Ieškinio dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe teisena Lietuvoje

Šiame straipsnyje aptarsime ieškinio dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe teisinę tvarką Lietuvoje. Civilinė byla Nr. Teisminio proceso Nr. 2020 m. rašytinio proceso tvarka sprendė ieškovės J. L. ieškinio atsakovui A. L. dėl santuokoje įgyto turto pripažinimo asmenine sutuoktinio nuosavybe, tretieji asmenys L. P., A. teisme gautas ieškovės J. L. ieškinys atsakovui A. L. dėl santuokoje įgyto turto pripažinimo asmenine sutuoktinio nuosavybe, tretieji asmenys L. P., A.

CK 22 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismui nagrinėti priskiriami ginčai, kylantys iš civilinių, šeimos, darbo, intelektinės nuosavybės, konkurencijos, bankroto, restruktūrizavimo, viešųjų pirkimų ir kitų privatinių teisinių santykių. Lietuvos Respublikos mediacijos įstatymo (toliau - MĮ) 20 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad privalomoji meditacija taikoma sprendžiant šeimos ginčus, nagrinėjamus ginčo teisena Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.

Tam, kad valstybė gintų asmens susitarimą sukurti šeimos teisinius santykius, toks susitarimas turi būti tinkamai įformintas bei laikomasi įstatyme nustatytų santuokos sudarymo sąlygų. Sutuoktinių tarpusavio santykiai yra labai specifinė, intymi sfera, į kurią valstybė gali kištis tik išimtiniais atvejais.

Šiame straipsnyje išnagrinėsime santuokos negaliojimo instituto sampratą bei procedūras. Nors nagrinėjamos temos aktualumas didėja, vieningos publikacijos, kurioje būtų atskleista šio instituto esmė ir procedūra, nėra. Valstybės institucijos vis dažniau atkreipia dėmesį į tokias šeimas, ypatingai jei bent vienas iš sutuoktinių nori santuokos pagrindu įgyti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, tuo atsiverdamas vartus ir į kitas Europos Sąjungos (toliau - ES) šalis.

Svarbiausiais norminiai šaltiniais, kuriais remiamasi darbe, žinoma, bus norminiai teisės aktai: Konstitucija, įtvirtinanti pamatines šeimos teisės nuostatas, CK, didžiausia apimtimi reglamentuojantis šeimos teisinius santykius. Atskiriems aspektams aptarti pasitelksime ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau - KT) nutarimus bei tarptautinius teisės aktus, kaip antai, 1948 m. Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, 1961 m. Hagos Konvencija dėl užsienio valstybėse išduotų dokumentų legalizavimo panaikinimo ir 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos Reglamentas dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinantis Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000, (EB) Nr. 2201/2003 (Briuselis IIbis). Ypatingą reikšmę šiam institutui turės teisės civilinės teisės doktrinos specialistų suformuota teorija nagrinėjamu klausimu, išdėstyta CK komentaruose bei atskirose publikacijose, o taip pat ir Lietuvos bei užsienio mokslininkų aptarta užsienio valstybių šeimos teisės doktrina.

Šiame straipsnyje atskleisime santuokos negaliojimo pagrindus, jų sugretinimą su užsienio valstybių analogiško instituto pagrindais, bei teisines pasekmes buvusiems sutuoktiniams bei kitiems asmenims. Pagrindinis darbo analizės dalykas - santuokos negaliojimo pagrindų atskleidimas.

Siekiant parodyti kai kuriuos esminius teisinio reglamentavimo pasikeitimus Lietuvoje, darbe bus pasitelkiamas ir istorinis - lyginamasis metodas, kuris padės atkleisti pagrindinius teisinio reglamentavimo aspektus ir pateikti netgi praėjusio amžiaus požiūrį į santuoką bei santuokos negaliojimo pagrindus. Neabejotinai lingvistinio aiškinimo metodas bus taikomas, aiškinant ne tik CK atskiras nuostatas, bei ir kitų teisės aktų reikalavimus, kartu su loginės analizės metodu darant atskiras išvadas ar parodant esminius skirtumus tarp įstatyminis konstrukcijų ir praktinio norms taikymo ir aiškinimo. Savarankišku, lyginamuoju metodu, bus aptariami ir analizuojami pagrindiniai panašumai ir skirtumai tarp atskirs valstybis teisinio reglamentavimo.

Šeima Konstitucijoje apibrėžiama kaip visuomenės ir valstybės pagrindas. CK 3.7 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad santuoka laikoma įstatymų nustatyta tvarka įformintas vyro ir moters susitarimas sukurti šeimos teisinius santykius. Šeimą ir santuoką gina valstybė ir įstatymas, todėl visais atvejais teismai ir kitos institucijos privalo veikti savo kompetencijos ribose tam, kad santuoka būtų išsaugota ir nesuirtų pamatinė visuomenės ląstelė - šeima. Konstitucijos 38 straipsnio 3 dalis įtvirtina žmogaus teisę sudaryti santuoką: "Santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu".

