Sovietinė Būsto Programa Lietuvoje: Tarp Mitas ir Realybės

Sovietinė būsto programa dažnai apipinta mitais apie nemokamus butus ir socialinę gerovę. Tačiau pažvelkime giliau į šios sistemos realijas, ypač Lietuvoje, ir išnagrinėkime, kokią kainą teko mokėti už tariamą „nemokamumą“.

Tipinis chruščiovkos vaizdas Varšuvoje

Darbo Liaudies Aukos Už „Nemokamus“ Būstus

Sovietų Sąjungos atveju už „nemokamus“ butus, išsilavinimą ir sveikatos apsaugą mokėjo darbininkai ir kolūkių valstiečiai. Pastarieji beveik 60 metų iš 74 komunistinės diktatūros buvo faktiškai laikomi baudžiauninkais vergais. Iki 1976-ųjų 50 mln. kolūkiečių neturėjo pasų. Kolūkiečiai negalėjo patys savo nuožiūra disponuoti darbo vaisiais: viską, ką jie pagamindavo, pasiimdavo valstybė, formaliai „supirkdama“ juokingomis kainomis, kurios buvo daug kartų mažesnės už realias, rinkos kainas.

Už darbą kolūkyje Stalino valdymo laikais kolūkiečiai negaudavo arba beveik negaudavo pinigų. Tai yra jo darbo dienas tiesiog sužymėdavo grafikuose, o metų pabaigoje „suskaičiuodavo, kiek uždirbta“. Ir už tai metų pabaigoje kiekvienas darbininkas už vieną darbo dieną gaudavo kelis šimtus gramų grūdų ir/arba šiek tiek pinigų - apie 30-40 kapeikų. Be to, valstybė dar juos apkraudavo mokesčiais, kurie buvo labiau panašūs į baudžiauninkų laikų lažą. Mokesčius toks valstietis turėdavo mokėti natūra: mėsa ar pienu - jeigu laikė karvę, o jeigu turėjo daugiau gyvulių ar vaismedžių - pinigais.

Dabartinei kartai gali būti jau sunku tokį dalyką suvokti, tačiau Sovietų Sąjungos laikais buvo tokių periodų, kuomet darbininkai negalėjo savo noru išeiti iš darbo. Kaip ir kolūkiečių atveju, darbininkams taip pat dažnai buvo mokami grašiai, palyginus su tuo, ką jie uždirbdavo. Net ir tuos pinigus, kuriuos gaudavo už sunkų darbą, darbo liaudis išleisdavo ant maisto ir pramonės produkcijos. Pavyzdžiui, norėdamas įsigyti automobilį toks darbininkas turėjo stovėti 5 ar net 10 metų eilėje.

Kuomet M. Gorbačiovas 1986 metais paskelbė SSRS „perestroiką, glastnost, demokratiją“, sovietinėje žiniasklaidoje atsirado šiek tiek žodžio laisvės, laikraščiuose bei žurnaluose atsirado ekonominiai skaičiavimai, tai kiek gi iš tiesų uždirba sovietinis darbininkas. Buvo paskaičiuota, kad darbininkai gaudavo tik mažąją dalį to, ką iš tiesų uždirbdavo.

Kur dėjosi tie pinigai, kuriuos komunistų partija išsunkdavo iš žmonių? Didelė dalis atitekdavo „gynybai“: SSRS pasiutusiu tempu štampavo patrankas, tankus, branduolines galvutes. Didžiules lėšas skyrė ir „broliškoms tautoms“. Nors patys tuo metu duoną, tai yra grūdus, pirko iš JAV, Kanados ir Argentinos.

„Nemokamų“ Butų Mitas

Iš to, kas likdavo, sovietinė komunistinė valstybė ir suteikdavo „nemokamus“ butus, „nemokamą“ mediciną ir „nemokamą“ išsilavinimą. Kam dalindavo „nemokamus butus“? Tiems, kas nugarą laužė, kaip devintame pragaro rate, sunkiame, mažai apmokamame, nepopuliariame darbe, ir stovėdavo eilėse butui gauti - po 10-15 metų. O ar buvo tokių, kurie gaudavo be eilės? Taip, tai partinė ir sovietinė nomenklatūra - šiandieninių aukštas pareigas užimančių valdininkų ir deputatų analogas.

Tiesa, SSRS gerbėjai pamiršta, kad gauti tą patį „nemokamą“ būstą tūlas darbininkas turėjo pagal anksčiau išvardintą schemą dirbti valstybei 10-15 ar net 20 metų. Tačiau yra dar vienas esminis dalykas: butas net netapdavo tokio asmens nuosavybe. Valstybė tik suteikdavo teisę jame gyventi. Jo nebuvo galima parduoti, padovanoti, palikti vaikams ar anūkams. Jeigu žmogus patekdavo į kalėjimą, tai valstybė galėjo laisvai iš jo butą atimti.

Reiktų taip pat atkreipti dėmesį, kad „nemokamų“ butų nebuvo jau taip daug: pusė SSRS gyventojų - valstiečiai. Jie gyveno medinėse trobose. Likusi pusė taip pat nebuvo aprūpinta butais: daugelis gyveno komunaliniuose būstuose, barakuose, bendrabučiuose ir po 10-15 metų laukė eilėse gauti savo butą. Ir tai jau vyko Brežnevo valdymo laikotarpiu - viename iš ekonomiškai stabilesnių laikotarpių SSRS istorijoje.

Masinės gyvenamųjų būstų statybos prasidėjo tik valdant N. Chruščiovui - iš čia ir kilo šių blokinių namų pavadinimai: „chruščiovkos“. Šiandien „chruščiovkos“ - butai dažniausiai be balkonų ir miniatiūrinėmis virtuvėmis - ne pati paklausiausia prekė rinkoje. Tačiau sovietiniam žmogui tai buvo prabangos viršūnė: atskiras nuo kitų būstas su patogumais!

