Vytauto Mačernio "Vizijos" ir Justino Marcinkevičiaus "Mažvydas": Tarp Praeities ir Ateities

Šiame straipsnyje nagrinėjami du reikšmingi lietuvių literatūros kūriniai: Vytauto Mačernio eilėraščių ciklas „Vizijos“ ir Justino Marcinkevičiaus draminė poema „Mažvydas“. Abu kūriniai gilinasi į žmogaus egzistencijos klausimus, tautos likimą ir kūrėjo vaidmenį istorijoje.

Vytauto Mačernio "Vizijos": Jaunystės Ieškojimai

„Vizijos“ - reikšmingiausias Vytauto Mačernio eilėraščių ciklas. Poetas jį rašė labai jaunas, vos aštuoniolikos - dvidešimt vienerių metų. Atkakliai ieškojo atsakymų į jaunystėje iškilusius klausimus: kodėl žmogus ateina į šį pasaulį, kokia gyvenimo prasmė? Mąstyti jam padėjo skaitytos knygos. Taigi „Vizijos“ tai jauno žmogaus programa savajai ateičiai ir savosios kartos ateičiai.

Erdvės ir Būsenos

Pirmoje strofoje aptinkame svarbiausius erdvės taškus: tai žemė ir namai. Žemę vėliau pakeičia pasaulio sąvoka. Pasaulį (žemę) - svetimą, priešišką erdvę - reprezentuoja dvi figūros: vakaras ir vėjas. Vakaras piktas, svetimas, neramus. Vėjas taip pat kelia nerimą. Jis lyg klajoklis blaškosi, lyg keleivis beldžiasi. Pasaulis veržiasi į šventą namų erdvę.

Antroji strofa nusako eilėraščio žmogaus buvimo vietą. Jis namų erdvėje, saugioje ir šiltoje, griežtai atsiribojęs nuo pasaulio ir jo reprezantų. Apibūdinamos lyrinio subjekto būsenos - nerimas ir ilgesys.

Apmąstymo objektai išvardijami trečiojoje strofoje. Pirmiausia nusakoma eilėraščio subjekto apmąstymų erdvė, kuri vis siaurėja ir konkretėja: pasaulis? kalvos? namai. Namai storų sienojų, tvirti, senolių pastatyti, paslaptingi. Tokiuose namuose ir kyla lyrinio subjekto vizijos. Trečioji eilutė supažindina su dar vienu meditacijos objektu, turinčiu laiko atspalvį. Tai žmonės, einantys iš kartos į kartą.

Ketvirtojoje strofoje atskleidžiama darbo reikšmė. Išskirtos dvi žmonių grupės: žemę dirbantys žmonės ir kūrėjai.

Paskutinioji strofa atveria vizijos erdvę. Subjekto atminty atgimsta praeitis, kuri gyvena dabarty - vakaro regėjimuose - o joje projektuojama ateitis. Protėvių šešėliai „Atgimsta vėliai per mane.“

Gestų ir Galios Prasmė

Jau įžangoje atskleidžiama gestų prasmė. Apie protėvių šešėlius pasakyta: „Ryškėja mostai ir galia“. „Galia“ įprasmina tiek fizines, tiek dvasines ypatybes.

"Pirmoji" Vizija: Šviesa ir Šiluma

Jau pirmoji „Pirmosios“ vizijos eilutė verčia suklusti. „Kai išbundu vidurnaktį ir širdį ima plakti, / O smilkiniais tiksent kančia.“ ji suteikia daug informacijos apie poetinio vyksmo dabartį. Dabarties laikas - vidurnaktis. Tai situacija, kai ima šėlti piktosios jėgos, nešančios skausmą ir kančią. Trečioji pirmojo posmo eilutė skaitytoją informuoja apie regėtą viziją. Akivaizdu, kad vizija - ne sapnas, nes ji matoma išbudus „vidunaktį klaikiam“. Pats vizijos žmogaus regėjimas labai šviesus ir gražus. Tai namai ir artimoji erdvė, apšviesta vidurdienio salės. Frazė „Į saule degančius namus.“ parodo ypatingą šviesos ir šilumos intensyvumą. Salė dar kartą minima: „O saulės spinduliai ant klevo lapų laša / ir lyg medus nutyška ant šakų“.

