Įspūdžiai ir nuotykiai keliaujant po pasaulį: nuo kalnų iki karo zonos

Keliavimas - tai ne tik naujų vietų atradimas, bet ir nuolatinis mokymasis, ypač kai keliaujama automobiliu po įvairias šalis. Štai keletas įspūdžių ir nuotykių, patirtų keliaujant po Europą, Ukrainą ir Moldovą, taip pat įžvalgos apie Čečėnijos karo patirtį.

Kelionės automobiliu po Europą: kantrybė ir nenumatytos išlaidos

Vos pradėjus keliauti į svečias šalis automobiliu, išmokstama naujų dalykų. Pavyzdžiui, apsišarvuoti kantrybe. Nes 3-4 valandos, per kurias galima iš Vilniaus nulėkti iki jūros, yra niekas, palyginti su kelione, pavyzdžiui, į Austriją. Maskvoje vos perpus mažiau sugaišti, kol ryte iš atokesnio rajono (maždaug kaip Pašilaičių Vilniuje ar Šilainių Kaune) pasieki centrą. Prancūzija nusėta žiedų, tad vos įsibėgėjus tenka pristabdyti ir dairytis, ar iš kairės niekas neatvažiuoja. Kantrybės prireikia ir kalnų serpantinuose, kur gražu akis paganyti, bet visus įveikti, nuolat spaudant stabdžio pedalą ir antrą pavarą keičiant į trečią ar atvirkščiai, gerokai užtrunka. O jau grūstys Vokietijos ir Italijos greitkeliuose per ilguosius savaitgalius ar atostogas…

Antra nemaloni žinia - kelionės kainuoja. Turiu omeny ne vien išlaidas degalams, kelių mokesčiams, viešbučiams, muziejams ir pramogoms. Planuojant biudžetą gali prireikti nenumatytų išlaidų „baudoms“. Nes niekada nežinai, kada „užsirausi“ ant malonaus, bet godaus policininko Bulgarijoje arba Maskvoje. Brangiau kainuoja „tikras“, oficialiai užregistruotas kelių eismo taisyklių pažeidimas.

Nuotykis Belgrade: kaip netekome automobilio

Belgradą kartą pasiekėme jau naktį. Nakvynės vieta - butas kažkur centre. Šiaip ne taip (GPS tikriausiai dar nebuvo išrasti, Lietuvoje tai tikrai, stropiai nagrinėjome storą atlasą) pasiekus reikiamą gatvę, lyg tyčia kone prie įėjimo laukė laisva vieta mašinai. Pastatėme ją, susirinkome daiktus ir nužygiavome ieškoti, kur ištiesti kojas. Ryte mašinos neberadome. Pirma mintis - nuvarė, matyt, suvilioti užsienietiškų numerių. Bet negali būti taip blogai! Gal pamiršome, kur pastatėme? Apžiūrėjome visą aplink stovintį transportą, net krovininius autobusiukus. Neradome. Tada iš parduotuvės išlindęs vyras pasiteiravo, ar ieškome tokio ir tokio automobilio. Taip, mūsiškis! „Ai, nutempė, nes čia statyti galima tik gyventojams“, - paslaugiai paaiškino. Dar nurodė, kur jo ieškoti - ilgo prospekto gale. Nupėdinome. Teko susimokėti ir baudą, ir už nutempimą.

Per tą pačią kelionę buvo ir daugiau „vairuotojiškų“ nuotykių. Ant Serbijos sienos su Bulgarija sutikome du raitus džigitus. Ne šiaip kokius ūkininkus, vežimu gabenančius šieną iš laukų, o tikrus, sakykime, vairuotojus, bandančius kirsti sieną. Vasara buvo lietinga ir potvyniai kai kuriuos kelius Bulgarijoje tiesiog nuplovė, bet niekas nepasivargino apie tai įspėti, tad, privažiavus per kelio likučius kliokiantį šokolado spalvos vandenį, tekdavo apsisukti ir ieškoti sausumos. Arba lentelės su atstumais: iki Sofijos liko 96 km, 92 km, 104 km, 98 km… Kaip anekdote: „Ar toli iki Talino?“ - „Dabar jau toli…“

Italijos vairavimo ypatumai: kur statyti automobilį?

