Šiuo metu gyventojų pageidavimu naujuose daugiabučiuose namuose dažnai montuojama kolektorinė šildymo sistema. Ji žymiai skiriasi nuo įprastos stovų sistemos.
Vėdinimo sistemos | Šildymo sistemos - Colis
Kolektorinė šildymo sistema
Kolektorinėje sistemoje visi buto radiatoriai sujungiami tarpusavyje, o butas prijungiamas prie vieno stovo. Laiptų aikštelėje, prie kiekvieno buto įrengtame šilumos skyde (techniniame kanale) sumontuojami uždaromieji buto sistemos ventiliai, šilumos ir karšto vandens skaitikliai. Skaitikliai tiksliai išmatuoja suvartotos šilumos energijos bei karšto vandens kiekį. Kolektorinės sistemos trūkumas - didesni santechnikos ir apdailos darbų kaštai.
Šildymo sistemų tipai: kurį pasirinkti?
Kompleksiškai modernizuojant daugiabutį namą būtina sutvarkyti ir inžinerines sistemas. Renovuojant senos statybos namus, vienvamzdes sistemas rekomenduojama perdaryti į dvivamzdes. Bet ar tikrai to reikia? Gal užtektų modernizuoti esamą sistemą? Kokie kiekvieno šildymo sistemos tipo privalumai ir trūkumai? Kaip šios sistemos veikia ir ką reikėtų žinoti apie jų atnaujinimą arba pertvarkymus?
Į tai padėjo atsakyti Kauno technologijos universiteto (KTU) Pastatų energinių sistemų katedros vedėjas, docentas dr. Andrius Jurelionis bei Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Pastatų energetikos katedros docentas dr. G. Šiupšinskas.
Vienvamzdė šildymo sistema
Tai - dažniausiai eksploatuojama šildymo sistema, ypač senos statybos namuose. „Kadangi vamzdyno tokiai sistemai reikia 10 proc. mažiau, tai žinant, kiek tais laikais buvo statoma daugiabučių namų, galima įsivaizduoti ir kiek tų vamzdžių buvo sutaupyta. Tuo metu tai galėjo būti reikšminga“, - mano dr. A. Jurelionis.
Vis dėlto vienvamzdė sistema, palyginti su kitomis, turi ir nemažai trūkumų. Esminis jų tas, kad šilumnešis teka nuosekliai per šildymo prietaisus, todėl vėsta. Pavyzdžiui, jeigu penkiaaukščiame name yra viršutinio paskirstymo sistema, tai penkto aukšto gyventojams tenka daugiausia šilumos, o kiekvienas žemiau esantis butas jos gauna vis mažiau. Blogai yra ir tai, kad tokios sistemos sunkiau balansuojamos, vieni butai šyla daugiau, kiti - mažiau.
Vienvamzdę sistemą gana reikšmingai gali išbalansuoti ir tai, kad gyventojai savavališkai susimontuoja papildomų radiatorių sekcijų. Pakanka tik vienoje grandyje padidinti radiatorių plotą ar pakeisti hidraulinį režimą, ir sistema išsibalansuoja.
KTU docentas pritarė: jeigu yra galimybė, geriau vienvamzdę sistemą pertvarkyti į pažangesnę. „Vienvamzdę įmanoma modernizuoti, bet tai padarę galbūt išspręsime ne visus klausimus. Iškyla šioks toks pasitikėjimo gyventojais klausimas. Jeigu kuris nors ateityje nuspręs ką nors savo bute pakeisti, pertvarkyti, tai gali paveikti kiekvieną“, - pažymėjo A. Jurelionis.
Modernizuojant vienvamzdę sistemą, labai svarbu ją gerai subalansuoti, kad šilumnešis visur tekėtų taip, kaip numatyta projekte, o ne jam patogesniu maršrutu. Gerai subalansuota vienvamzdė sistema, pasak A. Jurelionio, leidžia pasiekti geresnių rezultatų.