„Pirmosios“ vizijos erdvė - namai. Tai paprasta ūkininko sodyba, kalbama apie kasdieninį jos gyvenimą. Ypatingo gaivumo įspūdį teikia audros epizodas. Tamsa apgaubia subjekto namus ir artimąją erdvę, tačiau ji nekelia baimės, nes audra atneša atgaivą laukams. Niekas nejaučia nerimo: „Po orą vaikosi perkūnijos oželiai“, „ima medžiai bust“. Ypatingas yra šeštasis posmas, kuriame labai taikliai panaudotos aliteracijos. Naktis namų erdvėje taip pat „graži ir dieviškai skaisti“.

"Antroji" Vizija: Kvapai ir Harmonija

„Antroji“ vizija viena iš šviesiausių visame cikle. Pirmoji eilutė - kategoriškas lyrinio subjekto teiginys - pabrėžia namų išskirtinumą, jų svarbą. Lyrinį subjektą jaudina ne tik vaizdai, bet ir kvapai, skonis, garsai. Pasikartoja su namais susijusi saldumo asociacija: „Saldus traliavimas atklysta į mane“. Ypač svarbūs kvapai. Jie tokie intensyvus, kad apsvaigina subjektą ir jis pereina iš realybės į viziją: „Pasilenkiu prie žemės ir stebiu, /Kol rytmečio rasoj sudrėkusių kalvų kvepėjime / Apsvaigsta man galva“. Taigi lyrinio subjekto būsena euforinė, ir ją sukelia kvapai.

Labai plačiai „Antroje“ vizijoje pristatomas pasaulis. Jis dvejopas. Svetimą, baisųjį primena „šikšnosparniai juodi“. Tačiau jie nekelia grėsmės, nes pasitraukia išsigandę rytmečio šviesos - gėris, dieviškoji galia laimi. Trumpai užsimenama dar apie vieną svetimojo pasaulio įvaizdį - miestą, purviną ir triukšmingą. Lyrinis subjektas regi šviesą, harmoningą žemę, nutviekstą skaisčios rytmečio šviesos. Pabrėžiami valstietiškojo pasaulio vaizdai: laukai, šviesių spalvų rugiai, vaiskios tolumos, mėlynos girios. Prieš akis kyla platus panoramiškas vaizdas, kurį persmelkia piemenėlio raliavimas, kodėl jis toks svarbus lyriniam subjektui?.. Matyt, todėl, kad negudri melodija išgaunama meldo vamzdeliu, - tai protėvių, praeities kartų palikimas.

"Trečioji" Vizija: Senolė ir Sodas

„Trečioji“ vizija labai svarbi, nes čia pirmą kartą pasirodo Senolė, kurią galėtume laikyti pagrindine ciklo veikėja. Ji pasirodo išskirtine savo gyvenimo - vestuvių - dieną „jaunosios rūbais“. Senolė laimina laukus - darbo vietą, dabar gyvenančių ir būsimų kartų veiklos erdvę. yra viena iš „praeities šešėlių“. Taigi praeitis laimina dabartį ir ateitį. Tai, kad senolė palieka uždarą sodo erdvę, kurios sergėtoja ji yra, reikšminga. Labai reikšmingas šioje vizijoje sodas - senas ir apleistas. Senumas jį susieja su namais. Paukščių pašautais sparnais figūra teikia liūdesio ir tragiškumo.

Sodas - senolės veiklos vieta. Ji pirmąkart pasirodo „Iš seno sodo vienumos“. Tai sakralinė uždara erdvė, kuri turi būti saugoma. „Trečioje“ vizijoje sodas yra „statiniais“ aptvertas, o sargo vaidmenį atlieka senolė. Auga obelis - rojaus medžio atitikmuo. Obelis - senolės medis. Ant obels plevena jos padžiauta skara. Lietuvių tautosakoje, ypač dainose, obelis yra vyresnė, gyvenimo patirtį turinčios moters medis, keliantis išminties asociaciją. Sodas - ideali erdvė, kuri žmogų guodžia ir ramina. Juk ir senolė, sodo sergėtoja, priklauso praeičiai. Sode susitinka gyvieji ir mirusieji, o laukas priklauso gyviesiems. Tai darbo vieta. Tačiau šioje vizijoje laukai, apgaubti mistikos. Apie tai kalba metafora: laukai“ prieš saulę tekančią suklaupę meldės tyliai“. Saulės garbinimas primena senuosius tikėjimus, o šį aktą atlieka laukai - sužmoginta figūra. Jie prašo palaiminimo ir gauna iš senolės rankų. Apšlakstymas šaltinio vandeniu nubaido piktąsias jėgas ir lemia gausų derlių.

