Daiktavardžiai, Galintys Būti Vyriškos Ir Moteriškos Giminės Lietuvių Kalba

Lietuvių kalbos gramatinė sandara yra fleksinio tipo. Pagal kaitybą (fleksiją) skiriamos šios žodžių gramatinės klasės: linksniuojami (linksniavimas, linksniuotė) vardažodžiai (daiktavardis, būdvardis), įvardžiai ir dalyviai; asmenuojami veiksmažodžiai; kaitybinių formų neturintys prieveiksmiai, prielinksniai, dalelytės, jungtukai, jaustukai ir ištiktukai, t. p. ir nekaitomos veiksmažodžių bendratys.

Lietuvių kalbos daiktavardžiai yra 2 giminių: vyriškosios ir moteriškosios. Daugelis jų skiriasi kaitybos kamienais: vyriškajai giminei būdingi (i)a, (i)u kamienai (laũkas, kẽlias, dangùs), moteriškajai - (i)o, ė kamienai (dainà, mart, kat); i kamieno daiktavardžių giminė įvairuoja (plg. širds ir vags). Gyvus daiktus žyminčių daiktavardžių giminės skiriamos ir pagal lytį (plg. vyr. g. daiktavardžius su mot g. galūnėmis -a, -ė: viršilà, ddė). Šios galūnės būdingos ir grupei daiktavardžių, apibūdinančių ir vyriškosios, ir moteriškosios lyties asmenis su neigiamais požymiais (mušeikà, válkata, mėm).

Daiktavardis yra kaitoma kalbos dalis, kuri pasako asmens, daikto vardą arba tam tikro reiškinio pavadinimą ir atsako į klausimą kas tai? Daiktavardžiaiyra kaitomi linksniais (V., K., N., G., Įn., Vt., Š.) ir skaičiais (vns. ir dgs.), bet gali būti tik vienaskaitinių (turi tik vienaskaitą - pvz., cukrus) arba daugiskaitinių (turi tik daugiskaitą - pvz., miltai).

Giminė - gramatinė vardažodžio kategorija, kurios centro semantinį pagrindą sudaro dvinarė biologinė lytis, o periferijoje esančių vardažodžių giminės semantika formaliai konstruojama remiantis centro reiškinių kaitybos paradigmomis (morfologiškai). Kadangi vienaip ar kitaip giminė yra susijusi su lytimi, giminės kategorijos centre yra žmonių ir kai kurių gyvūnų pavadinimai (atrodo, kad istoriškai - tai ūkiškai reikšmingi gyvūnai). Vadinasi, giminės centre morfologiniai giminės rodikliai vienaip ar kitaip yra referentiški su lytimi, o pati kategorjia semantiškai pagrįsta. Taip pat tai reiškia, kad giminės kategorijos periferijoje atsiduria visas likęs negyvų daiktų pasaulis, o pati kategorija yra grynai formali - morfologinė.

Giminės kategorijos raiška yra įvairi. Lietuvių kalboje pagrindinis giminės rodiklis (gramatinė forma) - skirtingų giminių kaitybos kamienai: namas, stalas, debesis (vyr.), mama, katė, akis (mot.). Asmenis ir ūkiškai reikšmingus gyvūnus reiškiančių daiktavardžių giminei nustatyti semantika svarbesnė negu morfologija, todėl lietuvių kalboje esama formalaus giminės rodiklio ir turinio nesutapimų.

Vyriškosios giminės gramema yra nežymėtasis giminės kategorijos narys, o moteriškosios - žymėtasis. Šių daiktavardžių semantinė giminė (t. y. jais pavadinamų asmenų ar gyvūnų lytis) ir morfologinė giminė nesutampa: jų linksniavimo paradigma būdinga moteriškosios giminės daiktavardžiams, tačiau jais pavadinami vyriškosios lyties asmenys. Tokių daiktavardžių yra daugelyje pasaulio kalbų, nes tarp biologinės lyties kategorijos ir gramatinės giminės kategorijos (plg. anglų sex ir gender, vokiečių Sexus ir Geschlecht) gali nebūti tiesioginio priežastinio ryšio.

