Smalsumas - tai noras ką nors sužinoti, vidinis aktyvumas, skatinantis tiriamąją veiklą. Psichologijoje smalsumas suvokiamas kaip motyvacijos ir pažinimo samplaika. Vadinasi, juo gali pasigirti ne tik žmonės, bet ir gyvūnai.
Argi nesmalsus mažas šuniukas, uostinėjantis naujojo šeimininko batus? Kačiukas, kuris to paties smalsumo genamas „susipažįsta“ su aštriais kaktuso dygliais? Arba stirna, nedrąsiai besiartinanti prie medžiotojo po egle paliktos kuprinės? Šiek tiek pavojinga, bet kaip įdomu.
Smalsumas be veiksmo yra tik noras; veiksmas be noro yra valia. Smalsumui būtini abu komponentai.
Vidinė ir išorinė motyvacija
Svarbu atskirti elgesį, kurį skatina vidiniai motyvai, nuo elgesio, skatinamo išorinių motyvų.
- Vidinė motyvacija: žaidimas, fantazavimas, aplinkos tyrinėjimas be jokių išorinių paskatų tą daryti. Atlygis šiuo atveju yra ne veiklos rezultatas, o pati veikla.
- Išorinė motyvacija: elgesys yra skatinamas atlygio, gaunamo iš išorės. Pavyzdžiui, pokalbio metu būsimasis darbuotojas gali daug klausinėti ir apie įmonę, ir apie darbdavį, tačiau visa tai daroma dėl vieno tikslo - gauti darbą.
Vidinė ir išorinė motyvacija puikiai atsiskleidžia uždavus patį paprasčiausią klausimą: ar dirbtumėte savo darbą, jei už jį jums nemokėtų?
Smalsumo etapai
Jį skatina fiziniai ar psichiniai objektai, kurie yra nauji, sudėtingi, daugiareikšmiai ir iš dalies nežinomi. Smalsumo skatinamas jų tyrimas vyksta trimis etapais:
- Nežinomybės sumažinimas. Individas tiria aplinką ar objektą, siekdamas išsiaiškinti pagrindines savybes: dydį, svorį, spalvą, kvapą, skleidžiamą garsą, galimą pavojų, etc. Vaikas, pirmą kartą paėmęs į rankas žiebtuvėlį, pirmiausia atidžiai jį apžiūrės iš visų pusių.
- Įtraukimas. Individas apibrėžia objekto panaudojimo galimybes. Vaikas „atranda“, kad žiebtuvėliu galima įžiebti ugnį, o gal pastebi, kad jis visai tinkamas vorams traiškyti.
- Žaidimas. Individas objektui sukuria realybę. Žiebtuvėlis gali tapti kosminiu laivu, kuriuo vaikas skraido po „erdvę“ ir skraidina (šiek tiek blogiau, jei degina) įvairius pasipainiojančius daiktus.
Gyvūnų ir žmonių smalsumas
Tam, kad išliktų, gyvūnai turi puikiai prisitaikę prie savo gyvenimo nišos. Dar daugiau: jie turi pastebėti bet kokius šios nišos pokyčius, kad deramai pasiruoštų į juos reaguoti. Geriausias būdas ištirti pokyčius - tiesiog nueiti ir patikrinti, kas ten vyksta.
Todėl šlamėjimas krūmuose ir patraukia katės dėmesį: ji prisispaudžia prie žemės ir sėlina. Juk neaišku, kas tą šlamesį sukėlė: tai gali būti auka, tai gali būti grobuonis, o gal tiesiog įsijungė automatinė laistymo žarna. Smalsumo pasekmės gali būti įvairios: maistas, pavojus, netikėtas dušas. Malonu ar ne, tačiau sužinoti reikia. Rūpi.
Psichofiziologinis smalsumo rezultatas - didėjantis jungčių tarp neuronų skaičius. Jas kuria ir skatina nauja informacija. Kuo daugiau jungčių, tuo daugiau galimų atsakymų į stimulą, o kuo daugiau atsakymų, tuo didesnė tikimybė, kad į naują, netikėtą situaciją jau bus reakcija. Smalsumas apsaugo nuo pavojaus; smalsumas didina viltį išlikti; smalsumas skatina mokytis.
Kadangi smalsumas būdingas ir kūdikiams, ir ką tik gimusiems gyvūnų jaunikliams, mokslininkai jį laiko įgimtu. Tai viena pagrindinių vaiko intelekto vystymosi sąlygų. Kol mažas žmogus nėra tiek subrendęs, kad mokytųsi valingai (banaliai tariant, prisiversdamas), mokytis jam padeda pati gamta: pažinti žmones, raides ir garsus jį skatina prigimtinis smalsumas.