"Ketvirtoji" Vizija: Kova Tarp Šviesos ir Tamsos

„Ketvirtoji“ vizija labai svarbi, nes čia įvyksta persilaužimas šviesos ir tamsos kovoje. Pirmosios trys vizijos šviesios ir skaidrios. Ir „Ketvirtosios“ pirmojoje dalyje dar dominuoja šviesa (namų vaizdas), kurią perkerta juodojo paukščio šešėlis. Tačiau antrojoje dalyje ši kova intensyvėja ir šviesa pralaimi, palikdama pasaulį ir lyrinį subjektą juodojo paukščio valdžioje. Čia pasirodo dvi veikėjos: senolė ir motina. Senolė atlieka žemiškosios namų sergėtojos ir lyrinio subjekto globėjos vaidmenį tai vienintelis kartas, kai ji pasirodo namų erdvėje. Ji meldžiasi iš senu maldaknygių, tarsi užmegzdama ryšius su Dievu. Ypač senolės - globėjos vaidmuo išryškėja pasirodžius juodojo paukščio šešėliui. Ji gina vaiką nuo pasaulio tamsos, kad šis pernelyg anksti nepajustų jo grėsmės. Senolė tvirtai užtikrina lyrinį subjektą.

„Vizijoje“ minima ir kita ne mažiau svarbi vaikui moteris - motina. Tik jos paveikslas visai netikėtas. „Ketvirtosios“ vizijos erdvė - namai. Piešiamas tik jų vidus. Akcentuojama žydinčių gėlių gausa ir svaigus aromatas. Tai viena priežastis, padedanti kilti vizijai, antroji - mistiškas sekmadienio vidudienis, kai viskas skęsta šventoje ramybėje. Iš pradžių lyrinis subjektas prisimena. Prisiminimas pereina į sapną - pasirodo vasaros vidurdienis ir „.lyg sapne matytos karalaitės pirštai / lengvai paliečia kaktą, lūpas ir akis“. Labai svarbu paminėti gestu, lydinčius regėjimų atsiradimą. Lietimo gestas - tai slopinimas, bet lengvas ir švelnus, lyg „karalaitės pirštais“. Jis provokuoja perėjimą iš realybės į sapną, kai „išjungiama: kakta (protas), lūpos (kalbėjimas), akys (regėjimas). Akys užmerktos realybei, bet paliekamos atviros sapnui. Antrąkart lyrinį subjektą paliečia senolė ramindama jį. Antrojoje dalyje nebėra ryšio su senole, kuri teikia ramybę ir paguodą. Ir dabar akys atviros, bet skausmo išplėstos.

"Penktojoje" Vizija: Žemdirbiai ir Darbininkai

„Penktojoje“ vizijoje pristatomi du nekontrastiški veikėjai, o tiksliau - veikėjų grupės. Pirmieji - tai dabar gyvenanti žemdirbių karta. Žemdirbiai pasirodo teigiamoje erdvėje - atviroje, šviesioje ir šiltoje. Poetas pateikia šių veikėjų charakteristiką. Ją padeda kurti saulė: bronziniai veidai, šviesios sielos. Žemdirbių karta rimta, išdidi laisva. Jų būtis - nenutrūkstantis ciklas, kuriame karta keičia kartą visados išlikdama, nes žemdirbių šeimos didelės. Dirbančiųjų vaizdas lyriniam subjektui atskleidžia vieną iš žmogaus gyvenimo vertybių „Žydėjimo ir subrendimo prasmę gilią“.

