Šiame straipsnyje nagrinėjami nepagrįsto nekilnojamojo turto gavimo išreikalavimo klausimai, apžvelgiant restitucijos institutą Lietuvos Respublikos civilinėje teisėje. Straipsnyje analizuojami restitucijos taikymo pagrindai, sąlygos ir atvejai, kai restitucija netaikoma, taip pat restitucijos ir daiktinės teisės santykio ypatumai.
Įvadas
Pasirinkta baigiamojo darbo tema aktuali tuo, kad nors restitucija Lietuvos Respublikos civilinėje teisėje įstatymiškai įtvirtinta ir detaliai reglamentuojama jau beveik dešimt metų (nuo naujojo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - Civilinis kodeksas arba CK) įsigaliojimo 2001 m.), šis normų aiškinimo, tinkamo restitucijos taikymo pagrindų kvalifikavimo, vieningos teismų praktikos formavimo klausimas vis dar išlieka aktualus. Taip pat aktuali ir restitucijos bei vindikacinio reikalavimo santykio problema.
Tyrimo objektas - restitucijos taikymo pagrindai, įvirtinti CK 6.145 straipsnio 1 dalyje bei kitose, specialiosiose CK normose.
Darbo tikslai: Aptarti ir išanalizuoti visus Civiliniame kodekse nustatytus restitucijos taikymo pagrindus, pakomentuoti ir įvertinti šių pagrindų aiškinimo ypatumus bei aktualią Lietuvos teismų praktiką taikant restituciją skirtingais pagrindais. Analizuojant prievolinės ir daiktinės teisės ypatumus, atskleisti restitucijos ir vindikacinio reikalavimo santykį ir kokiais pagrindais šie pažeistų teisių gynimo būdai turi būti atribojami.
Darbo struktūra: Pradedama įvadu. Pirmajame skyriuje analizuojamas restitucijos sąvokos įstatyminis įtvirtinimas 2000 m. Civiliniame kodekse, pasirinkto restitucijos reglamentavimo modelio panašumai ir skirtumai, lyginant su ankstesniu šio instituto reglamentavimu Lietuvoje bei restitucijos reglamentavimu ir samprata užsienio valstybėse. Antrajame skyriuje analizuojami atvejai, kuriems esant atsiranda pagrindas restitucijos taikymui, analizuojant teisės doktriną ir teismų praktiką vertinamas šių pagrindų teisinis reglamentavimas, suvokimo ir aiškinimo ypatumai. Toliau šiuos restitucijos taikymo atvejus išskiriamos restitucijos rūšys, analizuojami atvejai, kada, dėl tam tikrų specifinių aplinkybių egzistavimo, restitucija apskritai negali būti taikoma.
I. Restitucijos samprata
1.1. Restitucijos sąvokos įtvirtinimas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse
Lietuvos Respublikos civilinėje teisėje pati restitucijos sąvoka, išvertus iš lotynų kalbos reiškianti atkūrimą, sugrąžinimą į pradinę padėtį, yra palyginti nauja, įstatymiškai ji įtvirtinta tik 2000 metais, priėmus naująjį Civilinį kodeksą. Ankstesnėje, 1964 metais priimtoje CK redakcijoje restitucijos sąvoka vartojama nebuvo.
Šiais sandorių negaliojimo atvejais, atkreiptinas dėmesys į 47 straipsnio antroje pastraipoje įtvirtintą taisyklę: "Kai sandoris negalioja, kiekviena iš jo šalis privalo grąžinti antrajai šaliai visa tai, ką yra gavusi pagal sandorį, o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, - atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatyme nenumatytos kitokios sandorio negaliojimo pasekmės". Minėta norma, nors joje restitucijos sąvoka ir nėra tiesiogiai įvardijama, savo prasme beveik identiškai atitinka 2000 m. CK 1.80 straipsnio 2 dalies nuostatą, kuri suformuluota taip: "Kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, - atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokis sandorio negaliojimo pasekmis".
