Civilinė teisė - tai atskira teisės šaka, kurioje reglamentuojami laisvų ir vienas kitiems teisiškai nepavaldžių asmenų tarpusavio santykiai. Civilinė teisė dažnai skirstoma į dar mažesnius segmentus, sudarančius civilinės teisės visumą. Todėl civilinėje teisėje gausu informacijos bei reikalingos praktikai teorijos.
Šiame straipsnyje aptarsime nuomos apibrėžimą civilinėje teisėje, nuosavybės teisės aspektus, prievoles ir kitus svarbius elementus.
Civilinės Teisės Sistema
Civilinės teisės sistema yra teisės mokslo tyrimo objektas. Civilinė teisė yra visaapimanti, t.y. ji užtikrina visų rūšių civilinių santykių teisinį reglamentavimą.
Civilinės teisės sistema apima:
- Civilinę teisinę normą
- Civilinės teisės institutą
- Subinstitutą
- Civilinės teisės pošakę
- Ryšius tarp atskirų civilinės teisės elementų
Sistemos antrinis elementas - institutas, subinstitutas, pošakė. Subinstitutas - tai civilinės teisės instituto savarankiška dalis, susidedanti iš teisės normų, numatanti specialų tam tikros dalies santykių reguliavimą, t.y. turinti santykinai atskirą (instituto ribose) teisinio reguliavimo dalyką. Šiuo atveju susiduriame su bendrosios ir specialiosios normų taikymu civilinės teisės instituto ribose.
Teisinės Praktikos Subjektai
Teisinės praktikos subjektai (tiek taikydami įstatymus, tiek kurdami naujus įstatymus) turi sugebėti tuos ryšius teisingai nustatyti, nes kiekvieną civilinį santykį reglamentuoja ne atskira teisės norma, o visa civilinės teisės sistema. Sisteminis teisės aiškinimas, kaip viena iš pagrindinių teisinės argumentacijos priemonių, reikalauja, kad kiekvieno teisės akto analizė prasidėtų nuo Konstitucijos analizės.
Nuosavybės Teisė
Nuosavybės teisė - tai daiktinės teisės institutas, nustatantis daiktų ir kito turto savininkų teises įgyvendinti šio turto valdymą, naudojimą ir disponavimą. Savininko teisės į turtą, kuris yra jo nuosavybė, nepriklauso nuo kitų asmenų valios, jas gali riboti tik teisės normos ar paties savininko sprendimai (pavyzdžiui, turtą parduoti, paskolinti, išnuomoti, įkeisti, sunaikinti).
Savininkas turi teisę leisti ar drausti kitiems asmenims naudotis savo turtu, išreikalauti prarastą turtą iš svetimo neteisėto valdymo, o įstatymų nustatytais atvejais - ir iš sąžiningo įgijėjo, jeigu šis įgijo turtą iš trečiojo asmens, kuris neturėjo teisės jo perleisti nuosavybėn.
Be savininko leidimo niekas neturi teisės turtą gadinti, teršti, ardyti, kitaip bloginti jo naudingąsias savybes. Daiktinei teisei būdinga tai, kad tik vienas daiktinis teisinis santykis subjektas yra aktyvus (pvz., daikto savininkas), o kitas subjektas, kuriuo gali būti bet kuris tiek fizinis, tiek ir juridinis asmuo, valstybė ar savivaldybė, yra pasyvus.
Nuosavybės Teisės Subjektai ir Objektai
Nuosavybės teisės subjektai yra fiziniai ir juridiniai asmenys (įskaitant valstybę ir savivaldybes). Valstybės ir savivaldybės turtą valdo, naudoja ir disponuoja juo turto patikėjimo teisėmis, vadovaudamosi savo įstatais (nuostatais).
Nuosavybės teisės objektai gali būti žemė, jos gelmės, vandenys, miškai ir kita augalija, gyvūnija, pastatai, statiniai, įrenginiai, transporto priemonės, namų apyvokos daiktai, pinigai, vertybiniai popieriai, kompiuterinės programos ir kitas materialus ar nematerialus turtas.
Teisė disponuoti - tai teisė nustatyti daikto teisinį likimą, pakeisti jo ekonominę būklę.
Nuosavybės Rūšys
Nuosavybės rūšys yra viešoji ir privati, taip pat gali būti mišri nuosavybė. Valstybės ir savivaldybių nuosavybę apjungianti nuosavybės rūšis vadinama viešąja nuosavybe. Turtas valdomas, naudojamas ir juo disponuojama viešam (bendram) interesui. Šios nuosavybės subjektais gali būti fiziniai asmenys ir juridiniai asmenys.
