Daugiabučių Namų Raida Lietuvoje: Nuo XX Amžiaus Pradžios Iki Sovietmečio Pabaigos

Pats terminas „daugiabutis gyvenamasis namas“ Lietuvoje pradėjo įsitvirtinti XX amžiaus pradžioje. Tuo metu, sparčiai augant miestams ir daugėjant gyventojų, ypač darbininkų, reikėjo naujų būstų. Šiame straipsnyje apžvelgiama daugiabučių gyvenamųjų namų raida Lietuvoje nuo XX amžiaus pradžios iki sovietmečio pabaigos.

Pirmieji Daugiabučiai Namai Lietuvoje

Pirmieji daugiabučiai gyvenamieji namai Lietuvoje pradėti statyti XX amžiaus pradžioje, kai iš kaimų į miestus plūstantiems gyventojams, ėmusiems dirbti fabrikuose ir gamyklose, reikėjo nedidelių butų nuomai. Lietuvoje tokius namus ėmė statyti turtingi užsakovai ir mecenatai. Pavyzdžiui, Vilniuje pirmuosius pigius namus darbininkams ir smulkiesiems tarnautojams statė Lietuvos visuomenės veikėjas, verslininkas Juozapas Montvila. Jo dėka ėmė rastis daugiaaukščių bei mažaaukščių blokuotų gyvenamųjų namų.

Darbininkų namų kompleksai, dažniausiai statyti prie gamyklų ir fabrikų, užterštose teritorijose, užimdavo nedidelį plotą. Vėliau nuomai imti statyti prabangesni, modernesni daugiabučiai, kuriuose ėmė kurtis pasiturintys miestiečiai bei vidutines pajamas gaunantys gyventojai.

Tarpukario Daugiabučių Statyba

Pirmasis pasaulinis karas nutraukė natūralią architektūros raidą. Lietuvoje daugiabučių gyvenamųjų namų statyba tarpukariu nė kiek neatsiliko nuo Vakarų Europos. Modernios idėjos plito iš Vakarų Europos ir JAV. Statant daugiabučius namus diegtos naujos technologijos - pradėtos naudoti gelžbetoninės perdangos, formuota koridorinė buto sistema ir kita. Butuose atsirado sanitariniai mazgai. Daugiabučius namus statė bankininkai ir kiti tarnautojai. Pirmuosiuose tokių namų aukštuose būdavo įrengiamos parduotuvės.

XX a. 4 deš. Lietuvoje pradėti statyti kooperatiniai namai. Vienas iš jų yra trečiajame dešimtmetyje statytas trijų aukštų pastatas Kranto g. 29. Vėliau, 1932 m., pradėtas statyti iki šiol išlikęs didelis trijų aukštų kunigo Antano Kungio namas Katedros ir Stoties gatvės kampe. Apie 1937-1939 m. dabartinėje Kerbedžio g. 16 pastatytas gana modernios išvaizdos dviejų aukštų keliabutis namas siaurojo geležinkelio stoties tarnautojams. Nemaži keliabučiai namai 1939 m. pradėti statyti P. Puzino g. 2 ir Respublikos g. 54 (gydytojo Stasio Mačiulio namas). Bet šie pastatai sovietmečiu rekonstruoti ir prarado autentišką išvaizdą.

Vilniaus gyvenamoji architektūra 1919-1939 m. išgyveno modernėjimo transformaciją, kurią lėmė ir ekonominė situacija, ir politinė santvarka. Nors ir nedidelio masto, gyvenamoji statyba atspindėjo įvairias to meto architektūros tendencijas - nuo nacionalinio stiliaus paieškų iki avangardinio modernizmo. Reikia nepamiršti, kad dauguma naujų gyvenamųjų namų vis dar buvo statoma iš medžio. Tačiau būtent tarpukariu buvo sukurtas modernaus komfortiško būsto standartas ir fondas, ką gerai iliustruoja faktas, kad praktiškai visus šiuos namus 1940 m. rudenį bolševikų valdžia atėmė (nacionalizavo), o po Antrojo pasaulinio karo juose apgyvendino aukščiausio rango partinę vadovybę ir nusipelniusius kultūros bei meno veikėjus.