Kad šildymo sistema būtų gerai subalansuota, būtina ant stovų sumontuoti balansinius vožtuvus, geriausia - automatinius. Balansinis vožtuvas „rūpinasi“ nustatytu slėgio skirtumu stove ir užtikrina tolygų (reikiamą projektinį) šilumnešio paskirstymą tarp stovų.
„Termostatiniai ventiliai iš dalies apsaugo nuo vienvamzdės sistemos išbalansavimo. Jie gali padėti sumažinti šilumnešio nutekėjimą ten, kur tuo metu jo nereikia, tačiau nepadarys taip, kad daugiau šilumnešio atitekėtų ten, kur jo trūksta“, - sakė A. L. Rimkūnas teigimu, tai, kaip šils radiatorius vienvamzdėje sistemoje, labai priklauso nuo to, koks ir kokios temperatūros vandens srautas per jį pratekės.
„Modernizuojant vienvamzdes radiatorines šildymo sistemas, prie radiatorių sumontuojamas apvadinis vamzdis, jei iki tol jo nebuvo. Jeigu jis buvo, apvado skersmuo sumažinamas vienu dydžiu (lyginant su pagrindiniais vamzdžiais prie radiatoriaus) arba sumontuojamos įvairios jo skersmenį susiaurinančios diafragmos. Beje, reikia žinoti, kad, sumažinus apvadinio vamzdžio skersmenį, jame padidėja srauto greitis ir tai gali būti pašalinio triukšmo atsiradimo priežastis“, - įspėjo L. Rimkūnas.
Tam, kad būtų galima kontroliuoti ir palaikyti patalpose norimą temperatūrą, prie radiatorių montuojami dvieigiai didelio pralaidumo arba trieigiai termostatiniai ventiliai su termostatinėmis galvomis. „IMI Hydronic Engineering“ technikos direktoriaus teigimu, pasirinkus dvieigius termostatinius vožtuvus, tampa sudėtinga parinkti ir sumontuoti tokio skersmens apvadinį vamzdį, kad susidarytų reikiamas pasipriešinimas. To nepadarius, vanduo tekės ten, kur jam lengviau, t. y. per apvadinį vamzdį, o ne per radiatorių.
Siekiant subalansuoti stovus, ant kiekvieno jų sumontuojami rankiniai arba automatiniai srauto ribojimo vožtuvai. Pasak pašnekovo, automatiniais šildymo sistemos subalansavimas atliekamas greičiau ir tiksliau, tačiau jie sistemoje sudaro didesnį pasipriešinimą. Todėl siurblys turi dirbti didesniu galingumu nei sistemoje su rankiniais balansiniais vožtuvais.
„Šiuo metu modernizuojant vienvamzdes sistemas dažniausiai pasirenkami automatiniai srauto ribojimo vožtuvai. Tačiau reikia žinoti, kad dėl savo konstrukcijos jie jautrūs sistemose esantiems nešvarumams. Eksploatuojant vožtuvai gali užsikimšti ir nebeveikti tinkamai. Todėl tokios konstrukcijos vožtuvus labiau rekomenduojama rinktis tada, kai sistemos yra švarios arba keičiamas vamzdynas ir radiatoriai. „IMI Hydronic Engineering“ automatiniai srauto ribojimo vožtuvai turi unikalią srauto ribojimo dalies atjungimo galimybę, kad būtų galima lengvai praplauti sistemą.
Dvivamzdė šildymo sistema
Dvivamzdė šildymo sistema laikoma racionalesne - kiekvienas jos prietaisas, skirtingai nuo vienvamzdės, lygiagrečiai jungiamas prie dviejų vamzdynų: prie tiekiamojo ir prie grįžtamojo srauto vamzdžio. Anot A. Jurelionio, esamas vienvamzdes daugiabučių sistemas pertvarkyti į dvivamzdes nėra labai sudėtinga - reikėtų tik papildomo stovo.