Morfologiniu aspektu nagrinėjama daiktavardžių giminės kategorija yra tiesiog formali morfologinė giminė. Morfologinė giminė apima ir linksniuojamuosius, ir nelinksniuojamuosius daiktavardžius, nepaisant to, kad nelinksniuojamieji neturi morfologinių giminės kategorijos požymių. Jų morfologinę giminę atskleidžia su jais derinamos kalbos dalys. Daiktavardžių kaitybos formos sudaro linksniavimo paradigmas.

Skirtingų lyčių žmones ir ūkiškai reikšmingus gyvūnus pavadinantys daiktavardžiai giminės kategorijos opoziciją gali reikšti supletyviškai (vyras/moteris, antis/gaigalas), darybiškai (antis/antinas, ožys/ožka) ir reguliariai (briedis/briedė, prezidentas/prezidentė), t.y. remiantis daiktavardžio kaitybos paradigmomis. Pastarosios reguliarios giminės raiškos opozicijos vadinamos substantiva mobilia. Jos iš kitų daiktavardžių išsiskiria tuo, kad yra labai panašios į giminės kaitybines poras ir dažniausiai pavadina žmones pagal profesiją (mokytojas/mokytoja, vairuotojas/vairuotoja, sargas/sargė, prezidentas/prezidentė) - vyriškosios giminės formos žymi vyriškosios lyties asmenis ar gyvūnus, o moteriškosios giminės formos - moteriškosios lyties asmenis ar gyvūnus.

Nors kai kurie autoriai mano, kad lietuvių kalboje yra daiktavardžių, kurių giminė negali būti vienareikšmiškai nustatyta, vargu ar tai gali būti tikra dėl klasifikacinio daiktavardžio giminės pobūdžio. Tokia žiūra randasi tuomet, kai į kalbos faktus žiūrima iš žodyno apkasų, o ne vertinama gyvoji vartosena. Būtent gyvojoje kalboje jokių abejonių ir dviprasmybių nėra: Nevėkšla Jonas nesusitvarkė kambario, o ta nevala neišnešė šiukšlių - negi kam kyla abejonių, kad nevėkšla yra vyriškosios giminės, o nevala - moteriškosios. Tai mums parodo derinamieji žodžiai ir kontekstas. Aišku, kitoje situacijoje nevėkšla gali būti Marytė, o nevala Jonas. Taigi, tos pačios gramatinės formos daiktavardžiai, kuriuos galima vartoti abiem semantinėmis giminėmis, vadinami substantiva communia.

Tik realios vartosenos atvejais jie yra ne kokios nors bendrosios giminės (tai fikcija), o labai konkrečios, priklausomai nuo derinimo ir konteksto vyriškosios arba moteriškosios. Įdomi substantiva communia daiktavardžių semantika ir raiška: paprastai tai neigiamos konotacijos daiktavardžiai, priklausantys moteriškosios giminės kaitybos paradigmoms: kvaiša, nevėkšla, nuokvaka, akiplėša, džiūsna, mėmė. Nors esama ir vyriškųjų paradigmų substantiva communia: barškalas, strakalas, makalas, marmalas. Tiesa, iš vyriškųjų nesunku pasidaryti moteriškąsias formas (strakalė, makalė), todėl dažnai taip ir daroma.

Su giminės kategorijos narių žymėtumu susiję ir substantiva communia daiktavardžių derinimo ribojimai (atkreipkite dėmesį į būdvardžio tikras derinimą) - vyriškoji giminė derinimo prasme yra lankstesnė už moteriškąją: galima pasakyti ji yra tikras tarškalas, ji yra tikra tarškalas - jis yra tikras kvaiša, bet nesakoma *jis yra tikra kvaiša. Morfologinė daiktavardžio giminė permuša semantinę (ji tikras tarškalas) tik tuo atveju, kai daiktavardis yra nežymėtasis giminės prasme, t.y.

Šnekos aktuose dažnai iškyla poreikis įvardyti abiejų semantinių giminių daiktus, bet raiškos arsenale turint tik vieną kurį morfologinės giminės narį, pvz., kaip vienu žodžiu įvardyti grupę žmonių, kurioje yra ir moteriškos lyties atstovų, ir vyriškos. Tarkime, auditorijoje sėdi vienos studentės - jos taip ir bus pavadintos ir tai reikš, kad tiek semantinė, tiek gramatinė giminės sutampa. Jei auditorijoje sėdi vien studentai - vėl tas pats. O jei auditorijoje sėdi vienas studentas ir daug studenčių? Tada sakysime, auditorijoje sėdi studentai: tai reikš, kad šiuo daiktavardžiu atsiribojama nuo semantinės giminės, o raiškai pasirenkama gramatinė vyriškosios giminės forma kaip nežymėtasis giminės kategorijos narys - tai ir vadinama giminės neutralizacija.

