Dailininko Vlado Didžioko Namo Istorija ir Aukštadvario Kristaus Atsimainymo Bažnyčia

Lietuvių tapytojas, talentingas menininkas Vladas Didžiokas paliko sąvitą pėdsaką lietuvių meno raidoje. Nacionalinis M.K. Čiurlionio dailės muziejus ir Kaišiadorių viešoji biblioteka parengė virtualią parodą „Vladas Didžiokas - Lietuvos tapytojas, grafikas, dailininkas scenografas, dėstytojas“, skirtą dailininko V. Virtualioje parodoje pateiktos dailininko Vlado Didžioko svarbiausios gyvenimo datos, jo darbų analizė, studijos Peterburgo dailės akademijoje bei Centrinėje A. Štiglico techninio piešimo mokykloje, kurioje lankė dekoratyvinės dailės klasę.

Ankstyvasis gyvenimas ir studijos

Vladas Didžiokas gimė 1889 metų rugsėjo 1 dieną Vilniuje. Tėvas, kariškis, buvo kilęs nuo Ukmergės, motina gimusi ir augusi Baltarusijoje, valstiečių šeimoje. Būsimasis dailininkas pradinį mokslą įgijo privačioje realinėje gimnazijoje, vėliau lankė I. Trutnevo piešimo mokyklą Vilniuje, kurią baigę moksleiviai tapdavo piešimo mokytojais. 1910 metais išvyko į Peterburgą ir įstojo į Centrinę A. Štiglico techninio piešimo mokyklą, kurioje lankė dekoratyvinės tapybos klasę, studijavo stilių ir ornamento istoriją (1911-1915 metais). 1915 metais pašaukiamas į kariuomenę, vėliau 1917 metais sugrįžta į A. Štiglico mokyklą ir čia mokosi iki 1917 metų. Nuo 1917 iki 1918 studijavo Peterburgo dailės akademijoje. 1917 metų vasarą dirbo Gatčine, caro rūmuose, kuriuose inventorizavo ten sukauptus meno turtus.

Karjera

1918 metų pradžioje menininkas su žmona dailininke Barbora Didžiokiene apsigyveno Vitebske, dirbo dekoratoriaus padėjėju sezoniniame dramos teatre. Tų pačių metų rudenį dailininkas sugrįžo į Vilnių ir dirbo teatre. Tuo metu V. Didžiokas aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje: važinėjo po nacionalizuotus dvarus, inventorizavo dailės kūrinius. 1919 metais persikėlė į Kauną. Iš pradžių dirbo braižytoju, vėliau, įkūrus Tautos teatrą - dekoratorium. Apipavidalino du spektaklius, vaidybos studijoje skaitė meno istorijos kursus. Per dešimtį metų V. Didžiokas apipavidalino daugiau kaip dvidešimt spektaklių. Išliko tik kelios mėgėjiškos fotografijos, paskutiniųjų dailininko dekoracijų bei kostiumų eskizai.

1920 metais išvyko į Rusiją, buvo suimtas. 1922 metais, kai buvo įsteigta Kauno meno mokykla, V. Didžiokas pradėjo dirbti šioje mokykloje - dėstė piešimą, kompoziciją, vadovavo dekoratyvinės tapybos skyriui. Pedagoginį darbą dirbo 18 metų. 1922 metais išvyko tobulintis į Vokietiją. Grįžęs išbandė linograviūros ir litografijos technikas. 1923-1930 metai - menininko kūrybos pakilimo laikotarpis. Grįžęs iš Berlyno, dailininkas kasmet kuria dekoracijas spektakliams, aktyviai dalyvauja dailės parodose, dėsto Kauno meno mokykloje. Dvidešimt metų dirbo įvairiuose kūrybos ir visuomenės veiklos baruose, ėjo ten, kur buvo reikalingas, kur jį kvietė menininko pašaukimas. Šalia kūrybinio darbo, nuo 1922 metų iki pat mirties, dėstė piešimą ir dekoratyvinę tapybą.

