Gyvenimas Vienkiemyje Lietuvoje: Atsiliepimai Ir Patirtys

Gyvenimas vienkiemyje - tai pasirinkimas, kuris vis dažniau patraukia žmones, ieškančius ramybės, artumo gamtai ir atsiribojimo nuo miesto šurmulio. Tačiau toks gyvenimo būdas turi savų iššūkių ir privalumų, kurie priklauso nuo individualios patirties ir lūkesčių. Šiame straipsnyje apžvelgsime įvairių žmonių patirtis, pasirinkusių gyvenimą vienkiemyje Lietuvoje.

Istorijos Ir Patirtys

Šeimos Ūkis: Daržas Ir Socialiniai Tinklai

Rui­bių šei­mos dar­ži­nin­kys­tės is­to­ri­ja pra­si­dė­jo 1999 me­tais, kai Ro­lan­das su ma­ma ir bro­liu at­si­kė­lė į Mer­ke­lių kai­mą (Paukš­ta­kių se­niū­ni­ja). Įsi­gi­ję ke­lis hek­ta­rus že­mės, lyg ko­kie plė­ši­nių už­ka­riau­to­jai nau­ja­ku­riai ply­na­me lau­ke sa­vo ran­ko­mis lip­dė gy­ve­na­mą­jį na­mą, dir­bo že­mę ir, ne­pai­sy­da­mi sun­kaus dar­bo, džiau­gė­si iš­trū­kę iš ankš­to bu­to Plun­gė­je. Po pen­ke­rių me­tų į ūkį jau­nas vy­ras parsi­ve­dė sa­vo iš­rink­tą­ją. Ir štai jau 20 me­tų, kai Rolandas ir Re­gi­na lyg vo­ve­rės su­ka­si už­da­ra­me ra­te: agur­kų ir po­mi­do­rų dai­gų au­gi­ni­mas, sė­ja lau­kuo­se, ra­vė­ji­mas, der­liaus ėmi­mas, rea­li­za­vi­mas ir… vėl iš nau­jo. Taip nuo ko­vo iki va­sa­rio - nė vie­no mė­ne­sio poil­siui. At­ro­do, neį­ma­no­ma! Ūky­je užau­gin­tos dar­žo­vės - pil­nos na­tū­ra­laus sko­nio. Dar­ži­nin­kys­tė - vie­na sun­kiau­sių, dau­giau­sia ran­kų dar­bo rei­ka­lau­jan­ti žem­dir­bys­tės ša­ka.

Rui­bių šei­mos ūkis - smul­kus, dek­la­ruo­ti tik 7 hek­ta­rai au­gi­na­mų dar­žo­vių, tad mo­der­niais ir ga­lin­gais trak­to­riais po ne­di­de­lius lau­kus ne­pa­si­su­ki­nė­si. Vie­toj jų į au­gi­na­mų ko­pūs­tų ar mor­kų va­gas „iš­va­žiuo­ja“ kaup­tu­kais ap­si­gink­la­vę su­tuok­ti­nių vai­kai. Dar­žo­vių au­gi­ni­mas - šei­mi­nin­ko ir vai­kų dar­bas, jų rea­li­za­vi­mas - ma­mos rū­pes­tis. Ūkio pro­duk­ci­ja Re­gi­na pre­kiau­ja Plun­gė­je, prie „Ma­xi­mos“ par­duo­tu­vės.

Šiuo­lai­ki­nis ūki­nin­kas tu­ri bū­ti ir tru­pu­tį „inf­luen­ce­ris“. Ūki­nin­kė, ku­rią pir­kė­jai va­di­na Re­gi­nu­te, tu­ri ne­ma­žai nuo­la­ti­nių klien­tų. Su kai ku­riais taip su­si­bend­ra­vu­si, kad jie, ei­da­mi pro ša­lį, už­su­ka vien pa­si­la­bin­ti, pa­si­do­mė­ti, kaip se­ka­si. Su­lau­kia ir nau­jų pir­kė­jų. Da­lis jų abe­jo­ja, kad tik­rai pre­kiau­ja­ma sa­vo ūky­je au­gin­to­mis, o ne iš Len­ki­jos at­vež­to­mis dar­žo­vė­mis. No­rė­da­ma iš­sklai­dy­ti to­kias abe­jo­nes, mo­te­ris pra­dė­jo fil­muo­ti, kaip na­miš­kiai ra­vi lau­kus, rau­na mor­kas, ka­sa bul­ves, o vaiz­do me­džia­gą vie­šin­ti feis­bu­ke.

