Kalbos Norma: Kriterijai ir Kalbininkų Vaidmuo

Kalbos norma yra kalbos faktų ir jų vartojimo būdų visuma, pripažįstama kurioje nors visuomenėje. Žvelgiant dabarties požiūriu ir sąvoką siaurinant, kalbos norma yra kalbininkų aprobuotas ir visuomenei teikiamas bendrinės kalbos reiškinys.

Šis reiškinys gali būti bet kurio lygmens: tarimo, kirčiavimo, žodžių parinkimo ir vartojimo, darybos ir kaitybos, žodžių junginių ir sakinių sudarymo. Visa tai surašyta į žodynus, gramatikas, kitus norminamuosius kalbos veikalus. Šitoks norminamųjų taisyklių nustatymas vadinamas kalbos norminimu, kitaip - kodifikavimu, kodifikacija. Tai svarbu bendrinei kalbai, nes, pavyzdžiui, tarmėse bendraujant normos susiklosto savaime.

Kai varžosi keli kalbos reiškiniai ir reikia spręsti, kurį jų laikyti norma, vadovaujamasi universaliu tikslingumo, kitaip - funkcinio arba visuomeninio tikslingumo - principu: renkamasi tai, ką vartoti tikslinga. Tačiau sprendžiant, ką vartoti tikslinga, ką atmesti, remiamasi tam tikrais kalbos norminimo kriterijais, kitaip - pagrindais. Iš jų svarbiausias yra taisyklingumo su savo atšakomis grynumo ir sistemingumo; taip pat pastovumo, kitaip - vartosenos tradicijų; paplitimo gyvojoje kalboje, kitaip - dažnumo; tikslumo, kitaip - vienareikšmiškumo; glaustumo, kitaip - ekonomiškumo; stilistinės diferenciacijos, kitaip - funkcinės sklaidos.

Yra dar skambumo, estetiškumo ir kitų - antraeilių - kriterijų (pagrindų). Ne visi kalbininkai sutaria dėl jų skaičiaus ir hierarchijos (t.y. išdėstymo pagal svarbumą), todėl kalbos reiškinius norminant pasitaiko ir ginčų, nesutarimų: vienais pagrindais remiantis, atrodo, kad reiškinį galima įteisinti, kitais - kad reikėtų atmesti. Iš to nedarytina išvada, jog kalbos normų nebūtina laikytis, nes atseit patys kalbininkai nesutaria.

Kalbos taisyklingumo kriterijus reikalauja atsisakyti to, kas ne sava (ypač kai turima savų pakaitų) arba kas nesisteminga ar apskritai netaisyklinga. Labai svarbu kalbos grynumas. Jei yra savų, skolintus dalykus atmetame. Nepriimame ir to, kas pažeidžia kalbos sistemą. Jei visa Lietuva sako Atitiko kirvis kotą, tai negalima sakyti Darbas atitinka reikalavimams (= reikalavimus).

Nustatant, ar koks kalbos reiškinys sistemingas, ar ne, dažnai taikomos analogijos, ypač teigiamosios arba neigiamosios. Sakome gydo nuo dusulio, todėl netinka sakyti gydo prieš vėžį (teigiamoji analogija). Nesakome valgo šaukšto pagalba, tad netinka ir pasakymas kelia krano pagalba (neigiamoji analogija). Jeigu dar pridėsime ir teigiamąją analogiją, kad sakoma tik valgo šaukštu, todėl sakytina ir kelia kranu, tai jau bus mišrioji analogija (suderinta teigiamoji ir neigiamoji). Arba štai radijas sovietmečiu visus pripratino prie vertalo nepravažiuojami keliai ir daugeliui jis jau atrodo visiškai geras. Bet argi sakoma neprabrendami purvynai? Tik - neišbrendami purvynai. Ta analogija rodo, kad iš tikrųjų turi būti neišvažiuojami keliai. Analogijos, kur įmanoma, derinamos su kitais įrodinėjimo būdais, tarkim, su transformacija (keitimu).