Smalsumas ne iš karto suteikia mums pozityvią patirtį - iki tol, kol patirsime ką nors malonaus, gali tekti sukarti ne vieną mylią akmenuotu keliu. Ieškodami reikalingos informacijos, perverčiame begalę neįdomių knygų, peržvelgiame marias atsitiktinių internetinių puslapių, kol galiausiai - „eureka!“ - randame tai, ko ieškojome.
Smalsumas - tai savybė, slypinti kažkur tarp chaoso ir kosmoso. Todėl smalsūs žmonės ilgiau išbūna neapibrėžtose, naujose situacijose, jie greičiau sprendžia problemas (dažniausiai pasitaikantis jų sprendimo būdas - naujos informacijos paieška), pasaulyje jie jaučiasi saugesni, jie imasi rizikos kurti naują - ir geresnę - tvarką.
Daugumai gyvūnų smalsumas yra atsakymų į neaiškius stimulus ieškojimas. Žmogui įdomu viskas: kas mes esame ir kur einame, ar yra Dievas, kur baigiasi Visata, kas yra kitoje kalno pusėje ir iš kur Janė gavo šitokius kailinius. Tuo tarpu katei nerūpi, kas bus toliau ar kokia pelės motyvacija. Ji tiesiog tiria, kas šitaip kvepia, kas kelia šį garsą.
Žmogus, gebantis mąstyti abstrakčiai, yra smalsus ne tik pasaulio, kuriame gyvena, atžvilgiu; mes galime domėtis netgi tuo, ko nėra, ar daryti išvadas (tiksliau, spėlioti), žinodami labai mažai informacijos. Smalsumas dėl gebėjimo abstrakčiai mąstyti mus skatina mokytis kur kas didesnių dalykų: vien norėdami ištirti, kas ten per žiburiukai aukštai švyti ir kaip iki jų nuskristi, mes padarėme daugybę atradimų elektronikoje, medicinoje, technikoje, fizikoje. Smalsumas, kuris gali pražudyti katę, mus padarė protingiausiais žemės padarais. Bent jau tarp tų, kuriuos iki šiol pažįstame.
Smalsumą lydintys jausmai
Tyrinėti aplinką mus skatina baimė - nežinomybė visada gąsdina. Geriau siaubingas vaizdas, kurį slepia rūsio tamsa, nei dar baisesnė vaizduotė. Tyrinėti taip pat skatina ir džiaugsmas, kurį kelia vis augantis žinojimas, kad esi savo aplinkos šeimininkas.
Tyrėjai pažymi, kad liūdesys, depresija ir frustracija skatina pasidavimą ir apatiją. O tai, be abejo, stabdo žmogų nuo aplinkos tyrinėjimo ar kitokių smalsumo apraiškų. Juk kai skauda visą dūšią, nerūpi nei krebždesiai už sienos, nei Visatos atsiradimo fenomenas, nei naujasis kaimyno automobilis.
Smalsumas atlieka ir apsauginę funkciją. Skatindamas tyrinėti aplinką, jis kartu skatina ir ją pažinti bei apsisaugoti nuo galimos grėsmės. Per smalsumo naują aplinką mes pažįstame kur kas greičiau, be to, toks smalsumo paskatintas „mokymasis“ būna lydimas gerų emocijų ir suteikia mums adrenalino, taigi ir geros energijos tolesniems tyrinėjimams.
Pakanka tik įsivaizduoti turistą, atvykusį į iki šiol nematytą gamtos kampelį - jam nerūpės nei maistas, nei nakvynė, nei kojas spaudžiantys batai. Jo akys plačios, lūpos praviros, kvėpavimas nelygus, skruostai paraudę; jis siurbia į save visą aplinkos informaciją - garsus, vaizdus, kvapus… Nenurims tol, kol žinojimas netaps didesnis už nežinojimą.
Savybė ar būsena?
Smalsumas gali būti tyrinėjamas kaip asmenybės savybė, kaip tendencija giliai panirti į vieną ar kitą sritį, patraukusią dėmesį, sužinoti daugiau tiek apie save, tiek apie pasaulį. Jis taip pat gali būti tiriamas ir kaip motyvuojamoji būsena bei matuojamas stebimo elgesio matu.
Smalsumo būseną patiria kiekvienas iš mūsų; yra įvykių, kurie visiems sukels didesnį ar mažesnį smalsumą. Mago manipuliacijos skrybėlėmis, triušiais ir kaspinais daugeliui žiūrovų sukelia virpėjimą po krūtine: „Ką jis dabar padarė? O kur visa tai dingo? Ir iš kur čia tas triušis?“.