Asmenis ir kitas gyvas būtybes galime įvardinti metaforiškai. Kartais įvardijamų asmenų ar kitų gyvų būtybių semantinė giminė gali nesutapti su metaforos pagrindu einančio daiktavardžio gimine. Tokiu atveju metaforiškai vartojama giminė yra lemiama įvardijamo asmens ar kitos gyvos būtybės lyties (dominuoja semantinė giminė): tas gyvatė, ta gyvatė, tas dramblys, ta dramblys. Nesunku nustatyti, kad vyriškosios giminės daiktavardžiai lietuvių kalboje metaforos pagrindu eina gerokai rečiau nei moteriškosios.

Giminės kategorijos periferijoje esančių daiktų pavadinimų giminė yra nemotyvuota ir todėl sutartinė, dažnai nustatoma remiantis vartojimo dažnumu: sebentai/serbentos, morkas/morka, slyvas/slyva, avokadas/avokada. Nelinksniuojamųjų žodžių giminė tokia pati: greitas taksi/balta taksi, gražus aveniu/penktoji aveniu, puiki boa/madingas boa, sąžininkas žiuri/didelė žiuri.

Dėl to standartinei kalbai kad būtų paprasčiau, nustatytos tam tikros giminės nustatymo taisyklės. Nelinksniuojamieji kitų kalbų kilmės daiktavardžiai, gale turintys tiek kirčiuotą, tiek nekirčiuotą -o, -u, -i, lietuvių kalboje yra vyriškosios giminės, pvz.: bolero, kredo, žabo, taksi, fondiu, interviu, žiuri. Gale turintys balsį -ė - moteriškosios giminės: fojė, alejė, želė. Žinoma, jei šie daiktavardžiai reiškia asmenis (giminės centras), giminę nulemia lytis, t.y.

Būdvardžių ir būdvardiškai vartojamų žodžių giminės turinys yra iš esmės kitoks nei daiktavardžių ir daiktavardiškai vartojamų žodžių. Derinimas yra morfologinis semantinio ir sintaksinio žodžių priklausomybės ryšio žymėjimas. Giminę būtų galima apibūdinti kaip derinimo rūšį: kiek kalboje yra derinimo rūšių, tiek narių sudaro jos giminės kategoriją. Lietuvių kalboje derinimas žymimas būdvardiškųjų žodžių kaitybos afiksais - galūnėmis.

Kaip daiktavardžio giminė gali būti semantinė ir gramatinė, taip ir derinimo yra dvi rūšys: semantinis ir sintaksinis. Semantinio derinimo atveju derinama pagal semantinį giminės turinį, o sintaksinio derinimo atveju derinama pagal žodžio, prie kurio derinama, formą. Tai formalusis derinimas. Derinimas su giminės periferijoje esančiais daiktavardžiais visada yra sintaksinis, nes negyvų daiktų giminė visada formali (nemotyvuota). Esant semantinės ir mofologinės giminės nesutapimui, paprastai derinama pagal referentų lytį, t.y.

Sintaksinio arba semantinio derinimo pasirinkimas priklauso ir nuo žodžio derinimo lankstumo. Galimybė būti derinamam priklauso nuo derinamojo žodžio klasės, reikšmės, kaitymo ir kitų ypatybių. Pagal derinamumą išdėstytos žodžių klasės sudaro derinimo hierarchiją. Lietuvių kalbos derinimo hierarchija dar nepakankamai ištirta.

Vienas derinamas žodis gali būti derinamas su keliais skirtingos giminės daiktavardžiais. Įvardžiai gali būti vartojami ir daiktavardiškai, ir būdvardiškai. Įvardžiai vietoj daiktavardžių vartojami deiktiškai ir anaforiškai. Anaforiškai vartojamų įvardžių jis, ji, tas, ta, šis, ši, kuris, kuri ir pan. giminė parenkama pagal tiesiogiai nurodomo pokalbyje nedalyvaujančio asmens lytį. Deiktiškai vartojamų šių įvardžių giminė derinama su nurodomų anksčiau diskurse pavartotų daiktavardžių gimine. Būdvardiškai vartojami įvardžiai derinami kaip ir būdvardžiai.