Sovietmečio Daugiabučių Statyba

Sovietmečiu daugiabučiai namai projektuoti laikantis politiškai ideologizuotų normatyvų. Buvo svarbu masiškai aprūpinti žmones nors ir minimaliu gyvenamuoju plotu. Po Antrojo pasaulinio karo, niveliavus visus socialinius sluoksnius, atsirado masinės daugiabučių statybos poreikis. Esminis lūžis būstų statyboje įvyko 1955 m., kai to meto valdžia priėmė nutarimą, kuriuo remiantis buvo parengti nauji tipiniai projektai, pagal kuriuos namai statyti visoje Lietuvoje. Siekiant taupumo ir ekonomiškumo, butai buvo maži, su pereinamais kambariais.

Sparčiai vystantis pramonei, gyvenamosios statybos tempai buvo tiesiog milžiniški. „Nevėžio“ fabrikas Anykščių gatvėje statė šešiolikos butų namą savo darbuotojams. Jau trečią gyvenamąjį namą Agronomijos (dab. Marijonų) gatvėje savo darbininkams statė Linų kombinatas. Pasak E. Vilkončiaus, sovietmečiu Panevėžyje daugiabučiai pagal tipinius projektus pastatyti Ukmergės g. 9, 19, 21, 25 (trijų aukštų daugiabučiai, skirti sovietiniam kariniam daliniui) bei repatrijavusiems asmenims skirtas namas Ramygalos g. 15. Vėliau keli daugiabučiai pagal tipinius projektus pastatyti šalia Klaipėdos gatvės bei aikštėje prie dabartinės Švč. Septintajame dešimtmetyje mūriniai daugiabučiai pastatyti dabartinėje Vilniaus gatvėje ir Liepų alėjoje.

Ilgainiui plytiniai namai nebeatitiko išaugusių poreikių, teko ieškoti naujų sprendimų. Stambiaplokščių namų statybos pradžia Lietuvoje galima laikyti 1959 m. pabaigą, kai Vilniuje beveik per du mėnesius buvo sumontuotas penkiaaukštis 80-ties butų gyvenamasis namas. Tipiniai daugiabučių gyvenamųjų namų projektai buvo nuolatos atnaujinami ir koreguojami net keletą kartų. 1974 m. Pirmąjį devynaukštį pastatą Panevėžyje 1966 m. šalia visuomeninio prekybos centro „Bičiulis“, P. Rotomskio (dabar Marijonų) g. 29, pastatė Panevėžio statybos tresto 56-oji statybos valdyba. Nuo šio namo stogo visas Panevėžys matėsi kaip ant delno.

Nuo 1966 m. daugiaaukščių namų statybos persikėlė į laisvas priemiesčio teritorijas, kur pradėjo kurtis stambūs kvartalai. Tokiose priemiesčio zonose namų pirmuosiuose aukštuose parduotuvės jau nebuvo įrenginėjamos. Panevėžyje iš tokių daugiausia penkiaaukščių stambiaplokščių namų 1966 m. pradėtas formuoti Tulpių gyvenamasis rajonas. 1970 m. Klaipėdos gyvenamajame rajone statyti penkiaaukščiai ir devynaukščiai namai, 1978 m. tarp Velžio kelio, Beržų, Aukštaičių ir Staniūnų gatvių iškilo Žemaičių kvartalas. 1981 m. pradėtas statyti Pilėnų kvartalas. 1984 m. E. Vilkončius pastebi, jog daugiausia tipinių stambiaplokščių namų statyta Tulpių, Klaipėdos ir Kniaudiškių rajonuose. O Žemaičių ir Pilėnų rajonuose statyti mūriniai daugiabučiai. Stambiaplokščius namus Lietuvoje statė keturi namų statybos kombinatai - Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Šiaulių. Plytinių namų projektų rengta nedaug.

Išskiriami keli sovietmečiu statytų daugiabučių gyvenamųjų namų raidos etapai: 1959-1967 m. laikotarpis vadinamas pirmąja karta, 1967-1978 m. - antrąja karta, 1978-1990 m. - trečiąja karta ir 1982-1991 m. - ketvirtąja karta. Pasak E. Vilkončiaus, Panevėžyje buvo pastatyta ir keletas individualiai suprojektuotų daugiabučių. Septintojo dešimtmečio pabaigoje Laisvės a. pastatytas vadinamasis „Šypsenos“ daugiabutis (archit. N. Garbaliauskienė). 1986 m. pagal architekto G. Balčiūno projektą Vilniaus ir Ramygalos gatvės kampe pastatytas gelsvos spalvos daugiabutis.