Reikia paisyti ir pastovumo, kitaip - vartosenos tradicijų kriterijaus. Kalbos pastovumas visuomenei naudingas. Kas jau bendrinėje kalboje nusistovėję ir yra įteisinta gramatikose, žodynuose, kitoje norminamojoje kalbos literatūroje, be būtino reikalo nekaitaliotina, nors viena kita norma daliai vartotojų gali ir nepatikti. Pavyzdžiui, iš tradicijos pagal dėsningus fonetinius atitikmenis į bendrinę kalbą atstatomi vietovardžiai. Štai šiaurės žemaičiai savo vieno miestuko vardą taria Skouts. Ar būtų patogus toks tarimas visai Lietuvai? Ne. Turime teisę atstatyti į Skuodas, nes šiaurės žemaičiai ir vietoj juodas taria jouts, vietoj duona - douna.

Arba štai pietų aukštaičiai (dzūkai) taria Lazdzijai, bet jie ir vietoj didelis sako dzidelis, todėl bendrinėje kalboje yra Lazdijai. Rytų aukštaičiai miestelio vardą taria Alunta (kaip vietoj ranka sako runka), taigi tas vardas atstatytinas į Alanta. Rytų aukštaičių kaimas Žūsinai, aišku, rašytinas Žąsinai, nes taip šį vardą turintys kaimai vadinami kitose Lietuvos vietose, kur vietoj žąsis nesako žūsis. Rytų aukštaičiai tam tikrais atvejais kietina l (vietoj geležis sako gelažis, vietoj ledas sako ladas), todėl vietų pavadinimus jie taria Gelažiai, Balnliai, Milaišiai, o bendrinėje kalboje turi būti Geležiai, Baleliai, Mileišiai. Tuo remiantis, reikėtų šitaip atstatyti ir primirštus, laiku nesunormintus vietovardžius, pavyzdžiui, žemaičių Gondinga į Gandinga, kaip jau seniai žemaičių Palonga atstatėme į Palanga ir visi esame prie to pripratę. Kartais pasigirsta balsų, kad kalbininkai šitaip kraipo vietovardžius. Jokio kraipymo čia nėra, tik bendrinėje kalboje visiems vietovardžiams taikomas tas pats principas.

Kas šneka tarmiškai, tegu ir toliau sako Skouts, Lazdzijai, Alunta, Gelažiai, Gondinga ir panašiai, bet kodėl Skouts turi būti primestas visiems lietuviams, kaip kad visiškai nesuprantamas žemaičių kaimo (Plungės r.) pavadinimas Onceiniai (iš tikrųjų Antsieniai), arba kodėl vienoje Lietuvos pusėje turi būti Žąsinai, kitoje - Žūsinai? Tiesa, dėl vietos visuomenės tų dalykų nesuvokimo vienu kitu atveju kalbininkai yra susvyravę (pavyzdžiui, dzūkiškai tariamus vietovardžius Nedzingė, Vieciūnai tik neryžtingai siūloma atstatyti į Nedingė, Viečiūnai), ar net nusileidę (pavyzdžiui, įteisintas tarmiškas rytų Lietuvos miestelio pavadinimas Pumpėnai, nors turėtų būti Pampėnai, nes tariama ir Pompėnai, kaip kad vieni rytų aukštaičiai vietoj pantis sako puntis, kiti - pontis).

Kitaip susiklostė pavardžių vartojimo tradicija. Jos rašomos taip, kaip girdimos, t.y. kaip pats žmogus savo pavardę taria. Dabar dvejopai rašomos užsieniečių pavardės: arba pagal tarimą, pvz.: Šekspyras, Šileris, Ruso (ypač populiariuose leidiniuose), arba, jei ta šalis vartoja lotynišką abėcėlę, - originalo rašyba, tik prie vyrų pavardžių paprastai pridedama vyriškosios giminės galūnė, pvz.: Shakespeare(as), Schiller(is), Rousseau. Prieškarinėje nepriklausomoje Lietuvoje buvo linkstama į autentiškas tokių asmenvardžių formas, sovietmečiu šie asmenvardžiai rašyti pagal tarimą, nes šitaip vartojama rusų kalboje. Kad ir kokį būdą pasirinktume, dalis visuomenės bus nepatenkinta. Britanijos politikas John Major Lietuvoje, kur dauguma gyventojų dar nemoka anglų kalbos, tariant nevirstų Jonu Majoru (tikrasis tarimas Džonas Meidžoras).

