Žmogaus teisės - tai visuomeninės vertybės, laisvės, imunitetai ir privilegijos, kurių žmogus gali reikalauti kiekvienoje visuomenėje, kurioje gyvena, neatsižvelgiant į tai, ar jas garantuoja nacionaliniai įstatymai.
Žmogaus teisės paliečia visas mūsų gyvenimo sferas - pilietinę, politinę, socialinę, kultūrinę bei ekonominę terpę. Žmogaus teisės galioja visiems, nepriklausomai nuo tautybės, gyvenamosios vietos, lyties, tautinės ar etninės kilmės, odos spalvos, religijos, seksualinės orientacijos, lytinės tapatybės, kalbos, amžiaus ar kitų kriterijų.
Žmogaus teisės yra neatsiejamai susijusios su tokiomis vertybėmis, kaip teisingumas, laisvė ir lygybė.
Žmogaus teisės - tai lygybė, orumas, pagarba, laisvė ir teisingumas. Visi asmenys turi žmogaus teises lygiai, visuotinai ir amžinai. Žmogaus teisės yra visuotinės - tai reiškia, kad jos yra tos pačios visiems žmonėms visose valstybėse. Jos yra neatimamos, nedalomos ir viena nuo kitos priklausomos, t. y. jų negalima niekada atimti.
Žmogaus teisių apsaugą reglamentuoja teisės ir kitos socialinės normos. Žmogaus teisės sudaro vieną svarbiausių konstitucinės teisės institutų.
Daugelio demokratinių valstybių konstitucijų (pvz., 1949 Vokietijos, 1983 Nyderlandų, 1992 Lietuvos) pirmieji skirsniai reglamentuoja žmogaus teises ir laisves.
Žmogaus teisės dažniausiai yra individualios, bet kai kuriais atvejais gali būti kolektyvinės (pvz., teisė į taiką, gerovę, sveiką aplinką, tautų apsisprendimo, tautinių mažumų teisės), nors ir tuomet žmogaus teisės yra individualios (išskyrus tautų apsisprendimo teisę).
Teisės Teorijos: Natūralistinis ir Pozityvistinis Požiūriai
Teisės teorijoje skiriama natūralistinis (prigimtinis; būdingas demokratinėms visuomenėms ir valstybėms) ir pozityvistinis (dažniausiai būdingas autoritarinėms arba totalitarinėms valstybėms) požiūris į žmogaus teisių esmę.
- Natūralistiniu požiūriu žmogaus teisės yra aukščiau valstybės ir savarankiškai egzistuojančios žmogaus prigimtinės teisės, valstybė ir visuomenė privalo jas tik saugoti ir rūpintis, kad jos būtų įgyvendintos.
- Pagal pozityvistinį požiūrį žmogaus teisės tiesiogiai siejamos su valstybės valdžia, kuri savo nuožiūra jas suteikia, nustato jų mastą ir panorėjusi gali jas siaurinti ar visiškai panaikinti. Šio požiūrio autoriai teigia, kad žmogus iš prigimties neturi jokių teisių, jos atsiranda tik iš tos organizuotos bendrijos, kurioje asmuo gyvena ir kuri gali laisvai manipuliuoti jo teisėmis.
Natūralistinio pažiūrio trūkumu laikoma tai, kad deklaruojamas žmogaus teisių neatimamumas nesvarstant, kaip jis dera su gyvenimo realijomis, asmens pareiga legalizuoti savo teises visuomenėje vykdant tam tikras pareigas, teisės pažeidimais, teisine atsakomybe, ribojančia žmogaus prigimtines teises, neatsakoma į klausimą, ar žmogus gimsta su subjektine teise ar tik su tokios teisės poreikiu (teisnumu), nes pati teisė yra ne biologinės, o socialinės prigimties.
Pozityvistinio požiūrio neišsamumas aiškinamas tuo, kad valstybė iškeliama aukščiau asmens ir neieškoma objektyvių kriterijų, galinčių riboti valstybės savivalę teisėkūroje, nesigilinama, ar konkrečiuose įstatymuose įtvirtinama valstybės valdžios pagarba žmogaus teisėms ar savivalė tų teisių atžvilgiu. Pagal šį požiūrį svarbu ne įstatymo turinys, o tik jo formuluojama elgesio taisyklė.