Tačiau lyrinis subjektas palieka „Žemę žydinčią“ ir ateina į miestą, kuris sudaro ryškų kontrastą saulės nušviestiems laukams, tai visai svetima, purvina, nejauki erdvė. Joje gyvena darbininkų karta. Darbininkai niūrūs, išblyškę, nešas „nuobodį veiduos ir slaptą neapykantą širdį“. Jų egzistencija beprasmė. Saulės nėra nei miesto peizaže, nei darbininkų sielose. Šioje vizijoje atskleidžiamas lyrinio subjekto išėjimas iš namų erdvės į pasaulį. Čia minimas kelias, kaip jungtis tarp šių dviejų erdvių. Lyriniam subjektui labai svarbi galimybė sugrįžti į namus. Vizijoje yra ir dar viena erdvės sąvoka - laukai. Tai artima erdvė, kurioje dirba ir gyvena žemdirbių karta. Vizija taip pat regima laukuose.

IV-ojoje šios vizijos dalyje lyrinio subjekto regėjimas nukreiptas į praeitį, erdvė tamsi arba pritemdyta. Tekste galime atsekti ir ekstazės epizodą. Tai ateities regėjimai. Regėjimas pranašiškas. Lyrinis subjektas „įkvėpimo liepsnose“ regi ateities vaizdus. Tai senojo pasaulio žlugimo ir naujojo atsiradimo momentas. Didelį vaidmenį šiame mistiniame pasaulių kaitos epizode vaidina saulė. Jos mirtis reiškia senojo pasaulio pabaigą: „Kai vieną vakarą lyg sužeista, kraujais paplūdusi, iš lėto mirė saulė“. Naujojo pasaulio gimimą lydi žodis, pakeitęs mirusią saulę. Žodis - kūrybos metafora. Taigi kūrėjo žodis gali pakeisti realųjį pasaulį, padaryti jį amžiną, nemirtingą. Tokia optimistinė „Penktosios“ vizijos pabaiga. Deja tai ateitis, kuri pasirodo tik vizijoje, o dabartis paženklinta lyrinio subjekto kančia ir savęs naikinimo nuotaika, mirties geismu, rezignacija ir beprasmės būties perspektyva.

"Šeštojoje" Vizija: Praeities Prisiminimai ir Dabarties Tamsa

„Šeštojoje“ vizijoje ryškėja šviesos ir tamsos priešprieša. Lyrinio subjekto regėjimas kyla iš šviesaus ir gražaus praeities prisiminimo: „sodybą gaubė vasaros šilta naktis“, žibėjo didelės ir skaisčios žvaigždės, virš pievų sklaistėsi migla. Lyrinis subjektas sėdi kambaryje, grįžęs iš pasaulio. Namai čia jau kitokie nei ankstesnėse vizijose. Jie primena dvarą, pilį su protėviais, žvelgiančiais iš senų portretų. Prisiminimuose iškyla senolė. Pirmąsyk lyrinis subjektas ją regi senolių portretuose, vėliau ji kalbasi su anūku sapno erdvėje ir laike. Sapnas eilėraščio žmogų nuneša į sodą, apibertą baltučiais obelų žiedlapiais. Jie „sukasi ir šnabžda, ir stipriu kvepėjimu svaigina“. Taigi vizija iškyla apsvaigus žiedų kvapu. Regėjime subjektas mato senelę „po didele purena obelim“. Vėl minima obelis kaip gyvenimiškos išminties medis. Senolės paveikslas labai gražus. Senolės ir subjekto pokalbis nukelia į dar gilesnę praeitį, į vaikystės laukus. Čia iškyla keli išėjimo į pasaulį momentai. Vaiko kėlimasis luotu per ežerą - tarsi būsimųjų išėjimų pradžia. Labai svarbus ir įdomus antrasis lyrinio subjekto išėjimas: „.kai tik paaugus, tuoj pasauli išėjau“ jaunuolis palieka namus kartu su bendraamžiais, savąja karta: „ Visi mes ėjom išdykaudami pagal saulėtą laiko upę“.

