Švenčiáusiosios Trejýbės šventóvės ir bazilijõnų vienuolýno ansámblis yra 16-19 a. architektūros paminklas Vilniuje. Ansamblio teritoriją juosė mūro tvora su vartais. Išliko įspūdingiausias jų statinys - iš dvejų vartų sudarytas pagrindinis įėjimas.
Pirmieji, vadinamieji Bazilijonų vartai yra tarsi viso ansamblio „vizitinė kortelė“, gerai matomi nuo Aušros Vartų gatvės. Jie pasitinka puošniu fasadu su reljefiniu švč. Trejybės atvaizdu, primenančiu šventovės ir vienuolyno titulą, o jų dinamiškos ir pulsuojančios barokinės formos kreipia žvilgsnius į ansamblio gilumą. Statinys iškilo 1761 m.
Už jo laukia kuklesni antrieji vartai. Jie buvo puošti tapyba, kurios išliko tik fragmentai. Kadaise ant jų būta Juozapato Kuncevičiaus atvaizdo. Jis dar buvo matomas 1837 m.
Švč. Trejybės šventovės istorija
Mūrinės Švč. Trejybės šventovės istorija prasidėjo XVI a. pradžioje. Lietuvos kariuomenės vado Konstantino Ostrogiškio funduotos šventovės (cerkvės) mūrai išliko iki mūsų dienų. Nors juos slepia vėlesnių laikų tinkas ir priestatai, tačiau ir dabar galime suprasti, koks didingas tai buvo statinys.
Tyrimų duomenys liudija, kad šventovėje susipynė Rytų ir Vakarų krikščionių sakralinės architektūros bruožai. Ji buvo beveik kvadratinio plano, su trimis pusapvalėmis apsidėmis rytinėje dalyje. Tai būdinga stačiatikių architektūrai. Kita vertus, keturi pilioriai (atraminiai stulpai) pastato viduje laikė ne kupolą, o skliautus. Tai perimta iš Romos katalikų bažnyčių.
XVI a. pabaigos-17 a. vertingų antkapinių paminklų. 2014 prie didžiojo altoriaus atrasta kripta su 17-18 a.
Mūrinė Švenčiausiosios Trejybės cerkvė pastatyta 1514. Jos architektūroje buvo ryški Rytų ir Vakarų krikščionių sakralinės architektūros bruožų jungtis: cerkvėms būdingas kvadratui artimas planas su 3 apsidėmis pastato rytinėje dalyje ir iš gotikinių katalikų bažnyčių perimta plytų mūro technika bei konstrukciniai elementai (aukštas dvišlaitis stogas, trikampiai frontonai, laiptuoti kontraforsai).
Aukštas dvišlaitis stogas, trikampiai fasadų frontonai, sienas sutvirtinantys laiptuoti kontraforsai - šie gotikiniai elementai taip pat buvo perimti iš XVI a. bažnyčių architektūros. Deja, dėl vėlesnių perstatymų jie neišliko ir dabar atgimsta tik mokslininkų rekonstrukcijose. Visgi kai kuriuos to laikotarpio reliktus dar galima pamatyti.
Jie telkiasi rytinėje šventovės dalyje (prie galinio fasado): tai apsidžių sienas puošianti reljefinė ornamentinė mažų arkų juosta ir du apvalaus skerspjūvio kampiniai bokšteliai su sraigtiniais, į pastogę vedusiais, laiptais (viršutiniai bokštelių tarpsniai užstatyti po 1760 m. ir tai liudija jų barokinė stilistika). Čia eksponuojamas ir autentiškas XVI a. mūras, atidengtas 2018 m. vykstant restauracijai. Mūras pasižymi dekoratyviniu kryžminiu raštu, sukurtu naudojant raudonos ir gelsvos spalvos plytas.
Senojo Vilniaus novelės apie Arklių, Aušros vartų, Bazilijonų ir Etmonų gatvių kvartalą.
Pokyčiai ir rekonstrukcijos
Po 1706 gaisro remontuojant bažnyčią pakeista pirminė jos architektūra - manoma, nugriauti kontraforsai, nutinkuotos išorinės sienos. Po 1760 gaisro vėlyvojo baroko formomis perstatytas bažnyčios rytinio fasado frontonas ir bokštelių viršūnės (1761, architektas J. K. Glaubicas). 1785 šventovėje buvo 11 medinių altorių.
Apie 1792 bažnyčia išplėsta: nugriovus fasadą navų dalis pailginta į vakarus (naujasis fasadas puoštas didžiojo toskaninio orderio piliastrais, pusapskritėmis nišomis, užbaigtas trikampiu frontonu), skliautams paremti pastatyti 4 nauji pilioriai, vakarinėje dalyje pastatytas mūrinis vargonų choras, priešais didįjį altorių - medinis sulankstomas ikonostasas (po 1792).
