Ši apžvalga sudaryta remiantis autoriaus paskaitomis iš "Lietuvos Medžiaginės Kultūros Istorijos" Vytauto Didžiojo universitete Kaune (1938-1939) ir Vilniaus universitete (1939-1941). Dėstomojo dalyko reikalui buvo perversta Lietuvos istorijos visi iki tol žinomi šaltinių leidiniai ir iš jų išrinkta, kas liečia Lietuvos medžiaginę kultūrą arba civilizaciją.
Lietuvoje įvairių dirbinių iškasama jau iš senojo akmens amžiaus arba paleolito, kuris apima laikotarpį nuo keliolikos tūkstančių iki 8,000 metų prieš Kristų. Krašto gyventojai tuomet buvo klajokliai, žvejai, medžiotojai ir augalinio maisto rinkėjai. Įrankius jie dirbosi iš titnago ir rago bei kaulo. Dabar iškasama ano laikotarpio titnaginių strėlių su nuskaldytu koteliu, peiliukų, įvairių antgalių ir šiaip titnago skaidinių.
Viduriniame akmens amžiuje arba mezolite (8,000-3,000 prieš Kristų) medžiaginė kultūra dar labiau pakyla. Ji nepaprastai turtinga ir graži. Gyventojai dar nėra sėslūs, bet jie pasirenka ilgesniam laikui pastovias sodybas smėlėtose vietose, upių, ežerų pakraščiais ir pajūryje. Jie įsirengdavo palapines ir dirbdinosi įvairiausių reikalingų įrankių iš medžio, titnago ir kaulų bei ragų. Jų daugybė: strėlės, įvairūs gremžtukai, rėžtukai, žeberklai, j ietigaliai, meškerėms kabliukai, raginiai bei kauliniai kirviai, kapliai...
Ypatingą sumanumą rodo žuvims gaudyti žeberklai su abiejuose šonuose įtaisytomis titnaginėmis geležtimis. Stengiamasi, kad daiktai išeitų gražūs. Sakysime, strėlės puošiamos smulkių taškų eilėmis, laužytomis ir net sraigtinėmis linijomis. Šito laikotarpio titnaginiai kirviai ir kitokie įrankiai dar neglūdinti, nešlifuoti. Kadangi iškasama daugybė strėlių antgalių, tad medžiojimo svarbiausiu įrankiu bus buvęs lankas. Juo buvo galima užmušti žvėrių, laukinių gyvulių ir paukščių. Labai mėgta žuvis. Ji ir meškeriojama, ir smaigyte smaigoma, ir net tinklu gaudoma.
Tų laikų žmogus, be mėsos ir žuvies, labai mėgo vaisius. Valgoma laukinės sėklos, uogos, vaisiai, kai kurios šaknys ir augalai. Aišku, čia įeina ir riešutai.
Iš eilės ėjusiame naujajame akmens amžiuje (3,000-1,500 prieš Kr.) darbo įrankiai ir gyvenimo būdas dar labiau patobulėja. Imant populiarų posakį, galima kalbėti apie ištisą smulkiąją, vadinamąją titnago mikrolitinę pramonę (flint microindusty). Dabar kirviai ir kitokie akmens dirbiniai jau nugludinti, nušlifuoti. Labai gražūs laivų pavidalo kovos kirviai. Daug visokių akmeninių kaplių. Atsiranda jau ir trinamosios akmeninės girnos. Vadinasi, akmens įrankiai pakeičia kaulinius bei raginius. Archeologų nuomone, įrankiams gaminti galėjo būti ir amatininkų. Kaip medžiaga, naudota titnagas ir laukų akmens-rieduliai. Manoma, kad bent stambesnieji titnago gabalai įsivežta iš svetur. Iš titnago sugebėta pasidirbti net pjūklai. Apskritai, visi šio laikotarpio dirbiniai rodo nepaprastai didelį formų įvairumą. Tokie strėlių antgaliai - jie yra trikampiai, širdies pavidalo, kryžminiai ir dar kitokie.
