Kauno Paveikslų galerijoje atidaryta Eglės Velaniškytės paroda „Būties lengvumas. Čia ir dabar“.
Kauno paveikslų galerija
Paroda veiks iki 2024 m.
Apie parodą
Tapytojos E. Velaniškytės parodoje amžinybė atsiskleidžia kasdienio gyvenimo veiduose. Paveiksluose vaizduojami sakralūs siužetai įsilieja į gyvenimo tėkmę, suartindami su Jėzumi Kristumi. Tačiau sakralumas E. Velaniškytės drobėse nėra tobulas ir neliečiamas.
Jis atsiveria neretai skaudžiose, ribines situacijas vaizduojančiose kompozicijose. Ekspresyvią tapybinę kalbą, kurią drobės sugeria, paviršiuje išskleisdamos žemiškų tonų ir pustonių paletę, nuskaidrina auksinis švytėjimas, išryškinantis dinamiškas paveikslų kompozicijas.
Bet dinamika drobėse nėra ryškiai išreikšta, energinga, kadangi kyla ji ne iš pasipriešinimo ar kovos. Kūriniuose ji išlaikoma tiek, kad atskleidžia dabarties akimirką - sklidiną rimties, susitaikymo ir vilties. Viltį įkūnija paveiksluose, greta Dievo, vaizduojami veidai: šeimos narių, artimųjų ar atmintyje įstrigusių nepažįstamųjų. Ne viename kūrinyje visas tapytojos dėmesys yra sutelkiamas tik į veidus, kuriuose atsispindi vienatvė, kančia, beprasmybė. Tačiau jie ramūs, nejudantys, o akys sklidinos šviesos. Tos Šviesos, kurią sukuria širdis, juntanti, jog kiekvienoje būties akimirkoje - yra Dievo meilė.
Parodos pavadinimas siūlo kalbėti apie mūsų būties pozityvumą, tačiau eksponuojami kūriniai ne mažiau, o tikriausiai net ir daugiau atspindi būties, gyvenimo sunkumus, tuos nelengvus dramatiškus buvimo momentus. E. Velaniškytės parodoje daug įvairių naratyvų, nulemtų gyvenimo iššūkių, nuoskaudų, kasdienio gyvenimo akimirkų. Jos kūriniai lyg liūdna ir kartu džiaugsminga, pozityvi ir niūri ekskursija po menininkės biografiją.
Pasak autorės, ji myli žmones, kokie jie bebūtų - kreivi ar šleivi. Atskleidžiamas ne kūno formų grožis, ne gundantis jaunystės grakštumas, o ieškoma būties tiesos. Bijome mirties? Pasak dailininkės, tai tik kitas žmogaus būvis. Kaip vanduo: gali būti skystas, garai arba ledas. Menininkė tapo žmogaus sielą, kuri negali būti visai šviesi.
Svarbiausios autorės parodos:
- 2012 m. tapybos paroda „Paskutinė vakarienė“ (skirta skulptoriaus Gedimino Borisevičiaus atminimui), Galerija GK, Kaunas.
- 2013 m. „Geltona“ (iš ciklo „Lūžio kartos vardai“), Kauno Paveikslų galerija.
- 2014 m. tapybos paroda: 1979 - 2014 (su Migle Borisevičiūte), Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos biblioteka.
- 2016 m. „Aš ateinu“, Marijos ir Jurgio Šlapelių namai, Vilnius.
- 2018 m. „Būties lengvumas - čia ir dabar“, Kauno Paveikslų galerija (132 tapybos darbai), Kaunas.
- 2019 m. „Būties lengvumas - čia ir dabar“, Klaipėdos kultūros ir komunikacijų centras, Klaipėda.
- 2019 m. Tapyba, Senosios Gegužinės dvare, Gegužinės kaimas.
- 2021 m. „Puota maro metu“. Personalinė paroda Vilniuje, VDA parodų salėje „Titanikas“.
- 2021 m. „Puota maro metu“.
Apie autorę
Eglė Velaniškytė gimė Kaune, 1958 m. 1976 - 1982 m. studijavo LTSR valstybiniame dailės institute.
Svarbiausi dėstytojai:
- Piešimo - A. Kmieliauskas, A. Švėgžda, prof. K. Morkūnas.
- Tapybos - prof. V. Karatajus, A. Šaltenis; nuo 3 kurso prof. V. Gečo studija.
- Diplominio vadovas - prof. A. Gudaitis.
Nuo 1992 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narė, nuo 2015 m. tapytoja daugelį metų dirbo piešimo mokytoja įvairiose mokyklose, edukatore Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje.
Menininkė penkiolika metų (1985 - 2000) praleido Salako seniūnijos Sabalunkų kaime (Zarasų r.), sename giminės vienkiemyje.
E. Velaniškytė palaiko ir išsaugo gyvąją lietuviškos tapybos mokyklos tradiciją, susiformavusią Pirmosios Lietuvos Respublikos sostinėje - čia gyvenusių Justino Vienožinskio, „Ars“ grupuotės (A. Gudaitis, A. Samuolis, V. Vizgirda), Vlado Eidukevičiaus asmenyse. Tad galima sukonkretinti preciziškiau - E. Velaniškytė yra lietuvių tapytoja, nes jai iki šiol yra svarbios tokios plastinės, universalios ir net amžinos tapybinės vertybės kaip spalva, koloritas, potėpis, faktūra, švytėjimas ir peršviečiamumas.
Būtent iš to gimsta tokios skausmingos ir skaudžios, kartais net baugios (bet visuomet turinčios katarsiškos Vilties trupinių) temos, kurių negalima apibrėžti ir apibūdinti niekaip kitaip, nei egzistencialia ir egzistencine tapyba.