Lietuvių kalba - tai viena seniausių gyvų indoeuropiečių kalbų pasaulyje, kuria kalba apie 3 milijonai žmonių. Nepaisant santykinai nedidelio kalbančiųjų skaičiaus, lietuvių kalba yra labai svarbi tiek lingvistiniu, tiek kultūriniu požiūriu.

Ne kaitomas gimine, o ją turi. Kategorijos centre esama šiokios tokios motyvacijos - kai kalbame apie žmones, kitus gyvus padarus: antis - gaigalas, brolis - sesuo. Tačiau negyvų daiktų pavadinimų giminė visiškai nemotyvuota, todėl ir dėl tarmių įtakos, ir šiaip dėl to, kad nemotyvuota, kartais supainiojame gimines. Naujų daiktavardžių giminė nustatoma pagal vartosenos dažnumą, nes teoriškai gali būti ir vyriškoji, ir moteriškoji.

Klaida randasi tada, kai nepaisoma susitarimų, jau užfiksuotų žodynuose. Pavyzdžiui, formos avokadas ir avokada įvairuoja. Moteriškosios giminės forma avokadayra teikiama „Tarptautinių žodžių žodyne“, pirmuosiuose „Kalbos patarimuose“.

Neaiški ir nelinksniuojamųjų žodžių giminė - juk su jais reikia derinti būdvardžius, kurie kaitomi gimine. Kad būtų paprasčiau, nustatytos tokios taisyklės. Nelinksniuojamieji kitų kalbų kilmės daiktavardžiai, gale turintys tiek kirčiuotą, tiek nekirčiuotą -o, -u, -i, lietuvių kalboje yra vyriškosios giminės, pvz.: bolero, kredo, žabo, taksi, fondiu, interviu, žiuri.

Kitų kalbų daiktavardžiai su kirčiuotu galūniniu -ė lietuvių kalboje yra moteriškosios giminės, pvz.: ateljė, esė, fojė, kupė, turnė, išskyrus atvejus, kai tokie daiktavardžiai žymi vyriškosios lyties asmenis, pvz.: atašė, portjė.

Primintina, kad aptariamieji daiktavardžiai lietuvių kalboje neturi baigmens -e, todėl ir buvusios garsios grupės „Foje“ pavadinimas netaisyklingas - turi būti „Fojė“. Taigi, kompetentingas žiuri, erdvi fojė, įdomus interviu.

Štai paprastas sakinys: „Po vasaros atostogų į miestą grįžę studentai perka knygas…“ Visi supranta, kad čia kalbama ne tik apie vyrus, bet ir apie moteris, ir didžiajai dauguma visai neatrodo, kad dėl to atsiranda diskriminacija.

VU dokumente nesiūloma staiga išmesti „žmogų“ ir pasikviesti „žmogą“, bet į tokią perspektyvą žiūrima palankiai: „Intervencinis lyties/gimines žymėjimas susijęs su intensyvesniu ankstesnės konvencijos atsisakymu. Jis gali vykti leksikos lygmenyje, kai kuriami nauji žodžiai arba jų variantai: pavyzdžiui, žmoga taiko į žmogaus kategorijos kaip ilgą laiką sutapusios su vyriškuoju subjektu kritiką.“

Šitaip stengiantis kurti naują kalbinę (ir ne tik) tikrovę, užsimenama, kad egzistuoja ne tik dvi lytys - kalba turinti ir tai atspindėti. Kokiu būdu, čia kol kas nepaaiškinta.

Daiktavardžių Giminių Pavyzdžiai

Šioje lentelėje pateikiami daiktavardžių, galinčių būti tiek vyriškos, tiek moteriškos giminės, pavyzdžiai:

Šie pavyzdžiai iliustruoja, kaip kontekstas ir derinami žodžiai padeda nustatyti daiktavardžio giminę konkrečioje situacijoje.

Lietuvių kalbos tarmės

tags: #daiktavardziai #galintys #buti #vyriskos #ir #moteriskos