегораживают забором, сквозь который рыба пройти не может; в середине забора оставляют узкий проем, около которого на дне реки помещают вершу. Рыба за неимением другого прохода поневоле идет в вершу, выбраться оттуда она не может. Upę pertveria perkolu, per kurį žuvys pralįsti negali. Perkolo viduryje paliekamas siauras tarpas. Upės dugne prie tarpo statoma varža. Žuvys, neturėdamos kito kelio, palei perkolą plaukia į vidurį ir papuola į varžą, iš kurios negali išeiti.“

Dabartinės lietuvių kalbos žodynas žodį „varža“ aiškina taip: „varža iš vytelių pintas prietaisas su užgerkliu žuvims gaudyti; bučius: varžas į perkolą stato.“ D.Zelenino knygoje varža apibūdinama irgi taip pat, tik rusiškai varža vadinasi верша. Varža ir верша tas pats žodis ir juo vadinamas tas pats prietaisas. Tik garsas „ž“ nudilo, susilpnėjo ir tapo „š“.

Apie karus su jotvingiais daug rašo rusų istorikas N. Karamzinas veikale Н. М. Карамзин, История государства Российского, Москва, 1991. Rusai giriasi, kad juos į karą prieš jotvingius stūmė knyginio tikėjimo (t. y. krikščionybės) meilė. Ką sako atviras rusų prisipažinimas, kad į karą juos stūmė krikščioniškas tikėjimas? Čia ir aklas gali matyti, kad rusams ir lenkams apsikrikštijus naujasis tikėjimas, tiksliau, to tikėjimo kulto tarnai agitavo ir vertė valdovus pulti ir naikinti savo kaimynus tik dėl to, kad tie nekrikščionys.

N.Karamzinas pateikė labai vertingų žinių - jotvingių gyvenamoji vieta yra Polesė, o labai svarbūs jų verslai buvo žvejyba ir bitininkystė. Ir svarbiausia, kad jotvingiai tiek gynėsi, tiek puolė visada kartu su lietuviais. Tai yra akivaizdus įrodymas, kad lietuvių ir jotvingių valstybė buvo bendra.

Mazovijos svarbiausi miestai Plockas ir Jazdovas (Varšuva) buvo Mindaugo 1262 metų pavasarį atkariauti iš lenkų ir priklausė Lietuvai maždaug iki 1300-ųjų metų. Kadangi Plockas ir Varšuva yra prie Vyslos, tai aišku, kad abiejuose krantuose kažkokį plotą apie 30 metų valdė lietuviai. Lietuvos ribos Mindaugo laikais ėjo anapus Vyslos. Tai faktas.

Vokiečiai visiškai teisingai sako, kad varža tai žvejybos vieta. Perkolą sukalti ir varžą statyti galima tik toje vietoje, kur upė teka ramiai. Sraunioje kunkuliuojančioje upės vietoje to nepadarysi. Kitas dalykas - Varšuva iš pat pradžių buvo žvejų gyvenvietė, o žvejyba buvo vienas svarbiausių jotvingių verslų. Upėje buvo statomos varžos, tai ir gyvenvietė gavo Varžuvos vardą. Tokie dalykai pasaulyje labai dažnai atsitinka.

Lenkai tvirtina, kad pirminė miesto vardo lytis turėjusi būti Varšova, nes to laiko lotyniškuose raštuose rašoma Varsovia, o prancūziškuose - Varsovie. Mums tai neturi jokios reikšmės. Lietuvoje yra Liškiava, Batniava, Pernarava, Linkuva, Šeduva, Varduva, Kernavė, Senovė, Romovė, Ringovė… Priesagos -uv, -av ir -ov lietuvių kalboje reiškia visiškai tą patį, tik žmonės vienoje vietoje taria vienaip, kitoje - kitaip. Lenkijos sostinės pavadinimas šimtu nuošimčių yra lietuviškos kilmės.

