Maždaug tokia dvasia spalio 3-7 dienomis vyko vienas svarbiausių literatūrinio gyvenimo renginių - tryliktasis Poetinis Druskininkų ruduo, tarptautiniu tapęs poezijos skaitymo festivalis.
Renginyje dominavo pradedantieji, arba jaunaisiais laikomi lietuvių poetai, vadovavo labiau patyrę, o prisijungė artimieji ir tolimieji poezijos pasauliai: Latvija (Robertas Mūkas), JAV (J. C. Todd) ar net Tailandas (S. Surang). Lietuviškame poezijos renginyje daugiau buvo bendraujama angliškai nei lietuviškai.
Festivalis prasidėjo Vilniuje, Rašytųjų klube, jaunųjų poezijos skaitymais, kuriems pasikeisdami dirigavo Alvydas Šlepikas ir Erika Drungytė - vienas nuramindamas poetų jaudulį savo iškilmingu abejingumu bei baikščiomis replikomis, kita - uždegdama klausytojus savo entuziazmu. Jos dėka įspūdingiausiai šiame vakare skambėjo latvių poetų eilėraščiai - sklandžiai išversti ir raiškiai perskaityti. Jaunuosius poetus iš Lietuvos ir Latvijos dviem kalbom pasveikino Druskininkų poezijos rudens renginių „krikšatėvis“ Kornelijus Platelis.
Pirmoji savo eiles skaitė Giedrė Kazlauskaitė, anot A. Šlepiko, „agresyvaus moteriškumo“ poetė. Impozantiška kaimynų, laimėjusių Eurovizijos konkursą, poetė Inga Gailė savo kūrybą skaitė latviškai, vertimus - E. Drungytė. Abiejų, moterų balsais eilėraščiai skambėjo švelniai žaismingai, perteikdami sueiliuotą pasakojimą apie subtilius jausmus buities aplinkoje.
Jurgita Butkytė - atrodanti kaip jauniausia iš jauniausių - pademonstravo išradingus eilėraščius, kurių tema - rašymas apie rašymą, panaudojant literatūriškus motyvus ir „gyvenimo būdo“ komiškas parafrazes, paradokso stilistiką. Ekspresyvus ir garsus buvo Laurynas Rimševičius, kurio eiles A. Šlepikas charakterizavo kaip įtaigias ir kartu esančias prie „banalybės ribos“ (tai nepasiteisino). Kukučio stiliaus ironiški paradoksai. Latvis Peteris Dragunas skaitė intymiai ir elegantiškai, tarytum pabrėždamas savo eilėraščio akademinę kilmę ir poezijos, o galbūt ir savo paties aristokratiškumą.
Net ir jaunieji kartais gali iškilti kaip populiarūs autoritetai savo „referentinėje grupėje“, - tokia netikėtai buvo Agnė Žagrakalytė, jaunųjų žurnalo lyderė (teigianti gal kaip kam ir nebenaują, bet jos pačios autentiškai suvoktą tiesą, kad „blogis yra gražus“). Valinga, lakoniška, griežtoka, net niūri - imponuojantys moteriški bruožai. Aštrūs motyvai, psichodelinės asociacijos ir išvardijimų gausa. Nors šiaip, pamiršus skaitymo intonacijas, jos eilėraščių semantinis laukas - miestietiškai jaukus, netgi tradiciškai moteriškas, su visokiais siuvimo reikmenimis, siūlų dėžutėmis ir t. t. (tematika priminė Neringos Abrutytės naująją Kopenhagos pasiją - estetinį, t y.
Sonata Paliulytė, ne tik poetė, bet ir šokėja bei aktorė, skaitė emociškai įtaigius, rimuotus eilėraščius, labiau primenančius tradicinę lyriką (kaip tik lyrizmo ir pasigedau tuose „rudens rūdžių“ renginiuose). Ne tiek juos skaitė, kiek dramatiškai vaidino, pademonstruodama menų sinkretizmą.
Viena vakaro įžymybių - jaunųjų literatų autoritetas Marius Burokas, sugebėjęs tokiu tapti gyvendamas tylioje kūrybinėje nuošalėje. M. Burokas skaitė eiles pernelyg neįsipareigodamas auditorijai ir neįsijausdamas, savo ramybe prilygdamas stoiškam vakaro vedėjui A. Šlepikui, per langą stebinčiam urbanistinio Vilniaus peizažo transformacijas bei geltonų statybos mašinų darbą.