Šiais atvejais įstatyme nustatydamas ir kitus pagrindus, kuriems egzistuojant gali būti taikoma restitucija. Iki galiojusiu CK, toks reguliavimas vertintinas kaip iš esmės naujo restitucijos reglamentavimo modelio sukūrimas, šio teisės instituto reikšmės sustiprinimas. Atsisakant ankstesnio, iš socialistinės santvarkos perimto civilinio teisinio reguliavimo ir kuriant naująjį, šiuo metu galiojantį, 2000 m. Civilinį kodeksą, Lietuvoje vykdytas materialinės teisės kodifikavimas, siekiant šiuolaikiškai reglamentuoti civilinius teisinius santykius, pritaikyti juos prie pasikeitusios visuomeninės santvarkos.
Šiam tikslui įgyvendinti buvo ne tik pasitelktos Lietuvos teisės mokslininkų žinios, bet taip pat semtasi patirties ir nemažai normų perimta iš kitų valstybių civilinio teisinio reguliavimo. Atsižvelgiant į tai, kad į Civilinį kodeksą yra įtrauktos ne tik tam tikros tarptautinės komercinės, tarptautinės privatinės teisės nuostatos, bet ir pasinaudota tiek senaisiais Europos valstybių (Prancūzijos, Vokietijos) civiliniais kodeksais, tiek ir naujausia užsienio valstybių (Nyderlandų, Kanados Kvebeko provincijos) civilinės teisės kodifikavimo patirtimi, galima pagrįstai teigti, kad šiam teisės aktui yra būdinga teisės recepcija.
Pasak prof. V. Mikelėno, kodifikacijos procesai patvirtina, kad teisė, kaip ir kitos visuomenės gyvenimo sritys, niekada nebuvo, nėra ir nebus uždara sistema. Materialusis, reiškia kokybiškai naujos nacionalinės teisės kūrimą skolinantis taisykles ar ištisus institutus iš kitų nacionalinių teisės sistemų. Tačiau tokia užsienio valstybių teisės recepcija nėra vertinama vienareikšmiškai ir gana dažnai susilaukia kritikos.
Vertinant iš vienos pusės, galima sutikti, jog kūrybiškas pasinaudojimas pažangia, jau patikrinta ir pasiteisinusia kitų valstybių patirtimi turėtų būti vertinamas pozityviai ir taikomas nacionalinėje teisėkūroje. Tačiau šios normos gali būti ne tokios veiksmingos ar netgi sukelti aiškinimo bei praktinio pritaikymo problemas, jas mechaniškai transplantavus į kitos valstybės teisinį reguliavimą.
1.2. Restitucijos kilmė ir šiuolaikinis reglamentavimas užsienio valstybių civilinės teisės sistemose
Kaip ir daugelis civilinės teisės institutų, restitucija į šiuolaikinę teisę atėjo dar iš Senovės Romos laikų. Restitucija buvo perimta iš klasikinės romėnų teisės, kur restitucijos terminu buvo įvardinta ypatinga pretorinės gynybos priemonė formuliariniame procese, kuria pasinaudodamas pretorius, remdamasis ne įstatymu, o savo nuožiūra, bei vadovaudamasis teisingumu, atkurdavo prieš tai buvusią civilinis santykius padėtį. Pavyzdžiui, apgaule ar prievarta būdu sudaryto sandorio nukentėjusioji šalis galėjo kreiptis į pretorių, kurio tikslas buvo sugrąžinti šalį į pirmykštę padėtį, buvusią iki ydingojo sandorio.
Šiam tikslui pretorius galėjo pasiekti pasinaudodamas teisės gynimo priemone - restitutio in integrum. Pripažinęs, kad prašymas taikyti restituciją yra pagrįstas, grąžinti šalis į ankstesnę padėtį pretorius galėdavo įvairiais būdais - pavyzdžiui leisdamas nukentėjusiajai šaliai pareikšti ieškinį arba exceptio. Taigi norint atkurti ankstesnę padėtį (restitutio in integrum), pretoriui tekdavo pasinaudoti dar ir kitomis pretorinės gynybos priemonėmis (stipulationes preatoriae, missio in possesionem, actio praetoriae).
