Įdomu, ar šį kartą pavyks? Stiklą valgantis berniukas, šokėjai su gyvatėmis ir vaikščiotojai karštais akmenimis nė akimirką nestabteli ir nesusimąsto. Jie nė truputėlio nedvejoja ir neparodo silpnumo. Sprendimas kramtyti stiklą, paimti į rankas barškuolę ar žengti ant svilinančių akmenų yra stipresnis už jų kūną, aplinką ir laiką; jis pakeičia šių žmonių fiziologiją ir leidžia jiems padaryti tai, kas, atrodytų, neįmanoma. Tvirtas kaip uola tikėjimas jų dievų apsauga nepalieka erdvės abejonėms.
Kuda Lumping šokis Džakartoje, Indonezijoje
Placebo efektas ir įsitikinimai
Placebo efektas yra panašus tuo, kad vienas iš būtinų veiksnių yra tvirtas tikėjimas. Kol kas šis veiksnys nėra gerai ištirtas, nes iki šiol visi moksliniai tyrimai buvo skirti placebo poveikiui išmatuoti, nesigilinant į jo priežastis. Kad ir kas pakeitė šių žmonių vidinę būseną - tikėjimas, vidinės programos, užspaustų emocijų išlaisvinimas ar tam tikros dvasinės praktikos, lieka klausimas, į kurį dar reikia atsakyti: kas įvyko, kad jų kūnas taip stipriai pasikeitė? Ir, jeigu mes sužinosime, kas tai yra, ar galėsime tai praktikuoti?
Iš kur atsiranda mūsų įsitikinimai?
Ne visus savo įsitikinimus mes suvokiame sąmoningai. Kartais kokia nors mintis, žvelgiant paviršutiniškai, mums atrodo priimtina, tačiau giliai viduje netikime, kad tai įmanoma. Pritarimas kokiai nors idėjai yra paprasčiausias proto sprendimas, o placebo efektas reikalauja gilaus tikėjimo. Jeigu norime, kad placebas veiktų, pirmiausia turime pakeisti kai kuriuos įsitikinimus apie save ir apie tai, kas yra įmanoma. Todėl būtina suprasti, kas yra įsitikinimai ir iš kur jie atsiranda.
Sakykime, žmogus, pajutęs neįprastus simptomus, nueina pas gydytoją, kuris pagal tyrimų rezultatus diagnozuoja jam ligą. Gydytojas taip pat pasiūlo gydymą ir, pasiremdamas savo bei kolegų patirtimi, paaiškina, ko galima tikėtis ateityje. Kai tik pacientas išgirsta gydytoją sakant „diabetas“, „vėžys“, „hipotiroidizmas“ ar „lėtinio nuovargio sindromas“, paciento galvoje iškyla įvairios mintys, vaizdiniai ir emocijos, kurios jam siejasi su išgirsta diagnoze.
Galbūt šia liga sirgo kuris nors iš jo tėvų, o gal matė televizijos laidą, kurioje buvo pasakojama apie nuo šios ligos mirusį žmogų, arba internete apie šią ligą skaitė straipsnį, privertusį jį sunerimti. Apsilankęs pas gydytoją ir išklausęs profesionalo nuomonę, pacientas paprastai priima diagnozę, patiki mediko žodžiais ir atsiduoda paskirtam gydymui bei galimiems rezultatams - ir visa tai daroma nieko neanalizuojant ir nesigilinant į detales. Pacientas lengvai leidžiasi paveikiamas gydytojo žodžių.
Galbūt pacientas tikrai stengiasi mąstyti pozityviai, tačiau jo kūnas jaučiasi prastai, nes buvo duotas netinkamas placebas, sužadinęs blogą vidinę būseną, kuri suaktyvina vis tuos pačius genus ir neleidžia suvokti naujų galimybių. Ką gi kitaip darė žmonės, kuriems pavyko išsigydyti placebu? (Apie juos dar skaitysite tolesniuose knygos skyriuose.) Visų pirma, jie nepriėmė diagnozės ir gydytojų prognozės kaip galutinio ir neginčijamo nuosprendžio. Jie taip pat nepatikėjo savo galimu likimu ir neatsidavė į jo rankas.