Jaunieji poetai atrodo laisvi, sąmoningai ir saugiai atsitraukę nuo tikrovės, nesusidūrę su jokiais rūpesčiais ir nedemonstruojantys jokių problemų, nebent kartais dėl teatrališkumo. Jokių egzistencinių ar kitokių sunkių reikšmių. Ir jokio priešiškumo visuomenei, jokio romantinio liguistumo ar „svetimųjų“ sindromo. Jiems eilėraštis yra tiesiog eilėraštis, atitrauktas kuo toliau nuo visų įmanomų vertės centrų. Neužgaunantys ir neužsigaunantys.
Motyvai - literatūriniai; eilėraščiai, ateinantys iš eilėraščių, iš knygų. Dažnas, tarkim, mini savo eilėse motiną, bet labiau kaip literatūrinę fikciją, kaip įdomiai skambantį žodį, kaip efektingą emblemą, neturinčią nieko bendro su realiąja gimdytoja. Už eilėraščio jaučiamas platesnis apsiskaitymas, kultūros filosofijos potekstė (šiuo atveju jaunoji poezija nėra tokia naivi kaip anksčiau, kai dažnas lietuvių poetas atsiremdavo tik į savo prigimtinį talentą ir savo intelektualinį ribotumą laikydavo meninio savitumo bei kūrybinės sėkmės garantu).
Asociacijas ir paradoksą jaunųjų tekste dainai keičia mažiau išradingi detalių ar kokių nors reikšmių išvardijimai, kurie konstruojami labiau pagal kasdienybės logiką nei pagal vertikaliuosius prasmės matmenis. Susidaro įspūdis, jog tai ne rudens parke ant suoliuko atsirandanti, pieštuku užrašoma poezija, bet gimstantis monitoriaus ekrane tekstas, gražiai iškirptas iš konteksto, lengvai modeliuojamas, karpomas, klijuojamas, trinamas… Arba pasiunčiamas elektroniniu paštu virtualiam bičiuliui. Norint jį šiek tiek nustebinti.
Jaunųjų vakaro pabaigoje Antanas A. Jonynas įteikė porcelianinį prizą D. Petrošiui. Kiti laimėtojai buvo paskelbti jau Druskininkuose, spalio 6 d. naktinių skaitymų metu. Pirmąją vietą ui „tiesiog gerus eilėraščius“ (!) gavo I. Gailė (Latvijoje, atrodo, labiau nei pas mus rūpinamasi kūrėjų ir atlikėjų profesionalumu), antrąją - M. Burokas už naujos tradicijos įtvirtinimą, trečiąją - L. Rimševičius už tradicijos tąsą. Vertintojai pripažino ir A.
Kitą, spalio 4, dieną į Druskininkus išvyko didžiulė skaitovų, literatūrologų ir šiaip artimų poezijai žmonių grupė. Įsikūrus „Dainavos“ centre, vadovaujant K. Plateliui prasidėjo šventės fejerverkai.
Poeziją ir poetus sujungė ugnies dvasia: festivalio vėliava (ją simboliškai iškėlė ir uždegė poezijos jotvingis Sigitas Geda) buvo pasirinkta ugnis kaip kūrybinės energijos metafora bei savo galia imponuojanti stichija. Ugnies archetipas, metafizinis šios stichijos vaizdinys bei fizinis reginys - šėlstančių liepsnų instaliacijos prie Druskonio ežero ir kitur padarė puikų efektą, suteikė festivaliui estetinio grožio ir simbolinės reikšmės. Galingas vaizdinys tarytum sulydė įvairius festivalio komponentus į prasmingą visumą, ugnies temos raudona gija nusidriekė eilėraščiuose (buvo juose įžvelgta vienu ar kitu aspektu; kiti eilėraščiai atsirado tiesiai iš ugnies - buvo sukurti akcijos metu), apie ją patogiai sukosi literatūrologų mintys (Elenos Baltutytės, Audingos Peluritytės, Eugenijos Vaitkevičiūtės, K. Nastopkos, M. Šidlausko bei kitų dalyvių pranešimai ir kalbos). Žodžiu, ugnis šildė visus dalyvius, kartais, beje, virsdama, tuo, kuo realiai yra - oksidacijos procesu, „rudens rūdimis“ (kontrapunktinė emocinė konotacija).
Baigiamajame poezijos vakare Daiva Čepauskaitė ir Artūras Valionis pristatė laureatus. Jotvingių premiją laimėjo poetas ir vertėjas Jonas Zdanys, už ryškiausią poetinį debiutą - „Akmen-skeltes“ - dovaną gavo G. Sekmadienį, spalio 6 d., festivalio dalyviai grįžo į Vilnių, poezija buvo skaitoma Rotušėje, o vakare Užupio kavinėje. L. Jakimavičius, sutelkdamas ištvermingiausius, vadovavo paskutiniam poetų vakarui.