Architektūrinės Pertvarkos ir Propagandos Įtaka

Drauge su sovietine okupacija buvo pradėta sisteminga ir nuosekli architektūrinio gyvenimo pertvarka. Visose trijose okupuotose Baltijos šalyse (Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje) pertvarkytas architektūros valdymas ir administravimas, atlikta projektavimo darbų centralizacija, pradėta rūpintis architektų ideologiniu (per)auklėjimu ir pamainos akademiniu rengimu, panaikinta privati nuosavybė ir suardyta tradicinė savireguliacijos sistema „užsakovas-vykdytojas-naudotojas“.

Stalininis laikotarpis sovietinėje architektūroje ryškiausiai įkūnija totalitarinio meno prigimtį. Buvo reikalaujama, kad menas ir literatūra atspindėtų įsivaizduojamą Sovietų šalies tikrovę. Architektai, suvaryti į projektavimo institutus, irgi buvo rengiami laikytis „teisingos“ ideologinės programos, tačiau jiems buvo itin keblu pasirinkti kūrybos priemones, atitinkančias vaizdavimo „kaip gyvenime“ (socialistinio realizmo) principą.

Lietuvos SSR architektams teko spręsti ir sovietinei architektūrai privalomą socialistinio turinio ir nacionalinės formos klausimą. Šios sovietinės koncepcijos tikslas buvo padaryti architektūrą lengvai atpažįstamą, t. y. priskirti architektūrą būtent socialistinei politinei santvarkai ir konkrečiai nacionalinei respublikai. Koncepcijos pamatu laikyta klasikos ir liaudies kūrybos dermė: klasicistinė sandara ir elementai įkūnijo imperinį SSRS stilių, o nacionalinės formos klausimas spręstas pritaikant etnografinius dekoro elementus.

Sovietinės emblematikos suplakimas su liaudies meno motyvais - tai socrealistinio dekoro ypatumas. Sovietinė emblematika (pjautuvas ir kūjis, penkiakampė žvaigždė, Pergalės, Tėvynės karo ordinų ženklai, skydas, kalavijas, šalmas, vėliavos, sovietiniai herbai), dailės, muzikos, technikos, aviacijos, laivyno, sporto ar kitų sričių simboliai buvo suplakami su liaudies meno motyvais.

Tačiau Lietuvoje susiformavo specifinė kryptis - taikomojo liaudies meno panaudojimas interjeruose, artimas prieškariniam „tautiniam stiliui“ (art deco).

Kooperatiniai Butai

Kooperatinis butas - tai butas daugiabučiame name, kurį įsigyjant, žmogus tampa kooperatyvo nariu ir įgyja teisę naudotis butu. Skirtingai nuo nuosavybės teise įsigyto buto, kooperatinio buto savininkas netampa tiesioginiu buto savininku, o tik įgyja dalį kooperatyve, kuris valdo visą pastatą. Ši nuosavybės forma turi savų ypatumų, privalumų ir trūkumų.

Kooperatinis butas (angl. condominium) - tai pastatas arba kompleksas, kuriame atskiri butai priklauso individualiems asmenims, o bendrosios pastato dalys, tokios kaip žemė ir pastato konstrukcija, priklauso visiems butų savininkams bendrai. Taip pat kooperatinis butas gali būti suprantamas kaip bendra nuosavybė arba specialus projektas.

Sovietmečiu Lietuvoje kooperatiniai namai buvo viena iš gyvenamojo būsto formų, kuri leido žmonėms greičiau ir patogiau įsigyti butą. Kooperatinių butų statyba įsivyravo po 1960-ųjų, priverstinai nutraukus individualių namų statybą.

Kooperatinių namų statybos istorija Lietuvoje

LKP Centro komiteto ir Ministrų Tarybos 1962 m. rugsėjo 10 d. nutarimu Nr. 592 „Dėl individualinės ir kooperatinės gyvenamųjų namų statybos“ buvo uždrausta individualių namų statyba Vilniuje ir Kaune. Kitų miestų vykdomieji komitetai buvo įpareigoti mažinti individualinės statybos apimtis ir pereiti prie kooperatinės namų statybos.

Šių namų statybai buvo skirti žemės sklypai teritorijose, kuriose nutiesti magistraliniai inžineriniai tinklai. Nustatyta kooperatyvų steigimo tvarka. Kooperatinių namų statybą buvo leidžiama pradėti, kai kooperatyvo nariai įmoka ne mažiau kaip 40 proc. statybos kainos.

