Investuotojai yra viena svarbiausių vertybinių popierių (toliau VP) rinkos dalyvių grandžių. Bet kurios bendrovės vertybinis popierius rinkos egzistavimą ir plėtrą lemia investuotojų suinteresuotumas a šiais vertybiniais popieriais įsigijimu. Siekiant sėkmingai įplatinti vertybinius popierius žinoti investuotojų, jų grupės interesus.
Pagrindinis tikslas kiekvienam investuotojui, o tuo labiau individualiam sudaryti tokį optimalų investicinį portfelį, kuris maksimizuotų kiekvieno investuoto lito grąžą, iki minimumo sumažintų riziką. Pagrindinė investavimo taisyklė: investuotojas visada pasirinks portfelį, kuris yra mažiau rizikingas, atmesdamas kitas alternatyvas.
Iki šiol Lietuvoje VPP buvo formuojami tik iš respublikos įmonių akcijų tarpo, o praktiniai portfelio formavimo iš užsienio kompanijų akcijų ir obligacijų klausimai nebuvo nagrinėjami. Šiau uždirbti spekuliuojant akcijomis ir sudarant jam žymiai platesnes galimybes nei Lietuvoje buvo pasirinkta JAV rinka.
Darbe formuluojama problema siekiant ištirti vertybinis popierius portfelį bei jo formavimą, kad jis optimaliai atitiktų investuotojo poreikius, yra aktuali.
Artūras Milevskis | Obligacijos arba skolos vertybiniai popieriai | #7 video
Tyrimo objektas ir struktūra
Tyrimo objektas: Vertybinis popierius portfelio formavimas.
Tyrimo dalykas: JAV vyriausybės obligacijomis.
Tyrimo struktūra: Tyrimą sudaro 3 dalys. Konseptualioje dalyje nagrinėjama vertybinis popierius portfelio esmė, vertybinis popierius portfelio formavimas, tame tarpe pagrindiniai vertybinis popierius portfelio formavimo optimizavimo modeliai. Taip pat analizuojama vertybinis popierius portfelio rizika. Empyrinėje dalyje analizuojama vertybinis popierius atranka, atliekama akcijų ir obligacijų pelningumo ir rizikingumo analizė.
Vertybinių popierių rinka ir investicijos
Siekiant išsiaškinti VPP esmę tikslinga tai pradėti nuo VP rinkos, susiejant pastarąją su tokiomis rinkos rūšimis kaip kapitalo rinka, finansų rinka ir pinigų rinka. Tarptautinėje praktikoje priimta tokia formulė: finansų rinka = pinigų rinka + kapitalo rinka.
Rinka, kurioje vyksta pasikeitimas finansiniais aktyvais, vadinama finansų rinka. Pinigų rinkoje vyksta trumpalaikiai - iki vienerių metų, santaupos judėjimai, o kapitalo rinkoje - vidutiniai ir ilgalaikiai - daugiau nei vienerių metų santaupos judėjimai. VP rinka yra tiek pinigų rinkos, tiek kapitalo rinkos segmentas, apimantis bankų kreditų visumą, piniginis išteklių paskirstymą per draudimo sferą, firms vidaus kreditus ir t.t. VP rinka yra tas mechanizmas, kuris ekonomikoje paskirsto pinigines santaupas.
Vertybinis popieris rinkos dalyviai tai fiziniai ar juridiniai asmenys, parduodantys ar perkantys vertybinius popierius, tarpininkaujantys bei aptarnaujantys jų apyvartą. Emitentas yra apibrėžiamas kaip rinkos subjektas, norintis pritraukti laisvas investuotojų lėšas, nustatyta tvarka, savo vardu išleisdamas vertybinius popierius. Juo gali būti akcinė bendrovė, investicinė akcinė bendrovė, bankas ar valstybė.
Investuotojai tai investicinės veiklos subjektai, turintys lėšų investuoti į vertybinius popierius, tai fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie įstatymo nustatyta tvarka turi įsigiję bent vieną kokios nors bendrovės akciją. Pagrindinę investuotojų dalį sudaro instituciniai investuotojai, turintys daugiausiai kapitalo ir lėšų, kurias jie gali investuoti į kapitalo rinką.