Vartosenos tradicijos paisytina ir kitais atvejais. Štai žemaičiai žodžius nešinas, vedinas vartoja su įnagininku: Atėjo vaiku vedinas, kirviu nešinas, todėl taisytini spaudos sakiniai, kur nešinas, vedinas yra su kilmininku: Pūkelis skrido vėjo nešinas (= nešamas). Vis dėlto vartosenos pastovumo kriterijaus negalima suabsoliutinti. Kartais kalbos norma pasistūmėja, ir tai, kas buvo kalbos klaida, - įteisinama. Pavyzdžiui, XIX-XX a. sandūroje lietuvių kalbos gramatikos dar reikalavo vartoti dviskaitą: Mudu ėjova ir sutikova du broliu. Tačiau dabar daugelis lietuvių dviskaitos nebevartoja - ją geriau išlaikę tik žemaičiai, todėl ji laikoma tarmybe, o bendrinėje kalboje vietoj jos vartojama daugiskaita: Mudu (arba Mes) ėjome ir sutikome du brolius.

Oficialiuosiuose kalbos stiliuose jau nebevartojama neasmenuojamoji veiksmažodžio forma siekinys, nors ši forma kadaise plačiai vartota senuosiuose raštuose ir dar išlaikyta vienoje kitoje rytų aukštaičių tarmėje. Skaitytojai jau stebėtųsi laikraščiuose perskaitę Jaunimas vyksta uždarbiautų, nes siekinį galutinai yra pakeitusi tikslo bendratis: Jaunimas vyksta uždarbiauti. Vadinasi, jeigu yra rimtų motyvų (iš jų svarbiausias - beveik visuotinis naujojo reiškinio paplitimas), norma keičiama. Tačiau kalbininkai tai linkę daryti per tarpinius variantus: šalia senojo prirašomas naujas, ir leidžiama vartoti abu. Pavyzdžiui, šalia senojo kirčiavimo vaistas 1, oda 1, pasaulinis 1 žodynai dabar jau įrašo ir labiau paplitusius variantus vaistas 4, oda 4, pasaulinis 2, taigi galima vartoti pasirinktinai.

Sprendžiant, kurį kalbos reiškinį iš kelių besivaržančių parinkti bendrinei kalbai, labai svarbu atsižvelgti į jų paplitimą gyvojoje kalboje, pirmiausia - tarmėse. Tai gana svarbus kriterijus, kad, įsiliejant į bendrinės kalbos vartotojų būrį, netektų persimokyti daugumai, o tik mažumai. Antai iš raštų žinome ir suprantame žemaitiškus žodžius kuisis, veizėti, tačiau oficialiojoje bendrinėje kalboje įsigalėjo aukštaitiški žodžiai uodas, žiūrėti, nes aukštaičių yra daugiau negu žemaičių. Arba žemaičiai sako zuikis, dauguma aukštaičių - kiškis, todėl zoologai terminu pasirinko kiškis. Vietoj dzūkybių gurinys, klupstis bendrinėje kalboje yra trupinys, kelis.

Bendrinėje kalboje įsigalėjo plačiau vartotas žodis guba, o kiti gausūs jo sinonimai šlitis, rikė, kuopa, kuopynė, kupelė, sėdelis, šlikė bei ta reikšme vartojami žodžiai kupeta, kupstas, kuoras liko tarmybėmis. Iš atmenu, atsimenu, prisimenu, pamenu bendrinei kalbai mažiausiai tinka tarmėse beveik nevartojamas pamenu (nebėra ir bendraties paminti). Dauguma lietuvių sako Buvau pas gimines, todėl dalies rytų aukštaičių Buvau par gimines, žemaičių Buvau pas giminių arba prie giminių yra sintaksinės tarmybės.

Paplitimo tarmėse ypač paisoma nustatant kirčiavimo normas - neretai tas pats žodis skirtingose tarmėse kirčiuojamas nevienodai, ir kalbininkams tenka rinktis. Paplitimo tarmėse kriterijaus taip pat negalima suabsoliutinti. Antai tvirtapradžių mišriųjų dvigarsių nepailgintą pirmąjį dėmenį i, u išlaiko tik dalis vakarų aukštaičių kauniškių (trumpai sako tiltas, kurti), o visos kitos tarmės čia i, u daugiau ar mažiau pailgina, bet sistemingumo ir tradicijos kriterijai mums pataria ir toliau tokius i, u tarti trumpai.