Ministrų tarybos 1967 m. patvirtinti gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo pavyzdiniai įstatai. Juose nustatyta, kad kooperatyvus steigia vykdomieji komitetai, įmonės ir organizacijos, kurių dirbantieji nori tapti kooperatyvo nariais. Kooperatyvai įpareigoti gauti žemės sklypą neterminuotam naudojimui, gauti kreditus, vykdyti statybą rangos būdu, eksploatuoti pastatytą namą arba jį perduoti vykdomojo komiteto namų valdybai.

Kiekvienas kooperatyvo narys galėjo statyti tik vieną butą, ne didesnį kaip 60 kv. metrų gyvenamojo ploto. Kooperatyvo narys kartu su savo šeimos nariais galėjo dalyvauti namo statyboje.

Taigi buvo sukurtos sąlygos turtingesnių žinybų ir organizacijų nariams paspartinti ir pagerinti gyvenamojo namo statybą nuosavais piniginiais įnašais. Daugiausia šie namai buvo statomi pagal tipinius projektus, tačiau galėjo išsiskirti kiek patogesniu buto išplanavimu bei geresnėmis statybinėmis medžiagomis.

Vienas iš kooperatinių namų Vilniuje - tai keturių sekcijų daugiabutis namas Šeimyniškių g. 30, suprojektuotas architektės Aidos Lėckienės (pastatytas 1977 m). Tarp sekcijų yra siauri jungiamieji intarpai su praėjimais iš kiemo į šalia esantį skverą. Sekcijų aukštis varijuoja nuo 5 iki 8 aukštų, pastate yra 52 netipinio geresnio plano butai, nuo 2 iki 5 kambarių. Kiekvienos sekcijos viename aukšte yra po 2 butus. Dauguma kambarių nepereinami, turi lodžijas, prie didelių virtuvių yra sandėliukai su langais, taip pat suprojektuoti dideli sanitariniai mazgai. Butų visų patalpų aukštis - 2.78 cm.

Pirmasis kooperatinis daugiabutis Kaune

Prieš 45 metus Kaune pradėtas statyti pirmasis kooperatinis daugiabutis. Vilijampolės, Vytenio gatvės 6-ojo namo, gyventojai puikiai prisimena 1962 metų rudenį, kai pirmą kartą išvydo statomą jų būsimąjį kooperatinį namą.

Būsimiesiems Vytenio gatvės 6-ojo namo naujakuriams 1962 metų spalį buvo parodytas pradėtas statyti baltų plytų namas. Pirmojo kooperatinio namo Kaune gyventojai išsirinko savo kooperatyvo „Ateitis“ tarybą ir jos pirmąjį pirmininką. Juo tapo Gediminas Meilutis. Po įkurtuvių gyventojai pradėjo tvarkyti aplinką – pasodino medelių ir gyvatvorę, įrengė žaidimų aikštelę vaikams, pastatė suolus.

Kooperatyvo „Ateitis“ nariai daugiausiai buvo siuvėjos ir transporto darbuotojai. Jauna šeima pasiskolino 1700 rublių (toks buvo pradinis įnašas už dviejų kambarių 44 kvadratinių metrų butą) ir 1963 metų rudenį įsikraustė į naują namą. Tokių butų, kaip pageidavo Miliauskų šeima, buvo likę tik pirmajame ir penktajame aukštuose. Miliauskams burtų keliu (teko traukti popierėlį su aukšto numeriu) atiteko butas penktajame.

Anot F.Bieliauskienės, vieni kooperatyvo gyventojai visą sumą (apie 3600 rublių) už butą sumokėjo per kelerius metus, kiti – per 15 metų. Buto kaina priklausė nuo kambarių skaičiaus. Pašnekovė visą sumą už butą išmokėjo per 15 metų – kiekvieną ketvirtį po 40 rublių, įskaičiuojant į tą sumą ir mokesčius už komunalines paslaugas.

Šiame name nuo įkurtuvių gyvenantis Jaroslavas Urniežius lygino: pradinis įnašas už butą prilygo zaporožiečio (mažas sovietinis automobilis) kainai. J.Urniežius, kaip ir F.Bieliauskienė, yra buvęs kooperatyvo pirmininku. Anot jo, sovietmečiu gyventojai buvo draugiškesni – noriau sprendė bendrus reikalus. Dabar išryškėjo nuomonių skirtumai.