Jaunuoliai eina „pagal saulėtą laiko upę“, kopia į kalnus, nuo jų žvelgia ir į žemę ir į žvaigždes. Šis epizodas vienintelis kūrinyje, kur pasaulis šviesus ir geras. Matyt, tokį matymą nulėmė lyrinio subjekto jaunystė. Juk jaunam viskas atrodo šviesu ir gera. Deja, šis laikas labai trumpas: „Paskui lemtis išskyrė mus, ir metai pridavė veidams rimtumo“. Eilėraščio žmogus atsidūręs mieste, namuose. Tačiau šių namų erdvė kitokia nei įprasta, svetima ir šalta. Net vakaras primena pakaruoklį, o vėjo ūžimas - valkatos dainą. Tačiau priešiška aplinka paskatina lyrinį subjektą darbui. Į kokius klausimus jis ieško atsakymų knygose?.. Tai susiję su jaunuolio misija, kurią jau vizijos pradžioje išpranašauja senolė: „Užaugs sūnelis didelis ir savo tėviškę valdys“. Žodis „tėviškė“ galėtu turėti dvejopą prasmę: tėvų namus ir visą šalį, tautą. Labai didingas ir taurus pasiryžimas būti tautos vedliu, tačiau kaip tai įgyvendinti? Visų pirma tai pasipriešinimas pasaulio skleidžiamai tamsai, nusiraminimui, kančiai. O pasipriešinti gali tik tas , kurio gyvenimas pats šviečia: „ tegu jaunystė kaip ugnis, mesta į tamsią naktį, nušvietusi erdves, juoda aanglim į žemę krinta“. Čia atskleista tautos aukos tema.

"Septintoji" Vizija: Karalių Gėlė ir Nemirtingumas

„Septintoji“ vizija pradedama erdvės vaizdavimu. Tai „protėvių namai“. Tiesa, jie nepaprasti. Tai aristokratų pilis, kurioje vyksta kilmingųjų puota. Šią mintį patvirtina svečių charakteristikos. Mergaičių ir moterų grožis, grakštumas, paslaptingumas - tai užuomina, kad svečiai atvykę iš toli. Tekste minimas ir dar vienas kolektyvinis veikėjas - „ Šiaurės gentys“. Jie išdidūs, kilnūs herojai. Vizija kyla lauke tylią ir ramią naktį. Regėjimo pradžia - apsvaigimo būsena, kurią sukelia tamsus vynas ir šviesios gėlės. Visa tai „paliejo srovėmis kvapus svaigius“. Tą pačią būseną kelia ir „pokylio svaigi liepsna“. Sukelia regėjimą prisiminimai, tačiau jo pagrindas - legenda apie karalių gėlę, kuri vilioja lyrinį subjektą iš namų šį pasaulį. Jis išeina ieškoti „pasakiškos karalių gėlės“. Šis epizodas nėra originalus. Jo siužetą galima aptikti pasakose bei vokiškų romantikų kūryboje.

Taigi kas V. Mačerniui yra „pasakiška karalių gėlė“?.. Tai stipriųjų ir išrinktųjų gėlė. Jos „rožiniai lapeliai“ išduoda ir „karalių gėlės“ spalva (rožinė, rausva, raudona) ir, atrodo, net jos rūšį - tai rožė. Jos prasmė labai svarbi: raudona - netik karalių, bet ir dievų spalva, rožė - paslapties simbolis. Reikšmių suma - dieviška paslaptis. Rožės lapeliai užkrinta ant subjekto veido ir širdies. Veidą sudaro kakta, akys, burna. Taigi taip eilėraščio žmogui suteikiama kūrybos dovana, o kartu ir nemirtingumas. Tiksliau - nemirtingumas, pasiektas per kūrybą.

„Karalių gėlė“ labai svarbi lyriniam subjektui. Pirmiausia ji nešama „vargo ir kančios žmonėms“. Subjektas betarpiškai, iš širdies į širdį, perduoda jiems slaptą nerimo troškimą. Antrasis epizodas. Karalių gėlė parnešama į namus. Tai subjekto sugrįžimas į namus ir jo triumfas. Patys namai yra vertybė. Jie seni, amžini, šviesūs, todėl atrodo, kad iš pasaulio parnešta vertybė nėra svarbi. Bet ji yra laukiama ir pageidaujama, nes pasitikti išeina „išdidžios vakarų ir šiaurės gentys“.

