Kaunas, kaip laikinoji sostinė, tarpukariu siekė modernumo, o tai atsispindėjo ir miesto planavimo taisyklėse. Tačiau šios taisyklės turėjo įtakos medinių namų likimui miesto centre, kur jie buvo laikomi atgyvena.
Miesto planavimo politika ir medinių namų likimas
Tarpukariu taisyklės sugriežtėjo, nes sostinės centras turėjo būti moderniškas. Todėl 1923 m. Jokimo ir Frandseno plane buvo nustatytos plačios vadinamosios mūro kvartalų ribos. Jos tęsėsi iki tuometės Girstupio ir Šiaulių gatvių, o 1929 m. apėmė jau visą Geležinkelio stoties rajoną. Visai šiai teritorijai galiojo griežta taisyklė: "statyti medžio trobesiai miesto mūriniame kvartale yra draudžiama". Miesto centre negalima buvo ne tik statyti naujus medinius namus, bet ir kapitališkai remontuoti senų. Šiaip palopyti stogą leisdavo, bet prieš tai apžiūrėdavo namą, ar jis dar geros būklės. Kartais darydavo išimčių. Bet faktiškai laukdavo, kol namas taps visiškai susenęs, supuvęs, pavojingas gyventi ir "gaisro žvilgsniu", tada surašydavo griovimo aktą.
Žinant, kad per pirmąjį nepriklausomos Lietuvos penkmetį naujų statybų apimtis buvo minimali, tai reiškia, kad praktiškai bet koks iki šių dienų šioje teritorijoje išlikęs (ar šiomis dienomis griaunamas) medinis namas yra (ar buvo) ikikarinis, t.y. "Taigi šiandien gyvus Centro medinukus galima laikyti tikrais didvyriais". Bet ir tarp jų šiandien raginama atlikti selekciją: su kuriuo atsisveikinti, o kurį verta išsaugoti. Kai kurių likimas jau nuspręstas, kai kuriems nuosprendis jau įvykdytas.
Gyventojų kova už išlikimą
Tiesa, savininkai gynėsi, kaip išmanė (ir vieni kitus skundė), kildavo daugybė ginčų, tie griovimo aktai neretai buvo atidedami metai iš metų ir taip namai išgyveno iki pirmosios okupacijos. O išlikusieji turėjo išgyventi kitą sunkų metą - sovietinį. O išlikusieji po jo - dabartinį.
Konkretūs pavyzdžiai
Štai keletas pavyzdžių, kaip atrodė medinių namų likimas Kaune tarpukariu:
Namas Vytauto pr.
Siauras sklypas Vytauto prospekte XX a. pirmoje pusėje priklausė Juozui Afanasjevui. Čia stovėjo 1904 m. pastatytas medinis sodybinis namas su langinėmis, kuriame gyveno sklypo savininkai. 1931 m. savininkas prašė leidimo medinį namą kieme remontuoti. Kurį laiką buvęs apleistas, namukas nugriautas 2017 m. 2019-aisiais jo vietoje iškilo septynių aukštų daugiabutis (už projektą atsakinga UAB "Miesto planas").
Namas Kęstučio g. (Nr.3 ir 3A, kieme - 5 ir 5A)
Didelio sklypo prie Kęstučio gatvės savininko pavardė buvo Smoličius. Panašu, kad jis išvyko iš Kauno apie 1922 m., o Kaune paliktą jo nuosavybė prižiūrėjo Anatolijus Sokolovas. 1930 m. Sokolovas vadina save "Smoličiaus namo užveizdėtojas", 1932 m. balandį - "faktinis valdytojas", o tų pačių metų lapkritį jis jau valdos savininkas: nuosavybės teisė pripažinta Taikos teisėjo nutarimu kaip "įsenėjimas". Dokumentai nušviečia tik trumpą kieme stovinčio medinio namuko, pažymėto Nr.5, gyvenimo periodą tarpukariu (1930-1937 m.). Žinant to meto požiūrį į medinius namus miesto centre, galima pasakyti, kad jam labai, netgi stebuklingai, pasisekė: jo ne tik nenugriovė, bet 1930 m. net leido paremontuoti: vietoje buvusių gontų uždėti naują skardinį stogą. Namas buvo "gerame stovyj". Stogą dengė meistras Sergiejus Korkockas. 1936 m. Sokolovas stato vieno aukšto, vieno buto mūrinuką su sandėliu (šiandien Nr.5A, projektas architekto Adolfo Netyksos). Mūrinukas pasirodo esantis per arti medinio namo priebučio (vadinamo gonkais); namukas turėjo du priebučius ir abu liepė nugriauti, tačiau griovimą atidėjo, o priebučiai ir šiandien čia. Namas prižiūrimas.