„To­kio vie­ši­ni­mo nau­da aki­vaiz­di - ne vie­na į pre­ky­vie­tę atė­ju­si pir­kė­ja tei­rau­ja­si, ku­ri čia Re­gi­nu­tė? O ir rea­li­zuo­ti dar­žo­ves di­des­niais kie­kiais pa­pras­čiau. Praė­ju­siais me­tais su vy­ru tu­rė­jo­me dau­giau ko­pūs­tų. Pla­na­vo­me juos il­giau san­dė­liuo­ti, kad ga­lė­tu­me pa­ma­žu rau­gin­ti ir šviež­rū­gius par­da­vi­nė­ti. De­ja, me­tai ne­bu­vo tam pa­lan­kūs, ko­pūs­tai pra­dė­jo pū­ti, ir da­lį der­liaus mums te­ko iš­mes­ti. Šie­met bu­vau drą­ses­nė - pa­skel­biau feis­bu­ke, kad iš na­mų par­da­vi­nė­ja­me ko­pūs­tus, su­va­žia­vo žmo­nės ir iš­pir­ko“, - džiau­gė­si su­ma­niai šiuo­lai­ki­nė­mis tech­no­lo­gi­jo­mis pa­si­nau­do­ju­si R. Vers­li ma­ma vers­lu­mo mo­ko ir at­ža­las.

Kuo il­giau bend­ra­vo­me, tuo la­biau ža­vė­jo­mės mo­ters vers­lu­mu. Kaip paaiš­kė­jo, klien­tams Re­gi­na siū­lo ne tik švie­žių dar­žo­vių ar na­mi­nių kiau­ši­nių. Pra­si­dė­jus agur­kų se­zo­nui, ji už­rau­gia agur­kų, kaip pa­ti sa­ko, sku­ban­tiems. Ru­de­nį su­spau­džia obuo­lių sū­rį. Ne­tu­rin­tiems lai­ko šei­mi­nin­kau­ti prieš Ka­lė­das - na­muo­se kep­ti im­bie­ri­niai sau­sai­niai, kū­čiu­kai, me­duo­li­niai na­me­liai, na­mi­nė duo­na. Prieš Ve­ly­kas - bal­tas mie­li­nis py­ra­gas.

Re­gi­na juo­kia­si: „Bū­na, kad pa­­ža­du sau: ne­be­kep­siu! Bet priei­na ku­ri nors iš nuo­la­ti­nių klien­čių ir pa­si­tei­rau­ja: „Ar me­duo­li­nių na­mu­kų šie­met tu­rė­si?“ Tiek ir te­rei­kia, kad vi­sus pa­ža­dus už­mirš­čiau… O kū­čiu­kus ne aš pa­ti ke­pu - pa­siū­liau vers­lo pla­ną jau­niau­sia­jam sū­nui Rai­gar­dui: tu iš sa­vo pi­ni­gų nu­si­pirk pro­duk­tus, iš­kepk, o aš par­duo­siu ir atiduosiu tavo uždarbį. Ro­lan­das sa­vo vai­kams - ir tė­tis, ir darb­da­vys.

Bend­rau­jant su links­mai nu­si­tei­ku­siais mer­ke­liš­kiais at­ro­dė, kad jiems vis­kas taip pa­pras­tai, leng­vai klo­ja­si: ku­pi­ni jė­gų, ener­gi­jos, darbš­tūs pa­tys ir darbš­tūs vai­kai… Paaiš­kė­jo, kad darbš­tu­mo juo­du nuo pat vai­kys­tės mo­kė­si. „Ką iš­mok­si, ant kup­ros ne­ne­šio­si“, - sa­ko liau­dies pa­tar­lė. To­dėl darbš­tu­mo po­ra mo­ko ir sa­vo vai­kus.