Jų požiūris skyrėsi nuo tų žmonių, kurie priėmė, patikėjo ir atsidavė, todėl skyrėsi ir jų susikurtas būties būvis. Jų nepaveikė diagnozė ir gydytojų nuomonė, nes jie nejautė baimės ir liūdesio, nesijautė aukos. Tie žmonės buvo nusiteikę optimistiškai ir entuziastingai, o šios emocijos leido jiems išvysti naujas galimybes. Kadangi jų įsitikinimai dėl to, kas įmanoma, skyrėsi nuo kitų žmonių, išgirdusių tą pačią diagnozę, jie neužprogramavo savo kūno blogiausio scenarijaus išsipildymui, nelaukė to paties nuspėjamo rezultato ir nesuteikė diagnozei tokios reikšmės, kokią suteikė kiti šia liga sergantys žmonės.
Savo ateitį jie matė kitokią, todėl ir jų ketinimai buvo kitokie. Jie nusimanė apie epigenetiką ir smegenų plastiškumą, todėl, užuot laikę save ligos ar likimo aukomis, ėmėsi veiksmų, pasinaudodami žiniomis, įgytomis mano seminaruose ir paskaitose. Todėl ir jų pasiekti rezultatai skyrėsi nuo daugelio kitų žmonių, išgirdusių tą pačią diagnozę, - lygiai taip pat, kaip geresnių rezultatų pasiekė viešbučio kambarinės, gavusios iš mokslininkų daugiau informacijos.
Dabar įsivaizduokite paprastą žmogų, kuris, išgirdęs rimtą diagnozę, pareiškia: „Aš nugalėsiu šią ligą.“ Net jeigu jis nepriima diagnozės ir prognozės, gali būti, kad jo giluminiai įsitikinimai prieštarauja sąmoningam sprendimui nepasiduoti ligai. Norint pakeisti įsitikinimus, reikia pakeisti pasąmonės programas, nes įsitikinimai, kaip netrukus sužinosite, yra pasąmonės būsena.
Žmonės, kurie bando pasikeisti, pasitelkdami tiktai sąmoningąjį protą, nesugeba perprogramuoti savo genų, nes paprasčiausiai nežino, kaip tai padaryti. Čia gijimo procesas ir sustoja. Jie negali atsiduoti naujoms galimybėms, nes savo gilumoje tiki gydytojo žodžiais ir nesugeba to pakeisti. Ar įmanoma, kad žmonės, kurie nereaguoja į gydymą arba kurių savijauta nesikeičia, kiekvieną dieną išgyvena tą pačią emocinę būseną, priimdami, tikėdami ir atsiduodami medicininiam modeliui, kuris yra pagrįstas kolektyvine sąmone milijonų kitų žmonių, išgyvenusių lygiai tą patį? Ar gali būti, kad gydytojo diagnozė yra šiuolaikinis vudu užkerėjimo atitikmuo?
Įsitikinimai: nuo nusiteikimo iki suvokimo
Taigi, kas yra įsitikinimas? Pradėkime nuo pradžių: kai tam tikrų minčių ir jausmų seka tampa įpročiu ar ima pasireikšti mašinaliai, susiformuoja nusiteikimas. O kadangi mintys ir jausmai sukuria būties būvį, nusiteikimą iš tikrųjų galima pavadinti trumpai trunkančiu būties būviu. Jis nuolat svyruoja ir keičiasi, atsižvelgiant į tai, apie ką galvojame ir kaip jaučiamės. Nusiteikimas gali lydėti mus porą minučių, valandų, dienų ar net savaičių. Pavyzdžiui, jeigu jums kilo gerų minčių, kurias lydi geri jausmai, jūs galite pasakyti sau: „Šiandien esu gerai nusiteikęs.“ Arba jeigu jums kilo negatyvių minčių, kurias lydi negatyvūs jausmai, sakote: „Šiandien esu blogai nusiteikęs.“ Jeigu tokį patį nusiteikimą išgyvename daug kartų, laikui bėgant, jis ima automatiškai reikštis. Nusiteikimas, lydintis mus ilgą laiką, tampa įsitikinimu.
