Archeobotaniniai tyrimai Rusų gatvėje Vilniuje: XVI–XVIII a. gyventojų mityba ir aplinka

Straipsnyje pristatomi archeobotaninių tyrimų Vilniuje, Rusų g. Nr. 5 esančiame sklype, kuriame 2019 m. buvo atlikti archeologiniai tyrimai, rezultatai. Ištirtų augalų gausa ir rūšių įvairovė atskleidė to meto Vilniaus miesto gyventojų mitybą, importinių augalų įvairovę ir vyravusią aplinką. Grunto mėginiai imti iš XVI-XVIII a. datuojamų sluoksnių.

Nuo pat valstybingumo pradžios kelių ir infrastruktūros tinklai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje įgauna ypatingą svarbą. Jų išvystymo lygis turėjo didelę įtaką valstybės administracijai, valdymui bei prekybai. Būtent dėl to, kad buvo gerai išvystyti prekybos keliai, jau nuo XIV a. antros pusės Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje aptinkami pirmieji importiniai augalai - figos (Ficus carica) bei vynuogės (Vitis vinifera).

Valstybei augant ir stiprėjant, nuo XV-XVI a. importinių augalų aptinkama ir kitose Vilniaus miesto vietose. Į Hanzos sąjungos miestus atvežamų prekių sąrašai mini įvairius maisto produktus, cirkuliavusius Baltijos jūros uostais bei žemyniniais keliais. Atvežamas prekes sudarė ir egzotiniai augalai. Pavyzdžiui, Gdansko uosto suvestinėse knygose jau XV a. minimas alyvuogių aliejaus ir vaisių importas.

Tačiau mažai turime duomenų apie produkcijos iš tų augalų naudojimo apimtis ir kokiems socialiniams sluoksniams tie produktai galėjo būti prieinami, nes iki šiol alyvuogių liekanų Rytų Baltijos regione archeologiniuose kontekstuose nėra surasta. Intensyvėjantys urbanizacijos procesai Vilniaus mieste taip pat turėjo didelę įtaką miesto aplinkai, aplinkinių teritorijų miškingumui, augalų ir gyvūnų įvairovei.

Šiuo metu turime mažai informacijos apie paleoaplinką, supusią tam tikras Vilniaus dalis įvairiais jų gyvavimo etapais, kiek plačiai vietiniams gyventojams buvo prieinami miškų ar sodų ištekliai ir kokie kultūriniai augalai sudarė miesto gyventojų mitybos pagrindą. Archeobotaniniai miesto tyrimai yra moksliškai vertingi, nes gali ne tik papildyti istorinius duomenis, bet ir suteikti naujos mokslinės informacijos apie žmonių kasdienybę bei aplinką, kurioje vystėsi miestas.

Kuo daugiau medžiagos yra surenkama iš įvairių Vilniaus miesto vietų, tuo patikimiau galime iliustruoti senųjų Vilniaus gyventojų kasdienybę, apie kurią rašytiniai šaltiniai dažnai nutyli. Šiame straipsnyje yra pristatomi archeobotaninės medžiagos, paimtos iš Rusų gatvės Nr. 5 sklypo, Vilniaus mieste, tyrimai. Tyrimų objektu pasirinkta teritorija, esanti dabartinių Rusų ir Latako gatvių kampe.

Šis sklypas priklausė Rusų miestui (Civitas Rutenica), kuris nuo XIII a. pabaigos-XIV a. buvo įsikūręs rytinėje Vilniaus senamiesčio teritorijoje. Šioje gyvenvietėje jau XIV-XV a. buvo keletas stačiatikių cerkvių. 1415 m. Vilniuje apsigyvenus vakarų stačiatikių metropolitui, posesija pateko į metropolito jurisdiką ir priklausė jai iki pat 1840 m. Dabartinė Rusų gatvė galutinai susiformavo jau XVI a. pradžioje.

