Karalius Mindaugas labai nusipelnė lietuvių tautai, nes suvienijo daugumą baltų žemių, jo įtaka buvo jaučiama Skalvijoje, Nadruvoje, Sūduvoje. Mindaugas pasižymėjo kaip geras karvedys, diplomatas ir politikas. Jam visada buvo svarbiausi lietuvių tautos ir valstybės interesai. Be to, Mindaugas buvo krikščionis iš išdidžiosios raidės. Jis lotynų kalba vedė korespondenciją su daugeliu Europos šalių. Susirašinėjo su Romos popiežiumi, išsirūpino jo malonę ir globą. 1251 m. Lietuva buvo paskelbta karalyste, o 1253 m. liepos 6 d. Mindaugas karūnavosi Lietuvos karaliumi.
Jo biografija apgaubta nežinios šydu su daug neatsakytų klausimų. Žinių apie Mindaugo kilmę ir artimuosius giminaičius istorijos šaltiniuose labai nedaug. Nėra žinoma nei Mindaugo gimimo data, nei vieta. Mindaugas ir jo brolis Dausbrungas pirmą kartą minimi 1219 m. kaip du vyresnieji Lietuvos kunigaikščiai. Apie jų tėvą žinių dar mažiau. Kai kurie šaltiniai teigia, kad tai buvo kunigaikštis Ringaudas, kuris apibūdinamas kaip stiprus kunigaikštis, turėjęs būti įtakinga asmenybė. Mindaugo brolis Dausburgas turėjo du sūnūs Tautvilą ir Edivydą bei dukterį, kuri ištekėjo už Haličo kunigaikščio Danijilo Haličiečio.
Mindaugas buvo vedęs du ar tris kartus, tikslių žinių neradome. Pirmosios žmonos vardas yra nežinomas. Antrą kartą Mindaugas vedė 1252 m. ar 1253 m. Vismanto našlę, kuri krikštijama gavo Mortos vardą. Mindaugas ir Morta turėjo du sūnus: Ruklį ir Rupeikį. 1255 m. Mindaugas kreipėsi į popiežių prašydamas vainikuoti vieną sūnų karaliumi. Mindaugo žmonos Mortos sesuo, kurios vardo istoriniuose šaltiniuose nepavyko rasti , buvo ištekėjusi už Nalšios kunigaikščio Daumanto. Mirus Mortai, sesuo atvyko į jos laidotuves. Mindaugas jos nebeišleido, nes velionė prašė, kad jos vyresnioji sesuo globotų jos dar mažus vaikus. Kunigaikštis Daumantas kartu su Treniota, Mindaugo brolio sūnum suorganizavo perversmą: 1263 m.
Šalies viduje Treniota turėjo daug priešų, nes dauguma kunigaikščių nenorėjo jo pripažinti karaliumi. 1264 m. Treniota buvo nužudytas. 1264 m. - 1267 m. Lietuvos karaliumi tampa Vaišelga - Mindaugo vyriausias sūnus. Šis karalius turėjo daugybę titulų. Vaišelga kilo iš seniausios Lietuvos kunigaikščių giminės. Savo tėvo, Lietuvos karaliaus Mindaugo, nuo ankstyvos vaikystės buvo auginamas pagal griežtus papročius. Vaišelgą auklėjo narsus karys vaivada Stanislovas Goštautas. Mindaugas juos abu išsiuntė į nepraeinamus miškus. Šiame miške Vaišelga praėjo visą gyvenimo mokyklą. Kaip jau žinome, Mindaugas kreipėsi į popiežių karūnuoti jo sūnų karaliumi. Pats Mindaugas 1253 metais popiežiaus Inokentijaus sutikimu buvo karūnuotas Lietuvos karaliumi. Tas pats popiežius 1255 m. išpildė Mindaugo prašymą karūnuoti vieną jo sūnų.
