Visas mūsų gyvenimas yra persmelktas melo: meluojame kitiems ir nieko nuostabaus, kad patys esame apgaudinėjami. Ne visuomet iš piktos valios, bet vis dėl to...
Paul Ekman - vienas iš žymiausių melo psichologijos ekspertų, šia tema parašęs ne vieną knygą. Šį reiškinį jis pradėjo studijuoti dar 1963 metais.
Ekspertai išskyrė keletą ženklų, kurie padės suprasti melą. Taigi, kaip atpažinti melą?
Melo formos ir priežastys
Jis išskyrė dvi melo formas: apgaulingą pasisakymą ir nutylėjimą. Nutylėjimo atveju žmogus nuslepia tiesą, tačiau tuo pačiu ir nepameluoja. Toli gražu ne visi nutylėjimą laiko melu, nes iš esmės tu nieko blogo nedarai, tiesiog nutyli tai, ko nenori pasakyti.
Dažniausiai pasitaiko atvejų, kai žmogus pateikdamas tvirtą teigiamą atsakymą tuo pačiu metu galva rodo neigiamą ženklą arba atvirkščiai. Tiesa, ši taisyklė gali turėti išimčių.
Pirma, tokia išvada gali būti daroma tik tais atvejais, kai dialogas yra ilgas, nes trumpo pokalbio atveju šis prieštaringas komplektas gali būti susijęs su emocijomis. Antra, derėtų atsižvelgti į etinius ypatumus: kai kuriose kultūrose galvos purtymas reiškia „taip“, o linkčiojimas - „ne“.
Kitaip tariant, šie du itin populiarūs ženklai turi visiškai priešingą reikšmę, nei įprasta mūsų aplinkoje.
Prof. G. Valicko teigimu, kiekvienas melo analizės atvejo aiškinimas yra unikalus, priklausantis nuo daugelio veiksnių, todėl svarbu apibrėžti, kas yra melas, o kas - tiesiog realybės neatitinkantys faktai.
Pasitaiko, kai apie tą patį įvykį, pavyzdžiui - incidentą gatvėje, liudininkai pasakoja skirtingai.
Melo priežastys:
- Naudos siekimas
- Siekiant sudaryti teigiamą įspūdį
- Siekis apsaugoti kitus asmenis
- Siekis išvengti nemalonios bausmės, baudžiamosios atsakomybės
Melo požymiai
Paprastai melagiai moka kontroliuoti savo elgesį, tačiau visko paslėpti neįmanoma, nes bendraujant informaciją skleidžia ne tik mūsų žodžiai, bet ir visas kūnas. Ką pirmiausia meluodamas imi slėpti? Tai, į ką žmonės atkreipia daugiausiai dėmesio.
Sprendžiant, ar kitas žmogus meluoja, ar ne, reikėtų remtis keliais požymiais. Jų išskiriamos trys grupės: verbaliniai (žodinė informacija), paraverbaliniai (kalbėjimo tempas, intonacija, pauzės, balso tembras), neverbaliniai (kūno kalba).
Verbalinius melo požymius atkoduoti yra sunkiau, nes melagis gali apgalvoti pasakojimo scenarijų ir būdus, kaip atsakyti į vieną ar kitą klausimą. Tuo tarpu neverbalinį elgesį, rodantį melą, daug lengviau atpažinti, nes kūno kalbą sunkiau sukontroliuoti, nei tai, ką sakai.
O štai paraverbalinį elgesį neturint specialios įrangos dažniausiai sunku analizuoti.
Tačiau, anot jo, svarbu atkreipti dėmesį, jog nėra tokio požymio ar požymių rinkinio, kuriuo remiantis būtų galima vienareikšmiškai ir neklystančiai pasakyti, kad kitas žmogus meluoja.
Verbaliniai požymiai
- Slapukavimas
- Prieš atsakydamas užduotus klausimus pakartoja balsu
- Kalba fragmentais, užsikerta viduryje sakinio
- Sutrinka ir negali pateikti tikslių paaiškinimų
- Naudoja būtąjį kartinį ar dažninį laikus, tariamąsias nuosakas
- Asmeninių įvardžių naudojimas (kai sakai „mes“, o ne „aš“ - atsakomybė tarsi pasiskirsto)
- Sumažina, sumenkina savo veiksmus, jų padarinius
- Naudoja visokius pagražinimus - prisiekia dievu ar motina, kad sako tiesą
Neverbaliniai požymiai
- Burnos ar akių dangstymas
- Šalia veido laikomos rankos
- Vėluojantis atsakymas ir pauzė
- Nusiraminimo gestai
- Prakaitavimas
- Žiūrėjimas tiesiai į akis
- Žiūrėjimas į viršų
Melą gali išduoti ir kalbėjimas nenustygstant vietoje. Pasakodamas istoriją žmogus ima kasytis, žaisti su plaukais, liesti pirštais lūpas.
Meluojantys žmonės neretai linkę rankomis uždengti burną ar akis. Dar derėtų atkreipti dėmesį, ar tik pašnekovas pateikdamas atsakymą nemėgina nukreipti žvilgsnį. Toks elgesys gali būti vertinamas kaip vienas iš melo požymių, nes taip elgdamasis žmogus pasąmoningai nenori matyti kito žmogaus reakcijos į jo pateikiamą melą.
