Knyga „Baltojo švyturio fenomenas“ užbaigia „Švyturių metus 2024“ Klaipėdoje ir Neringoje, inicijuotus siekiant atkreipti dėmesį į šių navigacinių objektų svarbą. Mes neretai gyvenimą pajūryje suvokiame kiek paviršutiniškai. Romantiškos klajonės paplūdimiais, maudynės, saulės vonios, saulės palydos ar tradiciniai pasivaikščiojimai šiauriniu molu yra tik kasdienio gyvenimo atspindžiai. Mes gyvename prie vartų į pasaulį.
Kitaip tariant, per švyturius aš skatinau pasikapstyti po specifinę Klaipėdos istoriją. Prabilome ir apie miesto identiteto ženklus: juk neturime vieno, bendro, ryškaus simbolio. Knygoje „Baltojo švyturio fenomenas“ pateikiama labai daug visiškai naujos, niekur anksčiau nepublikuotos informacijos.
Nidos švyturys - vienas iš septynių veikiančių švyturių Lietuvoje.
Baltasis švyturys - Lietuvos jūrinės valstybės simbolis
Pats Baltasis švyturys man buvo didžiausias atradimas, nes niekada nežiūrėjau į šį šiaurinio molo švyturiuką kaip į fenomeną. Mačiau daugybę kartų jį prieškariniuose atvirukuose. Švyturys, ir tiek. Didysis požiūrio lūžis įvyko gana staigiai: pamačiau, kad su Baltojo švyturio atvaizdu 1923 m. Tada prisiminiau, kad jis puikavosi ir ant 1922 m. O 1997 m. Ir dar ant 1923 m. vadinamojo sukilimo medalių. Ir ant pirmosios Jūros dienos ženkliuko.
Apie Švyturių metus pradėjau kalbėti, rašiau raštus municipalinei valdžiai jau 2023-iaisiais. Siūliau skelbti „Švyturių metus 2024“. Kai įsigijau 50 skirtingų tiražų atvirukų su šiuo uosto vartų sargu, nuščiuvau. Supratau, kad čia buvo kažkas tokio, ko mes nepastebėjome prieš tai. Per dvejus metus surinkau 130 skirtingų tiražų atvirukų su Baltuoju švyturiu nuo 1899 m. iki 1944 m.
Bendrauju su Mėmelio reliktų kolekcininkais, ir jie mano prašymu ėmė vienas po kito rodyti viską, ką turi su Baltuoju švyturiu. Jo žvaigždė spindėjo visais istoriniais laikotarpiais, prie visų valdžių ir santvarkų. Vokiečiai jį reklamavo kaip patį šiauriausią imperijos švyturį. Tačiau ypatingą reikšmę Baltasis švyturys įgavo Lietuvai 1923 m. prisijungus Klaipėdos kraštą.
Baltasis švyturys buvo tapęs Lietuvos - jūrinės valstybės simboliu. Tai yra nepaprastai svarbu, nes tokiu jį pavertė pati mūsų šalies valdžia. Reikėjo prekės ženklo. Ir šis grakštus, nedidukas, visų klaipėdiečių ir miesto svečių mylimas švyturiukas puikiausiai tiko. Laivams kelią rodęs navigacinis objektas pačios valstybės pasirinktas kaip geopolitinis simbolis. Atplaukite! Mes - atviri. Laisvi!
1945 m. sausį iš Mėmelio atsitraukianti vokiečių kariuomenė Baltąjį švyturį (strateginį objektą) susprogdino. Nebeliko kolektyvinės atminties. Pradėti kurti nauji stabai ir simboliai. Praradome tokį stiprų, ryškų, bet jaukų ir romantišką Klaipėdos - uostamiesčio, Lietuvos - jūrinės valstybės, prekės ženklą. Ikoną. Man tai atrodė nedovanotina. Tas pats, kaip nebeatsiminti Gedimino bokšto.
Pavyzdžiui, neseniai viename aukcione pamačiau parduodamą etiketę su Baltuoju švyturiu nuo tarpukarinių baterijų. Žinau, kad prieškariu net klaipėdietiško alaus bokalų padėkliukai buvo su Baltojo švyturio piešiniu.
Techninė analizė ir įranga
Labai įdomu skaityti apie Baltojo švyturio įrangą, kurios paslaptis atskleisti padėjo Piliavos švyturio duomenų analizė. Kas domisi švyturiais, seniai žino, jog Piliavos molo (statytas 1880 m.) ir Baltasis (statytas 1884 m.) švyturiai brėžiniuose buvo „dvynukai“. Tačiau Piliavos švyturį, jį statant, modifikavo, o Baltasis toks ir pastatytas, koks buvo brėžiniuose.
