Česlovas Milošas - viena ryškiausių XX amžiaus literatūros figūrų, palikęs gilų pėdsaką ne tik poezijoje, bet ir eseistikoje bei vertimuose. Jo kūryba, persmelkta metafizinio alkio ir nuolatinio tiesos ieškojimo, atspindi sudėtingą asmenybę, nuolat gręžiojusiąsi į praeitį ir ieškojusią atsakymų į egzistencinius klausimus.
Vaikystės prisiminimai ir pasaulio pažinimas
Milošo pasakojimas prasideda dar prieš revoliuciją, 1915 metais, kai keturmetis Czesławas pradeda savo kelionę. Kelionė, kupina įvairiausių vaizdų: patrankos, šautuvai, palapinės, garvežiai, jūreiviai, kirgizai, kinai. Mirtis nuolat sukasi virš galvos, o būdamas šešerių jis jau žino, kaip atrodo mirusieji. Jie su motina bėga prisijungę prie išminuotoju tarnaujančio tėvo dalinio, patenka į Vitebską, Dorpatą (dabar - Tartu), kad nukeliautų savo ankstyvą grand tour iki Maskvos, iki Volgos.
Ši ankstyva patirtis paliko neišdildomą įspūdį būsimam poetui. Jis iš pat pradžių gyvenimą pamatė iš abiejų pusių - suprato, kad gali būti taip, bet gali būti ir kitaip. Kad gali būti nelaimingas ir labai laimingas. Visus būties variantus pažino vaikystėje, visko prisižiūrėjo ir iš to audinio sukūrė savą istoriją.
Dekoracijos keičiasi, tarsi kas būtų spragtelėjęs pirštais, - laimingas sugrįžimas į Šetenius, į rojaus sodą, kur viskas tęsiasi, kur niekas nepraeina: „raisto kvapai, rudeninių drėgnų linų, pjuvenų, sakuotų malkų, šlapio šunų kailio“.
Nes ir kas lieka iš vaikystės? Susipynę vaizdai, nepasitikėjimas ir tikrumas, kad visa tai ką nors reiškė. Vėliau tereikia bet kurią akimirką užsimerkti ir baltame lape išryškėja nekviestas paveikslas, be spalvų, be kontūrų, išblukusi nuotrauka, kurioje norime - privalome? - surasti Likimo vingius.
Ką išvydo Miłoszas, žinome gana tiksliai: „Juoduma ir baisumas tos Volgos, / į kurią žiūriu temstant iš laukinio parko alėjos, / įsitverdamas suaugusiųjų rankos <…>. / Dar žinau, / kad juoduma ir baisumas, visai kaip tos Volgos, / yra visur, bet gėda būti mažu berniuku, / tad kiekvienas apsimeta, kad jos visai nėra.“
Metafizinio alkio paieškos ir religinis kelias
Metafizinio alkio turbūt niekas kitas mūsų literatūroje tiek skaudžiai nepatyrė, kiek Miłoszas, panašiai kaip Gargantiua, jis norėjo savyje sutalpinti viską, ką galima išsakyti poezijos kalba, ir siekė to, ko niekas prieš jį nedrįso. Tokioje talpioje sieloje lengva buvo pasiklysti ir sunku neabejoti, - bet kai Miłoszas atsitraukdavo, tai tik tam, kad įsibėgėtų. Iš Tagasto, taigi kaip ir Miłoszas, iš paribio kilęs Augustinas darė kaip ir poetas tas pačias nuodėmes, bet paliko pasauliui pačius intymiausius išpažinimus: „Sutvėrei mus, Viešpatie, sau, ir nerami mūsų širdis, kol nenurims Tavyje.“ Panašios aiškios, vienareikšmės frazės Miłoszas nesuformulavo, paliko savo poezijoje priešaušrį, iki galo neužvertą plyšelį. Gal jis šitaip norėjo ją išsaugoti? Galbūt.