Tačiau blogiausias italų vairuotojų įprotis - ne tik stoti, bet ir palikti automobilius ten, kur net įžūlesnis lietuvis nelabai ryžtųsi. Šaligatvio kampas prie sankryžos ar kone sankryžos vidurys, neįgaliesiems ar dviračiams skirtos vietos, autobusų juostos - italų supratimu, normali parkavimo vieta. Bjauriausia, kad jie „numeta“ savo transportą ir tiesiai ant perėjų.

Kelionė po Rytų Europą su naujoku vairuotoju

Kad lietuviškos eismo taisyklės nėra universalios, šią vasarą galėjo įsitikinti vilnietis Andrius, su šeima aplankęs keletą Rytų Europos valstybių. Per penkias savaites jie „Fiat 500“ apvažiavo Lietuvą, Lenkiją, Ukrainą, Rumuniją, Moldovą, įskaitant nepriklausomybę paskelbusią, bet tarptautiniu mastu nepripažintą jos Padniestrės regioną, ir Vengriją. Skambėtų gal ir nelabai įspūdingai, jei ne faktas, kad Andrius vairuotojo pažymėjimą gavo likus mažiau nei porai savaičių iki to.

Infrastruktūros ypatumai Ukrainoje ir Moldovoje

Ukrainoje ir Moldovoje - ne ES valstybėse - infrastruktūra naiviai pavojinga. „Net nauji keliai tiesiami negalvojant apie saugumą. Pėsčiųjų perėjos įrengiamos taip, kad, net važiuodamas leistinu greičiu, gali jose nepastebėti žmogaus (neapšviestos, nepaženklintos, įrengtos greituose kelio ruožuose). Toks biurokratinis požiūris: va, pastačiau ženklą, vadinasi, jei kas „nudauš“, bus nesilaikęs taisyklių. O ne galvoti, ką daryti, kad vairuotojas kuo anksčiau pastebėtų pėsčiąjį", - pasakojo pašnekovas.

Vairuotojams infrastruktūra taip pat nepatogi. Pavyzdžiui, plente Ukrainoje įrengiama sankryža, kurioje vienintelį šviesoforą gali lengvai uždengti sunkvežimis, ir nepamatęs raudonos šviesos įlėksi įsukančiam automobiliui į šoną. Moldovoje greitkelyje neįspėjama apie 90 laipsnių posūkį, kurį užstoja kalnas. Rumunijoje irgi pasitaiko panašių dalykų, bet esą dėl ES viskas tvarkingiau.

Rumunijos keliai: statūs posūkiai ir vietiniai vairuotojai

Rumunija - kalnuota ir vingiuotų kelių šalis, tad vairuotojai esą senai išmokę, kaip greitai įveikti posūkius. Kitoks net pats suvokimas, kas yra staigus posūkis. „Kas Lietuvoje būtų neįtikėtinai staigus pavojingas posūkis, ten yra 100 km/h įveikiama nuobodi kasdienybė. O vingiuotuose keliukuose lenkimo zona būna gal 50 metrų ilgio - net joje vietiniai spėja aplenkti, - tvirtino pašnekovas.

Didžiausią įspūdį keliautojui padarė vingiai kelyje per kalnus Rumunijoje tarp Oradėjos ir Sibiu. „Gal dėl to, kad ten buvo pirmieji mano vingeliai, - spėjo keliautojas. - Transfagarašanas (prieš keturis dešimtmečius kariniais tikslais nutiestas į daugiau nei 2 km aukštį pakylantis kelias, ne tik vienas gražiausių, bet ir vienas pavojingiausių šioje šalyje - Euroblogas.lt past.) - tiesiog graži vieta, kaip kelias Rumunijoje - nieko ypatingo.