"Pabaigos": Mirties Išbandymas

„Vizijų“ „Pabaigos“ pirmosios eilutės parodo laiko tėkmę. Jau ne vakaras, o naktis. Žinome, jog vakaras ir vėjas - svetimojo pasaulio reprezentantai, o dabar juos keičia naktis, atrodanti lyg monstras negyvom akim, ji kelia siaubą visiems, esantiems ne namų erdvėje. Tačiau subjektas protėvių namuose. Pirmajame posme atskleista ir subjekto dvasinė būsena. Be klaikumos, įsiskverbusios į subjekto širdį, jam teks ištverti dar vieną išbandymą - mirtį. Silpnieji „šios nakties keleiviai“ neatlaikė nebūties žvilgs...

Justino Marcinkevičiaus "Mažvydas": Kaltės Jaismas ir Pasiaukojimas

Justinas Marcinkevičius - lietuvių tautos poetas, kuriam svarbiausia tėvynė, gimtoji kalba, jos saugojimas ir puoselėjimas. Poetas siekia, kad jo žodis būtų išgirstas ir suprastas. Marcinkevičiaus kūryba įvairių žanrų: dramos, eilėraščiai, poemos, apysakos. “Mažvydas” - draminė poema. Pagrindinis šio kūrinio veikėjas pirmosios lietuviškos knygos autorius Martynas Mažvydas. Didelę įtaką dramoje turi herojaus vidiniai išgyvenimai, kaltės jausmas, dėl mylimos moters bei jo tikrojo sūnaus kančių.

Scena, kurioje Mažvydas kalbasi su Vilentu, atskleidžia Mažvydo nusivylimą bei pasidavimą: ,,<…> ir vystam lyg nušalnotos rudens žolės <…>”. Jam skaudu , kad darbas, kurį Martynas atliko ir kurį Vilentas pavadino “Titano darbu”, yra beprasmis, kaip “Sizifo darbas”. Mažvydas yra sunerimęs ir abejoja, ar dar ilgai lietuvių kalba išliks Karaliaučiuje.

Vilentas, kaip vienas iš lietuvių raštijos kūrėjų, nesupranta Mažvydo pozicijos, jo neįkainojamą ir neįvertinamą darba - Katekizmą įvardija Titano darbu, kuris reiškia stiprybę i galybę. Vilento žodžiuose pasireiškia ir absurdo, nuogąstavimo gaida: “Tai ką tada šnekėt kitiems?” Vilentas tuo nori pasakyti, kad vienintelis Mažvydas, nebijodamas pasekmių ir taip mylėdamas savo kalbą, sugebėjo padaryti tai, ko kiti net nesiryžtų. Tačiau Mažvydo net nepasiekia Vilento žodžiai, jis žino ir mato, kad darbo, kurį jis įdėjo, kad kalba nebūtų užmiršta, rezultatai yra bevaisiai: ” Jau vis dažniau dairausi į aruodus, o jie, brolau tu mano, nepilni: neužauginta, išbarstyta <…>”.

Vilentas nepasiduoda Mažvydo nusivylimui, tiesiog bando įvardinti tai, kas buvo atlikta žmogaus, taip mylėjusio savo kalbą ir tautą: “Tu žodį iškirtai - kaip akmeny!”. Vilentui nutilus, Mažvydas pradeda dėstyti savo mintis, kurios atskleidžia bei parodo jo požiūrį į gyvenimą: “Šitiek metų tarytum karčią mėteliu arbatą geriu aš pareigą. Tik pareiga mane čia atvedė ir čia paliko. Bijau prisipažinti, kad ne Dievui tai buvo pareiga, o žodžiui.” Mažvydas jautėsi skolingas - skolingas savo tautai. Gailėjosi jis savo žodžių, kuriuose jis sakė, kad geriau prarasti Lietuvą nei Dievą. Visą gyvenimą jis jautė tą sunkų sąžinės graužimą, jautėsi esąs tiek daug skolingas.

Šioje ištraukoje yra daug herojaus vidinių išgyvenimų ir vidinių konfliktų. Joje atsiskleidžia jausmai Dievui, tėvynei, beprotiškas troškimas kažką pakeisti.

tags: #dairausi #i #aruodus #o #jie #brolau