Frazė "Tu juk mergaitė!", nors ir tariama su geriausiais ketinimais, gali turėti gilių neigiamų pasekmių moters savęs suvokimui ir gyvenimo būdui. Ši frazė gali sukurti ribas, apribojančias moters energiją, norus ir saviraišką.
"Tu juk mergaitė!" ir jo įtaka skirtingais amžiaus tarpsniais
Dvidešimt metų
"Tu juk mergaitė! Ir štai tau jau dvidešimt." Apsivelki naują suknelę, netyčia užkliudai stiklinę sulčių, kurios ištykšta ant naujo drabužio. Ir tuo metu visa paletė būdvardžių spiečiumi praskrenda galvoje. Tu ir vėl prisimeni, kokia nevykėlė ir terlė esi. O mergaitės negali būti tokios.
Dvidešimt penkeri metai
"Tu juk mergaitė! Ir štai tau dvidešimt penkeri." Ir tu bandai prisiversti gyventi ramiai. Bandai slopinti savo norus ir stengiesi norėti tik vieno - vakaro šeimos rate. Tu negali norėti pasivaikščiojimų su draugėmis, aktyvaus gyvenimo. Negali svajoti apie kūrybą ir savirealizaciją. Nes kažkas pasakė, kad tau užteks vystyklų ir keptuvės. Reikia sėdėti ramiai vienoje vietoje, lankstyti origami ir dėlioti mozaiką.
Trisdešimt metų
"Tu juk mergaitė! Ir štai tau jau trisdešimt." O tu iki šiol stengiesi gauti geriausius pažymius už viską, ką bedarytum. Būti geriausia darbe. Geriau nei kiti pabaigti ketvirtą universitetą. Pati geriausia. Puikiausia. Be klaidų. Ir neduok Dieve, jeigu kas nors nesusidėlios ar nesigaus. Kaltės drakonas ima palengva naikinti tavo trapų kūną.
Trisdešimt penkeri metai
"Tu juk mergaitė! Kai tave skriaudžia, tu privalai tylėti ir šypsotis." Apsimesti, kad tau vis vien. Ir štai tau jau trisdešimt penkeri, ir kai tavo vyras tau sako skaudžius žodžius - tu šypsaisi. Automatiškai. Tavo viduje vyksta atominis sprogimas, bet išorėje niekas to nemato. Ir tu niekaip negali suprasti - kodėl? Kodėl tavo vyras iki šiol nesuprato, kad juokeliai apie tavo svorį ar pėdos dydį skaudina? Kodėl jis iki šiol kreipiasi į tave keistais žodžiais arba įgelia, kai tai girdi kiti? Juk tu tyli.
Keturiasdešimt metų
"Tu juk mergaitė! Ir štai tau keturiasdešimt." Ir dėl tvarkos namuose pas tave - paranoja. Tu šluostai lėkštę dvidešimt tris kartus, kad tik niekas nepagalvotų, jog ji riebaluota. Tu fanatiškai plauni grindis ir reikalauji, kad visi puodelius sustatytų į vietas. Tu matai sienas, kurias išterliojo tavo vaikai, ir verki. Namai pavirsta nuolatinio streso šaltiniu - ir tau, ir tavo artimiesiems.
Keturiasdešimt penkeri metai
"Tu jik mergaitė! Ir štai tau keturiasdešimt penkeri." Tu visą gyvenimą stengiesi visiems įtikti. Padedi kaimynei klijuoti tapetus, nors pas ją - trys suaugę sūnūs. Namo neši sunkius krepšius. Prižiūri svetimus vaikus, net tada, kai turi vakarui savo planų. Atsisakai pasimatymo su vyru, nes turi daug darbų. Tiesa, labai dažnai tu tai darai šeimos sąskaita. Tavimi visi gali pasikliauti. Tu nieko neprašai mainais. O jeigu tau už pagalbą kažką pasiūlo - tu atsisakai. Vienintelis žmogus, kuriam tu neturi laiko ir jėgų - esi tu pati. Tu pamiršai, kas yra grožio salonas ar nauja suknelė. Tu pamiršai, kad galima ramiai drybsoti lovoje su knyga ir niekur neskubėti. Tu nemoki gyventi kitaip. Tu privalai padėti.