Jei trinami ausų speneliai, kandžiojamos ar laižomos lūpos, jos trinamos rankomis ir pan., tikėtina, kad pašnekovas nerimauja, o viena iš galimų tokio nerimo priežasčių - melas.
Jei prieš atsakydamas į pateiktą klausimą žmogus ima ryti seiles ar kosčioti, tokia jo reakcija gali būti vertinama kaip bandymas sumeluoti. Vis tik šį požymį laikyti neginčijamu taip pat nebūtų visiškai tinkama.
Daliai iš mūsų meluojant įprasta save raminti ir tai daroma glostant pačiam sau galvą ar plaukus. Be pasiglostymų į savęs raminimo gestų kategoriją patenka akinių, kaklaraiščio, sijono taisymasis, ausies lietimas ar plaukų sruogos sukimas ant piršto.
Jei žmogus tiesiog suprakaitavo, tai normalu, tačiau jei jis išsitraukęs nosinaitę ar tiesiog ranka nuo kaktos braukdamas prakaitą tuo pačiu mėgina pateikti atsakymą į klausimą, didelė tikimybė, kad pašnekovas mėgina nuslėpti tiesą.
Žiūrėjimas į viršutinį dešinį kampą. Taip akys nukreipiamos norint prisiminti kokį nors vaizdą.
Žiūrėjimas į viršutinį kairį kampą. Taip akys nukreipiamos stengiantis kažką įsivaizduoti arba fantazuojant.
Žiūrėjimas į dešinę. Toks žvilgsnis reiškia, kad žmogus stengiasi kažką prisiminti.
Žiūrėjimas į kairę. Kai žmogui reikia sugalvoti kokį nors naują garsą ar melodiją, jo žvilgsnis krypsta į kairę pusę.
Žiūrėjimas į apatinį dešinį kampą. Įprastai taip žiūri tie, kurie pasineria į savo pačių mintis.
Paraverbaliniai požymiai
- Balso tono pakitimas
- Kalbos tempo pokyčiai
- Pauzės tarp žodžių
- Intonacijos svyravimai
Kaip atskleisti melą
Geriausia taktika - pašnekovo paprašyti istoriją perpasakoti atgaline tvarka. Kitaip sakant, tegul pradeda nuo vėliausio įvykio ir tęsia pasakojimą iki pradžios. Tiesą sakančiam žmogui tai padaryti nesunku. O melagiui kils iššūkių, nes sukčiaujant reikia kur kas daugiau pastangų ir smegenų darbo. Tad lengviau pastebėti istorijos neatitikimus.
Britų mokslininkas Thomas Ormerodas ir psichologė Coral Dando siūlo kitokį metodą. Pasak jų, norint prigauti melagį, verta užduoti atvirus klausimus ir vis tikslintis dėl girdimos istorijos. Kitaip sakant, nepradėkite klausimo žodžiu „ar“, bet prašykite plačiai nupasakoti savo įvykių versiją. Jei žmogus meluoja, greitai ims painiotis tarp detalių ir teiginių.
Galima įtraukti ir siurprizo elementą, užduodant netikėtą klausimą. Puikiai tinka minėtas prašymas papasakoti istoriją atbuline tvarka.
Jei melagis tikina, kad visą vakarą praleido su tam tikru žmogumi, galima smulkiai paklausinėti apie šį asmenį. Kuo vilkėjo? Ką užsisakė restorane? Kelintą valandą jiedu susitiko? Kaip grįžo namo?
Tad užuot mėginus melą išskaityti iš pašnekovo kūno kalbos, geriau ieškoti neatitikimų jo pasakojime.
Žinoma, gali būti, kad iš kažkieno manierų galime bandyti „išpešti“ per daug, tačiau L.Glass teigia, iš žmogaus akių vis tiek galima nemažai suprasti. Tai, ką žmogaus kūnas daro (ir jis tai daro puikiai), realiuoju laiku rodo psichologinį diskomfortą.
Apklausdamas vyro motiną, jis paklausė, ar ji matė savo sūnų. Ji pasakė, kad ne, ir akivaizdžiai jaudinosi, tačiau nebuvo galimybės susieti nerimo su atsakymu: ji galėjo sakyti tiesą ir paprasčiausiai būti sutrikusi dėl dviejų FTB agentų pasirodymo prie namų durų.
Jis pakeitė taktiką ir paklausė, ar gali būti, kad jos sūnus slapstosi namuose, kol ji yra darbe. Ji atsakė: „Ne, tai visai neįmanoma“, - rodydama nervingumą ir šiuo atveju prisidengdama kaklą.
Bet juk tam nebuvo jokios priežasties, tiesa? Viskas, ką ji turėjo pasakyti, buvo: „Aš nežinau“.
Taigi neverbalinis nervų demonstravimas kartu su nelogišku atsakymu bylojo apie apgaulę. Žinoma, vyras buvo namuose.
Vis dėlto nedera pamiršti, kad tose pačiose situacijose visi elgiasi skirtingai. Todėl bendrų apibendrinimų nevalia daryti.
Jeigu bičiulė visada viską pasakoja atvirai, o dabar staiga nutilo ir ėmė kalbėti jai nebūdingu cypiančiu balsu - kažkas ne taip. Tačiau šis metodas netiks menkiau pažįstamiems žmonėms ar tiesiog skirtingoms situacijoms.
Juk pašnekovas gali būti įsitempęs ar susinervinęs ne tik dėl to, kad meluoja.