Ir kodėl jis išmoks taip subtiliai aplenkti kenčiantį Jėzų, kraujuojantį, pasaulio nesuprastą pranašą, kurio Tėvo valia tame pačiame pasaulyje iškildavo ir pelenais virsdavo miestai. Verta susimąstyti, kaip Miłoszas kritiškai vertina artimiausių žmonių religingumą - apie tėvą rašo, kad yra abejingas religijai, „o motina buvo praktikuojanti katalikė, tačiau neperdedanti praktikos svarbos. Užtat visa, kas vyko, jai atrodė susieta tarpusavio ryšiais, lemta, o ten glūdįs slėpinio kultas rodė, koks tąsus šiek tiek pagoniškas misticizmas, taip dažnai sutinkamas Lietuvoje. <…> Stingios Dangaus ir Pragaro kategorijos ištirpdavo jai gūžtelėjus pečiais: „O ką mes žinom?“
Išskirtinę vietą poetas skyrė senelei Sirutienei, apie kurią visada rašydavo įsijautęs, kaip apie didžiausią šviesulį: „Sužinojusi, kad kas nors matė velnią ar kad kažkur kaimynystėje žmonės negali gyventi savo namuose, nes kažin kas ten žvangina grandinėmis, ritina statines, visa nušvisdavo. Gerą nuotaiką jai sužadindavo kiekvienas ano pasaulio ženklas, tai yra įrodymas, kad žmogus žemėje nėra pasmerktas vienatvei.“ Juokinga būtų prielaida, jog Miłoszas galėjo pamanyti (bet kas gi atsakys, kur gimsta įvairiausi sumanymai, keisčiausios minčių pinklės, į kurias kiekvienas įkrenta), kad tas, kuris netiki „jėgomis“, - neatpažįsta jų ženklų, nesugeba su jomis užmegzti ryšio, pats jų atsisako.
Bent jau žinome, už ką mylėjo senelę ir kodėl nesugebėjo vertinti tėvo: „Savo tėvui priekaištavo už gyvenimą pralaimėtą. / Juk ne tam klajota Arkties vandenyne, Sajanų kalnuos ir Brazilijoj, / Kad taptum pavieto inžinierium / Ir guostumeis degtine, klampius šunkelius apvažiavęs“.
Ir dar labai svarbi tėvo brolio Witoldo, vekselius padirbinėjančio švaistūno, figūra, kurio visi planai griausmingai sugriūdavo, ir kuris mirė džiova dar keturiasdešimties nesulaukęs: „Taip manyje įsišaknijo baimė pralaimėti, net siaubas, ir iš čia mano perdėtas pedantiškumas ir darbštumas, štai kodėl taip atkakliai laikausi patikimumo ir ištvermės dorybių. Baimė pralaimėti neleido man rinktis bohemiško gyvenimo ir vertė uždarbiauti Lenkijos radijo biuruose, o vėliau, išvykus į Ameriką - universitete. Taigi vargšui Witusiui tenka savotiška atsakomybė dėl mano pelnytų apdovanojimų ir premijų, taip pat ir dėl Nobelio“.
Gal todėl Miłoszas bėgo kuo toliau į Vakarus, taip, tarsi įmanoma būtų pabėgti nuo savęs - vaiko: „O aš nieko, tik bėgu, šimtą, tris šimtus metų, / Per ledą ir plaukte, dieną, naktį, kad tik toliau, / Prie gimtosios upės palikdamas skylėtus šarvus ir skrynią / Su dovanom karaliaus, / Už Dniepro, paskui už Nemuno, už Bugo, už Vyslos.“ O paskui už Senos, už jūrų marių, į San Francisko įlanką, kur jau baigėsi pasaulis. Ir tada galėjo prasidėti grįžimas. Gal todėl Miłoszas gerai jautėsi Krokuvoje, kur galiausiai apsigyveno, ir Vilniuje, kurį visada šiltai prisimindavo.
Kažin, kai gimsta poetas, ar žmogus jau yra pasirengęs ar privalo užaugti iki savo poezijos? Net jeigu poezija - pranašystė, ta asmeniškiausia, kurioje atsiliepia daimonionas? O jeigu daimonionas, tai Mefistofelis, o poetas - Faustas, taigi nuo šiol nieko nebus be bausmės, nieko nebus nerūpestingo, tame, kas ranka sugaunama, įsiveis kirminas.