Santuokos sudarymas sudaro prielaidas bendrosios jungtinės nuosavybės teisei atsirasti. Savininkas turi teisę išreikalauti savo daiktą iš svetimo neteisėto valdymo.
Pagrindiniai nuosavybės teisės aspektai:
- Valdymas: Faktiškas daikto turėjimas ir kontrolė.
- Naudojimas: Teisė gauti naudą iš daikto, jį eksploatuoti.
- Disponavimas: Teisė nustatyti daikto teisinį likimą, jį parduoti, dovanoti, testamentuoti ir pan.
Prievolės
Prievolė - tai toks civilinis teisinis santykis, kurio viena šalis - skolininkas - privalo atlikti kitos šalies - kreditoriaus - naudai tam tikrą veiksmą arba susilaikyti nuo tam tikro veiksmo, o kreditorius turi teisę reikalauti skolininko, kad jis įvykdytų savo pareigą.
- Kreditorius - asmuo, kuris prievolėje turi subjektinę teisę reikalauti, kad skolininkas jo naudai atliktų tam tikrus veiksmus arba susilaikytų nuo jų atlikimo.
- Skolininkas - asmuo, kuris prievolėje turi subjektinę pareigą, kurią pagal kreditoriaus reikalavimą privalo atlikti jo naudai tam tikrus veiksmus arba susilaikyti nuo jų.
Tinkamo prievolės įvykdymo principas - tinkamas prievolės įvykdymas - tai tokie skolininko veiksmai vykdant subjektinę savo pareigą prievolėje, kurie tiksliai atitinka prievolės sąlygas, t.y. pagal objektą, įvykdymo laiką, būdą, vietą bei kitus reikalavimus, kuriuos nustato įstatymas arba sutartis.
Netesybos
Netesybos - tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai). Ši pinigų suma arba užtikrinamosios prievolės sumos procentu. Skaičiuojamos už kiekvieną termino praleidimo dieną, savaitę, mėnesį ir t.t.
Rankpinigiais negali būti užtikrinama preliminarioji sutartis, taip pat sutartis, kuriai pagal įstatymus privaloma notarinė forma. Susitarimas dėl rankpinigių, neatsižvelgiant į jų dydį, turi būti rašytinis.
Nuosavybės Teisės Įgijimo Būdai
Nuosavybės teisės įgijimo būdai:
- Sandoriai (pirkimas-pardavimas, dovanojimas, mainai ir kt.).
- Paveldėjimas.
- Naujo daikto pagaminimas.
Įgyjant nuosavybės teisę pagal išvestinius būdus įvyksta teisės perėmimas, o pagal pirminius - ne. Pagal pirminius įgijimo būdus įgijusiam nuosavybės teisę jokie šios teisės apsunkinimai negali būti nustatyti.
Įstatymas gali nustatyti privalomą tam tikrų sandorių teisinę registraciją. Šalies teisės ir pareigos tokiais atvejais atsiranda ne nuo sandorio įregistravimo, o nuo to momento, kuris yra nustatytas įstatyme ar šalių susitarimu, išskyrus atvejus, kai šis kodeksas nustato, kad šalių teisės ir pareigos atsiranda tik nuo sandorio įregistravimo.
Nuosavybės teisė į nekilnojamąjį daiktą pirkėjui pereina nuo daikto perdavimo. Šis faktas turi būti įformintas šio kodekso 6.398 straipsnio nustatyta tvarka. Jeigu viena šalis vengia įregistruoti nuosavybės teisės perėjimo faktą, tai kitos šalies prašymu teismas gali priimti sprendimą dėl sutarties įregistravimo. Šiuo atveju sutartis registruojama teismo sprendimo pagrindu. Šalis, nepagrįstai vengusi įregistruoti nuosavybės teisės perėjimą, turi atlyginti kitai šaliai dėl to patirtus nuostolius.
Asmuo, pagaminęs naują daiktą iš svetimos medžiagos, tampa daikto savininku, jeigu darbo vertė yra didesnė už medžiagos vertę ir jeigu, be to, šis asmuo nežinojo ir neturėjo žinoti, kad medžiaga priklauso kitam. Jeigu medžiagos vertė yra didesnė už daikto pagaminimo vertę, daikto savininku pripažįstamas medžiagos savininkas.