Namas Kęstučio g.
Šis, nuo Kęstučio gatvės atsišakojusioje "gatvelėje" stovintis namukas tarpukariu pakeitė tris šeimininkus ir buvo pasmerktas nugriauti. Didelis sklypas (tada Nr.5) Kęstučio gatvėje XX a. pradžioje priklausė Teodorui Martusevičiui. Sklypo dalį, esančią toliau nuo gatvės, 1932 m. nusipirko Mejeris ir Dora Burakai. Šioje dalyje buvo trys mediniai namai: du gyvenami ir vienas, kuriame buvo įsikūrusi Uzdono kino laboratorija. Dalį Burakų sklypo 1936 m. nusipirko Česlovas ir Michalina Petrauskai. Tais metais griovimo aktas buvo surašytas ir šiam nameliui. Petrauskai šalia šio seno medinuko pasistatė kuklų, krosnimis šildomą dviejų aukštų su mansarda mūrinį namą (projektas inžinieriaus Jokūbo Rabinavičiaus, šiandien Nr.13). O medinuko griovimo terminas kasmet vis buvo atidėdamas iki pat 1941 m., kol 1942 m.
Namas Kęstučio g.
Šis medinins namas akivaizdžiai turi išlikusias vertingąsias savybes: galima grožėtis kiaurapjūviais drožiniais dekoruotu fasadu, ypač - langų sandrikais ir mansardos langelio apvadais, kuriuose net erdvines figūros išpjaustinėtos; karnizinėmis juostomis. Šio medinuko gimimo metai nurodomi tarp 1896 ir 1900-ųjų. Vytauto Mikalausko knygoje "Kinas Lietuvoje" pateikta informacija, esą šiame name gyvenęs pirmasis animacinių filmų kūrėjas Vladislovas Starevičius, kelia daug klausimų. Bet kur jis gyveno? Žinoma, kad 1882 m. gimęs V.Starevičius nuo ketverių metukų, t.y. nuo 1886 m., augo Kaune pas savo senelius, motinos tėvus, Legeckius, o 1911 m.
Namas Kęstučio g.
Didokas vieno aukšto medinukas, visu ilgiu išsitęsęs palei gatvę, buvo pastatytas 1890 m. Prie virtuvės rizalito kieme tarpukariu buvo pristatyta mūrinė dalis. Sklypas, bent nuo 1924 m., o gal ir anksčiau, priklausė Stasiui ir Aleksandrai Digriams. 1931 m. S.Digrys sklypo gilumoje pradėjo didelio mūrinio namo statybą (projektas - inžinieriaus Felikso Vizbaro, šiandien Nr.47A). Tais pačiais metais jis prašo leidimo "sutaisyti dviejas gonkas ir perdengti medinio namo stogą skarda. Namas visai geras". Tai padarius, S.Digrys norėjo jį nudažyti, "kad namas ir iš oro atrodytų gražiai". 1932 m. pradžioje buvo pastebėta, kad, anot policijos skundo, "prie medinio namo prie kairiojo rubežiaus pastatyti nauji gonkai". Tikriausiai nesulaukęs leidimo S.Digrys ėmėsi veiksmų. Sovietiniais laikais namas buvo įtrauktas į Kultūros vertybių registrą. 1966 m. ant jo buvo pakabinta memorialinė lenta: "Šiame name 1919-1924 m. gyveno miškininkas prof.
Namas Kęstučio g.
Prie įvažiavimo, vedančio į Kauno nacionalinio dramos teatro Ilgąją salę, stovi medinukas, buvęs linksmai ištapytas tais laikais, kai jame buvo įsikūrusi vieno vaikiško laikraščio redakcija. Deja, jo istorija dar nėra žinoma. Sprendžiant iš išlikusių tarpukario situacijos planų, atrodo, kad tai buvo dr. Į ant aukšto cokolio stovintį namą iš gatvės veda šoniniai laiptai, išsaugoję savo metalinę atitvarą ir stogelį su konsolėmis.
Kauno kamerinis teatras (Kęstučio g.)