Dar labiau negalima suabsoliutinti apibendrinto vartosenos dažnumo: juk dabar dauguma gyventojų gyvena miestuose ir grynos tarmės nebeturi, o kai pakirstos vartosenos tradicijos, labai lengvai įsigali skolintieji kalbos reiškiniai - koks nors barbarizmas jo vietoj taip, svetima gautis reikšmė vietoj pavykti, pasisekti ar net visa konstrukcija pas mane yra vietoj turiu. Kartais šį tą lemia tikslumo, kitaip - vienareikšmiškumo, kriterijus. Juo vadovaudamiesi retkarčiais įteisiname ir nelabai tinkamą, bet tiksliai sąvoką perteikiantį žodį ar net ištisą pravartų pasakymą.

Pavyzdžiui, naivus, -i iš tikrųjų yra slavybė, bet mums tokią žmogaus ypatybę įvardyti būtina, o savo būdvardžio neturime (rusai šio žodžio a ir i nesuplaka, daro skirtingus skiemenis, todėl taip leidžiama tarti ir lietuvių kalboje, bet nelaikoma klaida, jei kas čia ištaria ai kaip dvibalsį). Užtikrinti yra verstinis žodis, bet kartais būtinas administracinėje kalboje, kur pakaitai laiduoti ir garantuoti su savo specifiniais atspalviais ne visada tinka. Nelabai geros darybos žodis pasekmė ne visur gali būti pakeistas padariniu ar rezultatu, nors, kur įmanoma, šiems pirmenybė teiktina. Tikslumo kriterijus gina ir daugelį tarptautinių žodžių bei terminų: kompetencija yra tikslesnė sąvoka negu išmanymas, nors savo vietoj išmanymas - puikus žodis; pedagogas - platesnė ir tikslesnė sąvoka negu mokytojas (apima ikimokyklinių įstaigų, vaikų globos namų darbuotojus, trenerius).

Megztinis - gražus, savas, vartotinas žodis, bet nesmerktina, jeigu kas buityje megztinio tipus įvardija tarptautiniais žodžiais golfas, džemperis, sviteris. Kartais tokių žodžių prireikia tiksliau įvardyti specifiniams krepšiams (sakvojažas.), lagaminėliams (diplomatas.), kokioms kelnaitėms (šortai.). Svarbu ir kalbos glaustumas, kitaip - ekonomiškumas. Nėra klaida Tai vienas iš žymiausių rašytojų; Paukštis su ilgu snapu; Rašau su pieštuku, bet trumpiau, senoviškiau Tai vienas žymiausių rašytojų; Paukštis ilgu snapu; Rašau pieštuku, ir tokius pasakymus reikėtų vartoti dažnėliau.

Dėl ekonomiškumo kalbai būtų patogesnės tariamosios nuosakos daugiskaitos pirmojo ir antrojo asmens trumposios formos (rašytume, rašytute) negu ilgosios (rašytumėme, rašytumėte). Kalbą glaudinant, atlikti suskirstymą geriau keisti suskirstyti, vykdyti pertvarkymą - pertvarkyti, padaryti pasirinkimą - pasirinkti. Vis dėlto glaustumo kriterijus neabejotinai turi nusileisti svarbesniems kriterijams: taisyklingumo, vartosenos pastovumo ir kitiems.

Dabar, kai yra galutinai susiformavę funkciniai kalbos stiliai (administracinis, mokslinis, publicistinis, meninis, buitinis), vis dažniau paisoma stilistinės diferenciacijos, kitaip - funkcinės sklaidos kriterijaus. Ne visi žodžiai ir posakiai, tinkantys vienam stiliui, gerai tiks kitam. Pasilpo klausa); Užderėjo javai. Mokslinėje kalboje vartojama masė, buities kalboje tinka svoris. Administracinei kalbai įprasta buvo svarstomas jaunų šeimų aprūpinimo butais klausimas, o publicistine ar buitine kalba turėtų būti svarstė, kaip jaunas šeimas aprūpinti butais. Meninėje kalboje puiku Pražydo vyšnios žiedų žiedais, bet gamtininkas rašys Šį pavasarį vyšnios labai žydėjo, nes konstrukcijos su įžymiu kilmininku (dainų dainelė, tinginių tinginys, valandų valandas) - tai tik meninės, buitinės, iš dalies publicistinės kalbos pasakymai.