Labai turtinga molinių puodų arba keramikos pramonė. Indai yra pagražinami šukų ir virvelių formomis. Dėmesio verti gintaro dirbiniai. Tai visokių formų kabučiai, karoliai, sagos, net žmonių ir gyvulių figūrėlės. Tie daiktai dažniausiai įvairiai pagražinti. Jų būta paplitusių pajūryje, ypačiai ties Palanga ir Kuršių Neringoje. Prekybos ar kitokiais būdais gintariniai daiktai pasiekdavo tolimesnius ir tolimiausius kraštus - Pomeraniją, Vokietiją, Norvegiją, Estiją, Suomiją, Šiaurinę Rusiją, net Kaukazą.
Gintaro karoliai iš Lietuvos
Gyventojai nors dar kilnojasi iš vietos į vietą, bet ilgainiui pasidaro visiškai sėslūs. Taigi naujas bruožas, kuris labai charakteringas ir reikšmingas. Mat, pradedama dirbti žemė. Sėjama sora, miežiai ir tam tikra kviečių rūšis. Su žemės dirbimu natūraliai eina gyvulių ūkis. Jau statoma savotiški namai. Anot Rytprūsių archeologo d-ro W. Gaertės, jie štai kaip išrodė: miegojimui - duobė, apdėta skaldytais rąstais ir viršuje apgaubta kailiu; šalia - pastatas su stogu įvairioms reikmenims sukrauti; pagaliau - vieta atmatoms. Jei anksčiau žmogus dengėsi kailiais ir gal karnomis-plaušais, tai dabar jau išmoksta pasigaminti vilnonių ir lininių audinių.
Nors anų laikų amatininkus ir šiaip gyventojus veikė iš svetur atneštos įtakos, vis dėlto jie įstengė pagaminti ir tokių daiktų, kokių niekur kitur nerasi. Artėjant jau į istorinius laikus, buvo žalvario arba bronzos amžius, trukęs 1,500-500 pr. Kristų. Be jau minėtų naminių gyvulių, žmogus prisijaukina ožką. Ariama jaučiais, jojama arkliais. Plačiai naudojama arklas-žagrė, atsiradusi greičiausia akmens amžiaus pabaigoje. Javai pjaujama savotiškais pjautuvais. Kai kurie archeologai mano, kad ir važiuota jaučiais.
Dirbdinamasi įvairiausių kirvių - atkraštinių, skoptinių ir kitokių. Be to, randama durklų ir kalavijų. Daugybė puošimosi daiktų, kuriuos ypačiai mėgsta moterys. Tai įvairiausi smeigtai, apirankės, antkaklės. Suminėti daiktai buvo gaminama čia pat vietoje, tam tyčia liejyklose. Mokėta net seni daiktai perliedinti į naujus. Vėliau tam reikalui naudota ir pinigai. Net ir patsai žalvaris (bent pajūryje, prūsų žemėje) gaminta vietoje.
Žalvarį pakeitė geležis, kurios amžiui skiriama 500 pr. Kristų iki 1,250 po Kr. Šiame laikotarpy būta kultūros pakilimo ir sustingimo bangų, tačiau, apskritai imant, žmogaus gamyba žengia į priekį. Žemės ir gyvulių ūkis yra viena pačių svarbiausių darbo šakų. Iš žemės iškasama ano meto antskydžių, strėlių antgalių, jietigalių, ylų, adiklių, meškerėms kabliukų, lenktinių peilių, žeberklų, pjautuvų, adatų, kirvių, peilių makštyse, žirklių, grandinių ir svorelių. Patys vardai jau kalba apie tų daiktų paskirtį. Odiniai diržai su įvairiausiomis segėmis (sagtimis), pentinai, žąslai, laužtukai ("mundštukai", angl.).