Pirmiausia pažvelkime į Vilnių. Miłoszas debiutavo „Alma Mater Vilnensis“ almanache 1931 metų pradžioje. Jo pirmasis išspausdintas eilėraštis prasideda žodžiais: „varpai, varpai sugaudė / pons christi pons christi / traškėdamos plyšo uždangos / žiūrėkite - sėdime teatre“.
Jeigu šie žodžiai ką nors liudija, tai nebent poeto sumaištį, bet jau atidavęs eilėraštį spausdinti, dar 1930 metais, Miłoszas rašė Ivaszkiewicziui: „Norėčiau būti tikras katalikas. Taip mane žavi [?] tas virš tuštumos pakibęs tiltas. Uždara, pati save išlaikanti konstrukcija, negundanti suvokti išorės pasaulio tiesos - tarsi gotika. Kad pajėgčiau sukurti nors vieną tokį uždarą, objektyvų eilėraštį!!!“ O biografas stropiai priduria, kad „<…> „Kasidų“ autorius buvo vienas iš nedaugelio, o gal vienintelis asmuo, kuriam jaunas Czesławas Miłoszas atverdavo savo gėlos persmelktą vidų“.
Šiuose dviejuose dvidešimtmečio poeto išpažinimuose jau turbūt yra viskas - ir tikslas, ir abejojimas tuo tikslu. „Vaikystės likimas yra Likimo vaikystė“, - rašė Salvadoris ir, ko gero, buvo teisus. Nuo laiško Iwaszkiewicziui iki laiško popiežiui praėjo septyniasdešimt metų - ar šventasis žaltys Uroboras paprasčiausiai apsuko ratą? Ar visas šis ilgas gyvenimas tebūtų dailininko-amatininko krapštymasis prie gatavo eskizo, stengiantis išbaigti detales?
1933 metais jaunuolis jau laiko rankose „Poemą apie sustingusį laiką“, savo pirmąją knygelę, dar nežinodamas, ką reiškia tas neaiškus gundymas, tas takelis, kuriuo galima būtų… nukeliauti toliau nei kitiems, iš kur nėra kelio atgalios. Jis jau pravėrė siauras duris: „Jeigu netikiu Dievą, kuris gailestingai / Uždengia akis delnu, / Tai tikrai tikiu Velnią, aštrius dyglius / pritaikantį prie smilkinių.“
Ir iš karto pedantas laiške dievinamam Iwaszkiewicziui: „Jarosùawai, tikiu Velniu, tikrai tikiu - jis nuolatos šalia manęs - gundo nuo vaikystės - suprantu kunigą Donissaną Bernanosą.“ Tačiau kiek galėjo suprasti bręstantis Miłoszas šio mirštančio kunigo neviltį, kai šis kreipėsi į Šėtoną: „Kentėjai, meldeisi kartu su manimi, kokia baisi mintis!“ O gal tikrai suprato keistą šių žodžių kraupumą?
Ir toliau laiške rašo: „Privalau tapti didis, velniai rautų, ne garsus, kaip koks Tuwimukas, bet didis. <…> Yra religija ir yra poezija, visa kita - k čortu.“ Taigi prisišaukė Velnią. Nėra šios pažinties įrodymų? Pakanka paimti į rankas „Isos slėnį“ ir jau viename pirmųjų puslapių rasime vualiu pridengtą apibūdinimą.
Sutartis jau buvo seniai pasirašyta, taip pat poeto žodžiais, taigi jam lengviau: „Jeigu kada nors panirsiu į tingų sapną / Teprasmegsiu tą pačią akimirką!“ Ir dar viena scena - štai Krasnagrūda, giminių dvaras, Czesławui penkiolika, jis čia svečiuojasi, o tarp vasarotojų karaliauja į dvarą atvykusi rausvaplaukė ponia Irena. Greitai ji su šypsena brandžios moters suglumusį paauglį moko ne tik šokti tango, bet ir kitų paslapčių. Šis ją beprotiškai įsimyli, bet staiga atsiranda už jį laimingesnis jaunuolis - Edvardas, kurį, vieną ankstyvą rytą išėjęs pasivaikščioti, Czesławas pamato iššokantį pro raudonplaukės langą. Jis, iš tikrųjų visada bijojęs vieno - pralaimėti, turi likti šitaip velniškai apmautas?!