Jau­no­ji Rui­bių kar­ta lau­kuo­se dir­ba ne už ačiū - pa­gal su­si­ta­ri­mą darb­da­vys tė­tis jiems su­mo­ka už kiek­vie­ną iš­dirb­tą va­lan­dą. „Sun­kiau bū­tų jau­ni­mą pri­si­kvies­ti prie dar­bo, jei­gu neat­sis­kai­ty­tu­me. Su­vo­ki­mas, kad ga­li ir nau­jam te­le­fo­nui, ir kom­piu­te­riui už­si­dirb­ti, la­bai mo­ty­vuo­ja. Pri­si­me­nu, vai­kys­tė­je vi­sa­da sa­ky­da­vau, kad užau­gu­si nie­ka­da ne­gy­ven­siu kai­me. Tą pa­tį sa­ko ir mud­vie­jų vy­res­nie­ji vai­kai Ro­lan­das ir Dei­man­tė… o štai jau­nė­liui Rai­gar­dui kai­me la­bai pa­tin­ka. Ga­li bū­ti, kad tu­rė­si­me atei­ty­je kam per­duo­ti sa­vo ūkį“, - ne­sle­pia lū­kes­čių R.

Žem­dir­bio dar­bas ne­leng­vas. Kad ir ko­kia­me vien­kie­my­je be­gy­ven­tum, kad ir koks smul­kus ūki­nin­kas be­bū­tum - esi bend­ros eko­no­mi­kos da­lis. Eko­no­mi­kos ly­giui ban­guo­jant, ban­ga­vo ir ma­žas šei­mos ūkis - dar­žo­vių plo­tai čia plė­tė­si, čia trau­kė­si. Rui­biams te­ko tai­ky­tis prie laik­me­čio ypa­tu­mų, pri­si­de­rin­ti prie pa­ki­li­mų ir kri­zių.

Ro­lan­das ne­sle­pia vi­sa­da ieš­ko­jęs ga­li­my­bės už­si­dirb­ti: kai „ant ban­gos“ bu­vo sta­ty­bi­nin­kai, sta­tė na­mus, kai rei­kė­jo sta­lių - dir­bo sta­liu­mi. Sa­vo pro­fe­si­jos vy­rui te­ko at­si­sa­ky­ti, ta­čiau šei­mos na­muo­se ir da­bar sve­čio dė­me­sį trau­kia jo ran­kų dar­bo spin­tos, ko­mo­dos, laip­tai. Šei­mos la­bui sten­gė­si ir Re­gi­na. Kol vai­kų ne­bu­vo, dir­bo vi­rė­ja Klai­pė­do­je, vė­liau - Plun­gė­je, „Ma­xi­mos“ mė­sos sky­riu­je.

Paš­ne­ko­vas sa­ko, kad že­mės ūky­je la­bai daug nau­jo­vių: „No­rint sėk­min­gai ūki­nin­kau­ti bū­ti­na do­mė­tis nau­jo­mis bul­vių, mor­kų ir ki­tų dar­žo­vių veis­lė­mis. Nau­jas sėk­las pir­miau­sia rei­kia iš­ban­dy­ti ne­di­de­lia­me skly­pe, įver­tin­ti, ar joms tin­ka dir­vo­že­mis. Mū­sų dur­pin­go­je že­mė­je la­bai ge­rai au­ga mor­kos. Jos to­kios sal­džios, gra­žiai, tie­siai nuau­gu­sios. Šį ru­de­nį vy­ku­sio­je Plun­gės ra­jo­no žem­dir­bių ir kai­mo žmo­nių šven­tė­je mer­ke­liš­kiai Rui­biai bu­vo ap­do­va­no­ti no­mi­na­ci­ja už ne­tra­di­ci­nį ūki­nin­ka­vi­mą. Su­tuok­ti­niai ne­slė­pė nu­ste­bę, kad įver­tin­ti bu­vo bū­tent šio­je ka­te­go­ri­jo­je - juk dar­ži­nin­kys­tė - vie­na iš se­nes­nių žmo­gaus veik­lų.