Pagal šiuolaikinę koncepciją žmogaus teisės yra prigimtinės, tai įtvirtinta visose po Antrojo pasaulinio karo priimtose tarptautinėse deklaracijose, konvencijose, paktuose, t. p. daugelio valstybių konstitucijose (ir Lietuvos), o pozityvioji teisė turi garantuoti prigimtines žmogaus teises ir laisves.
Dėl žmogaus teisių prigimtinio pobūdžio jų išsamaus ir baigtinio sąrašo nėra (įvairių valstybių konstitucijose ir tarptautiniuose dokumentuose žmogaus teisių apsaugos klausimais pagrindinių teisių ir laisvių sąrašai nėra vienodi, skiriasi jų turinio išdėstymas), o neįrašytos konkrečios teisės nėra paneigiamos, jų reikšmė nesumenkinama.
Pilietinės ir Socialinės Teisės
Pilietinės ir politinės teisės dažniausiai suprantamos kaip teisės, nustatytos Jungtinių Tautų dokumentuose. Asmeninių pilietinių teisių valstybė asmeniui nesuteikia, tik yra įpareigota jas saugoti ir garantuoti.
Jas turi visi žmonės neatsižvelgiant į tai, kokioje šalyje jie gyvena, kokios valstybės yra piliečiai ar asmenys be pilietybės.
Socialinės, ekonominės ir kultūrinės teisės skiriamos nuo pilietinių ir politinių teisių remiantis tuo, kad pastarosios yra priskiriamos prie negatyvių teisių, tai yra šios teisės preziumuoja laisvę nuo valstybės (valstybei draudžiama jas pažeisti, kištis į jų realizavimą), jų įgyvendinimas nekainuoja (nors siekiant jas garantuoti t. p. reikia valstybės išlaidų, pvz., rinkimų teisei įgyvendinti), o socialinės, ekonominės ir kultūrinės teisės priskiriamos prie pozityvių teisių, tai yra joms reikalingi valstybės veiksmai ir išlaidos.
Žmogaus Teisės Lietuvoje
1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucija buvo rengiama atsižvelgiant į pagrindinius Jungtinių Tautų bei Europos Tarybos dokumentus ir atitinka tarptautinius žmogaus teisių reikalavimus.
Tai patvirtino ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1995 m. sausio 24 d. išvadoje dėl Europos žmogaus teisių konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
1993 m. Lietuva tapo Europos Tarybos nare, 1995 m. ratifikavo Europos žmogaus teisių konvenciją, kuri šiandien daro didelę įtaką formuluojant Lietuvos teisės doktriną.
Konstitucijoje žmogaus teisės reglamentuojamos II skirsnyje „Žmogus ir valstybė“, III skirsnyje „Visuomenė ir valstybė“ ir IV skirsnyje „Tautos ūkis ir darbas“.
Žmogaus teisių reglamentavimui galime priskirti ir kai kuriuos straipsnius, esančius kituose skyriuose, pvz., 73 straipsnį, esantį V skirsnyje „Seimas“, skirtą Seimo kontrolieriams; to paties skirsnio 68 straipsnį, nustatantį piliečių įstatymų iniciatyvos teisę; straipsnius, reglamentuojančius rinkimų teisę ir kai kuriuos kitus.
Lietuvos Respublikos Konstitucija
Konstitucijoje Vartojami Terminai
Reglamentuojant žmogaus teises, Konstitucijoje vartojami įvairūs terminai: žmogus, asmuo, pilietis, lietuvis.
Žmogaus ir asmens terminai turi būti traktuojami kaip sinonimai ir jų vartojimas nekelia abejonių analizuojant konkrečius Konstitucijos straipsnius, galime teigti, kad ne visada pagrįstai yra vartojamas piliečio terminas. Išskirtinis teisinis piliečio ryšys su valstybe turėtų apsiriboti tik politinėmis teisėmis.
Konstitucijoje yra straipsnių, kuriuose piliečio termino vartojimo pagrįstumas abejotinas, pvz., 25 straipsnio 5 dalyje, numatančiame teisę gauti valstybės įstaigų turimą informaciją apie save; 32 straipsnyje, deklaruojančiame teisę laisvai kilnotis ir pasirinkti gyvenamą vietą Lietuvoje ir galimybę laisvai išvykti iš Lietuvos (išskyrus šiame straipsnyje nurodytą atvejį, kad negalima drausti piliečiui grįžti į Lietuvą); 35 straipsnyje, laiduojančiame teisę laisvai vienytis į bendrijas ir asociacijas; 36 straipsnyje, reglamentuojančiame teisę rinktis į taikius susirinkimus, 37 straipsnyje, nustatančiame teisę puoselėti savo kalbą, kultūrą ir papročius, yra įvardytas pilietis, nors tokios teisės neturėtų būti ribojamos ir kitiems asmenims, taip pat ir 45 straipsnyje apie teisę piliečių tautinėms bendrijoms tvarkyti savo tautinės kultūros reikalus, švietimą, labdarą, savitarpio pagalbą.