Šiau, pasak profesoriaus S. Šiau, pavyzdžiui, be pagrindo įgyto turto arba nepagrįsto praturtėjimo grąžinimą. Šiam teisę tą turtą valdyti - jei vienas asmuo be teisinio pagrindo gavo turtą ar pinigų sumą iš kito asmens, jis privalo visa tai grąžinti teisėtam savininkui, kad nebūtų laikomas nepagrįstai praturtėjusiu ar įgavusiu nepagrįstą naudą.
Šis) pagrindu, arba kai asmuo, turintis turtą, gauna naudos atlikdamas nepateisinamus veiksmus. Kaip nurodo G. Šis priemones, kurios veikiau skirtos atimti iš atsakovo gautą naudą, nei atlyginti ieškovo patirtus nuostolius. Autorius taip pat teigia, kad restitucija neturėtų būti grindžiama vien nepagrįsto praturtėjimo grąžinimo principu, toks traktavimas būtų pernelyg siauras, nes prie restitucinių reikalavimų priskiriami ir vindikaciniai, ir kondikciniai reikalavimai, ir reikalavimai priteisti iš atsakovo naudą, kurią jis gavo atlikęs deliktinius veiksmus ieškovo atžvilgiu, nors ieškovas dėl to nuostolių ir nepatyrė.
Šia ab initio). Šiai, ji taikoma esant pagrindui grąžinti tam tikrą turtą, neatsižvelgiant į tai, iš kokių santykių (prievolinių, deliktinių ar daiktinių) šis pagrindas kilo. Atsižvelgiant į tai, kad į restitucijos taikymo sritį patenka daug įvairių teisinių santykių, restitucijos taikymo atvejai bendrosios teisės tradicijos valstybėse yra įvardijami kaip "restitucijos teisė". Apibendrinant galima paminėti taiklų G. Šio restitucijos taisykles.
Šis teisės nuostatomis, o sprendžiant negaliojimo pasekmes klausimą, dažniausiai pasitelkiamos be pagrindo įgyto turto grąžinimo (nepagrįsto praturtėjimo) taisyklės. Šio sandorio šalys reikalauja grąžinti tai, ką jos įvykdė neprivalėdamos to daryti. Šio sandorio pasekmės taip pat nėra įvardijama. Laikomasi nuostatos, kad viskas, kas įgyta pagal negaliojantį sandorį, laikoma įgytu be pakankamo teisinio pagrindo ir turi būti grąžinta vadovaujantis nepagrįsto praturtėjimo taisyklėmis.
Šiau atkeiptinas dėmesys į dar vienos, taip pat kontinentinės teisės sistemai priskirtinos jurisdikcijos nustatytą restitucijos teisinį reglamentavimą. Analizuodami Kanados Kvebeko provincijos civilinį kodeksą, pastebėsime, kad šiame teisės akte restitucijos klausimams yra skirtas atskiras skyrius, restitucijos taisyklės išsamiai reglamentuotos, apibrėžiami konkretūs atvejai, kada restitucija gali būti taikoma ir kokia tvarka sprendžiami kiti su restitucijos taikymu susiję klausimai (restitucijos būdas, įtaka tretiesiems asmenims ir kt.).
Šiau įdomu pastebėti ir tai, kad Kvebeko CK nustatytas restitucijos reglamentavimas yra labai panašus į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso šeštosios knygos pirmos dalies X skyriuje nustatytas restitucijos taisykles. Siekiant įvertinti ir pagrįsti šį panašumą, galime paanalizuoti Kvebeko CK 1699 straipsnio pirmąją pastraipą, kuri suformuluota taip: "Restitution of prestations takes place where a person is bound by law to return to another person the property he has received, either unlawfully or by eror, or under a juridical act which is subsequently annuled retroactivelly or under which the obligations become impossible to perform by reason of superior force".