Investicijos - tai išlaidos perkant tokius finansinius vertybinius popierius kaip obligacijos ir akcijos, kapitaliniai įdėjimai perkant materialųjį turtą ar akcijas. Lietuvos Respublikos Investicijų įstatyme (1999) investicijos apibrėžiamos kaip piniginės lėšos ir įstatymais bei kitais teises aktais nustatyta tvarka įvertintas materialusis, nematerialusis ir finansinis turtas, kuris investuojamas siekiant iš investavimo objekto gauti pelno (pajams), socialinį rezultatą arba užtikrinti valstybės funkcijas įgyvendinimą.
Apibendrinus šias autoris nuomones, įsikūloma investicijas apibūdinti kaip kapitaliniu išteklių, perkant materialųjį ir nematerialųjį turtą, siekiant pelno.
Agresyvus investuotojas investuotojas, linkęs į aukšto lygio riziką. Savo investicinėje veikloje šio tipo investuotojai akcentuoja akcijų isigijimą. Konservatyvus investuotojas investuotojas, linkęs į žemesnio lygio riziką.
Vertybiniai popieriai ir portfelio formavimas
Vertybiniai popieriai tai finansinis turtas leidžiantis, gauti būsimas pajamas laikantis nustatytų taisyklės, patvirtinimas. Vertybinis popieris pagrindinės rūšys tai obligacijos, akcijos, tam tikros obligacijos, pasirinkimo sandoriai ir panašiai. Skirtingos rūšys vertybiniai popieriai pasižymi nevienodu rizikingumo laipsniu, taigi racionali portfelio diversifikacija įvertinant skirtingo investuotojo rizikos tolerancijos lygį suteikia galimybę racionaliai paskirstyti lėšas į skirtingus vertybinis popieris fondus bei sumažinti investavimo riziką.
Vertybinis popieris portfelio terminas pirmą kartą buvo panaudotas XXa. 2-3 dešimtmetyje, kuris apibudinamas , kaip investicijų portfelio vystymo pradžia. Iki to meto VP portfelio supratimas buvo kiek kitoks nei mkss dienomis.
Vertybinis popieris portfelis investuotojo turimas vertybinis popieris rinkinys. Pagal Z. Gaidienę (1998) vertybinis popieris (turto) paketas (portfelis) apibrėžiamas kaip du ar daugiau tipai vertybins popieris arba kelios turto rūšys, apibūdinti kaip specifinio turto vienetas. Tai speciali tam tikrs turto rūšys kombinacija. Pagrindinis vertybinis popieris portfelio sudarymo ir valdymo tikslas pasiekti optimalų investuotojo rizikos bei pajamingumo derinį.
Tokiu būdu portfelis yra instrumentas, kurio pagalba esant minimaliai rizikai investuotojas užtikrina laukiamo pajamingumo lygį. William F. Šiau nurodytus tikslus; subalansuotus, kai portfelis akumuliuoja vertybinius popierius, įsigytus skirtingiems tikslams ir jo turinys atitinka tikslus balansą, kurio laikosi portfelio turetojas; nesisteminius, kai vertybiniai popieriai perkami chaotiškai, be aiškiai išreikštų tikslus.
Investicinis vertybinis portfelis tai investuotojo investicinėje sąskaitoje turimas vertybinis popieris bei pinigų rinkinys. Investicinis portfelis yra kliento arba investicinio fondo pasirinktas investicijų rinkinys. Fondo valdytojas arba galbūt pats investuotojas stengiasi suformuoti savo investicijas iš įvairių investicinis priemones, siekdamas sumažinti riziką ir nepriklausyti nuo vienintelės investicinės priemones, ir pasiekti stabilesnį pelną su mažiausia įmanoma investicine rizika.
Kaip matome investicinio portfelio ir vertybinis popieris portfelio savokos yra naudojamos kaip sinonimai.
Vertybinis popieris portfelio valdymas suprantamas kaip viss VP pajamingums bei kits savybis, taikant įvairius metodus, įvertinimas. Manoma, kad investicijų portfelio teorijos vystymosi pradžia XX a. 2-3 dešimtmetis, kaip tik tuo metu ir atsirado naujas portfelinis finansų mokslas. Vertybinis popieris portfelis sudaromas siekiant kuo geriau paskirstyti investicijoms skirtas lėšas.
Ch. Pass, B. Lowes ir L. Davies vertybinis popieris portfelio teoriją apibrėžia kaip nagrinėjimą būdo, kaip investuotojas gali teoriškai pasiekti didžiausią numatomą pelną iš įvairių vertybinis popieris, kurie kelia tam tikrą riziką. Šis priimti tinkamus , informacija paremtus investavimo sprendimus.
