Vilkaviškis, įsikūręs Šeimenos ir Vilkaujos upių santakoje, yra vienas seniausių Sūduvos miestų, minimas istorijos metraščiuose nuo XVI amžiaus. Karalienė Bona, minėdama Paširvinčio (Alvito) parapijos sienas 1561 m., pamini ir Vilkaviškį. Apie miesto įsikūrimą ir pavadinimo kilmę sklando legendos, tačiau istoriniai šaltiniai teigia, kad Vilkaviškis išaugo iš kaimo, įsikūrusio XVI amžiuje.
J. Totoraitis, Sūduvos-Suvalkijos istorijos autorius, teigė, kad Vilkaviškis atsirado kaip Prienų girios kaimelis. Tuo metu Vilkaviškio dvaras ir seniūnija priklausė Prienų seniūnui. Pradžioje Vilkaviškis buvo tik mažas miestelis prie kelio iš Kauno į Prūsus, tačiau vėliau jis plėtėsi.
Vilkaviškio herbas
Miesto Raida ir Magdeburgo Teisės
1620 m. Vilkaviškyje pastatyta bažnyčia, o 1660 m. miestui suteiktos Magdeburgo teisės. Nuo 1697 m. rugsėjo 19 d. miestelėnai galėjo didžiuotis savo herbu, kurio paskyrimą nulėmė didikų Pacų giminė, tuo metu šeimininkavusi Vilkaviškyje. Herbas savo simbolika panašus į šios giminės - dviguba sidabrinė lelija raudoname lauke.
XVI-XVII a. čia gyveno daug pirklių ir amatininkų, nes per Vilkaviškį ėjo kelias iš Kauno į Prūsiją. Tuo metu didžiąją bendruomenės dalį sudarė žydai, tad miestelėnai galėjo didžiuotis viena seniausių ir gražiausių Lietuvoje medinių sinagogų, pastatyta daugiau nei prieš 400 metų.
Vilkaviškio Dvaras ir Napoleono Vizitas
Vilkaviškis ir jo apylinkės žymūs ne vienu dvaru, apie kuriuos sukaupta daugiau ar mažiau istorinių faktų. Bene labiausiai Vilkaviškio dvarą išgarsino istorinė aplinkybė, kad jo rūmuose 1812 m. birželio mėnesį, prieš pradedant karą su Rusija, buvo apsistojęs Prancūzijos imperatorius Napoleonas Bonapartas.
Jis rašė, kad 1812 m. birželio 19-24 d. Vilkaviškio apylinkės keliai buvo pilni prancūzų kariuomenės - apie 250 000 karių. Napoleono kariuomenės korpusai, rinktinės, pulkai visais keliais dulkių debesyse rinkosi į Vilkaviškį. Kariuomenė buvo surikiuota laukuose, esančiuose į pietus nuo klebonijos, prie pat Vilkaviškio. Visi miestelio namai buvo užimti grafų, maršalų, generolų. Birželio 21 d. atvykęs Napoleonas apsigyveno Vilkaviškio dvare, kitų šaltinių teigimu - palapinėje, pastatytoje prie dvaro.
Napoleono buvimą mieste beveik pusantro šimto metų priminė liepa kurijos sode ir girnų akmens stalas Vilkaviškio dvaro parke, prie kurio sėdėjęs imperatorius. Vilkaviškio dvaras buvo tik stotelė imperatoriaus planuose keliaujant į karą prieš rusus. Napoleonas savo armijai keturias dienas dvaro apylinkėse leido pailsėti, o pats dvaro parke prie akmeninio stalo su karvedžiais surengė galutinį pasitarimą dėl karo. Iš čia Didžioji armija į Rusiją patraukė trimis kryptimis: pagrindinė dalis žygiavo per Kauną, kur persikėlė per Nemuną ties dabar Napoleono kalnu vadinamu Pajiesio piliakalniu. Antroji dalis patraukė į šiaurę, Rygos link, trečioji - į pietus, kad Gardine susijungtų su Imperatoriaus brolio Vestfalijos karaliaus vedamu korpusu.
Napoleonas prie Nemuno, 1812 m.
Dvaro Likimas Po Baudžiavos Panaikinimo
Kaip ir didžioji dalis dvarų, Vilkaviškio dvaras neišvengė „nedvariško“ likimo. 1861 m. panaikinus baudžiavą, dvaru imta vadinti tik dvaro sodyba su tam tikru žemės plotu. 1864-1904 m. dvare gyveno rusų generolas. Pirmojo pasaulinio karo metais dvare apsigyveno vokiečiai.
Pasakojama, kad vėliau Vilkaviškio dvarą su 80 hektarų centru iš valstybės nupirko kunigas Karalius, tad vėliau čia įsikūrė ir Vilkaviškio vyskupijos kurija. Antrojo pasaulinio karo metais dvaro rūmų pastatas apskritai buvo tuščias. Tuo metu ne tik ištuštėjo dvaras, tačiau ir pats miestelis buvo sugriautas, išliko tik 10 procentų pastatų. Tik po karo į dvarą vėl įžengė žmogaus koja, tačiau ne dvaro reikalais rūpintis.
Dabartinė Dvaro Būklė
Dabar dvare įrengti gyvenamieji butai, o kadaise buvusioje dvaro sodyboje įrengtas Vilkaviškio parkas. Jis išdėstytas netaisyklingu geometrišku planu bei užima keturių hektarų plotą. Senieji Vilkaviškio gyventojai dvaro parką vadina „miesto sodu“.
Augmenija parke įvairi: be savaiminių drebulių, beržų, ąžuolų, uosių, jame auga pasodinti svetimžemiai kaštonai, robinijos, didžialapės liepos, kazokiniai kadagiai ir t. t. Iš retesnių medžių pažymėtini didžioji pocūgė ir popieržievis beržas.