Todėl sakyti, kad butai buvo dalinami už dyką yra netikslu. Mūsų seneliai ir tėvai, už tuos butus, nemokamą mediciną ir kitus dalykus, sumokėjo savo sunkiu viso gyvenimo darbu. Niekas iš dangaus nenukrito ir iš niekur neatsirado, ypač Sovietų Sąjungoje.

Eilės Butui Gauti ir Būsto Standartai

Faktiškai tai valstybė tik leisdavo jiems ten gyventi, apie jokią asmeninę nuosavybę kalbama nebuvo. Net jeigu ir leisdavo įsigyti kooperatyvinį butą už savo pinigus, jo vis tiek nebuvo galima nei parduoti, nei į vaikams perduoti. Buvo galima tik susigrąžinti savo indėlį iš kooperatyvo, o pats butas likdavo „visų“ nuosavybe, į kurią pretendavo kiti eilėje stovintys kooperatyvo nariai.

Visų pirma tekdavo įsirašyti į eilę, arba savo darbovietėje, arba rajono skyriuje. Tačiau į eilę butui gauti patekdavo ne visi, o tik tie, kurie įrodydavo, kad turi į tai teisę: žmogus turėjo būti registruotas gyvenvietėje ir jis turėjo gyventi būste su mažiau nei 3-9 kv. m. (įvairiuose Sovietų Sąjungos regionuose ir skirtingai laikotarpiais buvo skirtingai skaičiuojama) vienam žmogui gyvenamuoju plotu. Tai yra, jeigu viename 25 kv. m. kambarėlyje gyveno 4 asmenų šeima - jie į eilę ir nepatekdavo.

Beje, būtent dėl šios priežasties ankstyvesniojo laikotarpio sovietinių namų virtuvės ir sanitariniai mazgai buvo projektuojami kuo mažesnio dydžio - kaip naudingas buvo skaičiuojamas tik gyvenamasis plotas. Jeigu virtuvė ir tualetas buvo bendri (bendrabučio tipo) - ką padarysi, nepasisekė. Esmė buvo gyvenamojo ploto kvadratūra ir gyventojų skaičius jame.

Jeigu patekdavote į eilę būstui gauti, bet belaukiant kažkas iš šeimos narių numirdavo ir jūsų „naudingas buto plotas vienam žmogui“ automatiškai išaugdavo, iš sąrašų jus galėjo lengvai išbraukti. Perduoti tokį butą savo vaikams nebuvo galima. Nebent jie gyveno kartu ir buvo jame registruoti.

Korupcija ir Privilegijos

Buvo ir lengvatinės eilės, į kurias pretendavo įvairios visuomenės grupės, jos gaudavo būstą daug greičiau už paprastus mirtinguosius. Savaime suprantama, labiausiai privilegijuoti buvo partiniai vadukai. Ar gauti būstą būdavo lengva? Ir taip ir ne. Sunku mažesnių įstaigų ar gamyklų darbuotojams didesniuose miestuose, lengviau - didelių fabrikų periferijoje darbuotojams. Tačiau tai taip pat reiškė, kad darbuotojas yra pririšamas prie darbo vietos ir gyvenvietės.

Maskvoje tuo viliodavo kiemsargius ar šiukšliavežius, nes niekas nenorėjo eiti dirbti tokių darbų už mažą atlyginimą. Todėl buvo skiriamas būstas (galėjo būti ir kokių 10 kv. m. skylė apleistame name), kurį po 10 metų darbo jau palikdavo „visam laikui“. Tai reiškia, kad leisdavo žmogui jame registruotis ir socialinis būstas tapdavo jo „nuolatine gyvenamąja vieta“.

Visais atvejais, išskyrus privačius namus ar kooperatyvus, tai būdavo valstybės „nuomojami“ butai, be teisės į nuosavybę ir už juos mokėjo visi savo sunkiu darbu. Maža to, ypač paskutinį Sovietų Sąjungos gyvavimo dešimtmetį, klestėjo korupcija ir partinių šulų savivalė. Butai eilėse dažnai būdavo dalijami už kyšius, taip apeinant sąžiningai eilėse stovinčiuosius.

Patiems partijos nomenklatūrininkams, žymesniems mokslininkams (ypač tiems, kurie dirbo karybos sferoje), kai kuriems menininkams, būdavo statomi namai su daugiau patogumų. Tai, ką dabar galite pamatyti sovietinio paveldo filmuose būdavo prieinama toli gražu ne kiekvienam.

Jaunimo Migracija ir Kaimo Tuštėjimas

Galutinai judėjimo laisvę kolūkiečiai įgijo tik valdant Brežnevui: 1974-aisiais SSRS ministrų taryboje buvo priimtas nurodymas įvesti pasų išdavimą visiems piliečiams privaloma tvarka, kurį realizuoti pavyko tik per penkerius metus - nuo 1976 iki 1981 metų. Gavę pasus kolūkiečiai įgijo teisę laisvai judėti šalyje.

Taip ir nutiko valdant Brežnevui: kai tik tapo įmanoma pasprukti iš kolūkio, jaunimas pradėjo vykti į miestus, ieškodami geresnio gyvenimo. Kaimai pradėjo tuštėti, o maisto produkcijos deficitas SSRS nenumaldomai augo. Tuomet situaciją dar kažkiek gelbėjo „naftos adata“: už naftą ir dujas gautas lėšas užsienyje buvo perkami grūdai, mėsa, konservai.

tags: #chrusciovas #kiekvienam #pilieciui #po #buta