Gyvūnai keliuose ir vietiniai ypatumai

Labiausiai užburia vietinės senutės, visada su lazdomis, einančiomis keliu taip, kad išsyk aišku: jos čia, ir jos ČIA EINA, o jei kažkas dar juda šituo keliu - nesvarbu, ar batuotas, ar ratuotas, ar pasaguotas, tai jau jo paties problema, nes KELIU EINA JI. Ir kelio ženklas „karvė“ Rumunijos keliuose nėra toks beprasmis, kaip lietuviškas kelio ženklas numeris 131, „Laukiniai gyvūnai“, kurie niekada po šio ženklo neiššoka į kelią. Rumunijos keliuose karvės vaikšto, eidamos į ganyklas ar grįždamos namo iš jų, su varpeliais ant kaklų ir galimai vyno ragavusiu rumunu greta jų. Ir šunys laksto, ir supykę loja, jei bandai pypinimu įtikinti juos pasitraukti.

Neįprastas nutikimas Padniestrėje

Padniestrėje lietuviai patyrė komišką nutikimą. Įsukus į tuštutėlę degalinę pro ne tą įvažiavimą, vienas darbuotojas nepatingėjo ateiti ir grubokai pasipiktinti, kad užsieniečiai įvažiavo neteisingai, bei pareikalauti išvažiuoti ir įvažiuoti tinkamai.

Apgyvendinimo galimybės Rumunijos Caraș-Severin regione

Caraș-Severin regione galima rasti įvairių apgyvendinimo vietų, tinkamų šeimoms ir keliautojams, ieškantiems jaukumo bei gamtos artumo. Štai keletas pavyzdžių:

Kelionė į Moldovą autostopu

Paskaičius internete apie keliavimą į Moldovą visur rekomenduojama nevažiuoti pro Prednestrovję, kuri pasiskelbus sąlyginai nepriklausoma ir įvažiavus į Moldovą pro ją negauni štampo į pasą, todėl gali kilti problemų, kai norėsi išvykti iš šalies. Ukrainos-Moldovos sieną galima pereiti pėsčiomis, bandant tą daryti pasieniečiams kyla įtarimų, kodėl aš į Ukrainą įvažiavau birželio 26 dieną per Lenkijos-Ukrainos sienos punktą, o išvažiuoju rugpjūčio 6 per Ukrainos-Moldovos sienos punktą.

Pirmasis Čečėnijos karas: žvilgsnis iš kareivio perspektyvos

Pirmasis Čečėnijos karas oficialiai prasidėjo 1994 m. gruodžio 11 d., kai Rusijos gynybos ir vidaus reikalų ministerijos daliniai, remiantis Rusijos Federacijos Prezidento Boriso Jelcino įsakymu, buvo įvesti į Čečėnijos teritoriją. Tačiau iš esmės tai hibridinis karas kaip Ukrainoje, Abchazijoje, Pietų Osetijoje, Kalnų Karabache, Padniestrėje... Neramumai Čečėnijoje prasidėjo dar 1994 m. spalį, o tų pačių metų lapkričio 26-27 d.

Aštuoniolikmetis Arkadijus, pašauktas atlikti karinės tarnybos, pateko tiesiai į mėsmalę. Dalyvavo abiejuose Čečėnijos karuose, vėliau tapo karo korespondentu, dirbo Gruzijoje ir Ukrainoje. A. Babčenka rusų kariuomenę vaizduoja kaip raketomis, sunkiąja artilerija, lėktuvais ir tankais ginkluotų nusikaltėlių gaują. Karas tokiems - galimybė išvengti kalėjimo. Čia viešpatauja sadistiniai impulsai ir godumas.