Penkiasdešimt metų
"Tu juk mergaitė! Tu neturi teisės būti grubia, pykti, rėkti." Tai - ne mergaitėms. Ir štai tau penkiasdešimt. Ir visos tos neišsakytos nuoskaudos ir pretenzijos kaupiasi tavo kūne, sukeldamos ligas. Tu iki šiol negali pasakyti savo buvusiam vyrui, kad jis liautųsi tau siuntęs naujos šeimos nuotraukas. Ir apie tai, ką tu išgyvenai tada - tu taip pat tyli. Ir kai tavo vadovas apkrauna tave darbais, bet nesumoka žadėtos premijos - tu taip pat tyli. Žinoma, kartais tu sprogsti ir išsilieji. Ten, kur saugu. Anksčiau tai buvo vaikai. Bet nuo tada, kai jie išvažiavo, beliko tik katė.
Šešiasdešimt metų
"Tu juk mergaitė! Tau šešiasdešimt." Tu visą gyvenimą stengeisi nieko nenuvilti ir neįskaudinti. Tu labai stengeisi būti pavyzdinga mergaite. Bet dabar tu sergi, esi vieniša ir nelaiminga. Tu įpratai, kad kiti tiksliai žino, ko tu nori. Jie žino, kas tau yra geriau, ką tau reikia veikti, kur eiti. O savo norų tu nežinai ir neprisimeni. Tik svetimus. Mamos, tėčio, vyro, vaikų, bendradarbių, draugių. Galbūt visai neseniai šį pasaulį paliko tavo mama. Ir tu žinai, kas su tavimi bus toliau.
Šeimos psichologės Aurelijos Ananjevaitės įžvalgos
Kiekvienas iš mūsų norime sukurti kokybiškus, sklandžius santykius, sukurti šeimą - tokia žmogiška prigimtis. Aurelija Ananjevaitė - šeimos psichologė, kurios svarbiausias tikslas yra šeimos santykiai ir jų įtaka šeimos nariams. Aurelija tėvams veda grupes, mokymus, konsultuoja, dėsto tęstinių studijų institute pedagoginę psichologiją.
Dirbdama su klientais, stengiuosi ne patarinėti, kaip bendrauti su vaikais, tačiau dirbti per tėvų asmenines savybes. Dažnai susiduriame su tuo, kad tėvai yra per daug reiklūs savo vaikams, o iš tiesų, tas reiklumas atsiranda iš jų pačių reiklumo sau. Be to, kad dirbu su šeimomis, vedu grupes tėvams.
Dažniausiai tėvai galvoja, kad vaikas yra trikdis, vaikas yra problemų priežastis ir būtent jį reikia keisti. Tačiau čia susiduriame su tuo, kad tėvai nesupranta, jog jų demonstruojamas elgesys ir visa šeimos sistema užaugino dabartinį vaiką.
Visų pirma, šeima yra saugumas. Tai yra pirmoji vaiko erdvė, kurioje kuriami socialiniai santykiai, įveikiami pirmieji sunkumai. Bendruomenėje galime įveikti sunkumus, nesvarbu, kad pykstame vieni ant kitų, ar mums sunku vienas kitą priimti, tačiau šeimoje mes galime būti tuo, kuo iš tiesų esame.
Dažniausios problemos šeimoje, visų pirma, būna santykių problemos - neištikimybė, darboholizmas, per mažas įsitraukimas į šeimą. Būtent dėl to, kad vienas šeimos narys iš tėvų būna per daug įsitraukęs į šeimos gyvenimą, o kitas - per daug atitrūkęs, sudaro pamatą problemoms atsirasti. Skirtingi atvejai lemia skirtingą vaikų emocinę, jausminę būseną šeimoje.
Kas yra vaikas šeimoje? Tai it lakmuso popierėlis - jis viską sugeria, viską atspindi. Kuo daugiau problemų turi jis, tuo daugiau problemų yra šeimoje. Tačiau, šiuo atveju, reikia atsižvelgti į veiksnius, kuomet tikrai negalime kaltinti šeimos. Tai - raidos sutrikimai, mokymosi sunkumai ir t.t. Taip pat labai didelę reikšmę vaiko raidai turi ir aplinka, kurioje būnama - mokytojai, seneliai. Ypač kalbant apie senelius, nors apie tai mažai pasakojama, tačiau jų vaidmuo šeimoje yra labai svarbus.