Pažymėtina, kad optimaliu laikomas portfelis, iš kurio investuotojas gauna didžiausias pajamas, prisiimdamas kuo mažesnę riziką. Iš investicijos turi būti siekiama didžiausio pajams ir rizikos santykio.
Šiau nagrinėjant juos, susiduriama su jų praktinio pritaikymo ir patikimumo problema. Norint išspręsti šią problemą, tikslinga paanalizuoti šiuolaikinius investicijs mokslo įsikūlus modelius, t.y. H. Markowitz (1952) Portfelio teoriją, kuri buvo pirmasis žingsnis plėtojant moderniąją finansų rinkos teoriją, J. Tobin (1958) Atskirimo teoriją, B. Sharpe (1964) Ilgalaikio finansinio turto įkainojimo modelį (angl. CAPM Capital Asset Pricing Model), S. Ross (1976) Arbitražinę kainodaros modelį (APM), G. Fama ir K.
Šiuolaikinės portfelio teorijos atsiradimo prielaidos. Išsiose Vakars šalyse finansų institucijų veikloje vis didesnio pripažinimo susilaukia šiuolaikinės portfelio teorijos (Modern portfolio theory) principai, kuris pagrindas buvo padėtas JAV. H. 1952 m. H. Markowitz parašė straipsnį Portfelio sudarymas , kuriame pirmą kartą pateiktas optimalus investicinio portfelio nustatymo matematinis modelis, leidžiantis nustatyti ryšį ta...
Kapitalo investicijų vertinimas
Problematika. Viena aktualiausis problemų, kalbant apie kapitalo investicinius projektus yra šis projekts vertinimas. Išamas universalios, praktiniam taikymui tinkamos metodologijos trūkumas. Šią problemą sąlygoja tai, kad tiek užsienio tiek Lietuvos mokslininkai dirba iš esmės dviem kryptimis: arba sprendžia problemas susijusias su atskirais investicinis projekts vertinimo elementais arba investicinis projekts vertinimą ir sprendims priėmimą nagrinėja pernelyg bendrai.
Mokslinio darbo pagrindas. Įmonės investicinės veiklos pagrindas kapitalo investicijos. Daugelyje įmonis šios investavimo rūšis šiuolaikinėmis sąlygomis yra vienintelė investicinės veiklos kryptis. Investicijos į technologijas, į įmonės nekilnojamąjį turtą, į įrenginius ir pan. skirtinguose literatkros a šaltiniuose įvardijamos skirtingai: Lietuvos Statistiko Departamentas jas įvardija tiksliausiai materialiosiomis investicijomis, A. Šius (2001) realiosiomis investicijomis, A. V. Rutkauskas, R. Tamošikėnienė ir V.
Siekiant įvykdyti įmonės nustatytas strategijas viena iš pagrindinis priemonių yra kapitalo investavimas. Nustatytus tikslus įgyvendinti padeda investiciniai projektai, kuris efektyvumas yra labai aukštas, o pats vystymosi procesas yra įvairus investicinis projekts visuma. Kapitalo investicijos yra neatsiejamos nuo įmonės kkinės veiklos. Kapitalo investicijos suteikia aukštą apsaugos lygį nuo infliacijos. Kapitalo investicijos yra mažiau likvidžios. Kapitalo investicijos pirmiausia prasideda nuo projekto paruošimo.
Naujos įmonės kkūrimas bet kurios įmonės veikla prasideda nuo naujos įmonės įkkūrimo investicinio projekto. Veiklos plėtimo projektai susiję su esamos gaminis apimties ar rinkos išplėtimu. Nusidėvėjusios, sugedusios įrangos atnaujinimo projektais siekiama pakeisti nusidėvėjusius ar sugedusius įrenginius, naudojamus pelningos produkcijos gamyboje. Šis ar draudimo sąlygos.
Pinigų srautai ir kapitalo struktūra
Daugelis projekts efektyvumo vertinimo metodų grindžiami projekto pinigų srautais. Juos nagrinėja pakankamai mažai Lietuvos autoris. Šiausia pinigų srautus nagrinėja R. Norvaišienė (2004) ir K.Senkus (2004). O. Buckikienė (2005) bei V. Projekto pinigų srautai yra pinigų srautai, atsirandantys tik dėl priimto sprendimo vykdyti projektą.