„Prisimenu, kaip Černorečjėje jie po minų lauką vaikė paimtą į nelaisvę čečėną. Laukas buvo užverstas lavonais - jame krito beveik visas Basajevo būrys, bandęs prasiveržti iš Grozno. Čechas nešė pėstininkams ginklus, narkotikus ir pinigus, o tie vėl jį varė ir vertė kraustyti žuvusiųjų kišenes. Belaisviui pavyko tris kartus sėkmingai sugrįžti ir savo šeimininkams atnešti trisdešimt tūkstančių dolerių, kol prieštankinė mina nutraukė jam pusę pėdos. (...) Baisiausia, kad blatnieji savo žiaurumu užkrečia kitus, - rašo A. Babčenka. - Čečėną pribaigė ne kontraktininkas, o aštuoniolikmetis privalomosios tarnybos karys. Nusivarė ant dambos ir nušovė.“

Rašytojas teigia, kad tarp karų, prieš dvidešimtmetį vykusių Čečėnijoje, ir karo Ukrainoje skirtumas tik tas, kad Čečėnijoje rusų kariai dar tikėjosi būti atpažinti po mirties, o žuvusieji Ukrainoje masiškai laidojami bevardžiuose kapuose, nes pasauliui bus galima meluoti, kad „mūsų čia nėra“. „Išsižadėti tėvo, vyro ar sūnaus mainais už piniginę kompensaciją ar butą - šito nesugalvojo dar nė viena tauta. Tai ženk­las, liudijantis visišką moralinę nacijos degradaciją“, - sako A.

Į Pirmąjį Čečėnijos karą tave mobilizavo 18-os. Rašei, kad buvai ideali patrankų mėsa. Tada pradėjau galvoti. Buvo akimirka, kai mane stačiai persmelkė... Užėjau į kažkokį butą. Durys sveikos. Žmonės tiesiog išvažiavo. Viduje neįtikėtina ramybė: nuotraukos ant sienų, knygelės lentynose... O tu ten įvirtai ginkluotas, kerziniais batais... Prisimenu, radau 10-12 metų mergaitės dienoraštį. Ji rašė spalvotais pieštukais, paišė kažkokius ponius, vienaragius, princus, širdeles... Tada lyg basliu per galvą: „Bl...! Ką aš čia veikiu?! Čia ne mano žemė, ne mano namai, ne mano butas. Aš - rusas, gyvenau Maskvoje - už 2 tūkstančių kilomet­rų. Manęs čia išvis neturėtų būti. Ko čia atėjau ir stoviu su automatu rankose?!“ Pakirto kojas. Tuomet pradedi mąstyti. Supranti, kad atėjai į svetimą žemę, pradedi analizuoti. Suvoki, jog netinkamai elgiamės.

Kaip mus auklėjo? Baisiausia, kas įvyko pasaulyje - Antrasis pasaulinis, kai užėjo vokiečiai. Ir supranti, kad elgiesi lygiai taip pat, kaip vokiečiai Baltarusijoje. Tu - okupantas. Tada mintyse kreipiesi į vadovybę: „Bl..., vaikinai, jūs čia kažką ne taip darot. Ne, ne visi. Per Pirmąjį Čečėnijos karą rusams visi jautė tą patį - neapykantą. Atvažiuoji į Čečėniją, o ten neapykanta tiesiog tvyro ore, tokia tiršta, nors peiliu pjauk. O tau 18 metų ir nė velnio nesupranti. Prieš Antrojo karo pradžią žmonės taip pavargo, kad jiems buvo vis tiek: ar rusai, ar Šamilis Basajevas, ar amerikiečiai, ar marsiečiai - kad tik galiotų kokie nors įstatymai ir tvarka.

Tada Rusija iš tikrųjų turėjo progą sukurti Čečėnijoje taiką, bet vėl prasidėjo tas pats: tankai, raketos, „Iskandero“ šūvis į Grozno turgų, Jurijus Budanovas (Rusijos armijos pulko vadas, apkaltintas pagrobęs, išprievartavęs ir nužudęs 18-metę čečėnę)... Vėl viską sumaišė su žeme... Į mūsų būrį kartą atėjo moteris, ieškanti dingusio sūnaus. Pasikalbėjom, pasakėm, kad jos sūnaus čia nėra. Manai, ją paleido? Nė velnio. Įmetė į duobę.