Kartais šį tą lemia ir kalbos skambumo, estetiškumo ir kiti antraeiliai kriterijai. Tarkim, vietoj maikė galėtų būti tarmėse iš senų žmonių užrašytas trumpas pakaitas marškė, bet daug kam jis per šiurkščiai skamba. Arba vietoj barbarizmo tapkės visuomenė mieliau renkasi ilgesnį žodį šlepetės negu trumpesnį šliurės, nes šis kai kam atrodo neestetiškas, vulgarokas. Štai net kalbininkai ginčijasi, kaip geriau vartoti: dviem, abiem ar dviems, abiems. Kalbos sistema tarsi reikalautų su -s, plg. tiems dviem(s) geriems vaikams; aabiem(s) pasiturintiems ūkininkams. Sistemingumas, žinoma, labai svarbu. Ir vis dėlto beveik visi kiti kriterijai remia dviem, abiem.

Dviem, abiem be -s sakoma gyvojoje kalboje (tarmėse), taigi tos formos plačiau paplitusios; tokia yra ir vartosenos tradicija - taip įteisinta visose gramatikose. Formos dviem, abiem yra trumpesnės, skambesnės. Be to, šios formos kilusios iš sustabarėjusios dviskaitos naudininko, kur -s niekada nebuvo (vadinasi, čia dar turi reikšmės nepaminėtas kilmės kriterijus). Lietuvių kalboje yra įteisinta svetimybė tarka, veiksmažodis tarkuoti (paprastai bulvę) ir savas žodis trintuvė, pasakymas trinti bulvę. Kodėl taip pasielgta? Juk labai svarbus taisyklingumo kriterijus su savo grynumo atšaka iš lenkų ar baltarusių kalbos imtai svetimybei tarka su aiškia slaviška priesaga -ka negali pritarti.

Bet pasakymui trinti bulvę ypač prieštarauja tikslumo, arba vienareikšmiškumo, kriterijus: kaip trinti - gal į miltelius? Tarkuoti bulvę - viskas aišku. Be to, tarmėse tarka, tarkuoti labiau paplitę negu trintuvė, trinti. Yra ir vartojimo tradicijos - tarka, tarkuoti deda žodynai. Todėl teko įteisinti abi žodžių poras - tarka, tarkuoti ir trintuvė, trinti.

Kiek kalbos normų kitimą lemia ir gali lemti visuomenė? Kai visuomenė kurios normos dažnai nesilaiko arba aiškiai nepriima kokio naujo teikinio, kalbininkai analizuoja, kodėl taip yra, ir dažnai šį tą koreguoja. Tačiau ir visuomenė gali klysti. Nekalbintnkai, kaip „Kalbos kultūros pagrinduose“ užsimena kalbininkas Aldonas Pupkis, dažniausiai vertina kalbą remdamiesi ne mo...

Lietuvos dialektai

Štai keletas pavyzdžių, kur autorius palieka laisvę pačiam skaitytojui "sąmoningai nuspręsti, kas kiekvienu atskiru atveju darytina":

• Apsisprendimo reikalingi tokie nevienodai kirčiuojami daiktavardžiai: adata ir adata, -6s, atmaina ir atmaina, nugara ir nugara, padauža, padauža ir padauža, paprotis ir paprotys, gintaras ir gintaras, negalė ir negalė, palaukė ir palaukė, sėtuvė, sėtuvė ir sžtuvė, truputis ir truputis, kalė ir kalė, glėbys ir glėbis.
• Daiktavardžius su priesaga -ininka- vienus visi kirčiuojam čakny - bitininkas, girininkas, raštininkas, tarpininkas, kitus - priesagoj: darbininkas, giesmininkas, bet nuo šios taisyklės šiandien daugelio jau tolstamą, ir pats autorius savo 1936 "Bendrinės lietuvių kalbos kirčiavime" pvz. daug kur teikė priesaginį kirčiavimą - daržininkas, mėsininkas, skolininkas, šimtininkas ir kt.. o šiandien jau linksta pakęsti ir šakninį šių žodžių kirčiavimą: daržininkas, mėsininkas, skolininkas, šimtininkas, taip pat dvarininkas, dži5vi-ninkas, gaisrininkas, varpininkas ir kt.