Poetinis Druskininkų ruduo, nors ir danguojamas patyrusių rankų - jaunatviškos dvasios renginys, poezija su ugnimi. Tokiuose kūrėjų sambūriuose išryškėja ir lengviau atpažįstamos naujos tendencijos. Poetinis kalbėjimas darosi vis rafinuotesnis, nepaisant tematinio priartėjimo prie kasdienybės pasaulio. Šiuolaikinė poezija atsisako jausmingumo, egzistencinio rūpesčio, asmeniškumo. Asmeniškumą keičia dienoraščio diskursyvi kalba, kurioje pats autorius stengiasi tiesiogiai nedalyvauti, neišsiduoti kaip vertinančioji ir jaučianti sąmonė. Visos teises atiduodamos daiktui, detalei, smulkmenai. Ne tiek metaforiška, į mitologinį mąstymą „traukianti“, kiek metonimiška, proziška, aprašinėjanti kalba. Santykis su pasauliu, su savim ir su savo eilėraščiu - abejingai ironiškas.
Rašymo laisvė ir pasitikėjimas, matyt, susijęs su išsilavinimu, apsiskaitymu ir ypač su kultūriniu šių dienų Lietuvos atvirumu, kai net studentai gali labai paprastai bendrauti su kitų šalių menininkais, literatais, kritikais. Pasaulis yra įvairus, ir tos įvairovės akivaizdoje lieka tik prisijungti prie kuriančiosios daugumos, o ne demonstruoti savo išskirtinumą apsiribojant nacionalinės literatūros tradicija. Tai būtų atviros visuomenės ženklas, - etnocentrinio kultūrinio uždarumo pabaiga.
Dominuoja „filologinis eilėraštis“, rafinuotas žaidimas žodžiais, kartais elegantiškas, kartais proziškas, bet neužgaunantis skaitytojo jausmo, kartais demonstratyviai ignoruojantis tai, kas vadinama vertybėmis, atmetantis aksiologines projekcijas. Vis svarbesnis kūrybos principas darosi paradoksas, raginantis įsitraukti skaitytoją į intelektualinį žaidimą literatūros reikšmėmis, šis paradoksinis mąstymas yra savotiškas dekonstrakcijos. sustingusių reikšmių išardymo procesas (griaunančioji ugnies stichija), už kurio galbūt slypi, laukia, tyko emocinis ir intelektualinis nihilizmas. Geras poeto ir kritiko tonas šiandien reiškia - būti sąmojingam.
Šiandien ironiška laikysena ir žaidimo imitacija yra tarytum pretekstas poezijai skaityti, jos argumentas ir pateisinimas. Poetinis tekstas darosi instrumentiškas, situacinis, pritaikomas bet kuriam atvejui, skaitytojui, nuotaikai. Jis gali būti demonstruojamas, kai reikalingas, ir pašalintas, kai situacija ir skaitytojas jo nebepasigenda. Ironija, reflektuojanti pati save, kartais net pasigendanti savęs, slypi eilėraštyje, o žaidimas - žodžių karoliukų dėlionėje bei viešo perskaitymo akte, kuris tampa ironiškuoju ritualu, kolektyviniu veiksmu, primenančiu avangardistinės dailės instaliacijas bei akcijas, performansus. Performatyvios poezijos akcija išstumia iš žodžio meno jo hermeneutinę dvasią. Poezija šiandien atlieka kuriančiųjų bendruomenės komunikacinę funkciją, tai tam tikras ypatingų visuomenės grupių kalbėjimosi / susikalbėjimo būdas.
Ugnies instaliacija Poetiniame Druskininkų rudenyje simbolizavo kūrybinę energiją.
Festivalio apdovanojimai
Pagrindiniai Poetinis Druskininkų ruduo 2002 festivalio apdovanojimai:
- Jotvingių premija: Jonas Zdanys
- Už ryškiausią poetinį debiutą: G. Sekmadienis („Akmen-skeltes“)
- Pirmoji vieta: I. Gailė (Latvija)
- Antroji vieta: Marius Burokas
- Trečioji vieta: Laurynas Rimševičius
Šis festivalis atskleidė šiuolaikinės lietuvių poezijos tendencijas: ironiją, žaidimą žodžiais ir atsiribojimą nuo tradicinio jausmingumo. Ugnies simbolis festivalyje suteikė jam estetinio grožio ir simbolinės reikšmės, jungdamas įvairius komponentus į prasmingą visumą.