Vilnius, kaip archetipinė Lietuvos sostinė, daugeliui svarbus savo mūrais, tačiau keliautojai jau XVI-XVII a. užsimena apie kaimišką - medinį ir žalią - Vilniaus pobūdį. Pažvelkime atidžiau į šį unikalų miesto aspektą, jo istoriją, išsaugojimo problemas ir ateities perspektyvas.
Medinio Vilniaus istorija
Motyvas „medinis Vilnius“ vyravo jau XVI-XVII a. Patys vilniečiai bandė su tuo kovoti, tačiau XIX a. pabaigoje medis iš naujo atrastas kaip pigi, patogi ir ekologiška statybos priemonė viloms, vilelėms ir priemiesčio namams statyti.
Dabartinis medinis Vilnius yra sukurtas XIX a. pab. - XX a. pradžioje. Tai - ir Žvėrynas, Šnipiškės, Antakalnis, Užupio pakraščiai, ir Paplaujos priemiestis, dabar labiau žinomas Paupio gatvės kvartalo vardu.
Medis suteikia kitokį kontrastą barokinėms bažnyčioms. Sepijos gama, kuri būdinga senstančiam medžiui, yra kur kas autentiškesnė Vilniaus spalva, negu dabar namų fasaduose sužydusios visos užsienietiškos varsos.
Be abejo, medinis Vilniaus pobūdis reiškia ir kur kas minkštesnę, atviresnę ir lankstesnę - barokiškesnę - paties miesto struktūrą: ne griežtos mūrinės linijos, bet nuolatiniai pristatymai, apstatymai, galerijos, yrantys priestatėliai. Tam tikras itališkas chaosas, kurį tie, kas matė Vilniaus senamiestį 9-ojo deš. viduryje, dar, be abejo, pamena.
Medinio paveldo problemos
Laima Laučkaitė albume „Medinis Vilnius“ pateikė labai gerą atsakymą: „Medinio paveldo perspektyvos yra liūdnos. Paskutiniojo dešimtmečio kapitalizmo invazija ir statybos bumas pirmiausia nusitaikė į soduose skendinčius medinukus, užimančius itin brangiai mieste kainuojančią žemę.
Nemažai medinių namų sunaikinta per remontus: jie perstatyti, apmūryti, su plastiko langais ir dailylentėmis. Retas namas autentiškai atnaujintas, išsaugojus seną išplanavimą, struktūrą, medžiagas, detales.
Ji įvardija dvi to proceso priežastis - ekonominio modelio pasikeitimą, kuris labai skaudžiai kirto tam tradiciniam gyvenimo būdui, ir kryptingos politikos nebuvimą. Ne tik XVII a. keliautojams nebuvo patrauklus tas medinis miestas. Jis nepatrauklus ir žmonėms, aktyviai besikraustantiems į Senamiestį ir Užupį paskutiniaisiais XX a. ir pirmaisiais XXI a. metais.
Bandymą Vilniuje sukurti kitą kažkurį pamėgtą Vakarų Europos miestą galima įvardyti kaip tam tikrą rafinuotą provincializmą. Vilniaus mediniam paveldui tai atsiliepė labai skaudžiai.
Tas konceptualinis skirtumas, deja, labai gajus. Dar prieš penkerius metus L. Lučkaitė rašė:„Medinių dvarelių liko net pačiame miesto centre: netoli Arkikatedros, Labdarių gatvėje, iki mūsų dienų išstovėjo medinis lietuviškas dvarelis su mezoninu - paskutinis išnykusios rūšies palikuonis.“ Tačiau šis paskutinis palikuonis jau nebeišlikęs, jis sudegė.
Šalį ištikusi krizė suteikė tam tikrą kvėpavimo erdvę, agresyviosios statybos sustojo. Pasirodė, kad tie medinukai išlaiko savo vertę kur kas geriau, net jeigu jie nestovi prestižinėse vietose negu dangoraižiai, kurie dabar stovi tušti ir neišnuomoti.
Išsaugojimo galimybės ir ateitis
Antras paveldosaugos bendruomenei labai svarbus dalykas: reikia dar ryškiau ir radikaliau pereiti nuo atskirų objektų ir vienetų, kurie galbūt yra vertingi, saugojimo, prie visumos ir organizmų sergėjimo. Be abejo, labai svarbu kurti sąlygas gyventi.
Labai tikiuosi, kad įvyks tas virsmas ir bus atsisakyta minties, jog visa tai yra laikina, kad Šnipiškės, išskyrus vieną pagrindinę gatvę, yra laikinas reiškinys, ir jas kuo greičiau reikia užstatyti keturaukščiais, šešiaaukščiais. Tai vis dar tebėra oficialiuose dokumentuose ir koncepcijose.
Todėl ten vengiama kurti infrastruktūrą, vengiama bendruomenėms, kurios ten realiai egzistuoja, leisti susikurti normalias gyvenimo sąlygas, kurias turi už kilometro, puskilometrio gyvenantys jų kaimynai, giminės ir t. t.
Draugiško, jaukaus miesto plėtra būtų galimybė kalti geležį, kol ji dar karšta, ir įtvirtinti, kad nėra nieko draugiškiau kaip soduose paskendę medinukai. Tereikia suteikti jiems deramas sąlygas.
Be abejo, problema yra ta, kad esant tokiam visuomenės įsivaizdavimo stygiui tai gali tapti paskata tolesniam euroremontui, apkalimui dailylentėmis, plastikinių langų keitimui ir t. t. Tas jaukaus ir draugiško miesto įsivaizdavimas gali būti orientuotas į labai vidutinišką estetinės vaizduotės lygį ir kultūrinio supratimo lygį.
Pirmiausia turi keistis visuomenės ir pačių gyventojų požiūris. Viešinamoji ir tam tikrą vartojimo idealą kurianti veikla yra nepaprastai svarbi.
Antras dalykas - tose vietose gyventi, kaip ir visame pavelde, yra kur kas sudėtingiau ir brangiau, ką nors kokybiškai renovuoti daugeliui dabar ten gyvenančių žmonių yra neįkandama. Kryptinga valstybės parama čia būtina. Be abejo, reikalinga valinga kultūros politika, kurios dabar visiškai nėra.
| Metai | Įvykis | Poveikis mediniam paveldui |
|---|---|---|
| XVI - XVII a. | Medinio Vilniaus formavimasis | Kaimiškas miesto pobūdis |
| XIX a. pab. - XX a. pr. | Medis atrandamas kaip pigi statybos priemonė | Medinių priemiesčių plėtra |
| XX a. pab. - XXI a. pr. | Kapitalizmo invazija ir statybos bumas | Medinių namų naikinimas |
| 2004 m. | Vilniaus miesto savivaldybės programa | Medinio paveldo apsauga |
| Šiandiena | Visuomenės požiūrio kaita | Draugiško miesto kūrimas |