Kad įgytų palikimą, įpėdinis turi jį priimti. Kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą. Nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktas nustatomas teismo tvarka. Nuosavybės teisė į nekilnojamąjį daiktą, kai yra įgyjamoji senatis, nustatoma pagal daikto buvimo vietos valstybės teisę.
Beatseimininkis daiktas nuosavybėn gali būti perduotas tik valstybei arba savivaldybėms teismo sprendimu, priimtu pagal finansų, kontrolės arba savivaldybės institucijos pareiškimą.
Radęs pamestą daiktą asmuo privalo grąžinti jį pametusiajam, jeigu jis yra žinomas. Daiktą radęs asmuo ar policija perduotą rastąjį daiktą privalo saugoti šešis mėnesius. Saugojimo metu radiniu negalima naudotis. Jeigu per tą laiką paaiškėja daiktą pametęs asmuo, daiktas jam grąžinamas, bet prieš tai jis turi atlyginti daikto išlaikymo ir kitas su radiniu susijusias išlaidas. Jeigu pametęs daiktą asmuo per nurodytą laiką nepaaiškėja, daiktas neatlygintinai pereina radusiojo nuosavybėn su sąlyga, kad šis sutinka atlyginti daikto išlaikymo ir kitas su radiniu susijusias išlaidas, jei radinį saugojo ne jis.
Jeigu beatseimininkis ir rastas daiktas dėl ilgo laikymo gali sugesti ar prarasti dalį vertės, tai policija, finansų, kontrolės ar savivaldybės institucija privalo imtis priemonių, kad daiktas, esant galimybei, būtų parduotas, o už jį gauti pinigai išsaugoti pametusiam ar kitaip praradusiam daiktą asmeniui.
Sutarties sukūrimas ir sudarymas
Asmuo, radęs daiktą ir grąžinęs jį pametusiam asmeniui arba nustatyta tvarka perdavęs jį policijai, turi teisę gauti iš pametusio daiktą asmens išlaidas daiktui saugoti ir perduoti atlyginimą ir užmokestį už radimą. Užmokestis už daikto radimą negali būti mokamas, jeigu radęs daiktą asmuo nustatytu laiku ir tvarka nepranešė apie radinį ar klausiamas nuslėpė patį radimo faktą.
Jeigu kilnojamasis daiktas įgytas atlygintinai tai savininkas turi teisę išreikalauti šį daiktą iš įgijėjo tik tuo atveju, kai daiktas yra savininko ar asmens, kuriam savininkas buvo perdavęs jį valdyti, pamestas, arba iš kurio nors iš jų pagrobtas, arba kitaip be jų valios nustojo būti jų valdomas.
Jeigu daiktas neatlygintinai įgytas iš asmens, kuris neturėjo teisės jo perleisti nuosavybėn, tai savininkas turi teisę išreikalauti daiktą visais atvejais.
Civilinė Teisė: Pagrindiniai Principai
Teisė - socialinė norma. Skiriasi nuo moralinės normos tuo, kad yra prievartinis mechanizmas. Tiesės normos reguliuoja tam tikrus visuomeninius santykius tarp visuomenės narių. Civilinio kodekso (civilinės teisės šaltinis, pagrindinis civilinės teisės įstatymas) 1 str. rašoma, kad civilinės teisės kodeksas reguliuoja turtinius santykius ir su jais susijusius asmeninius neturtinius santykius, susiklosčiusius tarp fizinių asmenų, juridinių asmenų ir organizacijų, neturinčių juridinio asmens teisių.
Turtiniams santykiams, pagrįstiems administraciniu vienos šalies pavaldumu kitai, mokesčių, socialinio draudimo, šeimos santykiams šio kodekso taisyklės netaikomos. Turtiniai santykiai - tai tokie visuomeniniai santykiai, kurie atsiranda dėl turto. Jų objektas - turtas. Turtiniams santykiams, kuriuos reguliuoja civilinė teisė, yra būdinga prekinė-piniginė išraiška. Civilinė teisė taip pat reguliuoja ir kai kuriuos neatlygintinus santykius, pvz.