Deja, jų nepavyko rasti niekam. Tačiau yra pirminiai Piliavos molo švyturio brėžinių piešiniai. Tik niekas iki manęs nebuvo prisikasęs iki pilnos, autentiškos XIX a. Inžinerinė, techninė Baltojo švyturio analizė, jo optika buvo mano baubas. Grėsė informacinė duobė. Bet vieną naktį prisikasiau iki 1883 m. Radau interneto platybėse klaidžiojusių Piliavos švyturio brėžinių pirminį šaltinį: originalią medžiagą (ją teko pirkti) su išsamiausiu turiniu, detaliu aprašymu.
Tuomet prasidėjo ilgas, kruopštus analitinis darbas. Paėmiau pačią geriausią Baltojo švyturio nuotrauką (1934 m.), kurioje aiškiausiai matyti visos konstrukcinės detalės, ir lyginau ją su Piliavos molo švyturio brėžiniu, vokiško aprašymo turiniu. Matavau, skaičiavau, valandų valandas analizavau kiekvieną smulkmeną. Ir, taip: abiejų švyturių bokštai - identiški. Rėmiausi ir kitais rastais XIX a. pabaigos vokiškais šaltiniais, kuriuose aiškiai aprašyti Baltojo švyturio optikos parametrai. Jis turėjo garsiojo Augustino Fresnelio revoliucinius lęšius, lempa buvo V kategorijos.
Knygoje užsimenama, kad ant pietinio molo taip pat buvo švyturys, kuris skleidė žalios šviesos spindulį. Tai buvo metalinis, ažūrinis bokštas su lempa viršuje, o apačioje - acetileno dujų balionais. Tiesa, lietuviai ant pietinio molo norėjo vietoje buvusio ažūrinio bokšto pastatyti tokį patį kaip Baltasis švyturys.
Pagalvojau, kad Klaipėdos uosto švyturiai pasitikdavo laivus simbolinėmis Mažosios Lietuvos vėliavos spalvomis: raudona (Baltojo švyturio), balta (Raudonojo švyturio) ir žalia (pietinio molo švyturio). Palyginimas - simboliškai gražus. Raudona šviesa įplaukiantiems laivams paprastai žymi kairįjį uosto vartų molą, žalia - dešinįjį.
Neabejotinai vienas stipriausių leidinio elementų - iliustracijos. Dauguma vaizdų nematyti. Sausuma, oru, vandeniu, šviesolaidžiu internetu, iš rankų į rankas. Knygoje yra panaudotos iliustracijos iš įvairiausių šaltinių: nuo privačių kolekcijų iki valstybinių archyvų, muziejų, fondų. Kultinis, pats populiariausias klaipėdiečio leidėjo Roberto Schmidto retušuotas atvirukas su vakariniu molu ir ilgą spindulį skleidžiančiu švyturiu (šis vaizdas puikavosi ant Mažajai Lietuvai dedikuotų 200 litų kupiūros).
Ir spindulys pavaizduotas beveik teisingas, nes Baltasis švyturys nežybsėjo, kaip jo vyresnysis brolis krante. Kol neprisikapsčiau iki XIX a. pabaigos vokiškos literatūros, maniau, kad R. Švyturių metų ir šio leidinio viena iš idėjų - siekis fiziškai atstatyti Baltąjį švyturį?
Atkūrimo siekiai
Šis ištrintas Klaipėdos miesto prekės ženklas privalo būti vėl atkurtas. Miesto-uosto, jūrinės valstybės simbolis. Prarastas, bet vėl lyg baltas Feniksas kylantis virš užmaršties pelenų jūros. Tokie stiprūs simboliai negali būti istorinėse paraštėse. Visuomenės pažinimo rūsyje. Kol kas šis procesas vyksta tyliai. Tikiu, kad bus suvokta, ką prarado Klaipėda.
Klaipėdos švyturys.
Metų pradžioje buvo svarstoma, kad galbūt Nidoje ant Urbo kalno esantis švyturys turistų traukos centru galėtų tapti jau šią vasarą. Tačiau paaiškėjo, kad vien objektų perėmimo procesas užsitęs iki rugpjūčio ar rugsėjo mėnesio.
Sprendimą dėl Nidoje ir Juodkrantėje esančių objektų perėmimo turėjo priimti Neringos savivaldybės taryba. Ir nors sprendimas priimtas, Neringos mero Dariaus Jasaičio teigimu, gali tekti imtis neplanuotų korekcijų.