Latako gatvė, skirianti du miesto kvartalus, galėjo būti takoskyra tarp dviejų seniausių stačiatikių cerkvių parapijų, kuriai formuotis dar padėjo gamtinės sąlygos ir toje vietoje tekėjęs upelis. Iki XVIII a. paskutinio ketvirčio kvartalas buvo užstatytas beveik vien tik mediniais pastatais. 1776 m. žemės sklypus su čia stovėjusiais namais nupirko Vilniaus stalių cecho seniūnas Laurynas Karasinskis.

1790 m. Vilniaus posesijų sąraše pažymėta, kad 114 posesija yra Pirmoje Latako gatvėje, o joje stovi kampinis dvarelis su dviem gyvenamaisiais kambariais, viena kamara, kieme - nedidelis daržas. Archeologinių tyrimų metu buvo rasta nuo XVI a. iki XVIII a. datuojamų buitinių pastatų liekanų, krosnis, latakų, techninės /gamybinės paskirties medinių šulinių, latrina.

Ankstesni archeobotaniniai tyrimai Vilniuje

Vilniuje pirmieji archeobotaninio pobūdžio tyrimai sietini su 1933 ir 1939 m. Helenos ir Włodzimierzo Hołubowiczių archeologiniais tyrimais, kurių metu Bekešo kalno piliakalnyje rasta suanglėjusių rugių, miežių, avižų ir kviečių grūdų. 1940 m. atliktų archeologinių tyrimų Gedimino kalne metu XVII a. sluoksniuose rasti keli augalai. Jie buvo identifikuoti iki rūšies - priklausė juodajam pipirui ir agurkui.

1978 m. vykdant archeologinius kasinėjimus Arsenalo teritorijoje, buvo atlikti palinologiniai tyrimai, kurie parodė, kad XIII-XIV a. čia būta gėlių, daržų, o gretimuose laukuose augintos grūdinės kultūros, tokios kaip kviečiai, rugiai. 1996 m. pradėti gana intensyvūs ir nuoseklūs archeobotaniniai tyrimai Vilniaus Žemutinėje pilyje. Jų metu identifikuota nemažai vaismedžių bei vaiskrūmių, vynuogių, riešutų, kurie, tikėtina, Lietuvoje tuo metu neaugo.

2003-2005 m. pirmą kartą Lietuvos teritorijoje buvo aptikti ir identifikuoti figmedžio (Ficus carica) vaisiai. 2014-2015 m. atliekant detaliuosius archeologinius tyrimus Valdovų rūmų rytinio korpuso šiauriniame priestate, U ir W rūsiuose aptikta po pastatą, kurie datuojami XIV-XV a. Buvo atlikti archeobotaniniai abiejų pastatų medžiagos tyrimai. Jų metu identifikuotos 6 977 augalų dalys, didžiausią tų augalų dalį sudarė šlapynių ir ruderaliniai augalai.

Iš kultivuojamų augalų buvo rasta sėjamojo rugio (Secale cereale) ir tikrosios soros (Panicum miliaceum) vaisių liekanų. 2016 m. archeobotaniniai tyrimai atlikti Upės g. 21 sklype. Vykdant archeologinius tyrimus buvo aptikta duobių, iš kurių paimti grunto mėginiai ir atlikti archeobotaniniai tyrimai. Iš viso aptikta ir identifikuota 1 483 vnt. augalų, iš kurių daugiausia rasta žolinių augalų, tokių kaip viksva, rūgtis, balandūnė. Taip pat aptikta sėjamojo grikio (Fagopyrum esculentum) vaisių.

Arčiausiai Rusų g. 5 archeobotaniniai tyrimai atlikti Bokšto g. 6 sklype. 2014 m. archeologinių tyrimų metu čia aptiktas sudegęs medinis pastatas su grūdais. Jis datuotas XIV a. pabaiga-XV a. pirmąja puse. Aptikta apie 40 litrų sudegusių javų. Archeobotaninė analizė parodė, kad didžiąją javų dalį sudarė rugiai, tačiau viršutinėje išlikusio kubilo dalyje rasta ir išdegusių grikių koncentracija. Taip pat rasta piktžolių, tokių kaip dirvinės raugės ir rugiagėlės, liekanų.

