Penktadienį netekome ilgamečio žurnalisto, vertėjo, publicisto, televizijos laidų vedėjo, keliautojo Algimanto Čekuolio. Savo patirtį ir gyvenimo istorijas bei nuotykius jis sudėjo į 22 knygas. Siūlome skaityti ištrauką iš paskutiniosios, išleistos 2023 metais, A. Čekuolio prisiminimų knygos „Medinė kaukė".
„Skaityti apie vieno žmogaus gyvenimą, kad ir koks jis margas, nuobodu. Pasistengiau rašyti apie epochą, kuri buvo viena sudėtingiausių ir sunkiausių mūsų istorijoje“, - apie šią knygą rašė A. Čekuolis. Autorius gyvai ir atvirai pasakoja apie save: apie pyplio mokinuko išdaigas, berniokų žaidžiamą ir tikrą karą, apie studijas Maskvoje, ilgus plaukiojimo metus vandenyne, pirmąsias žurnalistines patirtis, darbą Kuboje, Kanadoje, Portugalijoje, Ispanijoje, „Gimtojo krašto“ vyriausiojo redaktoriaus kėdę, Sąjūdžio laikus.
Sąjūdžio laikų prisiminimai
Audringi Sąjūdžio laikai. Paskambino Cydenžapas Žimbijevas. Jis Maskvoje, atvyko dėl kažkokių Rašytojų sąjungos reikalų ir norėtų atvažiuoti pas mane, pasižiūrėti, kas Lietuvoje dedasi. Aprodžiau Vilnių. Papasakojau, ką mums reiškia Trispalvė ir kita simbolika. Kaip tik buvo paskelbtas mitingas Kalnų parke, ir aš turėjau ten sakyti kalbą. Nusivedžiau Cydeną, pasodinau, o pats nuėjau ruoštis kalbai.
- Gal nežinai, bet institute, mūsų kurse... - jis padarė pauzę, tarsi bristų į šaltą upę, - dviem studentams buvo įsakyta tave visą laiką stebėti. Jeigu neateini į paskaitas, sužinoti, kur esi. Tuos, kurie pirkdavo iš tavęs bilietus, irgi sekdavo: ar tikrai jie eina į kiną? Aš net ant žolės atsisėdau, kad nepargriūčiau. Maskvos panytės kartais man kuždėdavo į ausį: „Žinau, kad mes okupantai.
Tik dabar, praėjus trisdešimčiai metų, supratau, kodėl mane beveik visada taip greitai išleisdavo į plaukiojimus. Iki tol maniau, jog buvau labiausiai „išgrynintas“ eilinis jūreivis. Profesoriaus Landsbergio nurodymu aš daug važinėdavau. Rasdavau būdų susitikti su įtakingais Vakarų žurnalistais. BBC klausimai buvo paprasti: ką mes dabar Lietuvoje darome, kaip mums sekasi?
Negalėjau aš jam visų mūsų vargų ir litanijos apie pralietą kraują iškloti. Svetimas vis tiek visko nepajus. Be to, jei dejuosiu, žiūrovai kitą kanalą įjungs. BBC žinojo apie Mažeikių naftos perdirbimo įmonę. Aš nemelavau. Kaip tik tuo metu prie Gargždų tikrai rado šiek tiek naftos. Tačiau po tų mano žodžių - pokšt - visi BBC ekranai Jungtinėje Karalystėje užgeso. Maskva nutraukė laidos retransliaciją. Durniai, kitaip nepavadinsi. O britai savo akimis pamatė, kaip veikia cenzūra.
Kelios stotys Didžiojoje Britanijoje pakvietė vėl atvažiuoti. BBC administracija greta manęs pasodino tris amerikiečių apžvalgininkus. (Pasirodo, interviu su manim per Londoną, kuris Maskvai buvo šiek tiek palankesnis, buvo Amerikos CNN užsakymas.) Jų klausimai buvo tokie pat, kaip paprastų amerikiečių: kur ta Lietuva yra? Jeigu ji Rusijos dalis, tai turbūt žmonės kalba tik rusiškai? Į visus klausimus atsakiau rimtai, rodau į žemėlapį.