Geležies amžiaus įrankiai
Puošimosi daiktų tiek daug ir jie tokie įvairūs, jog juos galėtume pavadinti geležies amžiaus žmogaus daina. Išliko visokeriopų segių, smeigtukų ("špilkų"), apirankių, žiedų, antkaklių, antkrūtinių (krūtinės grandinėlių), antsmilkinių (smilkinių grandinėlių) ir apgalvių (diademų). Karoliai - žalvariniai ir gintariniai; šie pastarieji gražiai nugludinti, nutekinti. Vaikų puošmenos, pagal dydį, tik jiems pritaikytos. Puošiama ir arklys, ypačiai jo galva ir net uodega. Jei pridėsime, jog tiems daiktams (pačiai gamybai, ar tik pagražinimui) neretai buvo naudojama sidabras, tai gausime beveik pilną puošimosi vaizdą. Suminėti dirbiniai beveik visi turi daug įvairumo bei lyčių, vadinasi, vienas amatininkas dirbo vienaip, kitas - kitaip.
Be abejo, daug kas buvo įvežama iš svetur, bet vietiniai meistrai tai savotiškai perdirbdavo. O būta ir tokių daiktų, kurie tik mūsų krašte buvo gaminami, sakysime, pjautuvai, antkaklės ir kiti. Pagražinimai - puikaus skonio, švelnaus jausmo, mitrios technikos. Pvz. arklio žąslų kauliniuose laužtukuose išpjaustyta arklio galva. Žalvariniai ir geležiniai daiktai gražiausiai išraitomi ir, be to, pagražinami įvairiausiais raštais. Iš pradžių tėra taškai, paskui brūkšneliai, atseit, slenksteliai, šoneliai, pagaliau visiškai kombinuoti marginiai.
Dar didesnės reikšmės yra faktas, jog geležis vienur kitur buvo pasigaminama vietoje iš balų geležies rūdos. Tai sprendžiama iš randamų molinių kvarmų - formų, tokių pat samtelių ir geležies gargažės liekanų. Juk amatininkui čia reikėjo nepaprasto, išradingumo! Išradingumo reikėjo taip pat sidabrui lydinti ir raudonai emalei daryti.
Akmens amžius iki geležies amžiaus
Čia prašosi aprašomas geležies graviravimo būdas. Norimą pagražinti daiktą įmerkdavo į ištirpintą vašką. Kai išimdavo, vaškas apdžiūdavo. Tuomet vašką nuskusdavo nuo tų vietų, kurios norėta pagilinti. Paskui tą geležinį daiktą merkdavo į tam tikrų rūgščių skystimą, kuris išėsdavo tik tas vietas, kame nuskustas vaškas. Iš akmens ir molio irgi daug kas dirbtasi. Molinius indus ir geležies liejamuosius samtukus jau minėjome. Tokie kartais būdavo ir varpsteliai. Randama iš molio išplūktų laidojamų duobių. Vienoje vietoje rasta iš akmenų sustatytas ruselis. Mėginta statytis akmenines krosnis. Pastarasis įrankis ir staklių svoreliai rodo i audimo amatą. Varpsčiai kartais dirbta ir iš brangios gintaro medžiagos.
Žinomas anų laikų vilnonis trinytis audimas ir lininė drobė. Medis bus buvęs naudojamas plačiausiai. Tik, gaila, dėl jo savybių žemėje nedaug medinių dirbinių teišliko. Randama, pvz. lentinių ir išduobtų bei skaptuotų karstų liekanų. Retkarčiais aptinkama ir medinių namų rentinių. Medis ypačiai naudota pilių statybai: tai ginamosios tvoros, įvairūs kalstai-poliai ir kitokie įrengimai. Rąstai neretai imta ąžuoliniai. Kartais pilies vartai iš ąžuolinių kaistų (polių) randami žemėje tunelio pavidalo.