Kadangi šiems augalams reikalingas gerai pralaidus priesmėlis ar priemolis, o toks dirvožemis aptinkamas Vilnelės ir Neries upių antroje terasoje, manoma, kad čia ir buvo auginami aptikti rugiai ir grikiai. Tiek rugių, tiek grikių liekanų ir tokių pačių piktžolių buvo aptikta archeobotaniniuose mėginiuose, paimtuose iš Vilniaus Žemutinės pilies teritorijos, kurioje nuo XIV a. pradžios gyveno katalikiškos konfesijos žmonės. Tai rodo, kad bent jau šiuo atveju ne žmonių buitis ar kulinariniai pomėgiai lėmė kultūrinių augalų pasirinkimą, o gamtinės sąlygos.

Būtent rugiai yra tinkamiausi auginti neturtingame Rytų Lietuvos dirvožemyje, nes rugiai yra dvigubai našesnis už kviečius. Pranciškonų g. 4A sklype buvo atlikti XV-XVI a. išvietės, kurioje mineralizacijos procesai padėjo išlikti ne tik kaulinei medžiagai, bet ir augalų liekanoms, tyrimai. Archeobotaniniai tyrimai parodė, kad gyventojai gausiai vartojo figas ir vynuoges. Taip pat vartoti įvairūs vietiniai vaisiai ir uogos, tokie kaip obuoliai, vyšnios, slyvos, avietės, gervuogės, žemuogės, galbūt tekšės.

2020 m. vykę archeobotaniniai tyrimai Gedimino kalno teritorijoje parodė, kad pagrindinės kultūros, augintos nuo bronzos amžiaus iki pat valstybingumo pradžios, buvo soros, miežiai, įvairių rūšių kviečiai ir žirniai. Vilniuje buvo labai platus javų asortimentas, kurį sudarė: trijų rūšių kviečiai, soros, miežiai, linai, kanapės, grikiai, ropės ir trijų rūšių ankštinės kultūros. Sklypas Rusų g. 5 iki 2017 m. archeologų nebuvo tyrinėtas, tačiau įvairių apimčių tyrimai buvo atlikti aplinkinėse teritorijose.

Siekiant susidaryti išsamesnį vaizdą apie tirtąjį sklypą platesniame vietovės raidos kontekste, reikia apžvelgti didesnį kiekį archeologinių, istorinių ir kitų tyrimų duomenų. Sklypas yra Vilniaus senamiesčio rytinėje dalyje, kurioje lokalizuojamas Naujojoje Prūsijos kronikoje 1383 m. paminėtas Rusėnų miestas - Civitas Rutenica. Reikia pripažinti, kad šio darinio įkūrimo laikas, sandara, raida ir ribų kaita yra tinkamai atskleisti.

Archeologiniai tyrimai Rusų gatvės apylinkėse

Vieni svarbiausių šiuo atveju visgi yra archeologiniai tyrimai, nes jų metu ne tik aptinkama radinių, kurie leidžia nustatyti kultūrinio sluoksnio horizontų chronologiją, sklypų naudojimo pobūdį atskirais laiko tarpsniais, bet ir sužinoti duomenų apie senąjį vietovės reljefą. Teritorija, kurioje yra ir sklypas Rusų g. 5, yra uždurpėjusio Vilnios slėnio ir aukštesnės smėlingos terasos sandūroje, tarp dabartinių Bokšto ir Maironio gatvių, rytinėje pusėje ribojama ne kartą savo vagos vietą keitusios Vilnios tėkmės.