Po 1930-ųjų Vladas Didžiokas palieka teatrą, o 1936 metais Dovainonyse nusiperka namą. Kaimo gyvenimas daro įtaką kūrybai - dailininkas daugiau tapo apylinkių peizažus. 1941-aisiais Vladas Didžiokas buvo priimtas į LTSR dailininkų sąjungą, bandė tapyti, tačiau viską nutraukė prasidėjęs karas, okupacija. Dvasinės traumos, materialiniai sunkumai pakirto dailininko sveikatą.

Kūryba

Jis nutapė lyrinių ir epinių peizažų, portretų, apipavidalino Valstybės teatro spektaklius, sukūrė lakštinės grafikos darbų, sukūrė litografijų: „Autoportretas“ (1923), „Žmonos portretas“ (1924). Jo kūrybai būdingas tapybiškumas, realististinis piešinys, santūrios harmoningos spalvos. Daugiausia jėgų dailininkas atidavė tapybai, todėl didžiąją dailininko palikimo dalį sudaro molbertinė tapyba: portretai, peizažai, figūrinės kompozicijos. Jis tapė įvairių žanrų kūrinius, mokėjo subtiliai pagauti peizažo nuotaikas, imdavosi natiurmorto, nutapė nemažai portretų. 1926 metų vasarą Palangoje menininkas nutapo vieną geriausių savo peizažų - „Ronžė“. Šioje drobėje išryškinti esminiai peizažo bruožai, apibendrintos gamtos nuotaikos. Kiti nuostabūs kūriniai: „Bitynas“ (1938), „Kapitoniškių miškas žiemą“ (1939), „Dovainonys“ (1930), „Skardis“ (1930) - tai artimiausių apylinkių peizažai Dovainonyse, kuriuose atspindi gamtos grožis. „Miškas žiemą“ (1941) - poetiškas ir pakiliai dekoratyvus kūrinys. Kūriniai apibendrintų formų, ryškių spalvų.

Vladas Didžiokas mėgo portreto žanrą. Jis yra nupiešęs keletą savo autoportretų, „Merginos portretą“ (1921), „Žmonos portretą“ (1925m.), kitų įžymių žmonių portretų. Ypatingai meistriškai nupiešti režisieriaus A. Sutkaus, kalbininko J. Jablonskio ir J. Basanavičiaus portretai. Anglimi piešti „Studentės“ ir P. Vaičiūno portretai. Didžiąją kūrybinio palikimo dalį sudaro molbertinė tapyba.

Vienas garsiausių prieškario lietuvių dailininkų - gan ūmaus būdo ir bohemos žmogus Vladas Didžiokas (1889-1942). Jis gyveno Kaune, bet dažnai pasirodydavo ir Dovainonyse - netoli Rumšiškių, gražioje Nemuno pakrantėje buvo nusipirkęs sodybą. Su tenykščiu dailininku, tuomet M.K. Čiurlionio memorialinio muziejaus vadovu Adelbertu Nedzelskiu ne vieną dieną klajojome po apylinkes, kaimelius, ieškodami didžiojo dailininko ir kompozitoriaus vaikystės ir jaunystės pėdsakų, susitikome su žmonėmis, jį pažinojusiais. Adelbertas užsiminė: baigiant dailės institutą, ruošėsi rašyti diplominį darbą apie M.K. Čiurlionį. Į tokį studento užmojį kai kurie dėstytojai pažiūrėjo skeptiškai ir pasiūlė pasidomėti dailininko Vlado Didžioko kūryba. Daug dienų praleido muziejuose, mažai kam prieinamuose archyvų fonduose, vis užsukdavo pas dailininko žmoną Barborą Didžiokienę į Dovainonis. Diplominį sėkmingai apgynė.

Asmeninis gyvenimas ir paskutiniai metai

1940-iais šeima netenka aštuoniolikmečio sūnaus.Kruonyje, miestelio kapinėse, galima aplankyti dailininko Vlado Didžioko (1889-1942) kapą (greta palaidota žmona Barbora Didžiokienė, sūnus Jurgis). Vlado Didžioko palaikai perkelti iš Rumšiškių kapinių prieš užtvindant miestelį. V. Didžioko kapas - respublikinės reikšmės istorinis paminklas. 1975 m. pastatytas antkapinis paminklas (archit. A. Meškauskienė).