Svarbu suprasti, kad tai, kaip tėvai pateiks skyrybas savo vaikui, lems vaiko (ne)patiriamą žalą. Vaikai turi suprasti, jog jie nėra atsakingi už tėvų santykius ir nuolatinis tėvų kartojimas, kad „susipykome per tave“ nepadeda vaikui išvengti kaltės jausmo buvimo. Tuomet vaikas pradeda kaltinti save dėl nepavykusių tėvų santykių.
Dažnai psichologo darbas būna įgalinti žmones patikėti savo galimybėmis išspręsti problemą. Gyvenime susiduriame su kategorišku mąstymu - arba viskas gerai, arba blogai. Atkaklumas. Tam, kad kažkas pasikeistų, reikia laiko. Įsiklausymas. Gebėjimas girdėti kito poziciją, suprasti, ką žmogus nori pasakyti. Dažnai psichologai tampa klientų veidrodžiais ir vertėjais - jie aiškina, iš kur kyla emocijos, kas yra bandoma pasakyti tam tikrais žodžiais.
Visada sakiau, kad vienas geriausių būdų įveikti nesklandumus šeimoje yra tradicijos - sekmadienio vakarienės, pasimatymai ir pan. Tiek partneriai vienas kitą, tiek tėvai vaikus, tiek vaikai tėvus turi kviesti į pasimatymus, nes čia atsiskleidžia kitoks jausmas, santykis, bendravimas.
Trečias dalykas, ką siūlau savo klientams - įvesti namuose chaoso dieną. Tai diena, kai kiekvienas šeimos narys apsikeičia vaidmenimis ir tą dieną praleidžia būdamas kito kailyje - vaikas mamos, mama tėčio, tėtis vaiko. Tokiu būdu mes galime pastebėti, kaip atrodome ir kaip elgiamės kitų žmonių akimis.
Dr. Marijos Vaštakės įžvalgos
Psichologė dr. Marija Vaštakė teigia, kad žmogus yra visuomeniškas gyvūnas, o poreikis bendrauti yra vienas būdingiausių žmonijos bruožų. Vis dėlto gana dažnai pasitaiko situacijų, kai šis noras lipa per kraštutinumų ribas - žmonės nemoka priimti kritikos, negeba priimti savarankiškų sprendimų, gyvena remdamiesi kitų nuomonėmis ir praranda autentiškumą. Kur yra riba tarp natūralaus ir perdėto kitų nuomonės apie save vertinimo?
Mes bendravimu tenkiname daugelį socialinių poreikių, pavyzdžiui, bendrumo, saugumo, laimėjimo, savęs įtvirtinimo, prieraišumo, meilės poreikį ir daugelį kitų. Tačiau, psichologės teigimu, būna situacijų, kai žmonės yra pernelyg susirūpinę, ką apie juos galvoja kiti.
Įdomus aspektas, kad žmonės, kurie yra priklausomi nuo kitų nuomonės, tampa pernelyg kritiški tiems žmonėms, kurie gyvenime laisvai daro įvairius pasirinkimus. Jie ieško neigiamų pusių kito žmogaus sprendimuose ir, atrasdami jas, kartu atranda ir pasiteisinimą - štai kodėl jie nepriėmė vieno ar kito sprendimo ir teisingai padarė. Tai yra atsakomybės nusimetimas. Tačiau mes esame laisvi rinktis - tai yra fundamentali mūsų duotybė.
Psichologė įsitikinusi, kad prieraišumo stilius formuojasi ankstyvoje vaikystėje, dažniausiai jį lemia vaiko santykis su mama. Pasak jos, kiekvienam vaikui labai svarbu būti pamatytam mamos akyse. Tai yra kad mama į vaiką žiūrėtų laimės kupinomis akimis, jį priimtų ne už jo pasiekimus, o dėl to, kad jis toks yra. Tuo tarpu tie vaikai, kurie nesaugiai prisiriša prie mamos, kuriuos mama ignoruoja, atstumia, vėliau suaugę nuolatos ieško išorinio patvirtinimo.