Sekantys Romos popiežiai. Prabėgus trims metams, Vaišelga atsisako sosto ir antrą kartą (pirmą kartą prieš 1254 m) pasitraukia į stačiatikių vienuolyną, Lietuvą palikdamas savo sesers vyrui Švarnui. Dėl to palikimo labai supyko Voluinės - Vladimiro kunigaikštis Levas, nes jis labai norėjo valdyti Lietuvą. 1267 m. Levas Danilovičius, Švarno brolis, nužudo Vaišelgą. Lietuvių istorikas A.V. Kojalavičius Vaišelgos mirtį “Lietuvos istorijoje” taip pat aprašo. 1267 m - 1269 m. Lietuvos karalius tampa Švarnas - Mindaugo žentas, kuris pagal Lietuvos karaliaus Mindaugo ir Haličo - Voluinės kunigaikščio Danilo taikos sutartį 1254 m. Buvęs Haličo kunigaikštis Švarnas, ėmęs valdyti Lietuvą, tęsė Vaišelgos politiką. Vėliau jis pasiskelbė Volynės -Haličo kunigaikščių vasalu ir Lietuvą pavertė jų valstybės dalimi. Dėl to labai supyko Lietuvos bajorai, be to, jo prestižui labai pakenkė tai, kad jo brolis Levas Danilovičius nužudė Mindaugo sūnų Vaišelgą.
Apie Traidenio kilmę patikimų duomenų labai mažai. Manoma, kad Traidenis buvo tolimas Mindaugo giminaitis, tai galima įrodyti remiantis Haličo kunigaikščio Levo, kuris nužudė Mindaugo sūnų Vaišelgą, pasakytais žodžiais savo sūnui: saugokis Traidenio. Mat, anais laikais keršijo ne už tautiečius, o už giminaičius pagal kraujo keršto paprotį. 1277 m. Traidenis atnaujino karą su vokiečių ordinu ir nusiaubė Kulmą, tačiau nepavyko užimti Daugpilio, o kai kryžiuočiai 1279 m. įsiveržė į Kernavės žemę, tai yra asmeninę Traidenio žemę, jis pasivijo jų kariuomenę ties Aizkraukle ir kovo 5 d. 1279 m. Traidenis sudarė sąjungą su Mozūrija - apvesdino dukterį Gaudimantę už jos kunigaikščio Boleslovo II. 1281 m. užėmė Jersikos pilį Livonijoje, kurią vėliau iškeitė į Daugpilį. Dvylika metų valdydamas Lietuvą, Traidenis daug nuveikė jos labui. Jis atkūrė ir stiprino Lietuvos valstybę, jos viduje žadino senąjį lietuvių tikėjimą, padėjo žiemgaliams, jotvingiams, prūsams, kuršiams, kurie kovojo dėl išsivadavimo, priglaudė į Lietuvą atbėgusius prūsus, skalvius, vėliau ir žiemgalius. Buvo žymiausias karalius po Mindaugo iki Gedimino, pirmasis po Mindaugo mirė sava mirtimi.
Istorijos šaltiniuose pirmą kartą Daumantas netiesiogiai minimas maždaug 1252 m. kaip Mindaugo svainis, kuris dalyvavo Vorutos pilies gynyboje. Čia jis aprašomas kaip jaunas, kilmingas ir ištikimas Mindaugui kunigaikštis iš Nalšios žemės. Daumanto laikais, kaip rašo P.Dusburgietis, 1283 m. 1285 m. Daumanto vadovaujamai kariuomenei niokojant Tverės vyskupui Simeonui Polockievičiui priklausantį valsčių ( Tverės kunigaikštystėje ), jis patyrė rimtą karinį pralaimėjimą ir žuvo ar pateko į nelaisvę. Vieni šaltiniai nurodo, kad po karaliaus Daumanto sostą užėmė karalius Butigeidis ( 1285 - 1291). Kiti šaltiniai, pvz. M.Kondrato „Lietuvių Tautos ir Valstybės istorija“ I d., teigia, kad į valdžią Butigeidis atėjo 1286 m. Manoma, kad jis buvo Traidenio sūnus, broliavaikis ar tolimesnis giminaitis. Eidamas į karaliaus sostą, Butigeidis varžovų neturėjo, todėl sostan pakliuvo be jokių prieštaravimų. 1289 m. 1289 m. jis prie Nemuno pasistatydino Ragainės pilį, dėl kurios pastatymo vokiečių ordinas dar daugiau pradėjo puldinėti Lietuvą ir kitoje pusėje užgrobė Kolainių pilį. Tada Butigeidis palei Nemuną ėmė kurti stiprių pilių sistemą, kuri net iki XIV a. Butigeidis mirė apie 1290 1292 m.