B.Didžiokienė buvo meilės emigrantė - ištekėjusi už garsaus lietuvių tapytojo Vlado Didžioko, moteris gyveno jo šešėlyje. Neįvertinta ne tik visuomenės, bet ir savo vyro, Lietuvoje ji visad liko tik didžio dailininko žmona ruse. B.Didžiokienė rašė rusų kalba, ne kartą perrašė savo tekstus, kuriuose dienoraščio žanras persipina su autobiografija. Knygoje pristatomi ne tik dailininkės dienoraščių fragmentai, bet ir jos kūryba: kostiumų eskizai, peizažai, portretai; dokumentinės nuotraukos.

Aukštadvario Kristaus Atsimainymo bažnyčia

Dvaro savininkas Bronislovas Malevskis skyrė sklypą bažnyčios statybai, o architekto Antano Filipovičiaus-Duboviko medinės bažnyčios projektas buvo patvirtintas 1907 m. Pradžioje buvo pastatyta laikina koplyčia ir atkurta bažnyčios parapija. Naujai įkurta parapija buvo ganėtinai sulenkėjusi, todėl pamaldos vykdavo lenkų kalba. 1910-1913 m. vyko naujosios bažnyčios statybos. Netrukus prasidėjęs Pirmasis Pasaulinis karas atnešė didelių nuostolių naujai pastatytai bažnyčiai: 1914 m čia apsistojusi rusų kariuomenė išvežė tris bažnyčios varpus. Bažnyčia nukentėjo ir per Antrąjį: 1941 m. birželio 24 d. nacistinės vokietijos kariai, apšaudydami Aukštadvarį, nuniokojo bažnyčios stogą.

Bažnyčios pastatas istoristinis, turintis neogotikos bruožų. Pastatas simetriško plano, su dviem grakščiais bokštais abipus pagrindinio fasado ir dviem dviaukštėmis zakristijomis. Tas pats saulės motyvas atsikartoja ir kituose pastato frontonuose. Pagrindinio fasado frontone saulės motyvas dar labiau išryškintas centre įkomponuotu apskritu dekoratyviai segmentuotu švieslangiu. Pastato langų ir bokštų angos arkinės, puoštos sandrikais.

Bažnyčios vidus

Vidaus erdvė padalinta į tris navas. Bažnyčioje yra keturi altoriai. Didįjį puošia profesionalaus dailininko Stanislovo Gobiatos paveikslas “Kristaus atsimainymas”. Tas pats autorius analogiška kompozicija dekoravo ir procesijų altorėlį. Kiti trys mažesnieji istoristinio stiliaus altoriai atkelti iš senosios dominikonų Šv. Domininko bažnyčios.

Bažnyčios interjeras gausiai puoštas tapytais paveikslais. Transepto dešiniajame sparne ant sienos įkomponuotas XIX a. antrosios pusės kauniečio tapytojo M. Bučinsko nutapytas paveikslas “Šv. Pranciškus Asyžietis”. Tas pats dailininkas nutapė ir kryžiaus kelio stotis. Ant šoninių bažnyčios sienų esantys “Šv. Jurgio” ir “Šv. Stanislovo” paveikslai tapyti 1913 m. Juozapo Balzukevičiaus. Bažnyčioje ir zakristijoje saugomi du žymaus lietuvių dailininko Vlado Didžioko paveikslai.

Bažnyčioje yra saugoma ir dalis senosios dominikonų bažnyčios turtų: XVIII a. Šv. Kryžiaus relikvijorius, augaliniais raštais siuvinėtas arnotas, XIX a. antrosios pusės žalvarinis sietynas. Vietoj per karą dingusių varpų, dabar bažnyčios varpinėje kabo 108,5 kg varpas, 1882 m. perlietas Lenkijoje, ir 1808 m.

Aukštadvario Kristaus Atsimainymo bažnyčios altoriai:

tags: #dailininko #didzioko #namas