Tas pat ir su būdvardžiais su priesaga -inja- (vs. vd. -inis): 1936 "Bendrinės lietuvių kalbos kirčiavime" ir 1950 "Lietuvių kalbos vadove" autorius ėjo apvienodinimo keliu ir siūlė kirčiuoti - "būdvardžiai su priesaga -inis, -ė, sudaryti iš dviskiemenių daiktavardžių, vis tiek kurios kirčiuotės būtų, yra kirčiuojami priesagoje, pvz. auksinis, -ė, drobinis, -ė, eglinis, -ė, knyginis, -ė, metinis, -ė, molinis, -ė, mūrinis, -ė, pieninis, -ė, plieninis, -ė, plytinis, -ė, tautinis, -ė ir kt." (Vadovas, 142). šiandien, konstatavęs, kad bendrinėj kalboj šios priesagos būdvardžių kirčiavimas dar nėr galutinai nusistojęs, autorius iškelia dvi kirčiavimo linkmes: vieni yra linkę, kad ir su tam tikromis išimtimis, išlaikyti pagrindinių žodžių kirčio vietą (pvz. krūminis, mokslinis, molinis, mūrinis, rankinis, vietinis, vištinis... šalia alksninis, auksinis, drobinis, eglinis, medinis, miltinis, šermukšninis...), o kiti yra siūlę šiokį kirčiavimą daugiau išlyginti, kirčiuoti maždaug taip, kaip kirčiuoja kai kurie vak. aukštaičiai ir žemaičiai, pvz. ne tik eglinis ir medinis, bet ir molinis, mūrinis, rankinis, vištinis. Be abejo, ši antroji linkmė daug paprastesnė, nes išvengia daugelio išimčių.

Tai tik kelios lietuvių kalbos kirčiavimo problemos, prie kurių stabtelėjom atskirai. "Lietuvių kalbos kirčiavime" jų iškelta daugybė. Jų visų šioj trumpoj apžvalgoj net suminėti neįmanoma. Kas domėsis, jas ras jau pačiam veikale.

Tačiau neturim taip pat susidaryti ir klaidingo vaizdo, kad lietuvių kalbos kirčiavime nieko pastovaus nėra. Kaip teisingai pastebi "Lietuvių kalbos kirčiavimo" autorius, "lietuvių kalbos kirčio vieta jau nuo senovės yra buvusi laisva, bet ta laisvė yra pasireiškusi ir dabar tebepasireiškia ne kaip papuo-lus, betvarkiškai, bet sistemingai, tam tikrais būdais." Šie būdai veikale ir yra pagrindžiai išryškinti. Tokių žodžių kaip vyras, liepa, pirštas, ranka, velnias, ožys, giesmė, vaikas ir kt. kirčiavimas mums kokių abejonių nekelia.

Taip pat šalia tokių žodžių kaip yla, jūra, lova, sauja, siena mes su pastoviu kirčiu šiandien Unkštam turėti ir kaina, kuopa, lėšos, nuoma, oda, proga, šalia gervė, karvė - taip pat ir eibė "skriauda, žala", gairė, gembė, kaukė, šiaurė, šalia kartis, klėtis - taip pat ir liaudis, liūtis, rūšis .

Dr. Pr. Skardžiaus "Lietuvių kalbos kirčiavimo" įnašas mūsų kalbos praktikai neabejotinai naudingas. Veikalas teigiamai prisidės prie tolimesnės lietuvių kalbos kirčiavimo normalizacijos. Jis parengtas kruopščiai, pati knyga išleista rūpestingai ir geram popieriuj. Jis pvz. Skyryba - tradicinė, dabar Lietuvoj ir svetur vartojamoji.

Pagrindiniai kalbos norminimo kriterijai:

tags: #buti #kuo #linksnis