„Aš labiau pasisakau už dvivamzdę sistemą, nes ji lengviau reguliuojama. Jeigu vienas žmogus kažką savo bute pakeistų, tai nepakeistų vandens temperatūros kitiems vartotojams. Keisti vienvamzdę sistemą dvivamzde gal šiek tiek brangiau, bet jeigu pertvarkomas visas vamzdynas, tai turbūt nėra esminio skirtumo, ar pertvarkyta vienvamzdė sistema, ar ji perdaryta į dvivamzdę“, - komentavo A. Jurelionis.
G. Šiupšinskas taip pat linksta prie vienvamzdės sistemos pertvarkymo į dvivamzdę, nes tai užtikrina didesnę butų nepriklausomybę nuo bendros sistemos - šildymo prietaisų charakteristikos ir jų pertvarkymas viename bute beveik nepaveiktų kitų namo gyventojų. Be to, iš šios sistemos galima lengviau pereiti į dar pažangesnę - kolektorinę.
Svarbu prisiminti ir tai, kad net ir pertvarkius vienvamzdę sistemą į dvivamzdę išliktų būtinybė ją balansuoti - sumontuoti balansinius ventilius, siekiant užtikrinti, kad į kiekvieną stovą būtų užtikrintas projektinis šilumnešio srautas ir temperatūra. „Jeigu vienvamzdė sistema perdaroma į dvivamzdę, bet nesubalansuojama, tai ypatingos naudos neduos“, - pabrėžė A. Jurelionis.
Jeigu modernizacijos metu vienvamzdės šildymo sistemos perdaromos į dvivamzdes, prie radiatorių montuojami termostatiniai su išankstiniu srauto nustatymu ventiliai su termostatinėmis galvomis. Jais kiekvienam radiatoriui nustatomas reikiamas srautas.
Balansavimui skirti vožtuvai, pasak L. Rimkūno, turi būti tokios konstrukcijos, kad turėtų išankstinio srauto nustatymo, padėties fiksavimo, visiško uždarymo, srauto ir slėgio nuostolių matavimo, sistemos diagnostikos funkcijas.
„Slėgio skirtumo reguliatoriai dvivamzdėse sistemose, kaip ir automatiniai srauto ribojimo vožtuvai vienvamzdėse sistemose, gali užsiteršti nešvarumais. Dėl ko sistemoje atsiranda nešvarumų ir vyksta korozija - atskira tema, tačiau galima paminėti, kad modernizuojant ar perdarant šildymo sistemas ir norint, kad jas galima būtų eksploatuoti kuo ilgiau, būtina tinkamai kontroliuoti slėgį sistemoje, tuo tikslu pasirenkant kokybiškus išsiplėtimo indus ir magistraliniame tiekiamojo srauto vamzdyne sumontuojant oro skirtuvą (separatorių), o grįžtamojo srauto - purvo skirtuvą“, - rekomendavo L. Rimkūnas.
Kolektorinė šildymo sistema
Formaliai vertinant, kolektorinė sistema - taip pat dvivamzdė, nes nuo kiekvieno šildymo prietaiso (radiatoriaus) iki kolektoriaus eina du stovai. Ši sistema dažniausia namuose, statytuose po 1995 metų. Tai - pažangiausias sprendimas, sudarantis sąlygas individualiai ir aiškiai apskaičiuoti kiekvieno buto šilumos sąnaudas, suteikiantis galimybę reguliuoti temperatūrą kiekviename bute ar kambaryje.
Pasak dr. A. Jurelionio, kolektorinė sistema labai tinka naujos statybos namuose, tačiau senesniuose ją įrengti gali būti sudėtingiau ir brangiau nei vienvamzdę rekonstruoti į dvivamzdę. Ši sistema turi daug vamzdynų, kurie nuo kolektoriaus iki šildymo prietaisų gali būti išvedžioti palei grindjuostes arba po grindimis.
Pasak dr. G. Šiupšinsko, kolektorinę sistemą galima įrengti ir kiekviename bute montuojant nedidelį šilumos punktą su atskiru buitinio karšto vandens ruošimo šilumokaičiu - šiuo atveju būtina atvesti šalto vandens vamzdyną. „Tokios sistemos pagrindinis pranašumas prieš paprastą kolektorinę yra cirkuliacinės karšto vandens sistemos atsisakymas pastate. Taip gerokai sumažėja šilumos nuostoliai karšto vandens sistemoje. Tačiau tokio sprendimo investicijos yra pačios didžiausios, o geriamojo šalto vandens savybės turi įtakos karšto vandens ruošimo šilumokaičio ilgaamžiškumui“, - paaiškino G. Šiupšinskas.