Vertinant projekto efektyvumą, dažniausiai naudojami grynieji pinigų srautai. Pinigų įplaukos priklauso nuo to, ar parduodama už grynuosius pinigus, ar taikomas mokėjimo atidėjimas. Jei mokėjimas yra atidedamas, reikia žinoti, koks atsiskaitymo laikotarpis yra nustatytas pirkėjams 30, 60 ar 90 diens arba kitas terminas. Jei įmonė gyvuoja ne vienerius metus, ji gali nustatyti, koks yra pardavims ir pinigų gavimo ryšys infliacijos metu, ekonomikos pagyvėjimo ar sąstingio metu.
Turėdama pardavims prognozę, įmonė turi nuspręsti, ar gamybos grafiką derinti su pardavimais, ar turėti vienodo tempo gamybą. Šiau bendra gamybos išlaids suma būna didesnė nei nuolat gaminant. Šiau atsargs išlaidos didesnės. Ūiuojama, kiek kas mėnesį pinigų gaunama ir išleidžiama, nustatomas jų skirtumas, kuris perkeliamas iš vieno mėnesio į kitą. Įmonei gali pritrūkti apyvartinis lėšų, todėl bus reikalingas papildomas finansavimas.
Įmonė turi nuspręsti, kiek pinigų mažiausiai ji turi turėti kiekvieną mėnesį. Jei turima per mažai reikia skolintis.
Kapitalo struktūra tai optimalus paskolos ir nuosavo kapitalo derinys, kuriuo planuojama finansuoti investicijs poreikius. Nuo kapitalo struktkros politikos priklauso rizikos ir pelningumo alternatyvos pasirinkimas. Kuo daugiau įmonė naudoja paskols, palyginti su nuosavybe, tuo didesnė savininks nuosavybės prognozuojamoji pajams norma. Šiau didėjant įsiskolinimo koeficientui, didėja ir jos finansinė rizika.
Kapitalo kaštai tai pelningumo norma, kurios reikalauja įvairus tips finansavimo a šaltiniai. Ūiuojami kaip viss a šaltinis kašts svertinis vidurkis. J. Šius ir D. Šio metodo esmė tam tikro k kio subjekto sistemingos rizikos susiejimas su laukiamu pelningumu. Diskontuoto pinigų srauto (dividends augimo) metodas pagrįstas tuo, kad bet kurios investicijos vertė priklauso nuo būsims jos generuojams pinigų srauts vertės, t.y. laikotarpio ir diskonto normos. Šis metodas tinkamas tais atvejais, kai dividendai mokami kasmet, ir jų augimo tempai pastovūs.
I. Lypsicas ir V. Kossovas (1996) nuosavo kapitalo kainą nustatyti įsikūrę grynojo pelningumo metodu. dividends augimo tempai nėra pastovūs. Grynasis pelnas vienai akcijai yra toks pelnas, kurį reikia uždirbti, norint išvengti esams akcininks akcijų pelningumo sumažėjimo. Pasak V. Šiau ji turi būti pakankamai žema, kad pritraukts pirkėjus. Ūiusi mažesnių palkkanų normą bei realias sąlygas gauti paskolą tokia palkkanų norma. Šis, t.y. Šio sutaupymas, nes palkkanos neapmokestinamos.
Lizingą galima apibrėžti kaip kkinę veiklą, kada k kio subjektas sutartiniais pagrindais perleidžia teisę naudotis savo kilnojamuoju ar nekilnojamuoju turtu fiksuotam ar neapibrėžtam laikotarpiui. Investiciniai projektai yra finansuojami arba iš nuosavo, arba iš skolinto kapitalo, arba jų derinio. WACC (eng. Weighted Average Costs of Capital) yra šis finansavimo a šaltinis kašts vidurkis, kuris kiekvienas yra procentaliai įvertintas pateiktoje situacijoje. Imant svertinį vidurkį, mes galime pamatyti, kiek įmonė turi sumokėti už kiekvieną gautą litą.
Įmonės WACC bendrąja prasme yra jos reikalaujama grąža, ir dažnai reikalaujama įmonės vadovs siekiant nustatyti ekonomines, plėtros ar susijungims galimybes. Visi kapitalo a šaltiniai paprastosios akcijos, privilegijuotosios akcijos, obligacijos ar kitos ilgalaikės skolos yra įtraukiami į WACC kalkuliaciją.