Pagrindinis (vakarinis) šventovės fasadas neišliko. Jis sunaikintas 1792 m. plečiant šventovę vakarų kryptimi. Senojo fasado vietą dabar žymi restauratorių palikta vertikali „atodanga“ šiaurinėje šventovės sienoje. Iš XVIII a. sukurto pagrindinio fasado išliko vertikalūs piliastrai ir pusapvalės nišos (tik tapyba jose jau XIX a. pabaigos). Jo viršutinė dalis pertvarkyta 1869 m.
Šia rekonstrukcija siekta suteikti šventovei bizantinės architektūros bruožų: buvo nugriautas klasicistinis trikampis frontonas, pastatyti šoniniai bokšteliai ir juos jungianti baliustrada. 1792 m. taip pat buvo padidinti pastato langai, keistas šventovės vidus: perdaryti ar naujai sumūryti skliautai, pastatytas naujas vargonų choras.
Švč. 1839 bažnyčią perdavus stačiatikiams jos interjero įranga pertvarkyta pagal Rytų Bažnyčios liturgijos tradicijas: perstatyti altoriai, naujam ikonostasui nutapytos ikonos (1850-51, dailininkas I. Chruckis). 1868 cerkvės stogas buvo pažemintas, jo centre suręsta medinė kupolo imitacija (architektas N. Čiaginas), nuardytas rytinio fasado barokinis frontonas, vakarinis fasadas įgavo neobizantikos bruožų. 1891 išplėsta Šv. Jono Teologo (buvusi Skuminų) koplyčia: ji sujungta su buvusia zakristija ir cerkvę su vienuolynu jungusio koridoriaus dalimi.
Vienuolyno istorija ir architektūra
Pirmuosius vyrų ir moterų vienuolynus sudarė atskiri, daugiausia mediniai, nameliai. 1761 pradėta vienuolyno rekonstrukcija, pastatyti šiauriniai vienuolyno vartai (architektas J. K. Glaubicas).
Mūrinio vienuolyno statyba tęsėsi iki 18 a. pabaigos: 1779 baigtas vakarinis, 1781-92 statytas pietinis vyrų gyvenamasis korpusas, prie jo sumūrytas vienuolyną su bažnyčia sujungęs koridorius, 1792 pastatytas iš moterų vienuolyno per varpinę į Šv. Luko koplyčią vedęs dengtas praėjimas ant arkų (mūrininkas Jonas Boretis; neišliko).
Gyvenamieji vyrų vienuolyno korpusai keturių aukštų, neįmantrios architektūros (fasadus ritmiškai skaido piliastrai), jų patalpos išdėstytos koridorine sistema. Tokie fasadai ir planas išliko iki 21 a. pradžios. Dauguma celių glaudėsi vakariniame, vienuolyno vyresniojo kambariai ir vyskupo būstas - pietiniame korpuse.
Vėlesni laikotarpiai
1839 bazilijonų vienuolynas uždarytas, bažnyčia perduota stačiatikiams, vyrų vienuolyno flygelyje įrengtas kalėjimas (1823-24 jame kalintas A. Mickevičius, nuo 2009 veikia Konrado celė su 2 ekspozicijomis).
Sovietinės okupacijos metais bažnyčia neveikė, pastatuose buvo įrengti butai, veikė Vilniaus pedagoginio instituto, Vilniaus inžinerinio statybos instituto padaliniai. Nuo 1994 vyrų vienuolyno dalyje įsikūrė bazilijonai, pastato likusioje dalyje - ISM Vadybos ir ekonomikos universitetas.
Šventovė palaipsniui restauruojama; jos interjere išliko įvairių laikotarpių sienų tapybos fragmentų. Švč. Trejybės šventovė su vyrų ir moterų vienuolynais kadaise užėmė nemenką senojo miesto dalį, plytėjusią tarp dabartinių Aušros Vartų ir Arklių gatvių.
Koplyčios
XVII a. prie šventovės buvo pristatytos kelios koplyčios. Išliko jų tūriai. Prie šiaurinio šoninio šventovės fasado yra prisišliejusi Šv. Luko koplyčia. 1792 m. ji mūriniu koridoriumi ant arkinių atramų buvo sujungta su varpine ir moterų vienuolynu. 1840 m. koridorius nugriautas, tačiau jo pėdsakų liko varpinėje ir koplyčios sienoje (buvusio perėjimo į koplyčią vieta atidengta ir eksponuojama).