Že­mės dir­bi­mas rei­ka­lau­ja ne tik ran­kų stip­ry­bės, bet ir šir­dies kant­ry­bės, at­kak­lu­mo, pa­siau­ko­ji­mo, ti­kė­ji­mo tuo, ką da­rai. „Mums už­ten­ka vis­ko - ir dar­bo, ir pra­mo­gų. Spė­ja­me ir į kon­cer­tus, ir į fil­mus Klai­pė­do­je nu­va­žiuo­ti. Va­sa­rą trum­pam į Pa­lan­gą prie jū­ros nu­le­kia­me.

Grįžimas Iš Emigracijos Į Vienkiemį

„Tai tu nori gyventi vienkiemyje, ar ne? Taip? Žinok, aš irgi…“, − pokalbio su vyru Remigijumi nuotrupą prisimena Giedrė Kubilė. Taip paprastai vos prieš pusmetį prasidėjo jaunos šeimos grįžimas iš ilgametės emigracijos. Kartą vyro tiesiai paklausiau, ar jis norėtų gyventi vienkiemyje. Atsakius „taip“, aš irgi pasakiau „taip“. Atrodo, kad pats likimas mums padėjo ir viską sudėliojo.

Esu projektų koordinatorė vienoje švediško kapitalo įmonėje. Darbas pats susirado mane. Tačiau kodėl pasirinkote būtent gyvenimą vienkiemyje? Gyvenimas vienkiemyje suteikia visišką emocinę laisvę. Nereikia matyti, pavyzdžiui, girtų kaimynų. Kai kurių dalykų Lietuvoje esate ir atpratę. Mano biuras yra Vilniuje ir gana dažnai tenka ten važiuoti. Miškinių literatūrinės-etnografinės sodybos kaimynystėje. Praktškai esame kaip vienkiemis. Artimiausi kaimynai, nors ir matomi, tačiau gyvena už kelių hektarų. Būtume tikras vienkiemis.

Grįžęs prieš metus: tiesiog nelyginti Lietuvos ir Anglijos. Kainų, klientų aptarnavimo kultūros ir kitų dalykų. Kreipiausi į bene dešimt įmonių. Pateikti tik per savaitę. Savaičių! Greičiau, pasiūlė geresnę kainą ir jūsų paslaugų man nebereikia. Dažnai susiduriu ir su diskriminaciniu požiūriu į moteris. Ėmė rodyti, kur tą žvyrą reikėtų išpilti. Nenorėjo jos klausyti ir paprašė pakviesti „ką nors iš suaugusiųjų“.

Manau, kad visi mes galime viską. Santykio priklauso, kaip greitai svajonės bus įgyvendintos. Susigalvoti kitų.

Justinos Istorija: Nuo Kauno Kolegijos Iki Italijos Viešbučio

28-erių metų besišypsanti Justina Naginionytė svečius pasitinka viešbučio registratūroje: Vieste gyvena tik 13 tūkstančių gyventojų, o vasarą užplūsta net 2 milijonai poilsiautojų. Justinai Italija tapo ne tik antraisiais namais, bet ir į savo šeimą lietuvę priėmė jos širdies draugo Frančesko šeima. Į viešbutį atvykę lietuviai - kaip šeimos nariai. Viesto mieste Justina gyvena jau trejus metus. Pirmus du sezonus dirbo kitame viešbutyje, o šiemet pakeitė darbovietę, kad būtų arčiau namų.

Šiais metais pandemija pakeitė visų planus, nes paprastai sezonas prasideda gegužės mėnesį, tačiau šią vasarą viešbučiai svečiams duris atvėrė tik birželio pabaigoje, nors ir jų buvo labai mažai. Net ir liepą daugybė turistų atšaukė savo užsakymus, o pasak Justinos, viešbutyje, kuriame ji dirba, mažai ir užsieniečių, buvo atvykę vos keli svečiai iš Prancūzijos, Lenkijos, Vokietijos, Olandijos. O praeitais metais lankėsi turistai ir iš Lietuvos, kurie labai pradžiugino Justiną.