Panagrinėjus Konstitucijoje, CK ir kituose teisės aktuose įtvirtintą santuokos apibrėžimą, galima išskirti tokius santuokos požymius: tai vyro ir moters sąjunga, ginama valstybės, grindžiama monogamijos principu, tai laisvanoriška, lygiateisė sąjunga, sudaroma laikantis tam tikrs valstybės nustatyts jos sudarymo taisyklis, sutuoktinis sudaroma asmeniškai (ne per atstovus) neapibrėžtam laikui, turint tikslą sukurti šeimą. Šie išvardyti požymiai atspindi Lietuvoje suprantamą ir pripažįstamą santuokos koncepciją. Kai kurie iš jų yra būtinosios sąlygos sudaryti santuoką ir valstybei ją pripažinti kaip juridinį faktą.

Prisiminkime vieną iš pirmųjų paminėtų santuokos požymių - Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalies teisės normą, kurioje nurodyta, kad  Valstybė saugo ir globoja šeimą .
ios santuokos sampratos, atsisakymas tokių sąjungų saugoti ir globoti. Vadinasi, valstybė negali reguliuoti žmonių tarpusavio santykių, jei asmenys veda bendrą buitį, turi artimus santykius su asmenimis, su kuriais negali būti sudaroma santuoka. Šiuo atveju valstybė tokių santykių negina. Tokia santuokos koncepcija nelaikoma santuoka. Santuokos negaliojimo institutas reiškia valstybės pripažinimą, kad santuoka tarp ją sudariusių asmenų nuo pat pradžių buvo negalima, nes neatitiko valstybėje galiojusios santuokos koncepcijos.

Kalbant apie santuokos negaliojimo institutą būtina paminėti ir dar vieną svarbų aspektą. Tos (konfesijų) nustatyta tvarka sudaryta santuoka, taip pat santuoka, sudaryta užsienio valstybėje turi būti tinkamai įtraukta į apskaitą Lietuvos civilinės metrikacijos įstaigoje. Valstybė, įgyvendindama Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalies nuostatą - saugodama ir globodama šeimą - turi būti tinkamai informuota apie santuokos sudarymą. Tokia santuoka Lietuvoje nesukels jokių teisinių pasekmių, kol nebus tinkamai įtraukta į apskaitą civilinės metrikacijos įstaigoje. Užsienio valstybėje sudarytą santuoką įtraukus į apskaitą civilinės metrikacijos įstaigoje, tokios santuokos pradžia laikoma užsienio valstybės institucijos išduotame santuokos liudijime nurodyta data.

Terminas "negaliojantis" lietuvių kalboje suprantamas kaip tam tikros galios (šiuo atveju teisinės) neturėjimas iš esmės, jos nesuteikimas arba atėmimas. Tos (konfesijų) nustatyta tvarka ir neįtraukta į apskaitą Lietuvos civilinės metrikacijos įstaigoje, nelaikytina santuokos negaliojimu.

Santuokos negaliojimo institutas nėra naujas šiuolaikinės civilinės teisės kūrinys. Jo užuomazgų rasime jau pirmuosiuose kodifikuotos teisės rinkiniuose - Lietuvos Statutuose. Manytina, kad šis institutas taip pat ne išimtis. Šiuo atveju Lietuvos teisės šaltiniai, kuriuose pirmą kartą aiškiai apibrėžti santuokos negaliojimo pagrindai yra jau minėti Lietuvos Statutai.

Lietuvos Statutai yra trys teisinis dokumentų rinkiniai - 1529 m. (toliau - I Lietuvos Statutas), 1566 m. (toliau - II Lietuvos Statutas) ir 1588 m. (toliau - III Lietuvos Statutas) teisynai, apibrėžę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teisinės sistemos pagrindus iki pat 1840 metų. Tokiu būdu atskleisime Lietuvos Statuts įtaką šiuolaikinei santuokos negaliojimo sampratai.

Iaštuoka ir skyrybos Lietuvos Statutuose minimi dviem skirtingomis prasmėmis: reikalaujant patiems sutuoktiniams - vienam arba abiem sykiu - toks šeimos teisinis santykis pasibaigimas vadinamas iaštuoka, tuo tarpu, kai šeimos teisiniai santykiai pasibaigia santuoką panaikinant arba pripažįstant ją neteisėta - išskyrimu. Tai yra, kurios egzistavo iki santuokos arba santuokos sudarymo momentu. Tos kliūtys išreikštos kaip vienos iš būtins santuokos sudarymo sąlygos nesilaikymas arba vienos iš aplinkybių, dėl kurių santuoka gali būti panaikinta arba pripažinta neteisėta, buvimas. Lietuvos Statutuose numatytos dvejopos sąlygos sudaryti santuoką. Vienos apibūdina pozityvius reikalavimus besituokiantiems asmenims, tuo tarpu kitos, išreikštos negatyviai, numato aplinkybes, kurios paprastai vadinamos kliūtimis sudaryti santuoką.