„Gali būti taip, kad blogai priimtas Neringos savivaldybės sprendimas. Jį gali tekti koreguoti perrašant, kad švyturiai gali būti naudojami tik rekreacijai. Tokia buvo Vyriausybės teisininkų pastaba. Mūsų Tarybos sprendime tokio punkto nebuvo“, - sakė D. Jasaitis, kuris mano, kad švyturys visgi galėtų turėti ne tik rekreacinę, bet ir kitas funkcijas, pavyzdžiui, gynybinę.
Tačiau tai ne vieninteliai namų darbai, kuriuos gali tekti atlikti švyturius perimti norinčioms savivaldybėms. Pasak D. Jasaičio, savivaldybės turės pateikti aiškius sprendimus dėl navigacijos įrenginių eksploatavimo ir jų priežiūros.
„Turi būti susitarimas, kaip jie bus saugomi, prižiūrimi, kas atsakingas. Vyriausybė nori matyti šį priedą prie nutarimo. Dabar Vyriausybės projektas laukia pataisymų.
Visame pasaulyje švyturiai yra atviri. Tačiau švyturius perėmusios savivaldybės turės didelį dėmesį skirti saugumui. Kol švyturiai nėra mūsų, negalime samdyti ekspertų“, - teigė D. Jasaitis.
Vyriausybė perduoti švyturius savivaldybėms turėtų rugpjūtį arba rugsėjį. Teoriškai į jį lankytojai galėtų patekti jau šį rudenį, tačiau tikėtina, kad švyturys duris atvers kitų metų vasarą.
Turizmo potencialas
Prieš keletą metų buvo įrodyta, kad Nidos švyturys turi perspektyvą tapti vienu lankomiausių objektų pamaryje. Prieš keletą metų žmonėms buvo suteikta galimybė patekti į bokšto vidų ir iš aukštai stebėti visą Nidos panoramą.
Neabejojama, kad tokia atrakcija būtų viena geidžiamiausių pramogų atvykstantiems vietos ir užsienio svečiams.
„Švyturys jau dabar yra vienas lankomiausių objektų. Tai sykiu yra mūsų simbolis.
Žinoma, jį atvėrus ir suteikus galimybę apsilankyti viduje, vienareikšmiškai atsirastų švyturių mėgėjų. Galbūt būtų per drąsu sakyti, kad plūstelėtų minios, bet būtų galima orientuotis į auditoriją, kuri domisi švyturiais ir keliauja po pasaulį.
Prieš keletą metų suderinome veiksmus su Saugios laivybos administracija ir viename renginyje žmonės galėjo pamatyti švyturį iš vidaus. Susidomėjimas buvo didžiulis“, - sakė Nidos kultūros ir turizmo informacijos centro „Agila“ direktorė Edita Lubickaitė.
Jos teigimu, techniniai sprendiniai šiame amžiuje nėra kliūtis - būtų galima objekto lankytojams garantuoti fizinę apsaugą, reikia tik ryžto ir veiksmų. Juolab ateityje Urbo kalnas ruošiasi kaip reikiant atsinaujinti.
„Žmonėms apskritai labai patinka apžvalgos bokštai, tad ką bekalbėti apie švyturį. Tai sukelia daug jautrumo. Urbo kalno rekonstrukcija jau sumąstyta, įgyvendinus visą projektą būtų paruoštas rinkinys tiek verslui, tiek turistams“, - tikino E. Lubickaitė.
Neišnaudota sritis
Lietuva turi septynis veikiančius švyturius, iš kurių tik du - Ventės rago ir Uostadvario - yra galimi pažintiniam turizmui. Bėda ta, kad abu - neveikiantys.
Kuršių mariose esantis Pervalkos švyturys - vandenyje. Ant kranto esantys Nidos, Juodkrantės, Klaipėdos ir Šventosios švyturiai rodo kelią laivams. Į visus lankytojai neįleidžiami.
Nidos švyturys jau dabar sulaukia turistų dėmesio. Daugelį domina jo istorija, mat baigiantis antrajam pasauliniam karui buvo susprogdintas švyturio bokštas, o po metų - atstatytas. Kiek vėliau bokštas buvo perstatytas, dabar jį sudaro gelžbetonio konstrukcijos.
Įdomu ir tai, kad krištolo lęšis buvo pagamintas Charkovo srities Iziumio gamykloje, o prieš jį įmontuojant į švyturį spėjo pabūti parodoje Prancūzijoje.
Neringos savivaldybei perėmus Nidos švyturio valdymą turistams gali būti prieinamas ir švyturio rūsys-žibalo sandėlys.