Smalsumas, kaip bruožas, pasireiškia tuomet, kai tą patį įvykį vieni žmonės mato kaip įdomų, sudėtingą ir vertą dėmesio, o kiti jį tiesiog „praleidžia pro ausis“, nekreipdami per daug dėmesio ir neinvestuodami į tai psichinės energijos. Kai kurie žmonės labiau nei kiti mėgsta neįprastas situacijas, kuriose jiems labiausiai rūpi naujumo elementas. Jie yra labiau linkę analizuoti, ieškoti atsakymų ir kelti vis naujus klausimus.
Smalsumas, kaip asmenybės savybė, yra susijęs su dviem komponentais: atvirumu naujiems stimulams ir tvarkos poreikiu. Kai šios savybės tyrinėjamos atsietai nuo smalsumo, jos koreliuoja negatyviai: kuo didesnis tvarkos poreikis, tuo mažesnis atvirumas naujiems stimulams, ir atvirkščiai. Tačiau smalsių žmonių psichikoje šios abi savybės puikiai sugyvena drauge ir net papildo viena kitą. Poreikis išbaigti tvarką skatina naujų stimulų paiešką; naujus stimulus, kurie netinka prie jokio anksčiau sudaryto „psichikos žemėlapio“, reikia padėti į naują dėžutę, kurioje taip pat teks sukurti jiems tinkamą išbaigtą erdvę.
Kaip skatinti vaikų smalsumą?
Kaip skatinti vaikų smalsumą ir padėti jiems užaugti žingeidžiais, pranešime spaudai dalinasi „Šiaurės licėjaus“ priešmokyklinio ugdymo mokytoja Raminta Abraitytė. Žmogus turi įgimtą poreikį gyventi įdomiai.
Vaikas nuo savo mažų dienų domisi jį supančia aplinka, ieško naujovių. Smalsumas yra neatskiriama žmogaus savybė, kuri vaikui augant stiprėja arba esant neigiamai aplinkai mažėja.
Jau nuo pirmųjų savo gyvenimo dienų kūdikis pradeda domėtis aplinka matydamas šviesą, girdėdamas garsus, jausdamas šaltį ir šilumą. Tai pasireiškia aktyviu aplinkos tyrinėjimu, smalsavimu. Paaugę vaikai analizuoja visa, kas yra aplinkui, jų smalsumas siekia aukščiausią tašką. Pradėję kalbėti, lankyti darželį vaikai domisi viskuo, kas juos supa, nori suprasti jiems sunkiai suvokiamus reiškinius.
Pradėkite nuo savo kantrybės ugdymo
Raminta Abraitytė siūlo - smalsius vaikus „maitinkime“ žiniomis kiekvieną dieną. Kuo daugiau laiko leisime su vaiku ir padėsime jam atsakyti į svarbius smalsumo keliamus klausimus, tuo daugiau jis priims žinių, kurios bus įsisavinamos ilgesniam laikui. Svarbu nepamiršti, kad auginant smalsius, aktyvius vaikus svarbiausias tėvų įrankis - kantrybė.
Pasitaiko tėvų, kurie vaiko smalsumą, žingeidumą laiko problema sakydami „nežinau, ką man daryti. Mano vaikas toks smalsus, jam viskas įdomu, jis viską nori žinoti“.
Tarkime, važiuojant į darbą vaikas jūsų klausinėja „kodėl mašina važiuoja? Kam reikalingi ratai? Kodėl tu sukinėji vairą?“. Kaip elgiatės? Kantriai atsakinėjate į vaikų klausimus, ar nervingai atsakote - nežinau.
Būtent nuo tokių kasdienių dalykų priklauso ne tik jūsų ryšys su vaiku, bet ir jo tolimesnė sėkminga raida. Jei vaikui nuolat kantriai atsakinėjote į nuolatinius, alinančius klausimus - jis bus pasitikintis savimi, ugdantis kiekvieną dieną savo smalsumą ir norą sužinoti. Tačiau jeigu atsakinėjote į klausimus vangiai ir nepaaiškinant vaikui nesuprantamų dalykų - jo motyvacija ir smalsumas bus užgesinti, kuriuos vėliau sugrąžinti gali būti labai sudėtinga.
Kasdieninių atradimų svarba
Dažnai tėveliams auginantiems tokius smalsius, motyvuotus vaikus kyla sunkumų „kaip padėti vaikui atsakyti į visus klausimus“.
Jei jūsų vaikas energingas ir smalsus jokiu būdu nestabdykime jo, tačiau ir nepulkime atsakinėti tiesiai. „Neatimkime atradimo džiaugsmo ir leiskime pačiam tyrinėti, domėtis, atrasti atsakymus. Įsivaizduokime, kad vaikas jūsų klausia, kaip užauga tokie skanūs obuoliai. Nenustelbkite vaiko smalsumo paprastai jam atsakydami. Patarkite jam pasodinti sėklą indelyje, paaiškinkite, kaip reikėtų ją prižiūrėti.