Primenu - Liublino seime, tame, kur buvo sudaryta Liublino unija, lietuvių ir lenkų delegatai sutarė, kad bendras lietuvių ir lenkų seimas bus šaukiamas Varšuvoje, nes šis miestas yra pusiaukelėje tarp Lenkijos sostinės Krokuvos ir Lietuvos sostinės Vilniaus. Kadangi Varšuvoje sėdėjo bendra Abiejų Tautų Respublikos valdžia ir rinkdavosi abiejų tautų bendras seimas, tai mieste savo rezidencijas statėsi tiek Lenkijos, tiek Lietuvos didikai. Miesto kultūriniame gyvenime dalyvavo ir jį kūrė ir lenkai, ir lietuviai.

Lenkijos sostine Varšuva tapo tik atkūrus Lenkijos nepriklausomybę 1918 metais.

Ewa Suchodolska pisała, że wyprawa litewska z 1262 r., „zniszczyła Mazowsze, pozbawiła je władcy i zahamowała rozwój tej dzielnicy na długie lata” („Dzieje Mazowsza do 1526 roku”).Ze względu na dogodne położenie na skarpie wiślanej, na szlaku z Grójca i Czerska do Zakroczymia, gród w Jazdowie - obok grodów w Sochaczewie, Rokitnie, Grójcu i Białej - stanowił istotny element obrony dzielnicy mazowieckiej p...

Akademikas Zigmas Zinkevičius neseniai išleistoje savo knygoje „Ukmergės rajono gyvenviečių vardynas. Toks nuodugnus tyrinėjimų išbaigtumas, išnagrinėtos jau visos galimybės - o niekam nė į galvą vilkti? Šitiek lingvistikos mokslo daktarų, bet nėra nė vieno, žmoniškai mokančio gimtąją lietuvių kalbą?

Dauguma sunkiai sprendžiamų klausimų ir nesėkmių moksle būna metodologinės klaidos. O svarbiausios klaidos kyla sąvokose - vartojant neapibrėžtos reikšmės terminus, suteikiant žodžiams nepatikrintas, netikslias, neaiškias, įvairiaprasmes sąvokas.

Lietuvių vietovardžių bruožai

1. Dalykiškumas. Lietuvių vietovardžiai buvo dalykiški: informatyvūs, tikslūs, aiškūs, tinkami praktinei vartosenai.
2. Tautiškumas. Tikrų vietovardžių reikia teirautis ne svetimtaučių, ne nutautėlių miesčionių ir ne inteligentų raštininkų, o kliautis tik nuo seno vietiniais valstiečiais, savarankiais valsčiaus ūkininkais.
3. Daryba. Lietuvių kalba yra veiksmažodinė - dar gyva, pirminė, nuosavos darybos, o ne sukalkėjusi daiktavardinė, kokios yra germanų, romanų, nemaža dalimi ir slavų kalbos.
4. Gyvensena. Lietuviai - sėsli ūkininkų tauta.

Sodžiai kūrėsi paupiuose, o gatvinės gyvenvietės - upių santakose (arba paežeriuose, pamariuose, pajūriuose) prie svarbesnių kryžkelių. Gyvenvietė santakoje būdavo pavadinama ne stambesnės upės, o smulkesnės jos intakės vardu.

Prie pervalkų turėjo būti ir vilkių gyvenvietės - daugų gardarykės gardai, pilys. Ne tiek saugoti nuo vagių, ginti nuo plėšikų, o nuolatinei pervalkos įrenginių priežiūrai, abiejų pusių gabentojams priimti ir aprūpinti, jiems čia laikinai apsistojus, prekėms perkraustyti ir abipusiams mainams palaikyti.