- Jus nutraukė pačioje įdomiausioje vietoje, - sako vienas apžvalgininkas. - Dėl to ir pasikvietėme. Juoktis neprapliupo. Bet nusišypsojo. BBC svečiui negali mokėti honoraro. Bet gali įteikti dovaną. Klausia manęs, ko norėčiau? Sakau: dviračio. Labai nustebo. Bet gavau puikų kalnų dviratį. Vilniuje po metų jį pavogė.
- Ir nebijai taip kalbėti? Juk gatvėse važinėja sovietų tankai, pražygiuoja kareiviai. Matau, jis suabejojo. Atsivežiau pas save į namus. Atidarant spintą iškrito didelė kuprinė. Tremiamas žmogus smarkiai nervinasi. Gali įsimesti į kuprinę Britų enciklopediją, bet pamiršti šiltus drabužius ir vaistus. Bilas Keleris savo straipsnį pavadino „Juodasis baltiečių humoras“.
Visko, kas buvo Sąjūdžio laikais, neišpasakosi. Susidarytų keturi tomai. Buvo ir nemalonių epizodų. Teko išgirsti įžeidimų. Pirmaisiais nepriklausomybės metais buvo daug maišaties. Viename televizijos interviu pasakiau, kad naujas bankas „Apus“ moka milžiniškas palūkanas. Buvau pakviestas į to banko steigėjų posėdį. Susipažinau su to banko sąskaitomis ir nustėrau. Pasirodo, jie jokios komercinės patirties neturi, moka palūkanas iš vis naujų indėlių. Visi kauniečiai. Rusijoje pardavinėjo labai gražius Kaune megztus megztinius. Po trijų dienų „pirmininkavimo“ aš atsistatydinau. Ant mano prašymo jie parašė, kad sutinka atleisti, bet prašo apie tai neskelbti. Saugau tą popierių iki šiol.
Vėliau kreipėsi į mane nedidelė Londono firma, siūlė dalyvauti kuriant prie Būtingės trumpųjų bangų radijo stotį. Esą jie retransliuos gerą muziką iš Jungtinės Karalystės į Švediją ir kas trys minutės leis britų reklamą. Nes Švedijoje reklama per radiją uždrausta. Aš pasakiau, jog kas pusvalandį turi būti penkių minučių žinios ir reklama iš Lietuvos. Sutiko. Nutarėme persimesti į Drėverną - būtų tiesus eteris skersai Baltijos jūrą.
Kai pradėjo veikti keli televizijos kanalai ir keliolika radijo stočių, savaitiniam laikraščiui tapo sunku išsilaikyti. „Gimtąjį kraštą“ nupirko tik ką susikūrusi verslininkų grupė. Atsistatydinau. O mane Ispanijos spaudos agentūra „EFE“ pakvietė dirbti jos korespondentu Baltijos šalyse ir Prūsijoje. Aš jiems buvau parankus, nes mano tekstų nereikėjo versti į ispanų kalbą. Pagal tos agentūros taisykles gavau ispanišką slapyvardį.
Pavyzdžiui, „EFE“ pasiųstas važiavau į Estiją ir rašiau apie Estijos derybas su Rusija dėl gabalo teritorijos ir vieno miesto. Tarpininku buvo olandas. Kažkodėl jis palaikė rusų pusę. Labai pyko, kad „pasaulio spauda“ („EFE“) jo nepalaiko. Atsakiau, jog iš Madrido gavau komandą rašyti objektyviai.
Generalinis LRT direktorius Siaurusevičius mane pakvietė į LRT daryti savaitinių apžvalgų. Taip Lietuvos televizijoje atsirado „Popietės su Čekuoliu“. Man toks darbas patiko. Nebereikės taisyti rankraščių, vienu metu matys ir girdės daug žmonių. Toji laida ėjo 25 metus. Atsistatydinau pats. Buvo gegužės mėnuo. LRT direktorius Siaurusevičius paprašė pasilikti bent iki Naujųjų Metų.