Kauno kamerinis teatras irgi yra medinukas, statytas prieš Pirmąjį pasaulinį karą. 1924 m. sklypas priklausė Antanui Čuladai. 1930 m. savininkui buvo surašytas protokolas už tai, kad be leidimo prie šio medinio namo pradėjo statyti medinį priestatą ant seno pamato. A.Čulada aiškinosi, kad "čia ne nauja statyba, o iš esančios verandos", kuri buvo pastatyta dar prieš karą ir iš kurios liko pamatai. O priestatas jam būtinai reikalingas, nes savivaldybės nurodymu name privaloma įsirengti WC ir vonią, o daugiau nėra kur. Pasakojama, kad sovietiniais metais žmonės šį namą vadino chlamke. 1990 m. namas atiteko teatrui, kuris tada vadinosi Kauno jaunimo kameriniu ir visą savo gyvavimo laiką (nuo 1976 m. Stanislovo Rubinovo įkurtos Jaunimo muzikinės studijos) neturėjo savo patalpų.
Namas K.Donelaičio g.
Prestižinės gatvės vidury, prie pat secesinio nunciatūros namo - to, kuriame iš to paties sklypo savininko Abromo Kaco patalpas nuomojosi Vatikano diplomatai, stovi užsimaskavęs vieno aukšto namukas, iš gatvės tinkuotas, o iš kiemo likęs senu sukrypusiu mediniu fasadu. Leidimo nutinkuoti gatvės fasadą A.Kacas paprašė 1933 m. pabaigoje, motyvuodamas tuo, kad namas, "mūsų laikinosios sostinės, šiaip ar taip kalbant, centralinėje gatvėj stovėdamas, rodo nemodernišką išvaizdą". Leidimą jis gavo, nes namas, nors ir medinis, buvo pripažintas esantis "gerame stovy, negriautinas". Jame netgi buvo "centralinis šildymas, vandentiekis ir kanalizacija". Tačiau savininkui laiku darbų neatlikus ir 1935 m. pavasarį paprašius leidimą pratęsti, atsakymas buvo neigiamas, "kadangi namas mūriniame kvartale". Tuomet savininkas užsakė inžinieriui Geršonui Rozentaliui naujo, "pagerinto" fasado projektą: jame centrines duris buvo numatyta įrėminti pusapvaliais apvadais, virš durų padaryti apvalų švieslangį ir laiptuotą dviejų tarpsnių frontoną. Gaila, kad šis projektas nebuvo įgyvendintas, nes 1936 m.
Namas V.Putvinskio g.
Šis medinukas skaičiuoja savo paskutines dienas. Jo vietoje iškils šešių aukštų daugiabutis namas, suprojektuotas Gintaro Natkevičiaus, visai nebjaurus (bent jau ne stiklinis ir ne "surūdijęs", o baltas), tik neaišku, kaip jis atrodys šalia inžinieriaus Aleksandro Gordevičiaus neribotos fantazijos vaisiaus - 1924-1926 m. Be šio, manoma, XIX a. statyto namo, sklype stovėjo tik medinė malkinė, kurioje gyveno ir sargas. Malkinę 1932 m. teko nugriauti, nes Uršulei Drenkauskienei nepavyko gauti leidimo jos stogui remontuoti. Nuo 1930 m. rudens atsakymai buvo vis tie patys: negalima, "nes tie trobesiai reikalingi perstatymo, o yra mūro kvartale, kur mediniai trobesiai negali būti perstatomi". U.Drenkauskienė skundėsi, kad dviem jos kaimynėms buvo leista iš naujo dengti medinių namų stogus. Niekas nepadėjo. O dar šalia esančioje gatvelėjė atsirado daug naujų mūrinių namų, tad buvo nuspręsta, kad "trobesys jau apysenis ir negražiai derinasi su kitų gražių mūrinių namų fasadais, esančiais prieš jį Aušros take". Teko U.Drenkauskams statyti naują "mūrinį trobesį gyvenamam butui, sargo patalpai ir sandėliams". Šis dviejų aukštų, "iš mūro ir betono", krosnimi kūrenamas, 1932 m. Šeimos gyvenamasis namas tarpukariu remontuojamas nebuvo. Į vieno aukšto su aukštu cokoliu medinuką iš gatvės vedė du įėjimai su laiptais; taigi, name buvo įrengti mažiausiai du butai. Mano studentiškais laikais čia, tiesiai priešais mūsų pamėgtą, o šiandien jau apverktą "Pakalnę", veikė "Naminių patiekalų" kavinė, į kurią kartais užsukdavome (per arčiau Banko namų buvusį įėjimą, tada dar turėjusį laiptelius), ir žinote, virtos bulvės čia iš tikrųjų buvo naminės, kaip ir visa aplinka.
Namas V.Putvinskio g.