Švietimas ir Tautinis Atgimimas Marijampolės Gimnazijoje
Senoji Marijampolės gimnazija, išdidžiai stovinti ant Šešupės kranto, yra daugelio žymių žmonių kelio pradžia. Ji įsteigta 1867 metais carinės Rusijos, kad kuo greičiau surusintų pietinę Lietuvos provinciją - Sūduvą, atitraukdama lietuvius nuo lenkų kultūros ir bažnyčios įtakos. Tačiau, priešingai okupantų norams, rusiškoje gimnazijoje įsižiebė lietuvių tautinio atgimimo židinys.
J. Augustaitytė - Vaičiūnienė rašo: ,,1863 metų sukilimas įsakmiau parodė, kad Lietuva ne užgesęs ugnikalnis, bet veikiąs gelmėse ir dabar kibirkštimis iš jų prasiveržęs… Rusai, apčiuopę Lietuvos gyvybę, nutarė geriau patiems sūduvius prisivilioti, negu palikti Lenkijai…“
Carinė Rusijos valdžia ir Vilniaus generalgubernatorius Muravjovo Koriko tikslas buvo užgniaužti iš Vakarų (per Rusiją) kylančias demokratines idėjas, slopinti tautinį sąmoningumą, atitraukti lietuvius nuo lenkų kultūros, užgniaužti Marijampolės gimnazijoje bręstančią besiformuojančią inteligentiją. Tuo tikslu carinė valdžia ėmėsi įvairių priemonių lietuvių tautai rusinti, galiausiai - ją sunaikinti.
1864 m. uždrausta lietuviška spauda lotyniškomis raidėmis, trukusi 40 metų, iki 1904 m. Marijampolės gimnazijoje mokoma rusiškai, vadovėliai, knygos parašyti graždanka (lietuviškas tekstas rusiškomis raidėmis). Mokiniams uždrausta kalbėti lietuviškai.
J. Totoraičio pateiktuose šios gimnazijos auklėtinio J. Kudirkos atsiminimuose rašoma: ,, Lietuviškai kalbėti buvo uždrausta mokiniams ne tik pačioje gimnazijoje, bet ir namie, ne tik su mokiniais, bet net ir su tėvais. Kai sūnų atveždavo po švenčių ar šiaip kada atvažiuodavo lankyti, už kalbėjimą lietuviškai buvo baudžiama; prakalbusiam lietuviškai užkabindavo ant kaklo lentelę, vadinamą ,,metelingą“, su rusišku žodžiu asilas - pažeminimo ir paniekos ženklą.
Etnoografinis Lietuvos žemėlapis, 1918 m.
Nežiūrint visko, norint pabrėžti, kad gimnazija lietuviška, į rusišką Marijampolės gimnaziją buvo įvestas vienas visai naujas dalykas, kurio pirmiau jokia lenkiška Lietuvoje buvusi aukštesnė mokykla nebuvo turėjusi, - tai lietuvių kalba. Tai kalbai buvo skiriama viena pamoka per savaitę (vėliau - dvi): ji būdavo paskutinė, laisvai pasirenkama ir niekas už pabėgimą iš jos nieko nesakydavo.
Tačiau marijampoliečiai gimnazistai rinkosi lankyti lietuvių kalbos pamokas, ar tėvų paskatinti, ar sąmoningai, norėdami studijuoti Rusijos universitetuose. Šiomis stipendijomis ir pasinaudojo daugiausia marijampoliečiai.
Gimnazijos direktorius Solovjovičius, nepalankus lietuviams, kad išėję gimnaziją nevirsta rusais pravoslavais, buvo pakišęs valdžiai sumanymą, kad gimnaziją uždarytų. XIX a. II p. - XX a. pr. Sūduvos ūkininkų vaikai sunkiais carinės priespaudos metais neapleido Lietuvos reikalų, būdami toli nuo Lietuvos, ryžtingai stojo darbuotis savo kalbos ir savo tautos laisvei ir gerovei.
Lietuviškas žodis sunkiai žengė į viešumą, o kartu į mokyklą. Todėl su didžiule pagarba kalbame apie tuos moksleivius, kurie nesidrovėjo savo kilmės bei tautybės. Garbė jų tėvams, paprastiems kaimiečiams, išsaugojusiems tautinę savigarbą bei žmogiškąjį orumą ir perdavusiems savo vaikams.
Knygnešystė Sūduvos Krašte
Lietuviška spauda leista Mažojoje Lietuvoje, JAV ir slaptai gabenta į Lietuvą. Šis 40 metų spaudos draudimo laikotarpis - tai žūtbūtinė lietuvių tautos kova už gimtąjį žodį, už savo egzistenciją. Šios kovos simboliu tapo knygnešys.
Per šį laikotarpį kovoti dėl lietuviško žodžio išėjo apie 2000 knygnešių. Sūduvos krašto knygnešiai: Juozas Akelaitis, Juozas Kancleris, Pijus Pajaujis, Vincentas Penčyla, Karolis Senkus ir daugelis kitų,- pasiaukojo lietuviško žodžio idėjai.
Steigtos slaptos spaudos platinimo draugijos - ,,Atžala“, ,,Aušrinė“, ,,Atgaja“, Darželis“, ,,Sietynas“.
Lemtingais 1904 m., gegužės 7 d., caras Nikolajus II įsaku panaikino lietuviškos spaudos draudimą. Gimnazijoje mokėsi ir brendo šeši iš dvidešimties 1918 m. Vasario 16 - osios signatarų, Nepriklausomybės Akto Tarybos narių: J. Basanavičius, S. Banaitis, Pr. Dovydaitis, P. Klimas, Just. Staugaitis, J. Vailokaitis.