Lietuvos karalius Butvydas (Pukuveras), jaunesnysis Butigeidžio brolis valdė Lietuvą 1291- 1295 m.m. Butvydas stengėsi atremti stiprėjantį vokiečių puolimą į Žemaitijos pietvakarius ir išilgai Nemuno žemupio. Jis pats puolė Lenkijos, dažniausiai Mozūrijos kunigaikščių - vokiečių sąjungininkų valdas. Petras Dusburgietis teigia, kad 1292 m. Butvydas mirė 1294 m. Daugelio istorikų nuomone Vytenis Lietuvos karaliumi tapo 1295 - 1315 m. Jis - Butvydo sūnus, Gedimino brolis. Vytenis garsėjo kaip geras karo vadas ir diplomatas. Jis tęsė Traidenio politiką - vienijo ir gynė baltų žemes. Vyteniui karaliaujant, Lietuvos valstybė plėtėsi tiek į rytus, tiek į vakarus - sujungė jotvingių žemes, susigrąžino Gardiną, Naugarduką, Slonimą, Volkovyską, Brastą, Belską ir kt. Vytenis, padedant broliui Gediminui, konsolidavo valstybę. Lietuviai prie Rygos pastatė pilį, joje apgyvendino įgulą ir gynė miestą nuo riterių. Tuo laiku didžiausias agresorius Lietuvai buvo Vokiečių Ordinas, kuris vien per 1300- 1315 m apie 20 kartų puolė Žemaitiją, siekdamas sunaikinti Lietuvių įrengtas pilis. Vytenis savo ruožtu surengė aštuonis žygius į Prūsiją. 1309 m. Vokiečių ordinas savo centrinę būstinę perkėlė iš Venecijos į Marienburgą Prūsijoje, o karą su Lietuva pavertė vos ne pagrindiniu tikslu. Didžiausios kovos vyko prie Nemuno. Vokiečių ordinui nepasidavė Veliuonos ir Prieštvės pilys. 1313 m kryžiuočiai pastatė pilį prie Skirsnemunės.1315 m. Vytenis ją puolė ir nuo to laiko metraštininkai jo daugiau nebemini. Manoma, kad Vytenis mirė 1316 m.
Vytenio laikais buvo atkurti po Mindaugo nutraukti Lietuvos ryšiai su popiežiumi. Nėra žinoma nei Mindaugo gimimo data, nei vieta. Nuo XIII a. 4 dešimtmečio Mindaugas buvo Lietuvos didysis kunigaikštis ir pirmasis bei vienintelis Lietuvos karalius [7]. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose jis minimas Ipatijaus metraštyje 1219 m., kai Lietuva sudarė taiką su Voluinės kunigaikštyste [7]. Šiame metraštyje Mindaugas įvardijamas didžiuoju kunigaikščiu. Anksčiau datuojamos informacijos apie Mindaugą nėra. Vienas pagrindinių Mindaugo nuopelnų buvo Lietuvos valstybės suvienijimas. Tai jis padarė apie 1240 m. pašalinęs ar pajungęs varžovus [14]. Siekdamas valdžios, Mindaugas kitus kunigaikščius jėga vertė savo vasalais. Kaip visos Lietuvos valdovas, minimas apie 1245 m. pasirodžiusioje „Eiliuotoje Livonijos kronikoje“ [7]. 1251 m. Mindaugas su žmona Morta ir sūnumis Rukliu ir Rupeikiu apsikrikštijo, o 1253 m. Kulmo vyskupas Heidenrikas, pavestas popiežiaus Inocento IV, Mindaugą vainikavo karaliumi [4]. 1262 m. mirus žmonai Mortai, Mindaugas norėjo vesti jos seserį, Nalšios kunigaikščio Daumanto žmoną [7]. Keršydamas už tokį poelgį, Daumantas ir su Mindaugu konfliktavęs Treniota, surengė sąmokslą ir 1263 m. nužudė Mindaugą ir jo sūnus Ruklį bei Rupeikį. Po to Daumantas pasitraukė į Pskovą, o Treniota tapo Lietuvos Didžiuoju kunigaikščiu [14]. Nepaisant Mindaugo mirties, Lietuvos valstybė buvo išsaugota [10]. Tiksli Mindaugo kapo vieta nežinoma, manoma, kad jis galėjo būti palaidotas Agluonoje (Latvija) [2]. Gudavičius, Edvardas. Mindaugas. - Vilnius, 1998.