Įsitikinimas yra ilgiau trunkantis būties būvis - tai mintys ir jausmai (nusiteikimas), kuriuos pakartotinai galvojome ir jautėme, kol jie įsitvirtino neuronų tinkluose smegenyse ir buvo emociškai užprogramuoti mūsų kūne. Galima sakyti, tapome nuo jų priklausomi, todėl įsitikinimus taip sunku pakeisti ir todėl kiekvieną kartą, kai jiems metamas iššūkis, mus apima negeras jausmas. Dauguma įsitikinimų yra glaudžiai susiję su praeities patirtimis. Taigi, kai nuolat sugrįžtame prie tų pačių minčių, vis analizuodami tai, kas įvyko praeityje, ir praktikuojame tuos pačius su praeities patirtimis susijusius jausmus, susiformuoja mašinaliai veikiančios pasąmonės programos. Tai reiškia, kad įsitikinimai taip pat glūdi pasąmonėje. Jie yra pastovesni už nusiteikimą ir gali mus lydėti ištisus mėnesius ar net metus. Kuo ilgiau mus lydi tam tikri įsitikinimai, tuo labiau jie įsitvirtina mumyse.
Grupė tarpusavyje susijusių įsitikinimų suformuoja suvokimą. Realybės suvokimas yra pastovus būties būvis, kuris remiasi ilgalaikiais įsitikinimais, nusiteikimais, mintimis ir jausmais. Kadangi įsitikinimai glūdi pasąmonėje (tai reiškia, kad jūs dažnai nė nežinote, kodėl tikite tam tikrais dalykais, ir paprastai savo įsitikinimų sąmoningai nesuvokiate, kol jiems nemetamas iššūkis), vadinasi, suvokimas - jūsų subjektyvus žvilgsnis į pasaulį - didžiąja dalimi yra pasąmonės požiūris į jūsų praeities realybę. Moksliniai eksperimentai rodo, kad tikrovę mes matome ne tokią, kokia ji iš tiesų yra. Mes nesąmoningai „pataisome“ ją, remdamiesi savo praeities patirtimis, kurios yra neurochemiškai įsitvirtinusios mūsų smegenyse.
Placebo efektas: Kaip mūsų smegenys veikia gijimo procesą
Kai tam tikrų dalykų suvokimas tampa implicitiniu, arba nedeklaratyviuoju, mes pradedame atitinkamai „koreguoti“ realybę, sąmoningai to nesuvokdami. Pavyzdžiui, puikiai žinote, kad jūsų automobilis yra jūsų, nes vairavote jį jau daugybę kartų. Automobilis iš esmės nesikeičia, todėl kiekvieną dieną patiriate jį taip pat - jūsų mintys ir jausmai, susijęs su automobiliu, kiekvieną dieną yra daugmaž tokie patys. Šis pasikartojantis nusiteikimas suformavo tam tikrą įsitikinimą: sakykime, esate įsitikinę, kad tai yra geras automobilis, nes jis negenda ir nekelia jokių rūpesčių. Vis dėlto šis požiūris yra subjektyvus, kadangi kitas žmogus gali laikytis priešingo įsitikinimo, jeigu jo mašina nuolat genda ir jo asmeninė patirtis su šio modelio automobiliu visiškai kitokia nei jūsų.
Jeigu esate tokie kaip dauguma žmonių, greičiausiai į daugelį savo automobilio aspektų nekreipiate dėmesio tol, kol viskas yra gerai. Tikitės, kad šiandien ir rytoj jis veiks taip pat kaip vakar - taip jūs pasąmoningai suvokiate savo automobilį. Tačiau jeigu kas nors pasikeičia, imate skirti jam daugiau dėmesio (pavyzdžiui, atidžiau įsiklausote į variklio skleidžiamą garsą) ir jūsų suvokimas taip pat pasikeičia. Tą patį galima pasakyti ir apie mūsų santykį su kitais žmonėmis, su tam tikra kultūra ar rase ir netgi su savo kūnu ir savo skausmu. Tiesą sakant, tą patį principą galima pritaikyti visam mūsų tikrovės suvokimui.