Italijos Gargano regioninis parkas turistus vilioja nepaprastai gražia gamta - šilta, skaidria Adrijos jūra ir kalnais. Justina pasakoja, kad Viestėje yra daug labai gražių, smėlėtų, toli besitęsiančių paplūdimių, kuriuose galima ne tik kaitintis saulėje, bet ir laisvu nuo darbo laiku pasivaikščioti. Be to, čia yra geros sąlygos ir poilsiui su šeima, nes krantai seklūs, todėl saugu maudytis vaikams. Jei nenori, kad prie kūno liptų smėlis, poilsiautojai važiuoja iki gretimo miestelio, prie kurio jūros krantas nusėtas akmenukais. „Kad ir kur būtumėte, svarbiausia, Adrijos jūra šilta ir skaidri, tik išsimaudžius ant kūno lieka daug druskos“, - šypsosi Justina.

Justina pasirinko Kauno maisto pramonės ir prekybos mokymo centre viešbučio darbuotojo specialybę: „Labai džiaugiuosi dėl šio pasirinkimo, nes gavau praktinės patirties, mokykla man atvėrė daugybę naujų galimybių. Svarbu ir tai, kad visi mokytojai buvo nuostabūs, supratingi bei suteikė daugybę pagalbos ir skyrė didelį dėmesį moksleiviams.“

Justina su meile prisimena savo auklėtoją Rimą Žemaitienę, kuri visada merginą palaikė - jei ji negalėdavo ateiti į pamokas, tai auklėtoja puikiai pateikdavo užduotis nuotoliniu būdu ir ji taip pat buvo tas žmogus, kuris negailėjo gyvenimiškų patarimų. Būtent auklėtoja ir pasiūlė Justinai vykti į Erasmus praktiką. Suprantama, kad mergina abejojo savo galimybėmis, tačiau užsispyrė ir užpildė anketą, ir labai greitai gavo pasiūlymą vykti į Italiją 2015 metais.

„Atlikdama praktiką neturėjau jokių problemų, kaip suorganizuoti kambarių tvarkymą, paruošti pusryčius, nes „Kauno maisto pramonės ir prekybos mokymo centre“ gavau visas man reikalingas žinias“, - tikina mergina. Justina ne tik dirbo viešbutyje, bet ir spėdavo pasimėgauti paplūdimio malonumais - šokdavo į šiltas Adrijos jūros bangas, žinoma, tuo stebindama daugumą vietinių gyventojų. Kita vertus, čia gyvenantys italai yra pripratę prie atvykstančių turistų, kurių vasarą čia tiek daug, kad miesto centre susidaro spūstys, kyla chaosas, tačiau vietiniai nepyksta, nes puikiai supranta, kad poilsiautojai išleidžia pinigus ir yra pagrindinis jų ekonomikos variklis.

Erasmus praktika truko 1,5 mėnesio, bet tai buvo tik pradžia - Justina gerai dirbo, todėl gavo pasiūlymą sugrįžti padirbėti visai vasarai. Kaip teigia pati Justina, darbas buvo kaip atostogos - po pietų prasideda siesta, italai eina pogulio, o ji su drauge traukdavo prie jūros maudytis ir degintis. Pasibaigus turizmo sezonui, ji grįžo į Lietuvą, kur baigė magistro studijas.

Darbas viešbutyje pakeitė ir asmeninį Justinos gyvenimą - čia ji sutiko savo širdies draugą Frančeską. Mergina pasakoja, kad tuo metu kai ji dirbo, viešbutis pradėjo keisti savo veiklą, pamažu tapo reabilitacijos centru ir senelių namais, nes savininkui tokia veikla buvo pelningesnė. Senelių namuose slaugytoju dirbo ir būsimas Justinos draugas Frančeskas - malonus, draugiškas vaikinas. Po magistro studijų Justina vėl sugrįžo į Viestą ne tik dirbti - ją čia atvedė ir meilė Frančeskui, pora apsigyveno kartu.