L. Rimkūnas pasakojo, kad kolektorinės sistemos balansavimas iš esmės labai panašus į dvivamzdės radiatorinės šildymo sistemos balansavimą. „Renkantis kolektorinę šildymo sistemą, prie kiekvieno buto kolektoriaus reikėtų numatyti po balansinį vožtuvą. Tai padėtų užtikrinti reikiamą šilumnešio srautą kiekvienam butui. Šilumnešio srautas į kiekvieną radiatorių turi būti reguliuojamas termostatiniu ventiliu, kuris turi būti nustatytas pagal radiatoriaus galingumą. Ant kiekvieno stovo, kaip ir dvivamzdėje sistemoje, sumontuojami rankiniai balansiniai vožtuvai arba slėgio skirtumo reguliatoriai. Kuris balansavimo tipas optimalus, galima pasakyti tik atlikus pastato šildymos sistemos hidraulinius skaičiavimus“, - komentavo L. Rimkūnas.
Pašnekovo teigimu, kalbant apie balansinius vožtuvus apskritai, labai svarbu, kad būtų galimybė prie jų prijungti balansavimui skirtą prietaisą ir patikrinti nustatytus srautus, išmatuoti slėgio nuostolius vožtuvuose, o, iškilus problemoms, atlikti sistemos diagnostiką, kuri padėtų surasti jų priežastį ir jas pašalinti.
Radiatorių priežiūra ir keitimas
Docento G. Šiupšinsko nuomone, svarbiausia, kad radiatorius atliktų savo funkciją - perduotų šilumnešio šilumą į patalpą, todėl reikia, kad jų vidus būtų švarus, neužsinešęs. Kitaip, sumontavus naują įrangą (termostatinius, balansinius ventilius), šildymo sistemoje esantys nešvarumai gali sutrikdyti naujų įrenginių darbą (juos sugadinti). „Tie prietaisai labai jautrūs, jų uždarymo sklendžių tarpeliai yra maži. Neišvalius ir nesutvarkius sistemos, visi radiatoriuose buvę nešvarumai juos gali užkišti. Modernizuojant daugiabutį, galima kelis radiatorius nupjauti, išrinkti ir pasižiūrėti, kas yra jų viduje. Jeigu sistema buvo prižiūrima, plaunama, ir radiatoriai yra švarūs, sugebantys atlikti savo funkciją - atiduoti šilumą, tada galima juos palikti. Bet dabar yra gražesnių ir patogesnių radiatorių, kurie užima mažesnį plotą, nors atiduoda tą patį šilumos kiekį“, - sakė G. Šiupšinskas.
„Pertvarkant šildymo sistemą, radiatorius reikės demontuoti. Todėl tai būtų gera proga viską sutvarkyti vienu metu, kad nereikėtų po kokių penkerių metų keisti ir radiatorių“, - patarė A. Jurelionis.
Mokslininkai negalėjo vienareikšmiškai atsakyti, kurie radiatoriai geresni: plieniniai ar ketaus? Tiek plienas, tiek ketus turi savų privalumų ir savų trūkumų. „Daugiau privalumų gal turi plienas, nes jis yra lengviau transportuojamas, montuojamas. O ketus yra ilgaamžiškesnis, bet sunkus ir galbūt lengviau pažeidžiamas - jeigu nukristų, ant jo gali atsirasti įtrūkimų. Be to, senieji ketaus radiatoriai yra labiau inertiški. Jie lėčiau reaguoja į temperatūros pokyčius bute. O plieniniai - laidesni šilumai, mažiau jos akumuliuoja ir greičiau tą šilumą atiduoda. Todėl, galvojant apie energijos taupymą ir efektyvų, greitesnį valdymą, plieniniai radiatoriai turi daugiau privalumų“, - komentavo A. Jurelionis.