Mindaugo Karūnavimas
Taigi, pasak istorikų, Lietuvos monarchijos istorija prasideda 1253 m. liepos 6 d., kai Mindaugui uždedama karūna ir jis tampa pirmuoju Lietuvos valdovu. Jei manote, kad tai buvo visuotinio masto įvykis, su išpuoštomis menėmis ir būriais šventiškai nusiteikusių žmonių, skanduojančių „Tegyvuoja karalius!“, tikriausiai teks nusivilti. Istorikų teigimu, viskas vykę tyliai ramiai, greitai, nedideliame būrelyje žmonių. Ištaikęs progą tarp nesibaigiančių karų, Mindaugas paskubomis priėmė karūną. Esą ceremonijoje tedalyvavo keli vokiečių ordino riteriai, pranciškonų vienuoliai ir magistras. Jokių garbingų monarchų ir kitų aukšto rango atstovų iš svečių šalių. Mindaugas šį įvykį galbūt ir pažymėjo su savo aplinkos žmonėmis pakeldamas po ragą kokio tauraus gėrimo, tačiau apskritai Europos kontekste šis įvykis, galima sakyti, buvo nepastebėtas. Jei tuo laiku būtų egzistavęs internetas ir tokios naujienų agentūros kaip „Reuters“ ir pan., situacija, reikia manyti, būtų kitokia. Bet tais laikais naujienos iš tokio atkampaus krašto kaip Lietuva sklisdavo vangiai. Jos keliavo iš lūpų į lūpas ir, kol pasiekdavo (jei išvis pasiekdavo) Europą, virsdavo tikrų tikriausiu sugedusiu telefonu. Taigi Mindaugui, kaip karaliui, nepasisekė - gimė nedėkingais laikais. Ir apskritai, kalbama, kad tiek jo karūnavimas, tiek krikšto priėmimas tebuvo simboliniai. Tam tikra prasme verslo sandėriai. Po šių įvykių valdovas netapo nei rafinuotų manierų monarchu, besimaudančiu nežabotoje prabangoje, nei uoliu kataliku, kasdien kalbančiu rožinį. Užsidėjęs karūną, jis toliau žvangino kalavijais ir kovojo už savo būvį, o už pergales mintyse tikriausiai dėkodavo seniesiems pagonių dievams. Kas žino...
Kaip ir daugelis dalykų Mindaugo biografijoje, hipotetinė yra ir jo karūnavimo diena. Niekas tiksliai nežino, ar tai įvyko būtent mūsų švenčiamą liepos 6-ąją. Ši diena nėra juodu ant balto įrašyta nė viename metraštyje. Mokslininkai ją išrinko pasitelkę kelis kitus papildomus metraščių įrašus. Kiek žinoma, identifikuojant šią datą, bene daugiausia prie to prisidėjo žinomas mūsų istorikas prof. Edvardas Gudavičius, taip pat lenkų istorikas J. Liatkovskis. Pastarasis senuose metraščiuose aptiko įrašą, kad vienas pranciškonų vienuolis, dalyvavęs Mindaugo karūnavimo ceremonijoje, liepos antroje pusėje buvo atkeliavęs į Livonijos ordino žemes. Pagal šį įrašą istorikas padarė išvadą, kad minėtasis vienuolis Livonijoje lankėsi jau po Mindaugo karūnavimo. Taigi, logiškai mąstant, Mindaugas turėjo būti karūnuotas pirmoje liepos pusėje.
Mindaugo Mirties Aplinkybės
Na, o baigdami šį prielaidomis apraizgytą pasakojimą, be jokios abejonės, turėtume prisiminti dar vieną karaliaus Mindaugo biografijos epizodą - jo mirties aplinkybes. Gaila, ir šis įvykis nekvepia karališka pompastika. Daugelyje šaltinių rašoma, kad valdovas tapo sąmokslo auka. Viena populiariausių versijų skelbia, kad sąmokslą prieš jį sukurstė kunigaikščiai Treniota bei Daumantas. Tikriausiai tai buvo eilinė kova dėl įtakos ir valdžios. Nors... egzistuoja teorija, kad į šią istoriją esą buvo įsipainiojusi moteris. Kai kurie šaltiniai teigia, esą Mindaugas jėga paveržė Daumanto žmoną, savo pirmosios žmonos Mortos seserį. Ir dar kokiomis aplinkybėmis! Kai šioji atvyko laidoti savo sesers... Taigi, kai kurių istorikų manymu, Mindaugo mirtis nebuvo toks jau niekšiškas susidorojimas. Jis tiesiog gavo, ko nusipelnęs. Ką galima pasakyti šiuo klausimu? Istorija yra istorija. Tiesa priklauso nuo to, kokiu rakursu į ją pažiūrėsi.