Dabartinių sklypų Bokšto g. 6 ir Bokšto g. 10 R dalyse vizualiai dar yra atsekamas, dabar jau suplokštėjęs, veikiausiai erozinės kilmės skardis, o ruože ties Maironio g. nuo Latako g. iki sankryžos su Šv. Mykolo ir Bernardinų g. tas reljefo darinys išnyksta ir natūraliai, ir nebėra atsekamas dėl ilgą laiką vykusio kultūrinio sluoksnio formavimosi bei atsiradusio ištisinio Senamiesčio užstatymo. Nors sklypo Rusų g. 5 aplinkoje anksčiau yra atlikta nemažai tyrimų, apžvelgsime tik informatyvesnius, aktualius mūsų temai.

Nedidelės apimties tyrimai 1982 m. vyko į V nuo sklypo Rusų g. 5 esančiame sklype Latako g. 3. Buvo atlikti žvalgymai geologinių šurfų kasimo vietose, tačiau iš 11 geologų šurfų archeologai fiksavo tik keturis. Šurfuose, kastuose iki pamatų apačios, fiksuoti suardyti sluoksniai, juose aptikti radiniai datuoti XVII-XVIII a. Viename šurfų kultūrinio sluoksnio storis yra 4,9 m, t. y. sluoksnis yra mažesnio storio nei sklype Rusų g. 5, kuriame įžemis geologų pasiektas 5,2-5,8 m gylyje. Pažymėtina, kad bent 1 m skiriasi ir šių greta esančių kiemų paviršiai, o Rusų g.

Didesnės apimties archeologiniai tyrimai vyko į Š esančiame sklype Latako g. 4, 6 / Rusų g. 3. 2012 m. žvalgomųjų archeologinių tyrimų metu tame sklype buvo tiriami du šurfai, tirtas 12 m² plotas. Šurfe 1 tirta iki 2,6 m storio kultūrinio sluoksnio dalis, kurioje aptikta XVII-XIX a. archeologinių radinių. Apatinė tirtoji archeologinio sluoksnio dalis datuota XVI-XVII a. Aptiktas XVII a. akmenų grindinio fragmentas, atkastos XVI(?)-XVII a. medinio pastato su mūriniais pamatais liekanos.

Išgręžus rankiniu grunto grąžtu nustatyta, kad 3,5 m gylyje nuo dabartinio kiemo paviršiaus yra medinis XV(?)-XVI a. užstatymas, o įžemis tame šurfe nepasiektas. Šurfe 2 tirta 2,3 m storio kultūrinio sluoksnio dalis, joje aptikti radiniai datuoti XVII-XX a.. Atkasta apardyta nenustatytos paskirties plytų mūro konstrukcija, kuri datuota XVII-XVIII a., ir su ja susiję medinių konstrukcijų fragmentai. Įžemis šurfe nepasiektas.

2013 m. šiame sklype ~ 250 m2 plote atlikti archeologiniai žvalgymai. Nustatyta, kad XVII-XVIII a. datuoto archeologinio sluoksnio kraigas yra 100-160 cm gylyje nuo kiemo paviršiaus. Manoma, kad tai susiję su tikslingu grunto pylimu šioje Vilniaus senamiesčio vietoje dėl aukšto gruntinio vandens lygio. Ankstyviausi kultūrinio sluoksnio horizontai, įžemis 2013 m. vykusių darbų metu nebuvo pasiekti.

Archeologinių žvalgymų metu aptiktos sovietmečiu nugriautų mūrinių pastatų liekanos. Jos datuotos XVIII-XIX a. 1,55-2,2 m gylyje nuo žemės paviršiaus buvo atkastos struktūros: akmenų ir plytų grindinių fragmentų, medinio pastato su plūkto molio asla liekanos. Visa tai datuota XVI a. Archeologiniai tyrimai sklype Maironio g. 13/6 vyko stačiatikių Švenčiausiosios Dievo Motinos katedros (soboro) buvusios varpinės, statytos XVI a. pabaigoje-XVII a. pradžioje, rūsyje.

Vilniaus senamiesčio panorama

1 lentelė. Archeobotaniniams tyrimams paimtų mėginių kontekstai ir tūris (Rusų g.

tags: #butai #akaciju #aliejs