Šios iš sudaryto sandorio, neįmanoma įvykdyti dėl nenugalimos jėgos. Šio skyriaus pavadinime bei visose šio skyriaus normose - "Restitution of prestations" arba "la restitution des prestations" - originaliame kodekso tekste prancūzų kalba. Išvertus iš prancūzų kalbos, sąvoka "prestation" reiškia "prievolę", "naudą", "įvykdymą". Šios penktosios knygos 1373 straipsnis numato: "The object of an obligation is the prestation that the debtor is bound to render to the creditor and which consists in doing or not doing something. The debtor is bound to render a prestation that is possible and determinate or determinable and that is neither forbidden by law nor contrary to public order".
Išvertus į lietuvių kalbą, ši norma skamba taip: "Prievolės objektas yra ta nauda ("prestation"), kurią skolininkas privalo suteikti kreditoriui ir kuri pasireiškia tam tikrų veiksmų atlikimu arba susilaikymu nuo jų. Skolininkas gali būti įpareigojamas atlikti tik tai, kas yra įmanoma, aiškiai apibrėžta ar apibrėžiama, nėra uždrausta įstatymo ir neprieštarauja viešajai tvarkai". Taigi galime daryti prielaidą, kad sąvoka "prestation" gali būti traktuojama kaip įvardijanti prievolės objektą, o sistemiškai aiškinant įstatymo normas, manytume, kad tai reiškia, jog Kvebeko CK 1699-1707 straipsniuose numatytos restitucijos taisyklės turėtų būti taikomos visais atvejais, kai viena sandorio šalis perduoda kitai sandorio šaliai turtą, o vėliau paaiškėja, kad sandoris yra negaliojantis, arba sandorio įvykdyti neįmanoma dėl force majeure.
II. Restitucijos taikymo pagrindai
2.1. Restitucijos taikymas turtą gavus neteisėtai arba per klaidą
2.2. Restitucijos taikymas prievolės negalimumo atveju
2.2.1. Teisinio negalimumo pasekmės
2.2.2. Faktinio negalimumo pasekmės
2.3. Restitucijos taikymas esant nenugalimai jėgai (force majeure)
2.4. Restitucijos taikymas sutarties nutraukimo atveju
2.5. Restitucijos taikymas panaikinus dovanojimą
III. Restitucijos taikymo būdai, rūšys ir sąlygos
3.1. Restitucijos taikymo būdai
3.2. Restitucijos rūšys
3.3. Atvejai, kai restitucija netaikoma visiškai
IV. Restitucijos ir daiktinės teisės santykio ypatumai
4.1. Restitucijos ir vindikacijos santykis
4.2. Restitucijos įtaka tretiesiems asmenims
Šis šiuo sandorio objektu buvęs turtas perleidžiamas tretiesiems asmenims, su kuriais pirmojo daikto savininko nesieja jokie santykiai. Šiasis asmuo pripažįstamas sąžiningu ir nustatomas draudimas iš jo išreikalauti įgytą turtą.
Šios teisę teismui išimtiniais atvejais restitucijos netaikyti (CK 6.145 straipsnio 2 dalis, 6.148 straipsnis), nuostatos dėl restitucijos objektu buvusio turto priverstinio išieškojimo į valstybės pajamas panaikinimas ir kitos specialios normos, kurių taikymo ypatumai bus detaliau analizuojami tolesniuose skyriuose.
Šio reguliavimo aspektus. Šios normų aiškinimo, tinkamo restitucijos taikymo pagrindų kvalifikavimo, vieningos teismų praktikos formavimo klausimas vis dar išlieka aktualus ir restitucijos bei vindikacinio reikalavimo santykio problema.
Kas nutinka federalinei restitucijai po 20 metų?
1.1.2. Antstolis - pagrindinis dalyvis vykdymo procese
1.2.3. Turto pardavimo iš varžytynių akto teisėtumo ginčijimas ir kiti su varžytynėmissusiję aspektai
tags: #del #nepagristo #nekilnojamojo #turto #gavimo #isreikalavimo