Pabaltijo giminėms jis reiškė tai, ką seniesiems egiptiečiams piramidės. Galiausiai didingiausią ir garsingiausią paminklą, amžiną paminklą paliko aistiškos-lietuviškos giminės - piliakalnį. Šiandien, stovėdamas piliakalnio papėdėje ar žvelgdamas nuo jo viršaus, žmogus stebiesi, kiek gali nuveikti sutelktinė darbo jėga ir organizuota ranka. Piliakalniai, atrodo, buvo naudojami gynimosi ir apsigyvenimo reikalams. Ant viršaus buvo statoma vadinama pilis. Gaila, kol kas nėra išsamių, detališkų, palyginamųjų archeologinių studijų nei Prūsijos, nei Lietuvos, nei Latvijos piliakalniams.
Kernavės piliakalniai
Su piliakalniu mes pasikeliame iš žemės, atseit, priešistorinių laikų - į paviršių.
Pirma istorinė žinia apie aisčių-baltų (šiuo atveju - senprūsių) žemės dirbimą yra paduota garsaus romėnų istoriko Tacito jo veikale "Germania", parašytame 1-me amžiuje po Kristaus. Lygindamas prūsus su germanais, jis rašo, girdi, jie labai rūpestingai augina javus ir kitokius vaisius. Paskui eina ilgas tylos laikotarpis. Lietuvių žemės ūkį įsakmiai pradeda minėti tik XII-XIII-XV amžių kronikininkai. Lenkų kronikininkas Kadlubekas, paduodamas vieną žinią iš XII amž. pabaigos, rašo, kad Kazimieras Teisingasis vienos aisčių šakos, būtent, jotvingių žemėje sudeginęs daug kaimų, trobų ir svirnų su javais. Panašiai kalba ir rusiškas Hy pati j aus metraštis (XIII amž.): girdi, kariuomenė čia rasdavusi daug žmonėms maisto ir arkliams pašaro.
XIII-XV amžiai daug gausingesni žiniomis. Apie lietuvių ar jų giminaičių žemės ūkį užsimena Dusburgas, Wigandas Marburgietis, Posilgė, Henrikas Latvis, Eiliuotinės Kronikos autorius ir kiti kryžiuočių riterių kronikininkai. Savaime suprantama, jų žinios tėra pripuolamos, atseit, įterptos į karo žygių aprašymus. Bet šioji aplinkybė jų vertę tik padidina, mat, turime reikalo, bent šiuo atveju, su neinteresuotu autorium.
Pvz. Viduriniais amžiais žemės ūkio (ir apskritai ūkio) centrais buvo dvarai. Pirmas istorijos šaltinis, kuris juos įsakmiai ir dažnai mini, yra kryžiuočių riterių pasigaminti vadinami "PraneŠimai apie kelius" (Wegeberichte), kilę XIV-to šimtmečio pabaigoje. Dvarai lotyniškai vadinami villa, curia, predium, allodium, o vokiškai - hoff. Ypačiai daug tokių stambių ūkių turėjo krašto valdovas arba didysis kunigaikštis.
Belvederio dvaras
Sprendžiant pagal Wegeberichtus ir kitas ankstybiausias žinias, etnografinėje Lietuvoje jo turėta per 30 dvarų (koninges hoff, koninges dorff). Būtent: Alytus, Astryna, Ašmena, Bijutiškis, Birštonas, Bokštai, Darsūniškis, Daugai, Deliatyčiai, Dravininkai, Dūdiškiai (ar Daudiškiai?), Dūbičiai, Dvaras (Augštadvaris?), Ežerėnai-Ežerai (Zarasai), Gudeniškis, Yšblėnai, Kaniava, Kernavė, Liepuona, Merkinė, Nemunaitis, Perloja, Pervalkas, Punia, Rudamina, Rumšiškės, Skirsnemunė, Šalčininkai, Ukmergė, Vasiliškis, Veliuona, Ventiškiai, Žilinai. Tokios žinios iš XIV-to ir pradžios XV-to šimtmečių. Be abejo, jos nėra tikslios, kadangi atsirado pripuolamai ir ne statistikos reikalui.