Kita santykių grupė, kuriuos reguliuoja civilinė teisė, yra neturtiniai santykiai, nesusiję su turtiniais. Tai tokie visuomeniniai santykiai, kurie atsiranda dėl nematerialių gėrybių, neatskiriamų nuo žmogaus arba žmonių kolektyvo. Tokios gėrybės praktiškai apibūdina asmenybę. Joms priskiriama garbė, orumas, vardas, pavardė, juridinio asmens pavadinimas. Kita santykių grupė - neturtiniai santykiai, susiję su turtiniais. Tai santykiai, kurie atsiranda dėl dvasinės kūrybos produktų - mokslo, meno, literatūros kūrinių sukūrimo ir naudojimo.
Civilinės teisės reguliavimo metodas - tai sistema teisinių priemonių, būdų, kuriais civilinė teisė veikia reguliuojamus santykius, nukreipia juos visuomenei pageidaujama kryptimi.
Atsižvelgiant į 3 elementų proporciją ar derinį reguliuojant konkrečius visuomeninius santykius ir išskiriami atskirų teisės šakų reguliavimo metodai. T.y. kuris iš tų teisės elementų yra dominuojantis tokiais būdais, tokia sistema ir reguliuojami teisiniai santykiai.
- civilinių teisinių santykių dalyvių lygybė.
- civilinio teisinio santykio dalyviai turi dispovitiškumą. Jis pasireiškia tuo, kad civilinė teisė nėra reglamentuota, kad turi pasielgti taip ir ne kitaip. T.y.
- Taikoma ieškininė pažeistų ir ginčijamų teisių gynimo tvarka. Jeigu kažkuris visuomeninių santykių dalyvis mano, kad jo teisės pažeistos, jis kreipiasi į kažkokį tretįjį asmenį (pvz.
Fiziniai juridiniai asmenys, norėdami patenkinti savo poreikius ir interesus atlieka tam tikrus veiksmus ir jie dalyvauja įvairiuose visuomeniniuose santykiuose, kuriuos reguliuoja teisės normomis. Faktiškai tokius veiksmus vadiname visuomeniniais, o jeigu tie santykiai yra reguliuojami teisės normomis, tai tokie santykiai tampa teisiniais santykiais.
Tuo tarpu civiliniais teisiniais santykiais dažnai vadinama civilinės teisės normomis sureguliuotas faktinis visuomeninis santykis, kurio dalyviai turi subjektines civilines teises bei pareigas. Dar kitaip civilinius teisinius santykius galima būtų apibrėžti kaip civilinės teisės normų pagrindu dėl materialinių ir nematerialinių gėrybių atsirandantį teisinį santykį, kurio dalyviai turi teisinę autonomiją bei turtinį atskyrimą bei dalyvauja jame kaip lygiateisiai teisių ir pareigų subjektai.
Civilinis teisinis santykis - visuomeninis santykis, t.y.
Civilinių Teisinių Santykių Subjektai
- Fiziniai asmenys - individai, turintys civilinės teisės subjektiškumą. Pagal pilietybę jie gali būti skirstomi į Lietuvos piliečius, užsieniečius bei asmenis be pilietybės.
- Juridiniai asmenys - organizacijos, kurios turi atskirą turtą, savo vardu gali įgyti turtines bei asmenines neturtines teises bei pareigas, būti ieškovais bei atsakovais teisme arba trečiųjų teisme.
Civilinių Teisinių Santykių Objektai
Civilinių teisinių santykių objektas yra ta gėrybė, kuri reikalinga teisės subjektui savo poreikiams bei interesams tenkinti ir yra reali jų tenkinimo priemonė.
Juridiniai Faktai
Civiliniams teisiniams santykiams atsirasti, pasikeisti ir pasibaigti, o taip pat civilinėms teisėms atsirasti, pasikeisti ir pasibaigti reikalingos tam tikros prielaidos ir pagrindai. Juridiniais faktais yra laikoma realios tikrovės reiškiniai, su kuriais civilinės teisės normas sieja civilinių teisinių santykių atsiradimas, pasikeitimas ir pasibaigimas.
Veiksmai, kaip juridiniai faktai gali būti sskirstomi į teisėtus ir neteisėtus. Veiksmai, kurie nepažeidžia teisės normų - teisėti, kiti - neteisėti. Teisiniai aktai - tai tokie teisėti veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti ar panaikinti civilinius teisinius santykius.
Teisiniai įvykiai - reiškiniai, kurių atsiradimas ar veikimas nepriklauso nuo žmonių valios. Civilinės teisės bei pareigos atsiranda iš Lietuvos Respublikos įstatymo numatytų pagrindų, taip pat iš fizinių bei juridinių asmenų veiksmų, kurie nors ir nėra įstatymuose numatyti, bet pagal civilinių įstatymų bendruosius pradmenis ir prasmę, sukuria civilines teises ir pareigas.