Tas pats pasakytina ir apie 73 straipsnį, numatantį asmens teisę skųstis Seimo kontrolieriui dėl valstybės ir savivaldybių pareigūnų piktnaudžiavimo ar biurokratizmo. Nepagrįstai vien piliečio terminas vartojamas ir nustatant socialinės paramos teikimą (52 str.).
Nagrinėjant konstitucines žmogaus teises svarbus ir jų tiesioginio taikymo principas, kuris yra suformuluotas jau minėtame 6 straipsnyje. Šiame straipsnyje nurodoma, kad Konstitucija yra tiesiogiai taikomas aktas ir kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija.
Svarbus žmogaus teisių principas yra suformuluotas ir Konstitucijos 30 straipsnyje, kuriame yra nurodoma, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą.
O ir Konstitucijos 7 straipsnyje suformuluotas vienas svarbiausių konstitucinės teisės principų, kad negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai.
Konstitucijos II skirsnyje „Žmogus ir valstybė“ pateiktas pagrindinių pilietinių ir politinių teisių sąrašas.
Pilietinėms teisėms reikėtų priskirti:
- teisę į gyvybę
- teisę į laisvės neliečiamybę
- asmens neliečiamybę
- privataus gyvenimo neliečiamybę
- nuosavybės neliečiamybę (nors ši teisė galėtų būti priskiriama ir ekonominėms teisėms)
- žmogaus būsto neliečiamybę
- saviraiškos laisvę
- teisę į informaciją
- minties, tikėjimo ir sąžinės laisvę
- kilnojimosi (judėjimo) laisvę
- teisę laisvai vienytis į asociacijas
- teisę rinktis į taikius susirinkimus
- teisę puoselėti savo kalbą, kultūrą ir papročius (kuri galėtų būti priskiriama ir kultūrinėms teisėms)
Minėtame Konstitucijos skirsnyje deklaruojamos tokios politinės teisės, kaip teisė dalyvauti valdant savo šalį (rinkimų teisė, teisė stoti į valstybės tarnybą), peticijos teisė, teisė vienytis į politines partijas.
Konstitucinės žmogaus teisės ir laisvės turi būti interpretuojamos atsižvelgiant į Konstitucijos 18 straipsnyje suformuluotą doktrininį žmogaus teisių principą, kad žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės.
Prigimtinių žmogaus teisų doktrina teigia, kad žmogaus teisės ir laisvės atsiranda ne valstybės valia, bet žmogus jas įgyja gimdamas, jos yra neatskiriamos nuo asmens ir nesieja jo nei su teritorija, nei su tauta.
Konstitucinė nuostata dėl prigimtinių žmogaus teisių ir laisvių pobūdžio yra ir viena svarbiausių Lietuvos Respublikos demokratinės konstitucinės santvarkos pagrindų. Žmogaus teisių pripažinimas ir jų konstitucinis garantavimas yra vienas svarbiausių teisinės valstybės bruožų.
Jungtinių Tautų Visuotinė žmogaus teisių deklaracija (toliau - Deklaracija) taip pat traktuoja žmogaus teises kaip prigimtines, jos 1 straipsnyje nurodoma, kad visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis. Europos žmogaus teisių konvencija taip pat buvo priimta atsižvelgiant į šią Deklaraciją.
Tik žinodamas savo teises galėsi atpažinti situacijas, kuriose jos yra pažeidžiamos ir siekti, kad padėtis pasikeistų.
Jeigu buvo pažeistos tavo teisės, jas apginti Lietuvoje gali teisminiu arba neteisminiu būdu. Tai reiškia, kad dėl savo pažeistų žmogaus teisių ir laisvių gali kreiptis į kompetentingą Lietuvos teismą arba į nepriklausomas institucijas, kurios gina žmogaus teises neteisminiu būdu.