A. Čekuolio patarimai ir įžvalgos
Algimantai, perskaičiau jūsų knygą. Man pasirodė, kad joje savo skaitytojams negailite gerų patarimų. Autorius turi būti su savo karta. Ne šiaip gyventi šalia, bet būti jos dalimi. Kad taip nutiktų, būtinas vienas svarbus dalykas - rašantysis turi turėti istorijų, kurias verta papasakoti. Žmonės vertina tikrus dalykus ir istorijas, kurias gali atpažinti. Kadaise Homeras juk irgi pasakojo apie tarp Viduržemio ir Juodosios jūros siautėjančius banditus, kurie grobdavo praplaukiančius laivus. Kad būtų įdomiau, savo herojus rašytojas pavertė dievais ir pusdieviais, nors tie, kurie skaitė jo eiles, juk aiškiai žinojo, apie ką jis kalba. Servantesas savo „Don Kichotą“ irgi pradėjo kaip rinktinių to meto romanų parodiją, tačiau įsitraukęs, visa tai papasakojo kaip tikrą istoriją.
Literatūra bus skaitoma ir mėgstama, jei atspindės tikrą gyvenimą. Žmonės ilgisi tiesos. Ypač - manosios kartos žmonės, kurie ilgus metus buvo durninami . Juos durnino visi - nuo mokyklos iki valdžios ir žurnalų bei laikraščių redaktorių. Dabar jie jau gali patys daryti išvadas, bet kad jas darytų, jiems reikia žinių. Mes - daug mačiusių karta. Juk aš ir mano amžininkai prisimename Smetonos laikus, pirmąjį bolševikmetį, atsimename vokiečių okupaciją, paskui - antrąjį bolševikmetį ir nepriklausomą Lietuvą.
Jūs, kaip ir mes visi, šiandien esame atsidūrę keistame laike. Tyliai. Kvaila prieštarauti tam, kad ateina pavasaris arba kad atslenka audra. Jūsų knygoje išskaičiau ne vieną ateities perspektyvą. Visai neblogai. Jei tik, žinoma, pasirinksime teisingą kryptį. Judėti turime ne pramonėje, netgi ne moksle, rimtai susiimti turime žemės ūkyje. Privalome modernizuoti senąją mūsų žemės tradiciją. Praėjo laikas, kai iš vieno grūdo išaugdavo septyniolika javų, šiandien ūkininkai užaugina ir penkiasdešimt, ir šimtą. Jei lietuviai ūkininkai pasitelks kompiuterines technologijas, elektronikos priemones, mūsų žemės ūkis pakils į aukštumas. Tuo visiškai neabejoju.
Mūsų laukia didysis perversmas, juk užprogramuotas traktorius be žmogaus veikia daug efektyviau. Jei technologinė revoliucija žemės ūkyje neįvyks, išsipildys pačios niūriausios pranašystės ir lietuvių tauta išnyks, ištirps kaip cukraus gabaliukas karštą dieną ant palangės. Nugalėti save, pamatyti pelną, išnaudoti žvėrišką mūsų meilę savo kraštui, - mes, literatai, turime padėti žmonėms pamatyti perspektyvą.
Neapsėjote ir be šių dienų aktualijos - Covid-19 temos? Negalėjote likti nuošalyje? Ar galiu pasigirti? Čekuolis turi labai stiprų instinktą, kuris atsispiria ir prieš moteris, ir prieš istoriją. Kad ir kiek kilpų man buvo statoma, pavykdavo nuo jų išsisukti. Dar 2008-aisiais užsienio spaudoje aptikau pasakojimą apie jaunų mokslininkų sambūrį, kuris jau tais metais numatė stambius neramumus Amerikoje 2020-ųjų rudenį. Labai daug žuvusiųjų, kaip jie pranašavo, nėra, tačiau metai dar nepasibaigė ir Trumpas dar neparodė savo visų nagų. Istorija mums sako, kad nei viena milžiniška tauta, nei viena imperija ilgai negyvuoja. Prisiminkime Jungtinę Karalystę arba Prancūziją, Olandiją, o dabar ir braškančią Rusiją. Jungtinės Valstijos su savo demokratija, rodos, neblogai laikėsi, tačiau šiandien nesu tikras, ar jos nesubyrės. Galbūt ir pasaulinę pandemiją buvo galima numatyti?
