Kauno Laisvės Alėjos Istorija: Nuo XIX Amžiaus Iki Šių Dienų

„Kas nėra vaikščiojęs po Laisvės alėją, tas apskritai nėra buvęs Kaune“, - teisybė, galinti drąsiai nuskambėti iš kiekvieno kauniečio lūpų. Nors dabar šios šalyje garsiausios pėsčiųjų gatvės veidas ir pasikeitęs, tačiau tai niekaip negalėtų bent šiek tiek sumenkinti reikšmingos jos istorijos.

Laisvės alėja Kaune

XIX Amžius: Alėjos Pradžia

Laisvės alėjos istorijos pradžia siekia 1847 m. Iki 1895 m. Laisvės alėja buvo suprojektuota kaip plačiausia gatvė kvartale. „Devynioliktas šimtmetis. Į Kauną nutiestas geležinkelis. Dabartinės Laisvės alėjos vietoje tada buvo kelias, kuriuo iš stoties riedėdavo vežimai. Įdomu tai, kad vakariečiai svečiai atvykdavo pasipuošę skrybėlėmis, o pastarųjų arkliai dažnai išsigąsdavo ir versdavo keleivius lauk. Tad neretai tekdavo jiems imtis lagaminus į rankas ir pėdinti pėsčiomis.

1851 m. pradėtas gatvės apsodinimas liepomis, kurios ilgainiui tapo alėjos simboliu. Kaip nutiko, kad gatvė buvo taip gausiai apsodinta liepomis? Anot pašnekovės, tai nulėmė keli faktoriai. Paprasčiausiai vieni praėjusio šimtmečio metai buvę labai nederlingi, todėl žmonės neturėjo darbo. Tuometinis Kauno magistratas rado išeitį bedarbiams: dažnai nuo po lietaus susikaupiančių balų kentėjusią gatvę apsodinti liepomis, kad šios bent kiek padėtų išvengti purvynės.

Ilgą laiką miestiečiai į teritorijas šalia Laisvės alėjos kraustytis neskubėjo. Nors visi sklypai aplink ją buvo išdalinti, tik dalis buvo apstatyta. Visgi Laisvės alėjos reikšmė nuolat augo. Iki I pasaulinio karo daugelis medinių pastatų alėjoje buvo pakeisti mūriniais. Vienu labiausiai išskirtinių alėjos pastatų tapo 1895 m. 1892 m. Laisvės alėja pradėjo kursuoti arklių tramvajus.

Arklio tramvajus Laisvės alėjoje

XX Amžius: Laikinoji Sostinė ir Aukso Amžius

„Atėjo dvidešimtas šimtmetis. Kaip žinote, kaimyninė Lenkija buvo užėmusi mūsų istorinę sostinę Vilnių. Ir nors lietuvaičiai gyveno su šūkiu „Mes be Vilniaus nenurimsim“, tačiau pačiu sunkiausiu tautai momentu į pagalbą atėjo būtent Kaunas. Iš pradžių laikinosios sostinės vardą gavęs miestas tuo metu dar buvo labai tamsus, žmonės vakarais bijojo išeiti iš namų. Tačiau pasikeitus jo statusui, šį baugų veidą buvo privalu pakeisti bei papuošti. Priemonių imtasi nedelsiant. Galiausiai pradėjo gražėti ne tik pats miestas, bet ir miestiečiai.

Paskelbus Nepriklausomybę, pirmųjų Lietuvos nepriklausomybės metinių proga 1919 m. 1918 m. gatvė gavo Kaizerio Vilhelmo vardą. Jos krikštatėvis - teisininkas Kazimieras Oleka. Jis 1918 m. 1929 m. balandžio 15 d. alėja nustojo kursuoti arklių tramvajus, jį pakeitė autobusai.

Taip pat tarpukariu, ypač ketvirtajame dešimtmetyje, čia iškilo daug penkių-šešių aukštų pastatų - Centrinis paštas, Centralinio žydų banko pastatas su pasažu, „Romuvos“ kino teatras ir t. Čia kūrėsi įvairios valstybinės ir privačios įstaigos, bankai, restoranai, kino teatrai, viešbučiai.

Anot gidės, atkūrus nepriklausomybę, pramonė buvo masiškai sunaikinta. Tuo laikotarpiu Laisvės alėjos bei S.Daukanto gatvės kampe atsirado ir „Pieno centro“ rūmai. „Būtent į juos jaunikaičiai paprastai vesdavosi savo paneles valgyti labai skanių bandelių, kurias čia pat vietoje kepdavo ir ką tik ištrauktas iš krosnies patiekdavo. Na, o tais laikais ne alum, ne kokia „šnabe“ vaišintasi, o būtent karštu pienu. Be to, „Pieno centras“ kartu buvo ir svarbi susibūrimo vieta. Tuo metu kilo mintis įrengti garsųjį Laisvės alėjos fontaną. Kaip tarė, taip ir padarė. Jis galiausiai iškilo laikotarpiu, kada Laisvės alėja buvo pertvarkoma į pėsčiųjų gatvę. Fontanas turėjo tapti bene judriausios miesto gatvės akcentu, tačiau šiandien jis - ir vienas svarbiausių Kauno simbolių. 2012 m. Daugiausiai žadantys pasimatymai - prie fontano.