Lietuvė dirba viešbutyje tik vasaros sezono metu, bet per 3-4 mėnesius užsidirba ne mažiau, nei Lietuvoje gautų per visus metus. Žiemos metu gyvenimas šiek tiek sulėtėja, tačiau Justina stengiasi nenuobodžiauti - sportuoja, tvarkosi namuose, o kai tik gali, ištrūksta į Lietuvą, kuri jai yra labai brangi - juk čia gyvena jos šeima, artimieji ir draugai, norisi su visais susitikti, pabendrauti, padėti mamai namuose, todėl gimtinėje ji praleidžia kelias savaites ar net visą mėnesį.

Justina su Frančesku gyvena mažame name, turi savo kiemą ir sodelį - tai yra tarsi vienkiemis, toliau nuo miesto centro. Justina sako, kad jai labai patinka gyventi gamtos apsuptyje, juk ir užaugo kaime. Frančeskui kaip miesto žmogui iš pradžių toks pasirinkimas buvo gan keistas, bet vėliau ir jis pripažino, kad taip gyventi labai smagu ir patogu - kada nori uždarai vartus ir negirdi, nematai jokių kaimynų. Justinai čia smagu ir žiemą, kai nedirba ir turi daug laiko - kieme augina gėles, puoselėja sodą.

Justina sako, kad praėjusiais metais buvo ypač gausus alyvuogių derlius, nes lapkritį nuskynus vaisius gavosi net 50 litrų aliejaus, kurio užteko ir sau, ir draugams. O skonis, kaip teigia Justina buvo puikus: „Apulijos regione visur gali nusipirkti gero skonio alyvuogių aliejaus.“ Jauniems žmonėms, kurie dar studijuoja, Justina pataria nebijoti išbandyti savo galimybes, tikėti savimi - juk niekas negimė žinodamas ir visko yra išmokstama. „Visko galima pasiekti, jeigu tik nori ir stengiesi“, - įsitikinusi J.Naginionytė.

Ievos Šidlaitės Gyvenimas Vienkiemyje: Nuo Regioninio Parko Iki Laukinio Kaimo

Gyvenimas, palankiai susiklosčiusios aplinkybės ir galimybė apsigyventi šeimos sodyboje netoli Vilniaus paskatino Ievos šeimą pakeisti gyvenamąją vietą. Tai buvo savaitgalio sodyba su visais patogumais Neries regioniniame parke, kaip Ieva teigia, pačioje gražiausioje vietoje, prie Karmazinų piliakalnio. Tačiau vėliau, turistams ėmus plūsti nenutrūkstamu srautu, o kartu su jais prasidėjus triukšmui, rėkavimams, šiukšlių srautui, ir viskuo kitu, ką atneša didelės žmonių minios, šeima kuo greičiausiai viską metė ir pabėgo į tikrai atokų kaimą Varėnos rajone. - „Taigi, galima sakyti abu kartus mus paskatino žmonių perteklius.“

Ieškodami naujų, nuo šurmulio atokių namų, Ievos šeima turėjo keletą kriterijų: jokio ežero, jokios upės, jokio piliakalnio, jokio nacionalinio, regioninio ar dar kokio nors parko, jokių rudų ženklų, kuo toliau nuo miestų. Pageidautina toliau nuo kaimynų. „Visai netyčia būtent tokią vietą ir radome. Vienkiemis, kur baigiasi kelias, raisto pakraštyje, nuo artimiausių kaimynų nutolęs beveik 2 kilometrus, apsuptas nuosavo miško. Be jokių patogumų, su lauko tualetu, pirtimi. Viską taip ir palikome“, - atvirauja pašnekovė. Anot Ievos, maža dalis artimųjų bei draugų suprato šį jų sprendimą, o gal dar nesupranta ir iki šiol.