Norint pakeisti implicitinį, arba pasąmoninį, suvokimą, reikia tapti sąmoningiems: daugiau dėmesio skirti visiems savo asmenybės ir savo gyvenimo aspektams, kuriems iki šiol dėmesio faktiškai neskirdavote. Dar geriau būtų, jeigu pabustumėte, pakiltumėte į kitą sąmoningumo lygmenį ir pradėtumėte sąmoningai suvokti tai, kas kadaise slypėjo pasąmonėje. Mintys ir jausmai kyla iš praeities prisiminimu. Pasikartojančios mintys ir jausmai sukuria nusiteikimą, trumpai pasireiškiančio būties būvį. Panašiu nusiteikimu seka sukuria įsitikinimą. Įsitikinimas yra ilgiau trunkantis būties būvis, kuris dažnai virsta pasąmoniniu. Panašią įsitikinimą seka suformuoja suvokimą. Suvokimas veikia visus jūsų gyvenimo aspektus: pasirinkimus, elgesį, santykius, kuriamą tikrovę.
Deja, tai daug lengviau pasakyti nei padaryti, kadangi, nuolat patiriant tą pačią realybę, mus lydi vis tos pačios mintys ir jausmai, kurie ir toliau formuoja tokį patį nusiteikimą, įsitikinimus ir suvokimą. Kai suvokimas tampa antrąja prigimtimi ir nugrimzta taip giliai į pasąmonę, kad visiškai nebekreipiate dėmesio į tai, kokia iš tiesų yra realybė (nes laukiate to paties, kas buvo praeityje), jūs nesąmoningai priimate ir susitaikote su šia realybe, lygiai taip pat kaip dauguma žmonių priima ir susitaiko su tuo, ką gydytojas sako apie jiems diagnozuotą ligą.
Taigi vienintelis būdas pakeisti savo įsitikinimus ir suvokimą, siekiant sukelti placebo efektą, yra pakeisti savo būties būvį. Dabar paklauskite savęs: kokius įsitikinimus apie save ir savo gyvenimą turėtumėte pakeisti, norėdami sukurti naują būties būvį? Norint atsakyti į šį klausimą, reikia gerai pagalvoti, nes, kaip jau minėjau, daugumos savo įsitikinimų mes sąmoningai nesuvokiame. Dažnai priimti tam tikrus įsitikinimus mus paskatina aplinka ir nuo tos akimirkos, kai įsitikinimą priimame, jis veikia mūsų sprendimus, elgesį ir veiksmus.
Eksperimentas su merginomis ir matematika
Yra aprašytas eksperimentas, kurio dalyvėms merginoms prieš matematikos testą buvo duotas perskaityti fiktyvus straipsnis apie tai, jog vaikinai yra geresni matematikai? Merginos, kurios perskaitė, kad taip yra dėl genetinių priežasčių, surinko mažiau balų nei tos, kurios perskaitė, esą dėl to kaltas tik stereotipinis vertinimas. Toks pat rezultatas buvo gautas, kai baltiesiems vaikinams prieš testą buvo duotas perskaityti straipsnis, kad azijiečiai iš panašių testų paprastai gauna aukštesnius balus. Abiem atvejais studentai buvo paskatinti nesąmoningai tikėti, kad jiems nepavyks gauti tiek pat balų, kiek vaikinams azijiečiams. Ir iš tiesų testą jie parašė blogiau, nors straipsnio teiginiai buvo grynas melas.Štai keletas pavyzdžių, kokie įsitikinimai gali mus riboti:
- Esu negabus matematikai.
- Esu drovus.
- Esu karštakošis.
- Nesu nei protingas, nei kūrybingas.
- Esu labai panašus į savo tėvus.
- Vyrai neverkia ir nerodo savo jausmų.
- Man nepavyks rasti partnerio.
- Moterys yra prastesnės už vyrus.
- Mano rasė arba kultūra yra pranašesnė už kitas.
- Gyvenimas yra rimtas dalykas.
- Gyvenimas yra sunkus.
- Aš niekada nesulauksiu sėkmės.
- Jeigu noriu ko nors pasiekti, privalau sunkiai dirbti.
- Man niekada nenutinka nieko gero.
- Man nesiseka.
- Niekas nevyksta taip, kaip noriu.
- Man visada trūksta laiko.
- Padaryti mane laimingą yra kitų žmonių užduotis.
- Laimingas būsiu tada, kai įsigysiu šį konkretų daiktą.
- Pakeisti tikrovę labai sunku.
- Realybė yra linijinis procesas.
- Mane sargdina bakterijos.
- Aš lengvai priaugu svorio.
- Man būtina miegoti aštuonias valandas per parą.
- Mano jaučiamas skausmas yra normalu...