Esu tikras, kad ir jūs, ir aš savo kūno viduje ir ant jo paviršiaus nešiojamės galybę virusų. Jei organizmas nusilpęs, greičiausiai susirgsime, jei būsime stiprūs, gal jis mus ir aplenks. Kalbu ne tik apie koroną, kalbu apie tuberkuliozę. Stipri imuninė sistema virus įvaro į kampą ir neleidžia jiems pasireikšti. Ne aš taip kalbu, taip kalba pasaulio mokslininkai, - perverčiau toną literatūros, ruošdamas savo įžvalgas. Norite nepraleisti svarbiausių naujienų?
Jūsų knygoje išskaičiau: nuo to, kiek miegate, priklauso jūsų sveikata. Miegui turi būti savas laikas. Geriausia - jei vienas ir tas pats. Aš visada einu gultis po paskutiniojo „Panoramos“ žodžio. Ir man visai nesvarbu, kas bus po to, jei reikės, bet kada atsisuksiu ir pažiūrėsiu. Ryte paprastai keliuosi tarp šešių ir septynių. Padarau mankštą, nusiprausiu po šaltu dušu, pusryčiauju, dirbu, pietauju, prigulu pogulio. Vakarieniauju irgi tuo pat metu - tarp šeštos ir septintos vakaro. Užkandu lengvai, kad pilnas skrandis netrukdytų miegui. Būna, prieš eidamas gulti, dar užsuku prie rašomojo stalo, pasižiūriu, kur sustojau. Neslėpsiu, yra pagundos tęsti darbą, bet sau pasakau - nereikia ir padedu šratinuką ant stalo. Vis dar rašau ranka, tekstus kompiuteriu man surenka, pats juos padiktuoju. Kartais nesuprantu, ką parašiau, toks jau tas mano raštas… Bet priminsiu, man jau - 89-eri.
Greičio. Vaikštau pasiremdamas lazda, esu šlubas, o tai iš manęs atima galimybę išeiti į parką, prasieiti mieste. Mano veidą iš televizijos dar daug kas atpažįsta, ypač moterys paima už rankos, perveria tuo gailesčio pilnu žvilgsniu. Vemti verčia tas gailestis, negaliu jo pakęsti, užtat ir neinu iš namų. Savo bute turiu ilgą koridorių, penkiolika žingsnių ten, penkiolika atgal. Mirti aš nebijau, gerai pagyvenau, nuo šešiolikos pats sau užsidirbdavau. Vėliau išvykau į Maskvą studijuoti literatūros, tai buvo vienintelė išeitis, kad tėvų neištremtų į Sibirą. Mano tėtis buvo šaulys, mama - jaunalietuvių vadė, abu - mokytojai. Nuo trejų metų sėdėdavau su mokiniais jų klasėse, tėvai neturėjo manęs kur padėti. Gal todėl savęs neraštingo nė neprisimenu, o anuomet susiformavęs įprotis siekti žinių, išliko iki šiolei.
Savo knygoje rašote apie vienišumą, prilyginate jį badui. Dvylika metų plaukiojau laivuose. Juose sutikau daug nemokšų, storžievių ir primityvių žmonių. Kur kas geriau jausdavausi būdamas vienas savo kajutėje, nei tarp jų. Užsirakindavau ir gyvendavau su savo vienatve. Ir su svajonėmis, žinoma. Visada mėgau svajoti, jaunystėje netgi tekdavo save raminti: iš svajotojo nieko gero neišeis. Tačiau svajonės mus veda į priekį. Po Editos mirties taip ir neišdrįsau asistuoti moterims. Man visada atrodė, jog įžeisiu jos atminimą. Mėgstu pabūti sanatorijose Druskininkuose ar Birštone, kur pilna vienišų žmonių, prisėsti prie baro ir pasikalbėti prie vyno taurės. Negaliu pasakyti, kad esu patyręs vienišumą, kai nežinai, kur dėtis. Gal jau ir nebepatirsiu. Kas žino, kiek man čia liko, žiūrėk, po pusmečio ims ir užsidarys klapanai.