Kaunas buvo miestas, kuriame šurmuliavo inteligentiškoji Lietuvos jaunuomenė. Natūralu, kad tarp studentų megzdavosi ir romantiški ryšiai. Tačiau kalbant apie meilės reikalus šiame mieste, situacija buvo kebloka. Pasirodo, kad vietos pasimatymui parinkimas galėjo nulemti ateitį. Dėl to reikėjo būti itin apdairiems bei susipažinusiais su mieste sklandžiusiais prietarais. Pavyzdžiui, labai mėgiama vieta įsimylėjėlių susitikimams buvo būtent fontanas Laisvės alėjoje. Jeigu pasimatymą skirdavo prie jo, reiškė, kad vestuvės - tikrai bus. Visai kitokią reikšmę turėjo, pavyzdžiui, Kauno centrinio pašto pastatas. Siūlymas pirmą kartą susitikti šioje vietoje bylojo ne apie karštus jausmus, o apie nuotykius ar tiesiog žvalgybą. Nors Centrinis paštas nuo senų laikų meilės klausimais geros auros neturėjo, tačiau įdomu tai, kad 1936 metais jis pripažintas pačiu gražiausiu paštu visoje Europoje.

Kultūrinis Gyvenimas: Kavinės ir Kino Teatrai

Kauno Laisvės alėja tiek pačius miesto gyventojus, tiek ir atvykėlius kaskart svetingai pasitikdavo: vis siūlydavo užeiti į įvairias kavines, cukraines bei svetaines, šiandien dažniausiai prisimenamas su nostalgija. „Dabartinės alėjos kampe su Maironio gatve anksčiau veikė „Petrausko“ kavinė. Kokie sausainiai ten būdavo! Viena žymiausių Kauno inteligentijos susibūrimo vietų buvo garsioji „Konrado“ kavinė. Anot A.Kučinskaitės, joje rinkdavosi neeilinė publika. Neretai čia buvo galima sutikti pelerina apsisiautusį garsųjį archeologą, dalininką Tadą Daugirdą ar susidurti su visomis teatro ir baleto primadonomis. „Konrado“ kavinėje dažni svečiai buvo ir studentai. Gaila, jog tokios ar panašios vietos šiandieninei inteligentijai Laisvės alėja pasiūlyti jau nebegali“, - apgailestavo gidė. Pokariu garsioji kavinė pakeitė vardą ir tapo „Tulpe“, sugebėjusia išsilaikyti daugiau nei pusamžį. „Gaila ir to, kad pagrindinėje miesto gatvėje neliko vietos ir lietuviškiems patiekalams.

Kauno Laisvės alėja savo aukso amžiuje stebino ir dar vienu kultūriniu aspektu. „Vieną gražią dieną pačiame alėjos viduryje, kur dabar stūkso Kauno valstybinis dramos teatras, duris atvėrė pats prabangiausias kino teatras „Metropoliten“. Ten taip pat berniukai vesdavosi mergaites, o antrųjų pusių neturintys studentai dūsaudavo stebėdami svetimas gražuoles. Šiek tiek vėliau atsirado ir „Romuva“. Tačiau mažai kas žino, jog būtent už šito pastato kadaise veikė čiuožykla. Čia anuomet rinkdavosi ledo nebijantys mėgėjai. Jei berniukas mergaitei pakišdavo koją ir parversdavo, tai būdavo ženklas, kad jis galvoja apie ją. Pačiame „Romuvos“ kino teatre vykdavo valdžios pokyliai, kuriuose rinkdavosi solidūs ponai bei ponios.

Kino teatras Romuva

Sovietmetis ir Nepriklausomybės Atgavimas

Sovietmečiu alėja 1946 m. buvo pervadinta į Stalino prospektą, bet 1961 m. 1973 m. nutarta, kad didžioji alėjos dalis turi tapti pėsčiųjų zona. 1975 m. buvo uždraustas eismas vienoje, o 1976 m. 1977 m. pradėta didelė Laisvės alėjos rekonstrukcija, kuri 1982 m. buvo baigta. Ten, kur anksčiau buvo važiuojamoji zona, buvo išklotos betoninės plokštės. Laisvės alėja tapo vos antrąja pėsčiųjų zona visoje SSRS, po Šiaulių pėsčiųjų bulvaro. Duris atvėrė žymiausias Kauno prekybos centras - „Merkurijus“.

Atkūrus Nepriklausomybę, 1990 m. Laisvės alėjoje buvo atstatytas anksčiau Panemunėje buvęs Vytauto paminklas. Vis dėlto Nepriklausomybės metais alėja pamažu prarado dalį savo reikšmės. 2007 m. duris atvėrus Kauno „Akropoliui“, ilgainiui daug parduotuvių bankrutavo arba išsikraustė ten.

Laisvės Alėja Šiandien

Tačiau alėja išlieka svarbia Kauno gatve. Čia esama daug restoranų ir kavinių, vyksta įvairūs kultūriniai renginiai. 2015 m. Laisvės alėjoje prasidėjo rekonstrukcija, o - 2018 m. antrasis rekonstrukcijos etapas. Tikimasi, kad jis bus baigtas 2020 m. Po rekonstrukcijos bus atnaujinta nuotekų sistema, požeminės komunikacijos.

Šiuo metu Laisvės alėjos ilgis - 1621 metras, plotis svyruoja nuo 24 iki 27 metrų.

Laisvės Alėjos Chronologija

Šiandien Laisvės alėja yra ne tik svarbi Kauno gatvė, bet ir gyvas istorijos liudijimas, atspindintis miesto raidą, kultūrą ir žmonių gyvenimus.

tags: #buta #laisves #alejoje