Vaikinukas išsitraukia seną revolverį, užtaiso keliais šoviniais, pasuka būgnelį, tardamas žodžius, kurių lengvai neatsiimsi. Dostojevskiška scena: jeigu ne Dievo, tai Velnio rusiškai ruletei pakaks. Meistro Fiodoro dvasios kupina ir šios, tariamai vaikiškos, bet jau suaugusio poeto ranka užbaigtos istorijos pabaiga - biografas surado užslėptą, Miłoszo niekada nepublikuotą eilėraštį: „Man tai buvo, gėda pripažinti, triumfo diena, kai sužinojau, kad žuvo Zbyšekas [kalbama apie Edvardą, tik vardas pakeistas, - vert.
Pasauliui mestas iššūkis - kas pašauktas, tegul klausosi! - tai jo stichija. „Duodu, kad duotum“, - kartojo šventiko žodžius, atlikdamas aukos ritualą, užkeikdamas tą jėgą, kuri, amžinai trokšdama blogio, amžinai daro gėrį (o gal atvirkščiai? Jis dar nebuvo Orviete, bet greitai jame atsiras). Tyliame ir tuščiame pasaulyje, panašiame į išskobtą ilgmoliūgį, kuriame švilpauja vėjas, jis trokšta išgirsti balsus ir pats būti išklausytas. Norėjo, kad tas ilgmoliūgis taptų paslaptingo, anapus pasaulio vykstančio pokalbio rezonansine dėže. Ir poetas pasijuto esąs išrinktas svarbesnėms už jį užduotims, ką padarysi, jau žinojo, kad yra rusiška ruletė. Kas nelošia, tas neišlošia, taigi suko būgnelį ir sulig kiekvienu pasukimu praaugdavo kitus, jo balsas sklido vis plačiau. O siela darėsi vis mažiau vaikiška: „Labai stipriai jutau, kad niekas nuo manęs nepriklauso, kad jeigu ką nors gyvenime nuveiksiu, tai bus man duota, o ne mano pasiekta.“ Argi ne visuomet laimėdavo? Visada - už tam tikrą kainą.
Šv. Onos bažnyčia ir Švč. Marijos bazilika - dvi keisčiausios bažnyčios - apie jas poetas neužsiminė. Gal ką nors svarbaus nutylėjo? Gal Švč. Marijos bažnyčioje slypi atsakymas? Ši šventovė buvo pastatyta - niekas to nepaneigs - aplink medyje išskobtus moters delnus. Visa pasaulio bejėgystė tuose delnuose sudėta, tai tarsi paskutinis ant altoriaus pakeltas trapumas. Matome labai jau katalikišką paradoksą: ta į dangų kylanti raudonų plytų daugybė, juodų ir rožinių marmurų, paauksuoto medžio, polichromijos masė, bareljefų ir lotyniškų sentencijų virtinės - visa tai tarsi puta, iš kurios iškyla po kryžiumi stovinti moteris. Visų apleista, nuo visko atsiskyrusi, ir jeigu kur nors girdima tyla - ilgmoliūgyje ūkaujantis vėjas - tai tik jos suglaustuose delnuose. Ant jų - kaip epicentro - turi sustoti žvilgsnis.
Czesławas Miłoszas negebėjo ir nenorėjo suvokti prieštaringumo, kad silpnybėje glūdi didelė jėga, kad su pralaimėjimu susitaikiusiuose delnuose gali slypėti pergalės pranašystė. O juk visas širdyje nešiotas gailestis, apie ...
Svarbios datos ir faktai
| Data | Įvykis |
|---|---|
| 1911 m. birželio 30 d. | Česlovo Milošo gimimas Šeteniuose, Lietuvoje |
| 1931 m. | Debiutas „Alma Mater Vilnensis“ almanache |
| 1933 m. | Išleidžiama pirmoji poezijos knyga „Poema apie sustingusį laiką“ |
| 1980 m. | Apdovanotas Nobelio literatūros premija |
| 2004 m. rugpjūčio 14 d. | Česlovo Milošo mirtis Krokuvoje, Lenkijoje |