Vamzdynų keitimas
Perdarinėjant sistemą iš vienos į kitą, vamzdynai bus keičiami neišvengiamai. Kitu atveju, ar, renovuojant esamą sistemą, keisti vamzdynus ar ne, A. Jurelionis atsakė taip: „Jeigu pastatas yra šiltinamas ir renovuojamas, tai šiek tiek keičia šilumos vartojimą butuose. Tada nereikia tokios galios prietaisų, kaip anksčiau, - užtenka mažesnio skersmens vamzdyno. Todėl palikti seną vamzdyną gal nebūtų geras variantas.
Šilumos punkto modernizavimas
„Šilumos punktas turi būti automatizuotas, galintis reaguoti į aplinkos pokyčius ir būti nesudėtingai reguliuojamas. Jame turi būti plokštelinis šilumokaitis, kuris atskirtų lauko tinklų ir pastato šildymo sistemas vieną nuo kitos. Taip namo šildymo sistema būtų apsaugota nuo slėgio svyravimų lauko tinkluose ir būtų galima palaikyti mažesnį slėgį, tokiu būdu pailginant pastato šildymo sistemos eksploatavimo laiką. Moderni pastato šildymo sistema su automatiniu nepriklausomo jungimo šilumos punktu sudaro galimybę integruoti papildomą išorinį atsinaujinančiųjų išteklių šilumos šaltinį, pavyzdžiui, saulės kolektorių ar šilumos siurblį“, - paaiškino dr. G. Šiupšinskas.
Dr. A. Jurelionis pridūrė: „Šilumos punktai daugumoje pastatų jau yra senokai pertvarkyti. Čia naudojami šilumokaičiai ir siurbliai. Tačiau jeigu pasikeičia visas pastato šilumos suvartojimas, šiek tiek kinta parametrai: gali sumažėti sistemai reikalingo vandens kiekis, galbūt šiek tiek pasikeisti temperatūros režimai. Jeigu punktas yra puikios būklės, manau, jį būtų galima kažkaip pritaikyti, jeigu vis dėlto jis senokas, tai reikėtų siurblius pakeisti šiuolaikiškesniais ir taupesniais. Galima pagalvoti ir apie šilumokaičių, kurie pastatams renkami pagal galią, pakeitimą“, - rekomendavo A. Jurelionis.
Šilumos punktas
Individuali apskaita: ar tai padeda sutaupyti?
Tokia apskaita paprastai taikoma kolektorinei sistemai, tačiau ją galima vykdyti ir esant senajai vienvamzdei. Tam prireiks papildomos įrangos: ant kiekvieno radiatoriaus turi būti sumontuoti šilumos dalikliai, tačiau jie nėra tokie tikslūs kaip kolektorinėje sistemoje. „Galima ant tų pačių prietaisų montuoti šilumos daliklius, kurie leistų gyventojams išdalinti šilumą proporcingai. Vien dėl to gyventojai būtų suinteresuoti taupyti šilumą. Kai nėra daliklių, žinai, kad net ir laikydamas atdarą langą už šilumą sumokėsi lygiai tiek pat kiek visas namas. O jeigu yra individuali apskaita, žmonės pradeda elgtis protingai“, - komentavo A. Jurelionis.
Daliklinėje šildymo sistemoje dalikliai, kartu ir termostatiniai ventiliai (termoreguliatoriai), yra sumontuojami ant visų daugiabučio kambariuose esančių radiatorių. Jais buto gyventojai gali nustatyti į radiatorių patenkančio šildančio vandens kiekį ir tokiu būdu, pagal pageidaujamą kambario temperatūrą ar finansines galimybes, palaikyti pastovią patalpų temperatūrą. Ši priemonė yra ir puikus būdas taupyti. Pavyzdžiui, temperatūrą galima sumažinti tuose kambariuose, kuriuose praleidžiama mažiau laiko, tai galima daryti ir naktį ar išvykstant iš namų atostogauti.