Vilkaitis, Vilkėnas, Valkiūnas - vilkių palikuonys; Valkauskas - kurio giminės pradininkas kilęs iš Valkuvos, tokios valksnų vietovės, vilkių gyvenvietės. Vaišvilkas - dvikamienis karaliaus asmenvardis, sudarytas iš Viesio (miesto atstovo) ir Vilkio. Bet kaip tapačios šaknies žodžiai vilkas ir vilkys gali neturėti bendros reikšmės? Lietuvių kalba juk tokia tiksli ir dalykinė.

Arkties pakrančių žmonės ligšiol kinko šunis - jie praverčia kelionėse, uoliai vilkdami sniegu roges. Ir Lietuvoje pramoginiais tikslais šiek tiek auginama roginių šunų, vyksta sportinės jų varžybos. Iš arktinio vilko yra išvesta kinkomų šunų veislių - jie stambesni, judrūs, ištvermingi ir labai mėgsta vilkti roges, lenktyniauti.

Mūsų klausimu svarbu, kad ankstyvuoju poledynmečiu, kai buvo palyginti labai šilta, bet vyravo tundros gamtovaizdis, čia gyveno neįprastai stambių žvėrių (kurie vėliau išnyko): dramblio dydžio šernai (mamutai), buliaus dydžio avys (avijaučiai), lokio dydžio vilkai ir kt.

Todėl lietuvių (o iš jų germanų ir slavų) žodis „vilkas“ leidžia spėti, kad vilkai nebuvo išimtis.

Suvalkai - senas lietuvių miestas, bet dabar Lenkijoje. Suvalkais vadinama ir jų apygarda Palenkėje, Suvalkais buvo vadinta visa Rusijos gubernija. Suvalkija vadinama ir dabartinės apkarpytos Lietuvos kairioji Užnemunė.

Valkininkai pamerkyje ties Šalčios (ir keleto smulkesnių upių) santaka į Merkį, ant vandens kelio, nuo Merkinės jungiančio Merkį su Nerimi tarp Trakų ir Vilniaus per jos intakę Vokę. Vilkti, velka, valkioja (vilkstinė, velkė, valksna, valka) - tapačios šaknies ir panašios reikšmės žodžiai, nors ir kintamais balsiais I-E-A. Tad tiek Valkininkai, Valkai, Valka, tiek ir Vilkininkai, Vilkiškiai, Vilkiai, Vilkaičiai, Vilkėnai, Vilkonys, Vilkuoliai, Vilkeliai, Vilkeliškiai greičiausiai yra tos pačios kilmės.

Vilkaviškis (Vilkaujos santakoje su Šeimena) - atrodo didžiausias miestas, išlaikęs garbingą vilkių vardą. Didžiausias Stalino apibrėžtose LTSR ribose, nes Valkaviškis dabartinėje Baltarusijoje yra keliskart didesnis.

Valkuva (Volkhov, Волхов) Rusijoje laikoma svarbiausiu vykingų keliu „Iš variagų į graikus“. Tikrai patogi gabenti upė: rami, neslenksčiuota, labai tiesiai tekanti iš Ilmenio (Ильмень) į Leduokio (Ладога) ežerą ir per jį Neva į Baltijos jūros Suomių įlanką.

Valka (Волга) - didžiausia valksnų upė Europoje. Dunojus, Dniepras, Vysla už Volgą gerokai mažesnės. Valka ėjo didžiausia Eurazijoje Gintaro - Šilko kelio atšaka, per Kaspijos ežerą tiesiogiai susisiekiant ir mainantis prekėmis su Persija, toliau Indija ir Kinija.

A ir O balsius slavai paprastai taria atvirkščiai, nekaip lietuviai (Ona - Ana, Trakai - Troki, Valkinįkai - Volkinieki). G ir K yra tas pats priebalsis, tik tariamas skardžiai arba dusliai. Volgos bendravardės yra ne mažiau kaip trys upės dabartinėje Lietuvoje (LTSR ribose), vardu Valka. Volga yra ir Musios (Skliausčių) ežero intakė...

tags: #bucius #zvejybai #vikipedija