Viena populiariausių versijų skelbia, kad sąmokslą prieš jį sukurstė kunigaikščiai Treniota bei Daumantas. Tikriausiai tai buvo eilinė kova dėl įtakos ir valdžios. Nors... egzistuoja teorija, kad į šią istoriją esą buvo įsipainiojusi moteris. Kai kurie šaltiniai teigia, esą Mindaugas jėga paveržė Daumanto žmoną, savo pirmosios žmonos Mortos seserį. Ir dar kokiomis aplinkybėmis! Kai šioji atvyko laidoti savo sesers... Taigi, kai kurių istorikų manymu, Mindaugo mirtis nebuvo toks jau niekšiškas susidorojimas. Jis tiesiog gavo, ko nusipelnęs. Ką galima pasakyti šiuo klausimu? Istorija yra istorija. Tiesa priklauso nuo to, kokiu rakursu į ją pažiūrėsi.
1262 m. mirus žmonai Mortai Mindaugas atėmė iš Nalšios kunigaikščio Daumanto žmoną, Mortos seserį, ir ją vedė. Keršydamas Daumantas sudarė sąmokslą su didelę galią karalystėje įgijusiu ir su Mindaugu ėmusiu konfliktuoti Treniota. 1263 rudenį Mindaugą ir jo sūnus Ruklį ir Rupeikį Mindaugo domene (Lietuvos žemėje) sąmokslininkai nužudė, Vaišelga pabėgo į Pinską. Valdžią užgrobė Treniota. Mindaugo nužudymas ir vėlesnė kova dėl valdžios stabdė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės galios didėjimą, apsunkino priešinimąsi Vokiečių ordino agresijai, sumenkino Lietuvos tarptautinį prestižą.
| Metai | Įvykis |
|---|---|
| Apie 1200 | Gimė Mindaugas |
| 1219 | Pirmą kartą minimas Ipatijaus metraštyje |
| Apie 1240 | Suvienijo Lietuvos žemes |
| 1251 | Apsikrikštijo su šeima |
| 1253 | Karūnuotas Lietuvos karaliumi |
| 1262 | Mirė žmona Morta |
| 1263 | Nužudytas sąmokslininkų |
Meninis Įamžinimas
Apie Mindaugo gyvenimą ir veiklą daug diskutuoja Lietuvos ir kitų šalių istorikai. Labai išsamiai Mindaugo biografija nagrinėjama Edvardo Gudavičiaus monografijoje „Mindaugas“ [4] ir Vytauto Ališausko parengtame straipsnių rinkinyje „Mindaugas Karalius“ [8]. Mindaugas kaip istorinė asmenybė įamžintas daugelyje grožinės literatūros kūrinių. Lenkų poetas Julijus Slovackis (Juliusz Słowacki) yra parašęs dramos veikalą „Mindowe, Król Litewski: obraz historyczny w pięciu aktach“ (liet. „Mindaugas Lietuvos karalius: istorijos paveikslas penkiuose aktuose“, išvertė Vincas Kapsas). Vincas Krėvė-Mickevičius yra sukūręs dramą „Mindaugo mirtis“. Poeto Justino Marcinkevičiaus dviejų dalių drama-poema „Mindaugas“ pastatyta daugelyje Lietuvos ir kitų šalių teatrų. Juozas Kralikauskas parašė istorinius romanus „Mindaugas“, „Mindaugo nužudymas“, „Mindaugo kapas“. Išleisti Jono Užurkos istoriniai romanai „Karaliaus karūna ir mirtis“ (Vilnius, 1999) bei „Mindaugas - karališkasis kraujas“ (Vilnius, 2007, 2008), Vytauto Talačkos - „Karūna ir kraujas“ (Mažeikiai, 1998).