Gyventojų atsiliepimai
Vis tik net ją paskirsčius vienodai, termometro stulpelis skirtinguose butuose gali rodyti skirtingus skaičius. Kodėl taip yra? Pavyzdžiui, jei žmogus gyvena pietinėje pusėje, šilumos bute bus daugiau, nes ši pusė labiau saulėta. Ir atvirkščiai - šiaurinėje bus vėsiau. Tokiu atveju, gelbėja termostatas. „Pavyzdžiui, jei saulė pašildė kambarį, šilumos jis tieks mažiau. Taigi galima prisitaikyti pagal individualius poreikius. Be to, nereikia nuolat sukinėti“, - sako Genadijus Mikšys.
Įdomu tai, kad kai kuriais paskaičiavimais, vos laipsniu sumažinus kambario oro temperatūrą sutaupoma net 5 proc. Tiek daliklius, tiek termostatą turi įsidiegęs ir šiaulietis Vygantas Ališauskas, gyvenantis Draugystės prospekte. „Žiemą radiatorius būdavo užsuktas iki žemiausios ribos - 2 padalos, daugiau jau nėra kur. Net kai termostatas taip prisuktas kambariuose šildavo iki 20 laipsnių. Iki renovacijos už 54 kv.m. butą mokėdavęs 104 eurus, dabar vyras moka tik apie 36 eurus - beveik tris kart mažiau.
Tačiau ar iš tikrųjų individualus reguliavimas padeda ženkliai daugiau sutaupyti? Kaip teigia Justas Rutkauskas, įdiegus šilumos reguliavimo sistemą, ji padeda sumažinti išlaidas už šildymą nuo 10 iki 15 proc. „Vienintelis minusas - investicija, nes sistemos įdiegimas kainuoja nemažai. Tad reikia pagalvoti, ar jos reikia. Fasado atnaujinimas garantuoja, kad bus sutaupyta 35-40 proc.. Tai yra didžiosios investicijos, kurios renovuojant būstą kainuoja apie 1 mln. Šildymo sistemos pertvarka, kuri dažniausiai sudaro mažiau nei penktadalį didžiosios investicijos dydžio, leidžia sutaupyti dar 20 proc.. Tuo tarpu davikliai leidžia sutaupyti dar 10-15 proc.
Anot pono Rutkausko, „viską reikia daryti kompleksiškai. Vien tik žmonių požiūris yra visai kitoks, kai viskas yra padaryta kompleksiškai ir gaunamas labai ryškiai pastebimas rezultatas. Pavyzdžiui, susitvarkius tik šildymo sistemą, sutaupoma 15 proc. Dujų kainai padidėjus, esant šaltesnei žiemai, tie 15 proc. Tačiau jei mes sutvarkome ir sienas, ir šildymo sistemą - mes praktiškai garantuotai pasiekiame 50 proc. sutaupymą.
Šildymo sistemos priežiūra
Įmonė atlieka visų Plungės miesto daugiabučių, kurie šildomi centralizuotai, šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūrą. Renovacijos projekte egzistuoja galimybė numatyti priemones, padedančias kiekviename bute individualiai reguliuoti šildymą su tam skirtais reguliatoriais. Kyla klausimas - tai prabanga ar būtinybė? „Kalbant apie sprendimo pliusus, pagrindinis privalumas pasirinkus šilumos reguliavimo sistemą - motyvacija taupyti. Įdiegdami skaitliuką - jau ribojame, leidžiame tiek karšto vandens, kiek tikrai reikia, ir taip sutaupome. Taip pat ir šilumos daviklis šilumos sistemoje atlieka tą pačią funkciją - verčia žmogų mąstyti ir galvoti, kiek šilumos jam reikia, ir leidžia jam kontroliuoti jos padavimą pagal poreikius nustatytose ribose.“, - aiškino J. Rutkauskas.
