LT 1940 m. birželio 15 d. Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai, be kita ko, buvo vykdyta visuotinė žemės, bankų, stambiosios pramonės įmonių, kito turto nacionalizacija. Todėl 1990 m. kovo 11 d. Aukščiausiajai Tarybai-Atkuriamajam Seimui priėmus aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“, taip pat kilus pamatinius teisės aktus ir taip atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, kartu - privačios nuosavybės teisės institutą, atsirado ir poreikis ginti pažeistas nuosavybės teises - būtinybė atkurti turėtas nuosavybės teises.
Aukščiausioji Taryba, pripažinusi nuosavybės teisių tęstinumą ir jų atkūrimą, sukūrė pagrindą vykdyti ne visišką, t. y. ne restitutio in integrum, o ribotą restituciją. Taip sudarytos prielaidos atkurti pažeistas nuosavybės teises tik įstatyme nustatytomis sąlygomis ir tvarka, inter alia sudarytos prielaidos įstatymais įtvirtinti tokį reguliavimą, pagal kurį nuosavybės teisės atkuriamos ne visiems buvusiems savininkams ar kitiems asmenims, turintiems teisę jas atkurti, taip pat ne į visą išlikusį buvusiems savininkams priklausiusį nekilnojamąjį turtą, ne bet kokiu pageidaujamu būdu ir tik laikantis įstatyme nustatytų atitinkamų privalomų veiksmų susijusių su kreipimusi dėl nuosavybės teisių atkūrimo, atlikimo terminų.
Specialus Teisinis Reguliavimas
Specialus ad hoc nuosavybės teisių atkūrimo reguliavimas, kuriuo įstatymo lygmeniu buvo įtvirtinti pagrindiniai restitucijos principai, nustatytas, be kita ko, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme (toliau-Atkūrimo įstatymas).- specialiame teisės akte, turinčiame ribotą reguliavimo dalyką, taikomą ribotą laiką ir apibrėžtai asmenų grupei.
Nustatytas specialus restitucijos teisinis reguliavimas buvo ne kartą keičiamas ir (arba) papildomas, ypač dažnai - Atkūrimo įstatymas. Būtent dėl šios priežasties, taip pat dėl reguliuojamų teisinių santykių specifikos Atkūrimo įstatymo ir kitų restitucijai reguliuoti skirtų teisės aktų nuostatos ne kartą buvo konstitucinės kontrolės objektas, todėl atskleidžiant pagrindinius restitucijos principus svarbu atsižvelgti ir į Konstitucinio Teismo oficialiosios restitucijos doktrinos nuostatas.
Pažymėtina, kad nors konstitucinė restitucijos doktrina plati, jos pagrindu yra atliktos teisinio reguliavimo pataisos ir papildymai, Lietuvoje dar 1991 m. prasidėjęs nuosavybės teisių atkūrimo procesas nėra pasibaigęs, o restitucijos procesą reguliuojančios nuoskilos vis dar neretai tampa konstitucinės kontrolės objektu.
Be to, praėjus daugiau nei 20 melų nuo restitucijos proceso pradžios restitucijos teisinis reguliavimas vis dar yra keičiamas ir papildomas, o tai iš dalies taip pat turi Įtakos nuosavybės teisiu atkūrimo proceso trukmei.
Teismų Praktika
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) spalio 4 d. priėmė nutartį dėl nuosavybės teisių atkūrimo procese priimtų administracinių aktų panaikinimo pasekmes reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo.
Šiaulių apygardos vyriausiasis prokuroras, ginantis viešąjį interesą, prašė panaikinti administracinius aktus, nes, jo teigimu, baudžiamojoje byloje ištirti įrodymai patvirtina, kad atsakovas A.D. neinicijavo nuosavybės teisių į buvusio žemės savininko P. M. valdytą 9,62 ha žemės plotą Radviliškio r., atkūrimo proceso, o tai reiškia, kad šis nuosavybės teisių atkūrimo procesas buvo pradėtas suklastotų dokumentų pagrindu.
LAT teisėjų kolegija pasisakė, kad nagrinėjamoje byloje svarbu, kad atsakovas R. S. nuosavybės teisę į ginčo sklypą įgijo, atkūrus jam nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą pagal specialius teisės aktus, atkūrimo procedūras vykdė valstybės institucijos, prieš tai jos privalėjo patikrinti, ar asmuo, kuriam atkuriamos nuosavybės teisės, atitinka teisės aktų reikalavimus ir ar yra kitos sąlygos, būtinos nuosavybės teisėms atkurti.
Dėl to atsakovė V. I., pagrįstai pasitikėdama valstybe ir jos institucijomis, neturėjo pagrindo abejoti, kad asmuo, iš kurio ji įsigijo žemės sklypą, yra teisėtas savininkas. Įgijusi nuosavybės teise žemės sklypą, ji turėjo teisėtą lūkestį, jog išliks savininke neribotą laiką ir galės juo naudotis.
Nustačius, kad ginčo žemės sklypas nėra priskiriamas išimtinei valstybės nuosavybei, kurios nebūtų galima įsigyti privačion nuosavybė, ir dėl jo nėra visuomenės poreikio, atsižvelgiant į tai, kad atsakovė V. I. žemės sklypą yra įgijusi dar 2005 m. ir naudoja jį pagal paskirtį daugiau kaip 13 metų, sutiktina su apeliacinės instancijos teismo išvada, jog, pritaikius vindikaciją pagal CK 4.96 straipsnio 2 dalies taisykles ir grąžinus žemės sklypą iš atsakovės V. I.
Nagrinėjamoje byloje nėra priimto apkaltinamojo nuosprendžio nei dėl atsakovo A. D., nei dėl valstybės pareigūnės S. D., be to, nėra ginčo dėl atsakovo R. S. sąžiningumo, nenustatyta išieškojimo iš jo sudėtingumo, tačiau tai neturi esminės reikšmės sprendžiant dėl sąžiningos atsakovės V. I. teisėtų lūkesčių apsaugos.
Užtikrinant sąžiningos įgijėjos (V. I.) ir savininko (valstybės) interesų pusiausvyrą sprendžiant dėl turto išreikalavimo (vindikacijos), esminė aplinkybė yra tai, kad V. I. neatliko jokių neteisėtų veiksmų, o poreikis nagrinėjamoje byloje spręsti dėl turto išreikalavimo kilo dėl konstatuoto nuosavybės teisių atkūrimo procese valstybės įgaliotų institucijų priimtų administracinių aktų neteisėtumo.
Tokioje situacijoje sprendžiant dėl administracinių aktų panaikinimo padarinių, valstybė negali atsidurti geresnėje padėtyje (būti grąžinta į ankstesnę padėtį, t. y. atgauti žemės sklypą, nepatyrusi jokių suvaržymų) nei sąžininga įgijėja V. I. (prarasti 13 metų valdytą sklypą ir įgyti teisę išsiieškoti priteistą sklypo dabartinės vertės galbūt neatitinkančią sumą).
tags: #del #nuosavybes #teisiu #atkurimo