Svarbu čia viena aplinkybė: prie kiekvienos pilies drauge buvo ir didesnis ar mažesnis dvaras (vokiškai Gut, angl. estate, allod). Ana, apie Dubysos pilį (hus uf der Thobesze) aiškiai sakoma, kad ji pastatyta "ant dirvų . . . Veliuonos pilies (super aream . . . castri Velune, "Scriptores Rerum Pruss", III, 286). Arba vėl: Žiemgalių Mesoteno pilis turi "aplinkui kaimą"; Kuršo Dondangas turi "daug kaimų, dvarelių . . . dvarų .. . priklausančių paminėtai piliai"; pagaliau Veliuona yra "kaip ir centre tų kaimų ir jų plotų, tiesiogiai susisiekiančių ... su Veliuonos pilimi". Pirmoji žinia (apie Mesoteną) yra iš XIII-to šimtmečio, antroji - iš XIV-to, o trečioji - iš XV-to. Tokis pilių ir dvarų junginys arba simbiozas, atitikdamas, galima sakyti, senovinės Lietuvos valstybės klasikinį konservatyvumą, išliko dar keletą šimtmečių.
Tik būtinai reikia pastebėti, kad jei valdovo kiekviena pilis buvo sujungta su dvaru, tai ne kiekvienas dvaras buvo susijęs su pilimi. Vadinasi, būta dvarų be jokių strateginių uždavinių, atseit, kaip žemės ūkio grynų vienetų. Tai aiškiai matyti mūsų daug kartų minėtuose "We-geberichtuose". Žinoma, ne be to, kad kai kurie jų išsiplėtojo į tvirtoves. Klasikinį to liudijimą duoda 1569-tų m. seimas, kame Upytes apskrities kilmingieji, vadinamoji "šliachta ', prašo karaliaus, kad Upytėje būtų pastatydinta pilis ("Litovskaja Metrika, Publičn.
1557-tų m. valakų žemės reformos statute yra valdovo dvarų sąrašas iš Trakų ir Vilniaus "pavietų". Žemaitija sudarė visai atskirą administracinį vienetą. Valdovas ir čia turėjo dvarų. Jų vardai (pagal M. Liubavskio "Oblastnoe Delenie"): Veliuona (jau XIV-XV amž.), Vilkija (jau XV), Josvainiai (XV), Skirsnemunė (XIV-XV), Jurbarkas (XV), Šiauliai (XVI), Plateliai (XVI), Medininkai (XV), Tverai (XVI), Pašilė (XVI), Gaižuva (XV-XVI), Kaltinėnai (XV-XVI). Ir dar vienas kitas dvarelis.
Pagal Liubavskį, visi tie dvarai buvo XVI-me šimtmetyje, t. y., buvo valdovo nuosavybė. Skliausteliuose mes pridėjome amžių, kuomet jie, kaip tokie, anksčiausia paminėti (daugiausia iš "Scriptores Rerum Prussicarum" ir "Script. Rer. Livonicarum"). Kai kurie dvarai net nuo XIV-to šimtmečio išliko valdovo rankose iki pat XVI-jo, pvz. Alytus, Astryna, Ašmena, Veliuona ir kiti. Buvo tokių, kurie visai naujai atsirado, dar kiti ėjo iš valdovinių į privatines rankas ir atvirkščiai. Mat, valdovas dvarus už nuopelnus dalindavo augštiems valdininkams, bet pasitaikydavo ir taip, jog, išmirus įpėdiniams, nuosavybė pereidavo valstybės šeimininkui. Dėl to nenuostabu, jei pas tyrinėtojus dvarų sąrašai kartais išeina nevienodi.
Šiaip ar taip, XVI-to šimtmečio pirmoje pusėje valdovas turėjo tiesiogiai savo rankose, anot Liubavskio, "beveik ousę valstybės žemiu".