Valstybės parama daugiabučių renovacijai
AB „Panevėžio energija“ informuoja, kad Aplinkos projektų valdymo agentūros (toliau - APVA) šių metų vasario 22 d. paskelbtas kvietimas teikti paraiškas daugiabučiams atnaujinti, kurio pagrindinė sąlyga - po renovacijos pasiekti ne mažesnę kaip A pastato energinio naudingumo klasę ir šiluminės energijos sąnaudas sumažinti ne mažiau kaip 40 proc. - pratęsiamas iki 2024 m. sausio 15 d. arba kol baigsis kvietimui numatytos lėšos. Šiam kvietimui skirta 410 mln. eurų.
„Panevėžio energija“ ragina gyventojus kuo skubiau priimti sprendimą modernizuoti daugiabutį namą, atnaujinti šilumos punktą bei įgyvendinti kitas šilumos taupymo priemones, kurios ne tik padidintų pastatų energinį efektyvumą, suteiktų galimybę taupyti šilumą, bet ir sumažintų šildymo sąskaitas. Juolab, kad atnaujinti daugiabučiai namai visapusiškai pagerina gyventojų gyvenimo kokybę. Pastatai po modernizavimo tampa sandaresni, šiltesni, žmonės patys gali reguliuoti kambarių temperatūrą pagal savo norus ir taip užsitikrinti maksimalų komfortą.
Daugiabučio atnaujinimo darbai
Vienas efektyviausių būdų padidinti pastato energinį naudingumą - investuoti į jo apšiltinimą. Šių problemų išvengti padės renovacija, kurios metu apšiltinamos sienos, pašalinami jų konstrukcijos defektai, sutvarkoma nuogrinda. Šių darbų pasirinkimas gali padidinti lauko sienų šiluminę varžą apie 3 kartus. Be to, modernizuojant namą, apšiltinamas ir stogas, ir rūsio perdanga.
Renovacijos metu nesandarūs langai yra pakeičiami į mažesnio šilumos pralaidumo langus. Taip gerokai sumažėja galimybė šalčiui patekti vidun, o šilumai - laukan. Po renovacijos pastato šiluminė varža išauga, anksčiau per namo langus, sienas ir stogą patekdavęs oras, buto vidaus nebepasiekia, tad gryno oro namuose būna mažiau.
Pagal tą pačią programą valstybė remia senų, elevatorinių šilumos punktų pakeitimą į naujus, automatizuotus šilumos punktus arba senų susidėvėjusių automatinių punktų atnaujinimą. Senuose daugiabučiuose esančius elevatorinius šilumos punktus reguliuoti yra sudėtinga, nes šis procesas atliekamas rankiniu būdu. Atnaujinus šilumos punktą, jis automatiškai reguliuoja į butus perduodamą šilumos kiekį pagal lauko oro temperatūros pokyčius. Pakilus temperatūrai, šildymas išjungiamas, o jai nukritus - įjungiamas.
Butų savininkai turi galimybę įsirengti ir individualius šilumos punktus. Tai reiškia, kad gyventojai užsitikrina didžiausią įmanomą nepriklausomybę būsto šildymo atžvilgiu.
Nerenovuotose daugiabučiuose gyvenantys žmonės susiduria su dar viena problema - išsibalansavusia šildymo sistema. Ji lemia perkaitusius vienų ir vėsius kitų butų radiatorius.
Lentelė: Šildymo sistemų palyginimas
| Šildymo sistemos tipas | Privalumai | Trūkumai |
|---|---|---|
| Vienvamzdė | Mažesnės vamzdyno sąnaudos | Šilumnešis vėsta, sunkiau subalansuoti |
| Dvivamzdė | Lengviau reguliuojama, didesnė butų nepriklausomybė | Reikia papildomo stovo |
| Kolektorinė | Individuali apskaita, galimybė reguliuoti temperatūrą | Sudėtingiau įrengti senesniuose namuose, didesnės sąnaudos |
Apibendrinant, individuali šildymo apskaita daugiabučiuose yra naudinga priemonė, leidžianti gyventojams kontroliuoti savo šilumos suvartojimą ir taip sutaupyti. Renovuojant daugiabutį, svarbu pasirinkti tinkamą šildymo sistemą, atsižvelgiant į pastato ypatumus ir gyventojų poreikius.