Alpinės pievos - tai unikalios ekosistemos, susidarančios aukštai kalnuose, virš miškų zonos ribos. Jų formavimasis priklauso nuo daugelio veiksnių, tokių kaip klimatas, geografinė padėtis ir dirvožemis. Šiame straipsnyje išsamiai apžvelgsime, kaip susidaro alpinės pievos, kokios jų savybės ir kokia augalija bei gyvūnija joms būdinga.
Alpinės pievos vaizdas.
Geografinė Padėtis ir Susidarymo Sąlygos
Alpinės pievos susidaro kalnuose, kur klimatas yra atšiaurus ir augalijai sunkiai įveikiamas. Jos paprastai aptinkamos aukštyje, kur medžiai nebegali augti dėl trumpo vegetacijos periodo, stiprių vėjų ir žemos temperatūros.
Andora įsikūrusi Pirėnų kalnų įduboje, Šiaurės Valiros ir Rytų Valiros upių slėniuose. Alpių papėdėse tarp dirbamųjų laukų auga ąžuolų, bukų, klevų giraitės. Tai plačialapių miškų juosta. 1000-1500 m aukštyje lapuočius medžius keičia pušys, eglės, prasideda spygliuočių miškų juosta. Dar aukščiau miškas retėja. Žiemos čia vėjuotos ir sniegingos. Nuo 1800-2000 m aukščio medžiai neauga.
Čia yra miškų juostos riba. Aplinkui tolį nusidriekiančios žalios pievos. Vasarą jose ganomos avys ir galvijai. Tai alpinės pievos. Dar aukščiau jos baigiasi. Maždaug 2500-2800 m aukštyje yra sniego riba. Virš jos sniegas ištisus metus neištirpsta, susidaro ledynų.
Klimato Ypatybės
Alpinėms pievoms būdingas šaltas klimatas. Vasaros trumpos ir vėsios, o žiemos ilgos ir snieguotos. Temperatūrai įtakos turi anticiklonai. Didžiausia dalis kritulių iškrenta šiltuoju metų laiku, tačiau ir žiemą kritulių iškrenta nemažai, susidaro stora sniego danga.
Tarpukalninėse įdubose žiemą ir vasaros pradžioje būdinga temperatūrų inversija. Sausio mėnesio vidutinė temperatūra jūrinio klimato srityse yra 5-15 °C, žemyninio - nuo 0 iki 5 °C. Pietų Europa gauna beveik dvigubai daugiau Saulės spinduliuotės negu Šiaurės Europos šiaurinė dalis.
Dirvožemis ir Augalija
Dirvožemiai alpinėse pievose dažnai yra ploni ir akmenuoti, dėl erozijos ir lėto organinių medžiagų skilimo. Nepaisant to, čia auga įvairūs augalai, prisitaikę prie atšiaurių sąlygų. Alpinėms pievoms būdinga Viduržemio jūros augalija.
Auga įvairūs krūmai (mirtos, bruknės, kadagiai), žolės. Alpinės pievos: aukščiausiose kalnų vietovėse.Pietų Europos flora turtinga ir įvairi. Čia auga daug endeminių augalų rūšių.
Alpinės gėlės.
Gyvūnija
Alpinėse pievose gyvena įvairūs gyvūnai, prisitaikę prie atšiaurių sąlygų. Čia galima rasti kalnų ožius, švilpikus, erelius ir kitus gyvūnus.Gyvūnija Urale labai mišri. Tačiau pati gausiausia - taigos ir tundros gyvūnija.
Po taigą klaidžioja ir briedis ir rudasis lokys, kiaunės, sabalai, voverės, nemažai yra lūšių, vilkų. Medžiojami kurtiniai, tetervinai, jerubės. Upėse ir ežeruose daug žuvų, ypač kiršlių, o rytinio šlaito upėse - šlakių.
Aplinkosauginės Problemos ir Apsauga
Alpinės pievos yra jautrios žmogaus veiklos poveikiui. Turizmas, ganymas ir klimato kaita kelia grėsmę šioms unikalioms ekosistemoms. Saugomos teritorijos užima 126 km2 (26,73 %) Andoros ploto. 2 gamtos parkai, 6 rezervatai. Madriu-Perafita-Claroro slėnio kultūrinis kraštovaizdis - pasaulio paveldo vertybė (nuo 2004), nuo 2013 saugomas Ramsaro konvencijos.
Labiausiai žmonių paveikti ir nuniokoti Vidurio Uralo miškai. Plečiantis metalurgijai, miškai buvo smarkiai naikinami, iš medienos degdavo anglis, kurias naudojo gamyklos. Vietoje anksčiau augusių eglių - kedrų ir spygliuočių - plačialapių miškų auga beržų ir drebulių miškai. Aplink metalurgijos centrus juos pakeitė skurdžios pievos ir dykynės.