Marodieriavimas buvo pagrindinė armijos apsirūpinimo forma. Juk jai nieko neskyrė. Todėl marodieriavimas, taip sakant, pateisinama būtinybė, kuri padėjo užtikrinti gyvybines funkcijas. Štai permetė mus į Vašendorojų (kaimas Šatojaus rajone Čečėnijoje) - nuėjom į kaimą ir prisirinkom antklodžių... Juk žiema, kalnai... Kalnuose blindažo neišsikasi. Miegojom ant akmenų, ant sniego. Autai prišaldavo prie kerzinių - negalėdavai nusiauti, kol neatitirpdavo. Nuėjom į Vašendorojų, parsitempėm sulankstomų lovelių, antklodžių, pasiėmiau šiltą raudoną megztinį, kepurę, avikailį. Bet buvo ir kitoks marodieriavimas. Pašaukia mane kartą būrio vado pavaduotojas, išsitraukia nosinę, išvynioja: „Pažiūrėk, ar čia auksas?“ O ten baltojo aukso dantys... O jau kaip plėšikavo karininkai! Nusižiūrėjo Čečėnijoj namą, išnarstė po rąstą, sukrovė į šarvuočius ir išvežė. Vėliau sumontavo savo sklype. Viską vilko - kilimus, televizorius...

Kaip manai, ar galimybė prisiplėšti gali būti vienas iš motyvų rusams, einantiems kariauti dabar? Juk Donbase mūsiškiai plėšė bankomatus, išsigabeno ištisas technologines linijas, gamyklas. Taip, Donbase, žinoma, plėšė išsijuosę: ir pilaites, ir mašinas... Tačiau, manau, tuo daugiausia vertėsi vietiniai.

Rusijos televizija - psichotropinis ginklas. Propaganda krinta į derlingą dirvą, nes Mask­voje, Piteryje, kitaip tariant, 10-yje ar 20-yje stambiausių Rusijos miestų dar galima gyventi, o visa likusi Rusija - tai XIX amžius. Neviltis ir alkoholizmas. Gimei, baigei mokyk­lą, o kas toliau? Arba prasigeri, arba į kalėjimą. O čia per teliką rodo, kad banderininkai žudo rusus. Staiga atsiranda galimybė išvažiuoti, pamatyti pasaulio. Čečėnijoj tokių buvo apsčiai. Prisimenu vaikiną iš Smolensko: sėdi ir žvengia. Klausiu: „Ko tu čia žvengi, kvaily. Ar nematai, kad mums visiška subinė?“ O jis: „Kokia dar tau subinė? Pasižiūrėk, kalnai. Bent kalnus pamačiau.

Matei Čečėnijos, Gruzijos, Ukrainos karą... Visi šie karai panašūs, nes tai imperiniai Rusijos karai. Pasikartosiu: Rusija nekariauja su Gruzija, Moldova, Ukraina, nes Rusija nelaiko šių šalių teisės subjektais. Rusijos nuomone, šios šalys neegzistuoja. Rusija kariauja su JAV. Vaikystėje man pasakojo apie Afganistano karą. Mokė gerbti žuvusiųjų atminimą. Vėliau supratau, kad tai buvo grobikiškas karas. Iš pradžių ir aš taip maniau: nors karas grobikiškas, ten žuvo mano šalies kariai, jie nekalti. Todėl, valstybe, būk maloni, jais pasirūpink. Po Antrojo Čečėnijos karo 10 metų dirbau su veteranais: ieškojau vežimėlių, ramentų, pinigų, „pramušinėjau“ operacijas... Tačiau dabar... Po galais, vyručiai: Afganistanas, Čečėnija, Gruzija, Ukraina - jūs pusę šimt­mečio minat ant to paties grėblio. Gal jūs idiotai, ar ką? O jeigu taip, kuo aš čia dėtas? Dabar man į visa tai nusispjaut. Nebenoriu padėti net žuvusiųjų Čečėnijoje šeimoms. Apskritai nebegaliu žiūrėti į žmones Rusijos armijos uniformomis. Matyt, niekada.

tags: #butai #kalnenuose #moldovos #g