Atminimo Įamžinimas
Vilniuje Lietuvos karaliaus atminimas įamžintas 2003 m. liepos 6 dieną, minint 750-ąsias Mindaugo karūnavimo metines. Priešais Nacionalinio muziejaus Naujojo arsenalo pastatą (Arsenalo g. 1, „Senamiesčio seniūnija“) buvo atidengtas 3,5 metrų aukščio granitinis paminklas Mindaugui (skulpt. Regimantas Midvikis) [13]. Kaip teigia paminklo autorius R. Midvikis „Mindaugas - tai Lietuvos valstybingumo idėja <…>, jo epochoje susiliejo pagonybė ir krikščionybė, būtent tai ir bandyta atskleisti paminklu. Patį Mindaugą iš priekio pavaizdavau kaip sėdintį soste europietišką karalių su visomis regalijomis, o iš nugaros - tarsi išaugantį iš ąžuolo, t.y. gyvybės medžio, kurio šaknys - pagonybėje, ir nuo jų Mindaugas neatitrūkęs. Sostas krikščioniškoje kultūroje - tai pasaulio, valstybės centras“ [6].
1990 m. liepos 6-ąją, minint Mindaugo karūnavimo metines, ant Juozapinės kalno (Medininkų seniūnija, Vilniaus r.) pastatytas paminklinis akmuo [11]. Tai beveik 1,8 m aukščio ir 2,5 m pločio baltas akmuo, kurio viršuje iškalta heraldinės lelijos formos karūna, žemiau Mindaugo ženklas ir karūnavimo data. Vilniaus Arkikatedroje („Senamiesčio seniūnija“) įrengta Karaliui Mindaugui skirta memorialinė lenta [9]. Memorialinės lentos viršuje - skulptoriaus Vytauto Kašubos sukurtas medalionas su Mindaugo profiliu [9]. Lietuvos Karaliaus Mindaugo karūnavimo 750 m. jubiliejui pažymėti, 2003 m. rekonstruotas Gedimino prospektas, tai pažymėta ant V. Vilniuje, Naujamiesčio seniūnijoje yra Mindaugo gatvė [3]. 2003 m. liepos 6 dieną Vilniuje per Nerį, tarp Rinktinės ir T. Vrublevskio g.
Vis dėlto, kai atidžiau pasikapstai po istorikų darbus, kyla vis daugiau klausimų ir abejonių, ar iš tiesų Mindaugą būtų tikslinga vienareikšmiškai vadinti kilniu tautos suvienytoju. Ar jam patriotine prasme Lietuva rūpėjo kaip valstybė? Koks buvo karalius Mindaugas, ką jis mėgo, kuo gyveno, kokia buvo jo ideologija, kaip klostėsi santykiai su žmona karaliene Morta ir vaikais (kurių net nežinoma, kiek tiksliai turėjo)? Į šiuos ir panašius klausimus jums vargiai galėtų atsakyti net kompetentingiausias istorikas. Kadangi valdovas, kiek žinoma, oficialaus savo metraštininko neturėjo, vieną kitą padriką jo gyvenimo bei veiklos fakčiuką tegalima atsekti iš kaimyninių šalių metraščių, kuriuose apie šį žmogų, deja, užsimenama taip pat šykščiai. Kad ir kaip būtų, iš jų istorikai tarsi kokią dėlionę sudėliojo menamą Mindaugo portretą.
Tiksliai nežinoma netgi Mindaugo gimimo data. Daugelyje šaltinių tegalima rasti įrašą, kad šis karžygys bei valdovas pasaulį išvydo apie 1200 metus. Ne ką daugiau faktų istorija pateikia ir apie jo artimuosius. Niekas šimtu procentų negali pasakyti, kas toks buvo jo tėvas. Kai kurie šaltiniai įvardija kunigaikštį Rimgaudą (Ringoldą), bet jokių tikrų įrodymų, kad tai galėtų būti panašu į tiesą, nėra. Manoma, kad Mindaugo gimdytojas turėjęs būti įtakinga asmenybė. Galimas dalykas, valdovo teises būsimasis karalius pavedėjo būtent iš jo. Štai Livonijos eiliuotoje kronikoje sakoma, kad Mindaugo tėvas buvo didelis karalius, kurio laikais nebuvo jam lygių. Tačiau daugelis istorikų mano, kad šiuo įrašu visgi kliautis nederėtų.
O kaip dėl Lietuvos valstybės? Ar Mindaugas tikrai buvo jos suvienytojas? Uždavę šį klausimą, taip pat atsiduriame istorikų kryžminės kovos epicentre. Yra nemažai teigiančių, kad Lietuva kaip valstybė jau egzistavo gerokai prieš jam užsidedant karūną. Vienos ir neginčijamos tiesos šiuo klausimu, deja, taip pat nėra. Kurią versiją palaikysite, tai jau bus tikriausiai jūsų principo reikalas.