Na, ką, pradedame. Pirmiausia - mokytis žiūrėti žmonėms į akis. Antras - žinoti, kad gyvenimas nepasikartos. Trečias - labai labai mylėti moteris. Ketvirtas - skaniai valgyti ir gerti. Nėra nieko skaniau už didelę daržovių lėkštę, kurią man paruošia marti.
Svėdasų miestelio aprašymas
Svėdasai - nedidelis miestelis tarp dviejų vaizdingų ežerų, nuo kurių bangų blizgėjimo ir kilęs jo pavadinimas. Nors Svėdasų seniūnija yra pats rajono pakraštys, prisišliejęs prie Rokiškio rajono, bet tai nėra gūdi provincija, o judri Rytų Aukštaitijos kryžkelė, keturių rajonų sandūra ir tikros krikščioniškos sielos žmogaus, garsaus rašytojo - ,,deimančiukų” ieškotojo - Juozo Tumo - Vaižganto gimtasis kraštas. Nors svėdasiškių bėdos panašios į kavarskiečių ar troškūniečių, bet džiaugsmai ir viltys tikrai skirtingi.
"Teisėjas yra kalbąs Įstatymas, o Įstatymas - nebylys teisėjas. Jei taip, tai teisėjo pareiga yra kitų pareigų eilėje aukščiau- sia ir sunkiausia: jam tenka kalbinti įstatymas, kad jis, nebylys būdamas, teisingai prabiltų tiems, kuriems esti taikomas. O įstatyme ne visa teisybė pasakyta. Jokie straipsniai kaip rašto ženklai, negali aprėpti žodžio tarties <...>, kurį turi savo ausimis išgirsti, kaip jis tariamas" - prieš 80 metų kalbėjo pirmasis Lietuvos prezidentas Antanas Smetona. Šiandien šie jo žodžiai vėl aktualualūs...
A.Čekuolis. Daugelyje šalių demokratija supuvo. Tai vieša paslaptis, bet televizija ir didieji laikraščiai apie tai nekalba. Į valdžią patenka tie, kurie turi ekonominę valdžią, arba jų statytiniai. Elitas beveik iš karto atitrūksta nuo žmonių. Problemos ne sprendžiamos, o tik vienos keičiamos kitomis. Ne tik Europoje ekonominė krizė gilėja. Dorovinė - taip pat.
Kai kandidatė į Seimo narius Rasa Juknevičienė prieš keliolika metų lankėsi Svėdasuose, net neįsivaizdavome jos politinės karjeros aukštumų. Tada savo trumpame pasisakyme ji pabrėžė nekalbėsianti apie politiką ir pakvietė paprasčiausiai bendrauti ir linksmintis. Kilusi iš Pasvalio, kur nuo seno gyva tradicija vašinti svečius savos gamybos alumi. Ne bet kokiu, o tik "geru", kurio vienos stiklinės mažoka, o dviejų - per daug...
Iš tiesų, būtų galima linksmai pasijuokti, jeigu nežinotume kuo kvepia kiaulių kompleksas kai lengvas vėjelis padvelkia miestelio pusėn. Prieš kurį laiką svėdasiškiai buvo sujudę ir pradėję rinkti parašus dėl kiaulidžių rekonstrukcijos. Dabar, atrodo, vėl viskas nurimo. O gal šis "kaimiškas aromatas" vietiniams pradėjo patikti ir tik svečiams bei atvykėliams jis "riečia nosį"?...
Bronius Juzelskis, baigęs Svėdasų vidurinę mokyklą ir beveik trisdešimt metų "prasisukęs" versle Vilniuje, grįžo į gimtąjį kraštą ir tėvų sodybą pavertė patrauklia lankytina vieta. Čia įvairiomis progomis vyksta teatralizuoti pasirodymai, kuriuose pamatysi ir senovinių transporto priemonių. Sodybą puošia svėdasiškio Aliaus Aleksandro Tarabildos skulptūros.