Tėvus kviesčiau užduoti klausimą - ar tikrai mano vaikui šiuo metu aš esu reikalingas kaip ramstis? Jam svarbu yra žinoti, kad aš esu šalia, kad aš visada atliepsiu jo poreikius ir padėsiu, kai jam reikės, bet galbūt galima leisti žengti žingsnius savarankiškai?
Mes esame dinamiški ir galime keistis. Neretai suaugę žmonės linkę kaltinti tėvus, kad jie buvo pernelyg paskatinti ar pernelyg kritikuojami ir dabar jiems sunku priimti teigiamą grįžtamąjį ryšį arba jie pernelyg jautriai reaguoja į neigiamą. Mes esame laisvi rinktis, kaip reaguoti, tik reikėtų būti atviresniems įvairioms patirtims.
Mums dažnai atrodo, kad kiti žmonės apie mus galvoja vieną ar kitą dalyką, bet neretai mes per daug susireikšminame galvodami, kad jie apie mus galvoja. Kiekvienam žmogui labiausiai rūpi jis pats ir kartais mes klaidingai interpretuojame kito žmogaus pasakytą žodį ar žvilgsnį, manydami, kad tai yra apie mus.
Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kas mums tai sako - kiek tas žmogus yra reikšmingas ir kodėl būtent šio žmogaus nuomonė tam tikru klausimu man yra svarbi. Taip vystosi kritinis mąstymas, mes suformuojame tvirtesnę nuomonę tiek apie save, tiek apie savo pasirinkimus, tiek apie savo idėjas ir, kai kreipiamės į žmogų norėdami sužinoti jo nuomonę, galime atsirinkti, kas mums svarbu, o kas mažiau svarbu.
Kaip atsiriboti nuo toksiškos mamos ir nesijausti kaltai
Jei santykis su mama yra toksiškas, svarbu nubrėžti ribas ir pasirūpinti savo emocine gerove. Psichologai pataria pradėti nuo aiškių taisyklių nustatymo, ko toleruosite ir ko ne. Leiskite sau pykti ir parodykite savo nepasitenkinimą, visiškai nenutraukiant santykių. Jei reikia, kreipkitės į specialistą, kuris padės jums susidoroti su jausmais ir išgyvenimais.
Svarbu atsiminti, kad jūs esate suaugusi ir nepriklausoma, turite teisę pykti ir brėžti ribas su tuo žmogumi, kuris tave skaudina. Jūsų mama turėjo savų problemų ir nuoskaudų gyvenime ir ant tavęs daug jų išliejo, tu už tai neatsakinga.
Toksiškos mamos požymiai
- Ji atmeta Jūsų negatyvius jausmus.
- Ji galvoja, kad Jūs esate atsakinga už jos laimę.
- Ji nesilaiko Jūsų ribų.
- Ji visada nori būti dėmesio centre.
- Ji elgiasi žiauriai.
Kaip prisiderinti prie mamos arba "užsimerkti" ir nematyti jos bruožų
Turėtų būti nelengva gyventi namuose, kuriuose negalite kurti savo taisyklių. O dar tikriau, namuose, kurie vis dar reikalauja paklusti dalykams, galiojusiems jūsų vaikystėje ir atsiradusiems iš mamos - dukros santykio.
Tingėjimas dažniausiai yra sąvoka, kurią naudojame buityje. Tačiau po šia būsena visuomet slypi konkrečios neveiklumo, pasyvumo priežastys. Ar jūs esate tinginė ar ne, nebūtų taip svarbu, jei nereikėtų įtikti mamai, norint susilaukti ramybės, o gal ir priėmimo.
Svarbu pamažu kurti galimybę kalbėtis su mama, kad išgirstumėte jos lūkesčius jums kaip tai, kuri gyvena tuose pačiuose namuose. Kita vertus, išsakyti savo norą juos patenkinti suvokiant, kad ji yra namų šeimininkė, ir kad leidimas jums gyventi taip, kaip norite savo teritorijoje, gali būti pagrįstas tiesiog gera valia. Neabejoju, kad šie pokalbiai sukels ankstesnius skaudulius.