Ekonominis vertinimas ir rizikos analizė
Ekonominis įvertinimas sukuria finansinius matus įmonei prieinams investicijs galimumui įvertinti. Ekonominis įvertinimas parodo projekts naudą, siedamas jį su kapitalo sąnaudomis, nes dažnai yra sunku surasti vienintelį parametrą, kuris tai įvertints. Šiau būtina prisiminti, kad kiekvienas iš jų atspindi tik tam tikrą projekto aspektą. Grynosios dabartinės vertės (NPV Net Present Value) rodiklis tai vienas populiariausis ir verslo projekts vertinimui visuotinai naudojams metodas, visiaškai tinkantis ir technologijs investiciniams projektams. Ąį rodiklį pamini visi lietuviai autoriai, nagrinėjantys investicinės analizės metodus.
Pinigų srautai yra pasiskirstę laike, jie diskontuojami pagal tam tikrą procentinę normą i. J. Šiau tai nepakankamai tikslus vertinimas, nes visiaškai neįtraukiami nuosavo kapitalo kaštai. V. Šienė (2004) papildo J. Svarbus momentas nustatant procentinę normą, naudojamą mokėjimų srautui diskontuoti, yra rizikos veiksnis nagrinėjimas. Verslo projekto grynoji dabartinė vertė yra viso projekto gryns j pinigų srauts suma. Kai NPV viršija nulį, tada projektas yra priimtinas, kai NPV reikšmė mažesnė už nulį projektas yra atmestinas. NPV metodas įvertina pinigų laiko vertę.
Šia reikalaujama nustatyti norimą grąžos normą (kapitalo kainą) iš anksto. Investicijs atsipirkimo laikotarpis (PP Payback Period method) vienas dažniausiai taikoms rodiklis, analizuojant investicinius projektus. Atsipirkimo laikotarpis laiko trukmė, per kurią investiciniame projekte numatytos pajamos padengia investicijas, skirtas šioms pajamoms gauti. Kuo trumpesnis apmokėjimo terminas tuo priimtinesnis yra projektas. Atsipirkimo laikotarpis tai laikas (T), per kurį projekte numatytos pajamos padengia investicijas šioms pajamoms gauti. Šiai proporcingas rodiklio reikšmei.
Šis pinigų srauts. Šis finansinis institucijs, kurios pelnuose paprastai nedalyvauja. Praktikoje atsipirkimo periodas yra naudojamas kaip papildomas kriterijus, t.y. Vidinės pelno normos rodiklis lietuvis autoris įvardijamas kaip vienas reikšmingiausis. Vidinė pelno norma (IRR Internal rate of Return) suprantama kaip diskonto norma, kurios taikymas užtikrina laukiams piniginis mokėjimų (išlaids dabartinės vertės ir laukiams piniginis įplauks dabartinės vertės lygybę. Vidinės pelno normos rodiklis apibūdina maksimalią galimą santykinę išlaids lygį.
Šiai naudojamas rodiklis, pasirenkant investicinius projektus, nes įvertina pinigų laiko vertę bei visus pasiklytusio projekto pinigų srautus. Šiau jeigu dabartinės grynosios vertės nustatymo metu prioritetas teikiamas kitam investiciniam projektui, negu vidinės pelno normos nustatymo metodu, tai priimtinesniu laikomas dabartinės vertės nustatymo metodu parinktas projektas. Modifikuotos vidinės pelno normos atveju generuojami tarpiniai pinigų srautai reinvestuojami su ribine norma kapitalo kašts norma. Modifikuota vidinė pelno norma yra diskonto norma, kuri projekto generuojams pinigų srauts būsimąją vertę prilygina investicijs esamajai vertei, kai tarpiniai pinigų srautai reinvestuojami su nustatyta ribine norma.
FV Teigiams pinigų srauts būsimoji vertė projekto termino pabaigai. Modifikuota vidinė pelno norma yra investicijs pelningumas, kai pinigų srauts reinvestavimo norma yra aiškiai apibrėžta. Jei projekto modifikuota vidinė pelno norma yra didesnė nei kapitalo kašts norma, projektas yra patraukli investavimo alternatyva. Modifikuotos vidinės pelno normos atveju daroma prielaida, kad visi projekto pinigų srautai reinvestuojami pagal to paties projekto vidinę pelno normą. Reinvesticijos pagal kapitalo kaštus dažnai korektiškesnės, todėl modifikuota vidinė pelno norma yra patikimesnis pelningumo rodiklis.