Ten, kur 2016 m. išdygo nauji stikliniai VDU rūmai, anksčiau stovėjo dviem sklypams priklausę mediniai namai. Labiausiai gaila prie pat gatvės stovėjusio didelio tinkuoto namo su mansardiniu stogu. Lietuvos medinės architektūros duomenų bazėje "Archimedė" 2014 m. namas buvo aprašytas kaip "apleistas" ir "skirtas nugriovimui". XIX a. viduryje šio sklypo savininkas buvo Antanas Usevičius. Namą jis planavo statyti jau 1869 m., bet pasistatė tik 1881-aisiais. Tai buvo vieno aukšto medinis namas su cokoliu, kuriame buvo įrengtos gyvenamosios patalpos. Namukas buvo labai paprastas, bet jo autorius nepaprastas - projektą parengė žymus gubernijos architektas Simonas Gorskis. XX a. pradžioje valda vis dar priklausė Usevičiams, o po Pirmojo pasaulinio karo, jau 1922 m., - Izaokui Kaganui. 1925 m. rudenį I.Kaganas prašo leidimo kapitališkai remontuoti gyvenamąjį namą prie gatvės: jis nori padidinti tris langus (tiek jų ir buvo gatvės fasade), įstatyti naujas duris, stogą uždengti skarda ir "visą namų fasadą apskritai sutvarkyti ir nugražinti atatinkamai miestų architektūros reikalavimams". Ir jam leido! Tų pačių metų gruodžio 1 d. Statybos komisija gauna iš Lietuvos atstatymo komisariato skundą, esą pil. Kaganas "kapitaliniai perstato stogą. Kadangi perstatymas medinių namų stogo mūriniam kvartale yra neleistina", komisariatas klausia, ar jis turi leidimą. Leidimą kaip ir turi, bet ne kapitališkai perstatyti. Statybos komisija prašo policijos stabdyti darbus ir surašyti I.Kaganui protokolą, bet po dešimties dienų apsigalvoja ir leidžia užbaigti remontą su sąlyga, kad fasadas iš gatvės pusės bus patobulintas. I.Kaganas ir tobulina. 1926 m. sausį jis prašo leidimo pristatyti prie medinio namo mūrinį priestatą, skirtą krautuvei. Priestatas turėjo vienšlaitį stogą, duris ir apvalų švieslangį virš jų. Akivaizdu, kad medinis namas buvo perstatinėjamas. Antai savininkas gauna raštą, kuriame priekaištaujama, esą jam buvo leista tik remontuoti stogą, "gi Tamsta neturint leidimo pakeitei stogo konstrukciją, užstatei antrą gyvenamą aukštą mansardos formoje". Statybos komisija perspėja, "kad įrengimas minimam aukšte gyvenamų butų yra neleistinas ir siūlo Tamstai nuo to darbo susilaikyti, palikus kalbamą mansardą kaip fasado namų pagražinimą". Rodos, tuo galima buvo ir apsiriboti: pagražino fasadą, padidino langus, pristatė naują krautuvę, ir gerai. Bet ne, I.Kaganas nenurimsta. 1926 m. Iki remonto pirmame namo aukšte gyveno kapitonas Kuzinas, o štai po remonto apsigyveno toks Samuelis Šlapoberžskis, kuris savo buto šeimininką įskundžia ir prašo namą apžiūrėti. Esą I.Kaganas pareiškė, kad namas naujai pastatytas, "tačiau kiek man teko patirti šis namas nėra naujai pastatytas". Atėjusi komisija įsitikino, kad "namas iš gatvės medinis senas, rūsys ir pirmas aukštas atremontuotas ...
| Adresas | Aprašymas | Būsena |
|---|---|---|
| Vytauto pr. | Medinis sodybinis namas su langinėmis | Nugriautas 2017 m. |
| Kęstučio g. (Nr.3 ir 3A, kieme - 5 ir 5A) | Kieme stovintis medinis namukas | Išliko, prižiūrimas |
| Kęstučio g. | Namas, kuriame buvo Uzdono kino laboratorija | Griovimo terminas atidėtas iki 1941 m. |
| Kęstučio g. | Medinis namas su kiaurapjūviais drožiniais | Išliko |
| Kęstučio g. | Didokas vieno aukšto medinukas | Įtrauktas į Kultūros vertybių registrą |
| Kęstučio g. | Medinukas prie Kauno dramos teatro | Istorija nežinoma |
| Kęstučio g. | Kauno kamerinis teatras | Išliko |
| K.Donelaičio g. | Užsimaskavęs vieno aukšto namukas | Išliko |
| V.Putvinskio g. | Medinukas, manoma, XIX a. statytas | Planuojama statyti daugiabutį |
| V.Putvinskio g. | Didelis tinkuotas namas su mansardiniu stogu | Nugriautas 2016 m. |