Baimė būti bloga mama
Vaikų ir paauglių psichologijos centro „Laimingas vaikas“ įkūrėja psichologė Milda Karklytė-Palevičienė sako beveik kiekvienoje konsultacijoje išgirstanti prisipažinimą „aš bijau būti bloga mama“. Psichologė masiškai pastebi, kad vaikus auginančios mamos jaučiasi pervargusios, dažnai išgyvena realų perdegimo pavojų.
Po žodžiais „esu bloga mama“ slepiasi baimė sukurti vaikui sunkią patirtį, dėl kurios jis bus traumuotas arba susilpnės ryšys su vaiku. Bet koks sudėtingesnis įvykis ar emocija toli gražu nėra trauma, tai - natūralūs procesai, kai vaikas mokosi išgyventi, susidurti su įvairiomis situacijomis.
Šiame kontekste mamos galvoja „kaip aš drįstu galvoti apie savo norus“. Rekomenduojama, kad iki 2-3 metų vaikas būtų su kažkuriuos iš tėvų. Nėra mygtuko, išjungiančio jausmus.
Paklausti savęs racionaliai, ne emocionaliai, tuo pačiu neatmetant savo jausmo. Dar siūlau išsigryninti - kodėl aš noriu dirbti, kodėl aš dirbu? Tai gali būti ir finansinės priežastys, ir aukštesni tikslai - noriu tobulėti, realizuoti save. O gal būdama namuose jaučiuosi kaip tuščia stiklinė - ką tuomet aš galiu duoti vaikui ir šeimai?
Sveikiausia gyventi ne dėl vaikų, o su vaikais. Tai reiškia, kad mes gyvename kartu ir tame yra ir mūsų poreikiai, kaip tėvų, ne tik vaiko poreikiai. Savirealizacijos, savo poreikių suvokimo, savęs supratimo, tobulėjimo - kaip sveika augti ir neužsisėdėti vienoje vietoje. Atvirumo pasauliui, žingeidumo - aš noriu eiti ir daugiau sužinoti. Taip pat ir atsakomybės, derinimo, bendradarbiavimo, nes tai paskatina namie pasiskirstyti pareigas, tuo pačiu vaikai labiau įsitraukia į šeimos gyvenimą.
Tėvams verta kasdien pasidalinti savo patirtimi apie darbą. Kai mes pasipasakojame apie savo darbus, tai vaikui suteikia artumo jausmą „aš esu svarbus, nes ir man pasakoja“. Papaskokite detaliau, ką jūs darote prie kompiuterio, nusivežkite vaiką į darbą, kad pamatytų, kaip vyksta darbo organizavimas, gal net paprašyti jo pagalbos.
Gera ar bloga mama jaučiuosi - tai susiję ir su vidiniu monologu. Nuo ko dažniausiai pradedame sukti plokštelę savo galvoje: kitų vaikams geriau, visi kiti turi ir daro geriau negu mes… Dažnai graužiamės, nes mums atrodo, kad mes vieninteliai tokie, o visiems kitiems yra geriau.
Labiausiai žmonėms darbe reikia supratimo ir priėmimo. Jeigu pasakysi vaikui „aš negaliu ateitį į tavo Kalėdų šventę ir pažiūrėti, koks tu būsi nykštukas, nes turiu svarbų projektą“ - tai jau būtų sunkus patyrimas vaikui. Taip pat akivaizdu, kad tėvai, ypač mamos, dažnai įgyja papildomų įgūdžių - organizuoti, planuoti laiką, valdyti emocijas, geriau suprasti kitus, kantrybės, pakantumo, dėmesingumo.
Supraskime, kad mamos ir tėčiai turi daugiau atsakomybių, jų nervų sistema yra labiau perkrauta nuo viso to organizavimo, tad į komentarus jie reaguoja dar jautriau. Nereikia mamoms patarimų, moraliukų, tik reikia paprasto žmogiško palaikymo. Patapšnojimo per petį ir pasakymo „šaunuolė, kaip tu gerai varai, esi pati geriausia mama savo vaikams“ arba „nuostabi darbuotoja šioje srityje“.
Šis straipsnis parengtas remiantis psichologų įžvalgomis ir patarimais, siekiant padėti moterims geriau suprasti save ir savo santykius su aplinka.