Pietinėje šventovės pusėje išliko Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai koplyčia, kitaip vadinama Skuminų koplyčia. Ji buvo ne kartą perstatyta, o 1851-1852 m. ir 1891 m. rekonstruota bei išplėsta, sujungiant su buvusia zakristija ir dalimi koridoriaus, vedusio iš šventovės į vyrų vienuolyną. Tuo metu buvo iškirstos ir dvi durų angos iš rekonstruotos koplyčios į šventovę, jos matomos ir dabar. Pagrindinis šios koplyčios architektūrinis akcentas yra kupolas, visai erdvei suteikiantis iškilmingumo ir harmonijos.
Buvusios Šv. Kryžiaus Išaukštinimo koplyčios, stovėjusios toje pačioje pietinėje šventovės pusėje, architektūros pėdsakai geriausiai matomi iš išorės. XVIII a. ji buvo paversta zakristija, o XIX a. sujungta su Skuminų koplyčia.
XVIII a. pabaigoje už Skuminų ir Šv. Kryžiaus Išaukštinimo koplyčių (pietinėje šventovės pusėje, arčiau galinio fasado) buvo pastatytas šventovę ir vyrų vienuolyną jungiantis koridorius. 1869 m. jis buvo nugriautas, o XXI a. dalis jo vėl atstatyta. 2009 m. čia įrengta ekspozicija „Konrado celė“, primenanti apie XIX a. pirmoje pusėje vienuolyne buvusį kalėjimą, jame kalintą Adomą Mickevičių ir jo garsiąsias „Vėlines“.
Šventorius ir varpinė
Šventovę supa šventorius. Seniau jame būta kapinių, o XIX a. minimi gėlynai. Įėjus į šventoriaus kiemą pro pagrindinius vartus, dešinėje vartų pusėje pasitinka varpinė. Ji pastatyta XVI a. antroje pusėje ir kadaise buvo gerokai aukštesnė, joje kabojo varpai, buvo laikrodis. Statinys turėjo renesanso bruožų. Dabar likusi tik apatinė varpinės dalis. Taip pat anksčiau varpinės sienas skaidė aukšti, pusapskritėmis arkomis užsibaigiantys langai. Jie užmūryti XVIII-XIX a., tačiau jų pėdsakai dar gerai matomi iš pastato vidaus.
Greta varpinės - vyrų ir moterų vienuolynus skyrusi tvora. Kairėje vartų pusėje stovi buvusios bursos (vienuolyno mokyklos) namas. Jis pastatytas XVIII a. pabaigoje, senų, galbūt XV-XVI a., pastatų vietoje.
Vyrų vienuolynas
Erdves į vakarus ir pietus nuo šventoriaus užėmė vyrų vienuolynas. XVIII a. antroje pusėje palei šventorių buvo pastatyti pagrindiniai vienuolyno gyvenamieji korpusai, jie išliko iki mūsų dienų. Tai neįmantrios architektūros, tačiau solidūs pastatai, ramius jų fasadus skaido langų eilės ir piliastrai.
Vakarinis korpusas yra trijų aukštų ir iš „galinės“ (šventoriui priešingos) pusės turi kelis priestatus: atsišakojantį flygelį ir apskritą bokšto formos priestatą (šis pastatytas XIX a. antroje pusėje). Pietinis korpusas - trijų aukštų su pusrūsiu. Šio korpuso šiaurinė (į šventorių atgręžta) siena stovi ant XVII a. sumūrytų pamatų, o pietvakarinė jo dalis - ant dar senesnio, XVI a. pabaigos-XVII a. pradžios, mūro.
Pastatų viduje išliko autentiškų detalių: skliautų ir nišų, rasta XVIII a. pabaigos ir XIX a. antros pusės sienų tapybos fragmentų. Tačiau nemažai kas sunaikinta XIX-XX a. remontuojant šiuos pastatus, tada iš dalies buvo pakeistas ir patalpų išdėstymas. 2004 m. vakarinis korpusas buvo pritaikytas mokymo įstaigos reikmėms, čia įsikūrė ISM Vadybos ir ekonomikos universitetas.
Moterų vienuolynas
Buvusio moterų vienuolyno pastatai išsidėstę šiaurinėje ansamblio dalyje, aplink du kiemus. Vienuolynas susiformavo XVII-XVIII a., sujungus kelis nedidelius XV-XVI a. Dabartiniuose fasaduose atidengtas to meto sienų mūras, restauruotos buvusių durų, įvažiavimo vartų angos, vizualiai išryškinti iki sujungimo buvę atskirų pastatų tūriai. Pastatuose šiuo metu įrengti butai, veikia įvairios įstaigos.
Paveldotvarkos projektai
Vilniaus bazilijonų vienuolyno statinių ansamblyje pradedami trys paveldo tvarkybos projektai: Švč. Trejybės bažnyčios salės grindų tyrimo ir projektavimo, salės pietinės sienos bei ansamblio varpinės tvarkybos darbai. Visi trys tvarkybos projektai finansuojami Paveldotvarkos programos lėšomis.
tags: #butas #bazilijonu #vartuose