Nuo 1956 metų Kaune, Žemės ūkio statybos projektavimo institute, projektuotoju dirbo Juozas Čepelė. Nors ir įrašytas į eilę komunaliniam butui gauti, kaunietis suprato, kad būsto laukti reikės daugybę metų. Inžinierius pagal galiojusius statybų įkainius suskaičiavo, kiek kainuotų vidutinis butas ir per kiek metų paprastas pilietis galėtų už jį sumokėti.

Anuometinis Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto pirmininkas Antanas Sniečkus, prieš palaimindamas J.Čepelės kooperatinių butų statybos idėją, tarėsi su centrine TSRS vadovybe. Sulaukė ne tik pritarimo – kauniečio pasiūlymas buvo plačiai paskleistas po visą Sovietų Sąjungą.

Nė vienoje Lietuvoje išleistoje enciklopedijoje kooperatinių butų idėjos autoriaus pavardės nėra. Technikos mokslų daktaras docentas J.Čepelė už savo pasiūlymą negavo nė padėkos rašto. J.Čepelė, besirūpindamas visuomenės gerove, pats savo idėja nepasinaudojo – kooperatinio buto taip ir neįsigijo.

Kooperatinio buto ypatybės

Pagrindinis kooperatinio buto ypatumas yra tas, kad įsigydamas tokį būstą, žmogus iš tikrųjų nusiperka savo dalį kooperatyve (andelsboligforening). Tuo pačiu pirkėjas tampa solidariai atsakingu, jis prisiima visus kooperatyvo įsipareigojimus, tarp jų ir jo įsiskolinimų išmokėjimą.

Privalumai

• Kooperatinių butų (andelslejligheder) kainos yra gerokai mažesnės nei pagal nuosavybės teisę perkamų apartamentų (ejerlejligheder).
• Galimybė greičiau įsigyti būstą.

Trūkumai

• Atsakomybė už kooperatyvo įsipareigojimus.
• Sunkiau parduoti butą, jei mėnesinis mokestis už butą (boligafgift) yra labai didelis.
• Būtinybė peržiūrėti visus kooperatinės bendrijos dokumentus prieš perkant butą.

Rekomendacijos perkant kooperatinį butą

Pirkdami kooperatinį butą, būkite labai budrūs ir atkreipkite dėmesį į šiuos aspektus:

• Įvertinkite kooperatyvo finansinę padėtį - pasidomėkite buhalterija, einamosiomis pajamomis bei išlaidomis. Ar kooperatyvui pakanka lėšų kasdienėms išlaidoms, ar yra santaupų būtinajam pastato remontui?
• Įvertinkite kreditingumą - skolinius jūsų kooperatyvo įsipareigojimus. Kuo daugiau įsiskolinimų turi kooperatyvas, tuo labiau rizikuojate, pirkdamas dalį jame. Svarbu atkreipti dėmesį į kredito tipą: jei kreditas suteiktas su plaukiojančia palūkanų norma, ateityje gali pakilti įmokos už butą dydis (kylant palūkanų dydžiui).
• Atkreipkite dėmesį į mėnesinio mokesčio už butą dydį (boligafgift). Jei jis bus labai didelis, ateityje savo kooperatinį butą sunkiai parduosite.
• Perkant butą jums teks peržiūrėti visus kooperatinės bendrijos dokumentus. Tai gali būti sudėtinga žmogui, neturinčiam ekonominio arba teisinio išsilavinimo, todėl visada galite kreiptis pagalbos į advokatą arba savo banką.

Kooperatinis butas gali būti puikus pirmasis būstas studentui arba jaunai šeimai, tačiau neatidžiai pažvelgus į kooperatinio nekilnojamojo turto sandorį galima skaudžiai nukentėti finansine prasme.

Nepasirašyk kol neperžiūrėsi! Pirma būsto paskola

Tarybų Lietuvos miestų plėtros planai buvo pradėti rengti 1948 m. Juose buvo numatyta miestų centruose statyti gyvenamuosius daugiabučius namus. Pirmasis daugiabučių iš surenkamų gelžbetoninių konstrukcijų kvartalas - Žirmūnai - atsirado Vilniuje.

tags: #daugiabutis #namas #ypatingas #statinys