Pakeitus gyvenamąją vietą, pasikeitė ir gyvenimo būdas, o su juo įvyko ir dideli pokyčiai gyvenime. Ieva prisimena, jog kai atsikraustė į vienkiemį buvo kovo pradžia, šulinys buvo tuščias, pašalęs, reikėjo eiti į lauko tualetą, 2 kartus per savaitę kūrenti pirtį, gaminti ant malkinės krosnelės, pradėti daržus, įsirengti vištyną, skalbti ne automatinėje skalbyklėje, atsinešti vandens indų plovimui. O lauke, beveik kieme, ištisas dienas klykauja gervės ir paraistės kalvelėje sklinda jų giesmių aidas... O prie viso to buvo trys vaikai, tuo metu 13, 10 ir 3 metų amžiaus, apsikrėtę vėjaraupiais, kai ką tik prasidėjęs 2020 metų karantinas.

Taigi, Ieva gyvendama vienkiemyje išmoko visus ūkio darbus: kaip iškūrenti pirtį iš savo malkų, kiek tų malkų reikia pasiruošti, kiek vištų ir ančių reikia auginti, norint, kad jos atidirbtų už pašarą, kaip pačiai papjauti vištą pietums, kai vyras išvažiavęs. Kaip nupešti ir išdarinėti paukščius, kaip išdarinėti kiaulę ir išrūkyti lašinius, kiek daržų reikia, kad pamirštumei, jog parduotuvėse yra daržovių lentynos, kaip tas daržoves paruošti žiemai, kaip kepti duoną malkinėje krosnyje, kaip pačiam pasistatyti krosnelę.

Kaip atrodo Ievos ir jos šeimos diena vienkiemyje, labai priklauso nuo sezono. Vėlų rudenį ir žiemą ji keliasi 4-5 valandą ryto, geria miežių kavą, tikros jau seniai nebegeria, skaito knygas, rašo, atsakinėja į skaitytojų laiškus, tada pašeria vištas, ožkas, triušius, užsikuria krosnelę, kepa duoną ar ką nors kito, ir vėl rašo, skaito, audžia ar mezga, kol reikia ruošti pietus ir šerti gyvulius. Vasarą ūkio darbai panašūs, prisideda daržovių rauginimas, marinavimas, uogienių virimas, grybų bei žolelių džiovinimas. O taip pat šiltuoju metų laiku Ieva leidžia sau ir atsipalaiduoti: kartais spjauna į darbus ir visą dieną leidžia prie upės, raistuose ar miškuose.

Daržuose Ieva užsiaugina visas daržoves, kurias su šeima valgo ištisus metus, neprisimena, kada buvo daržovių skyriuje parduotuvėje... Užsiaugina ir savo kiaušinius, vištieną, antieną, triušieną ir ožkieną. Turi savo ožkų pieno, jogurto, varškės ir sūrio. Sumedžioja mėsos. Susirenka vaistažoles bei arbatžoles. Moteris taip pat išskyrė ir vienkiemio privalumus: „Kaimas - tai mažas miestas. Ramybė, galimybė nuogiems maudytis tvenkinyje ir į savo gyvenimą niekada nežiūrėti svetimomis akimis."

Paklausta apie tai, ko Ievai trūksta iš senojo gyvenimo mieste, moteris drąsiai atsako, jog jai iš miesto nieko netrūksta. Moteris pripažįsta, jog net tos pačios dienos pietų neišeina suplanuoti, tenka greitai sunaudoti ką pakiša ūkis. Tiesiog gyvena ir tiek. Jei pavyks, liks gyventi čia, o jei teks kraustytis, tai širdyje išsineš savo kaimą ir gyvens ten. Ieva turi ir patarimą tiems, kurie taip pat nori iškeisti gyvenimą mieste į gyvenimą kaime: „Nežiūrėkite „Youtube“ filmukų apie kitų gyvenimus kaime, nebandykite gyventi taip, kaip aš gyvenu, ir neklausykite jokių patarimų. Tiesiog darykite tai, ką norite daryti.“

tags: #darbas #vienkiemyje #vinted