Civilinių Įstatymų Galiojimas
Naujai priimtas civilinis kodeksas įsigalioja nuo 2001 m. liepos 1 dienos, išskyrus tas civilinio kodekso normas, kurioms šis įstatymas nustato kitus įsigaliojimo terminus. Kiti įstatymai ir teisės aktai galioja Lietuvos Respublikoje iki civilinio kodekso įsigaliojimo. Galioja tiek, kiek neprieštarauja civiliniam kodeksui, išskyrus atvejus, kai šis kodeksas pirmenybę suteikia kitų įstatymų normoms.
Esant civiliams teisiniams santykiams, atsiradusiems iki civilinio kodekso įsigaliojimo civilinis kodeksas taikomas toms teisėms ir pareigoms bei teisinėms situacijoms, kurios atsiranda joms įsigaliojus, taip pat toms teisėms ir pareigoms, kurios nors ir atsirado iki šio kodekso įsigaliojimo, bet įgyvendinamos jam įsigaliojus.
Šis naujas Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas reglamentuoja asmenų turtinius santykius ir su šiais santykiais susijusius asmeninius neturtinius santykius, taip pat šeimos santykius. Įstatymų numatytais atvejais šis įstatymas taip pat reglamentuoja ir kitokius asmeninius neturtinius santykius.
Civilinis kodeksas tvirtina, kad civiliniai santykiai reglamentuojami vadovaujantis nuosavybės neliečiamumo, sutarties laisvės, nesikišimo į privačių santykių teisinio apibrėžtumo, proporcingumo, teisėtų lūkesčių, neleistinumo piktnaudžiauti teise ir visokeriopos civilinės teisės teisminio apibrėžtumo principais.
Teisės Šaltiniai
Teisinėje literatūroje naudojamas teisės šaltinis turi daug reikšmių, apibrėžiančių visuomenės valią. Tačiau ta valia privalomąjį pobūdį įgyja, kai išreiškiama tam tikra forma. Tokia teisinės valios išraiškos forma yra valstybės priimti norminiai aktai.
Svarbiausią reikšmę turi 1 grupė. Savo ruožu teisės aktai skirstomi į ĮSTATYMUS ir POĮSTATYMINIUS AKTUS. ĮSTATYMAS - tai toks norminis aktas, kuris priimtas aukščiausios normatyvinės valstybinės valdžios organu - Seimu.
Pagrindinis LR civilinės teisės šaltinis yra LR Konstitucija. Būtent LR Konstitucijos straipsniuose yra įtvirtinti pagrindiniai visų teisės šakų principai. Civilinei teisei ypač svarbios Konstitucijos 2 ir 4 skirsnių nuostatos. Būtent ten yra įtvirtinta privatinė nuosavybė kaip tautos ūkio pagrindas. teises apsaugos ir ginimo principu.
Yra įtvirtintas principas, kad LR įstatymai įsigalioja po to, kai juos pasirašo ir oficialiuose žiniose paskelbia prezidentas. Jeigu pačiuose įstatymuose nėra nustatyta vėlesnio įsigaliojimo, tai įstatymas įsigalioja kitą dieną po paskelbimo “Valstybės Žiniose”.
Fiziniai Asmenys Kaip Civilinės Teisės Subjektai
Galėjimas turėti civilinės teises ir pareigas vadinasi civiliniu teisnumu. Teisnumas pripažįstamas pagal šiandien galiojantį LR kodeksą yra lygus visiems LR piliečiams. Naujajame kodekse jis yra lygus visiems fiziniams asmenims. Fizinių asmenų civilinis teisnumas atsiranda asmens gimimo momentu ir išnyksta jam mirus.
Fizinio asmens mirties momentu pripažįstamas jo kraujotakos ir kvėpavimo negrįžtamas nutraukimas arba smegenų funkcijų visiškas negrįžtamas nutraukimas. Gimimo ir mirties momentų konstatavimo kriterijų ir tvarką nustato įstatymai.
Išvados
Civilinė teisė yra sudėtinga ir daugialypė teisės šaka, apimanti įvairius aspektus, susijusius su asmenų turtiniais ir neturtiniais santykiais. Nuomos apibrėžimas, nuosavybės teisės, prievolės ir kiti elementai yra esminiai civilinės teisės principai, kuriuos svarbu žinoti ir suprasti.