Tegul vaikas laukia rezultatų, tegul ieško informacijos knygose, enciklopedijose, internetinėse svetainėse. Išsiaiškinta informacija, gautos žinios - bus žymiai efektyvesnės ir saldesnės. Tokiu būdu vaikas pats ugdys savo smalsumą, žingeidumą ir net savarankiškumą.“ - pastebi R. Abraitytė.
Kiekvieną dieną ieškodami atradimų ir pažinimo neišvengiamai susiduriame su nesėkmėmis. Nereikia bijoti nemokėti, priešingai - nemokėjimą paverskime privalumu.
Kai vaikui nepavyksta išmokti skaityti ar tinkamai parašyti raides, pirmiausia atsiranda nusivylimas savimi, nepasitikėjimas ir baimė, kad nepavyks. Tokiose situacijose vaikas gali „užsiblokuoti“. Labai svarbus tėvų vaidmuo šiame kontekste - padėti vaikui nepasiduoti ir nenuleisti rankų.
Norėdami vaiką motyvuoti nepasisekus, papasakokite jam realius sektinus asmenybių pavyzdžius, kurie sunkiu darbu pasiekė savo tikslų. Papasakokite savo vaikui, kaip jums sekėsi mokytis, kaip ne visada viskas pavyko iš pirmo karto, kiek reikėjo stengtis kol pasiekėte rezultatus. Sugretindami savo nemokėjimą su vaiko nemokėjimu parodysite, jog laikote jį sau lygiu.
Sėkmės ir pamokos
Vaiko pasitikėjimas savimi - raktas į sėkmę. Ištrinkime žodį „bijau“, „nemoku“, „nežinau“ iš savo ir vaiko žodyno. Neįsileiskime baimės į savo aplinką. Nuolatinis vaiko kartojimas „aš nemoku, man neišeina, aš bijau bandyti“ kartais gali būti tarsi jūsų tikrinimas - pritarsite jam ar paneigsite. Jis tarsi laukia atsako ir postūmio į jo nepasitikėjimą.
Nepasisekus - neteiskime, neakcentuokime, kad „tau nepavyko“, „negerai iškirpai“, „blogai užsirišai šaliką“. Menką savęs vertinimą sukuria kritika, blogi žodžiai, neigiamas požiūris į nepasisekimą. Taip pat tėvų per aukštai keliami reikalavimai ir spaudimas vaikui kelia įtampą, tuomet vaikas ima abejoti savo jėgomis.
Jeigu matote, kad nesiseka - raginkite, kad reikėtų tobulinti įgūdžius, pasistengti, pabandyti kruopščiau. Svarbiausias darbas - motyvuoti, skatinti, žadinti smalsumą, ieškojimą, tikėjimą. Skiepykite pasitikėjimą girdami, sakydami malonius žodžius, pastebėjimus. Juk dirbant sunkų darbą kiekvienam yra malonu gauti pagyrimą, gerą žodį.
Nesistenkite sukurti vaikui „šiltnamio sąlygų“ , leiskite jam nusivilti nesėkme, tačiau padėkite atsistoti ir kopti toliau. Padarydami už vaiką darbus, kurie ne visada jam pavyksta, rodote, jog esate geresni, labiau įgudę, pajėgesni. Tuomet vaikas laiko tėvus lyderiais ir galvoja, kad pats niekada nesugebės užsirišti batų, ar šaliko, nes tai gali padaryti tik už jį vyresni. Jis bijos išbandyti naujus dalykus, bijos atrasti save, visada lauks jūsų pagalbos, tikėsis, kad būsite šalia.
Perdėta globa ir siekis padėti vaikui situacijose, kuriose jis pats galėtų susitvarkyti, menkina vaiko savarankiškumą ir tikėjimą, kad „aš galiu pats“. Leiskite vaikui pasirinkti rūbus, jeigu apsirengs netinkamai, jis pats supras, mokysis iš savo klaidos, domėsis orų kaita, aiškinsis, kokiu oru kaip derėtų rengtis. Taip ugdysite ne tik jo savarankiškumą, bet ir smalsumą, žinių troškulį.
„Taigi, mieli tėveliai mokykime savo vaikus tikėti savo sėkme, suteikime jiems progą pažinti pasaulį smalsaujant. Tegul mokymasis atitinka vaiko poreikius ir būna tarsi malonus žaidimas ne tik vaikui, bet ir jums. Kartu su vaiku dėkime dideles pastangas ir išmokime vertinti nesėkmes. Ugdydami visa tai sužadinsime vaikų smalsumą ir žingeidumą, kuris atneš ne karčias, o saldžias mokslo šaknis.“ - linki „Šiaurės licėjaus“ priešmokyklinio ugdymo pedagogė Raminta Abraitytė.