Ūiuojamu . Ąį rodiklį pamini tik R. Norvaišienė (2004) ir O. Ūiavimo metodas yra grynosios dabartinės vertės nustatymo metodo tįsinys, todėl jį mini daugelis autoris: Norvaišienė (2004), Bivainis (1997) ir Aliauskas (2005) ir kt. Pelningumo indeksas išreikškiamas kaip gryns j pinigų srauts esamosios vertės ir investicijs santykis. Ūiuojamas pagal šią formulę. Pelningumo indeksas yra santykinis rodiklis, leidžiantis palyginti vertinamus investicinius projektus.
Šiau kai svarstomi du ar daugiau skirtings dydžis projektai, Naudojant pelningumo indekso metodą, galima pasirinkti projektus, kurie skirsis nuo projekts, pasirinkts grynosios dabartinės vertės metodu. Infliacija tai bendrojo kains lygio kilimas, taigi esant infliacijai kyla įvairus prekis ir paslaugs kainos. Šia pinigų sumą galima nusipirkti vis mažiau prekis. Vertinant infliacijos poveikį pinigų srautams, dažniausiai naudojama metinė procentinė infliacijos norma. Ąi norma rodo metinį kains padidėjimą arba sumažėjimą per vieneris mets laikotarpį.
Ūiavimo metodas. Ūiavimo normas, patvirtintas atitinkamuose norminiuose aktuose. Daroma prielaida, kad turtas kiekvienais metais nusidėvi vienodai, todėl kasmetinė nusidėvėjimo suma nekinta. Ūiuota metinė nusidėvėjimo suma lygi pradinės ir likvidacinės turto vertės skirtumui, padalytam ir turto naudojimo laiko. Šios vertės metodas. Ąis būdas taikytinas toms ilgalaikio turto rūšims, kuris reali vertė gerokai sumažėja pirmaisiais naudojimo metais. Taikant šį metodą metinis nusidėvėjimas progresyvine eile mažėja per naudojimosi turtu metus.
Šiau atgauti investuotą kapitalą. Šiau pats koeficientas skirtingais periodais yra kintamas normatyvinio nusidėvėjimo laikotarpio ribose. Įmonės, vertindamos kapitalo investicijas, turi naudotis arba pagreitintu arba tiesiniu metodu. Akivaizdu, kad turėts būti naudojamas metodas, labiausiai padidinantis pinigų srauts einamąją vertę tam tikram projektui.
Investicinio projekto rizika apibrėžiama kaip projekto rezultats nuokrypio nuo laukiamo rezultato galimybė. Rizikos analizė yra planavimo funkcija, atliekama siekiant identifikuoti ir įvertinti rizikos elementus ar veiksnius, kurie gali paveikti projekto rezultatą. Šiausia praktikoje naudojamas projekts rizikos įvertinimo metodas jautrumo analizė. Projekto vertės nustatymas remiasi vienintelis apibrėžims reikšmė suteikimu projekto parametrams. Ąios reikšmės nustatomos geriausio spėjimo būdu.
Šiau yra naudinga ir išties būtina ištirti, kaip atskirs projekto parameters pasikeitimai veikia jo vertę. Šio efektą į projekto finansinę rezultatą. Dar vienas dažnai naudojamas projekto rizikos vertinimo metodas scenarijaus analizė. Ąi analizė leidžia nustatyti kelis veiksnius tarpusavio sąveiką, t. y. Vertinant individualią projekto riziką, scenarijaus analizės metodu yra prašoma vadovs išsakyti nuomonę apie blogiausią, t. y. pesimistinį įvykis vystymosi variantą, labiausiai tikėtiną ir optimistinį įvykis vystymosi variantus. Ūiuojamos pesimistinio ir optimistinio variants grynosios dabartinės vertės ir jos palyginamos su bazine projekto NPV reikšme. Šis skirtumas.
Šias aplinkos sąlygas ir taip sumažinti nenumatytus nuostolius arba padidinti laukiamus pelnus. Tradiciniai planavimo požiūriai, tokie, kaip Diskontuots pinigs srauts analizė, nepakankamai...
tags: #capm #ilgalaikio #fin #turto