Institucijos, ginančios žmogaus teises Lietuvoje:
- VU Teisės klinika
- Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga
- Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba
- Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba
- Lietuvos seimo kontrolieriai
- Akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus tarnyba
Svarbu: Turėk omenyje, jog šių institucijų išvados yra rekomendacinio pobūdžio, t. y. jos neišduoda sankcijų ir/ar nepriteisia žalos atlyginimo.
Jeigu patyrei diskriminaciją lyties, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos pagrindu, turi teisę reikalauti iš kaltų asmenų atlyginti turtinę ir neturtinę žalą įstatymų nustatyta tvarka, t. y.
Konstitucijoje skelbiama, kad žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.
Socialinės Teisės ir Skurdas
Socialinių teisių kontekste neišvengiamai kalbame apie skurdą, socialinę atskirtį ir pajamų nelygybę kaip vienus didžiausių iššūkių šių teisių įtvirtinimui. Skurdas yra struktūrinė problema, kurią lemia sisteminis socialinės, sveikatos apsaugos, švietimo politikos ir kitų struktūrinių sprendimų neveiksmingumas.
Skurdas itin dažnai yra diskriminacijos dėl rasės, lyties, negalios, socialinės padėties, religijos ar kultūrinių skirtumų padarinys.
Nacionalinio pažangos plano 2 strateginis tikslas numato „Didinti gyventojų socialinę gerovę ir įtrauktį, stiprinti sveikatą ir gerinti Lietuvos demografinę padėtį”, pagal kurį Lietuva įsipareigojo sumažinti skurdo rizikos lygį iki 14 proc. 2030 metais.
| Metai | Skurdo Rizikos Lygis |
|---|---|
| 2023 | Kas penktas Lietuvos gyventojas (568 tūkst.) |
| 2023 (absoliutus skurdas) | Daugiau nei 77 tūkst. gyventojų |
| 2023 (66 metų ir vyresni) | 36,5 proc. |
| Tikslas 2030 | 14 proc. |
Žmogaus Teisių Švietimas
Žmogaus teisių švietimo (ŽTŠ) pagrindas - mokymu ir švietimu skatinti pagarbą šioms teisėms ir laisvėms.
Unikali žmogaus teisių švietimo svarba | Nicholas Goldrosen | TEDxHunterCCS
Žmogaus teisių švietimas
Žmogaus teisių švietimo tikslas - sukurti pasaulį su žmogaus teisių kultūra. Tai kultūra, kurioje gerbiamos visų teisės ir pačios teisės, kultūra, kurioje žmonės supranta savo teises ir atsakomybes, atpažįsta žmogaus teisių pažeidimus ir imasi veiksmų apsaugoti kitų teises.
Yra daugybė būdų vykdyti ŽTŠ, ir tai suprantama, nes žmonės skirtingai suvokia pasaulį, ugdytojai dirba skirtingose situacijose, o skirtingoms organizacijoms ir viešosioms institucijoms rūpi skirtingi dalykai. Todėl, nors principai ir išlieka tie patys, praktika gali skirtis.
Europos Tarybos tikslas yra sukurti bendrą demokratinę ir teisinę erdvę visame Europos žemyne, užtikrinant pagarbą esminėms jo vertybėms - žmogaus teisėms, demokratijai ir teisinei valstybei. Toks dėmesys vertybėms atsispindi visuose Europos Tarybos naudojamuose ŽTŠ apibrėžimuose.
Europos Tarybos Demokratinio pilietiškumo ugdymo ir žmogaus teisių švietimo chartijoje (2010 m.) ŽTŠ apibrėžiamas taip: švietimas, mokymas, sąmoningumo skatinimas, informacija, praktikos ir užsiėmimai, kuriais siekiama, aprūpinant žiniomis, įgūdžiais ir supratimu bei ugdant jų požiūrius ir elgesį. Švietimas, mokymai ir informacija, skirta visuotinei žmogaus teisių kultūrai sukurti.
Visapusiškas žmogaus teisių švietimas ne tik suteikia žinių apie žmogaus teises ir jas saugančius mechanizmus, bet ir įdiegia įgūdžius, reikalingus žmogaus teisėms propoguoti, ginti ir pritaikyti kasdieniame gyvenime.
Jungtinių Tautų vaidmuo žmogaus teisių švietimo klausimu pasaulyje yra nepakeičiamas. Pasaulinėje žmogaus teisių konferencijoje, kuri vyko Vienoje 1993 m., buvo dar kartą patvirtintas esminis žmogaus teisių švietimo, mokymų ir žmogaus teises propaguojančios viešosios informacijos vaidmuo.