Pagal veiksnumą Lietuvos Statutai asmenis skirstė į sveikus ir nesveikus. Sutikimo tuoktis nebuvimas (CK - Santuokos savanoriškumas). Sulaukusio sutuoktinio amžiaus ir psichiškai sveiko vyro valia sudaryti santuoką nebuvo varžoma. Teisė nevaržomai susituokti galutinai įtvirtinta II - ajame ir III - iajame Lietuvos Statutuose. Buvimas kitoje santuokoje. Nevienoda religija. Santuoka su skirtingų religijų išpažinėjais buvo draudžiama. Šio meto supratimu, skirtinga išpažįstama religija nėra kliūtis sudaryti santuoką.

Šiuose teisynuose puikiai atsispindi ano meto visuomenės požiūris į šeimą ir šeimyninį gyvenimą, juk įstatymų leidėjai pirmiausia atsižvelgia į visuomenės moralinį ir teisinį suvokimą, kas yra santuoka, šeima ir šeimyninis gyvenimas.

Santuoka negalioja, jeigu buvo pažeistos CK 3.12 - 3.17 straipsniuose numatytos santuokos sudarymo sąlygos, taip pat CK 3.21 straipsnio 3 dalyje, 3.39 ir 3.40 straipsniuose numatytais pagrindais. Pastaruosius santuokos negaliojimo pagrindus civilinės teisės literatūroje rekomenduojama skirstyti į tris grupes. Pirma, santuoka negalioja, jei buvo pažeistos materialiosios jos sudarymo sąlygos, t. y.
iai (CK 3.17 str.). Santuoka gali būti pripažinta fiktyvi santuoka (CK 3.39 str.). Santuoka yra specifinis teisinis santykis institutas, kuris savo esme primena sandorį.

Verta prisiminti, kaip skamba Konstitucijos 38 straipsnio 3 dalis:  Santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu . CK 3.37 straipsnio 1 dalis detalizuoja pastarąją Konstitucijos nuostatą ir nurodo, kad santuoka yra įstatymų nustatyta tvarka įformintas savanoriškas vyro ir moters susitarimas sukurti šeimos teisinius santykius. Tad kas gi tas tiek Konstitucijoje, tiek CK minimas susitarimas? Žodis susitarimas bendrinėje lietuvių kalboje apibūdinamas kaip žodžio sutarimas sinonimas, ir reiškia dviejų ar daugiau žmonių susikalbėjimą dėl ko nors bei nuomonių, pažiūrų, interesų vieningumą bei sutapimą. Susitarimas laikytinas ir sutarties sinonimu, o pati sutartis yra ne kas kita kaip sandoris. Šioje vietoje reikia aiškiai suformuluoti klausimą, ar susitarimas sukurti šeimos teisinius santykius gali būti laikomas sandoriu? Atsakant į šį klausimą, būtina pažvelgti į CK I knygos nuostatas. Štai CK 1.63 straipsnio 1 dalis nurodo, kad sandoriais laikomi tokie a...

Santuokos metu įgyto turto ypatumai

Santuokos metu įgytas turtas gali būti įgytas vieno ar abiejų sutuoktinių vardu. Nesvarbu, kurio vardu (ar abiejų) turtas bus įgytas/įregistruotas, jis laikomas bendra jungtine sutuoktinių nuosavybe, apie tai pažymint sandoryje bei Nekilnojamojo turto registro įrašuose. Tačiau tai nereiškia, kad santuokos metu negalima įgyti turto asmeninės nuosavybės teisėmis. Be abejo galima, tačiau aiški valia įsigyti daiktą asmeninėn nuosavybėn turi būti aiškiai išreikšta sandoryje, kuriuo turtas įgyjamas bei tai atsispindi nekilnojamojo turto registro įrašuose. Visas turtas įgytas asmens iki santuokos sudarymo yra asmeninė nuosavybė ir be asmens sutikimo negali būti keičiamas šio turto teisinis režimas. Taip pat asmenine asmens nuosavybe yra laikomas turtas įgytas paveldėjimo ar dovanojimo būdu net jei asmuo gyvena santuokoje.

Santuokos metu įgytą turtą galima pasidalinti bet kada, kai asmenys pageidauja. Tokiu atveju turto padalijimo sutartį tvirtina notaras. Jei santuokos metu vienas sutuoktinis pageidauja pasidalinti turtą, o kitas nesutinka, pirmasis turi teisę kreiptis į teismą dėl santuokos metu įgyto turto padalijimo. Teisę reikalauti padalinti santuokoje įgytą turtą turi ir kreditoriai bei asmenys, pradėję gyventi skyrium.

Privalomai santuokoje įgyto turto padalijimo klausimas sprendžiamas nutarus nutraukti santuoką. Nutraukiant santuoką bendru sutarimu, turto pasidalijimas aptariamas santuokos nutraukimo pasekmių sutartyje, kurią sudaro besiskiriantys asmenys ir kurios nuostatas teismas perkelia į teismo sprendimą nutraukti santuoką. Jei nesusitariama geruoju dėl turto padalijimo skyrybų metu, turtą padalija teismas, nagrinėdamas ištuokos bylą ieškinio teisenos tvarka.

Laikoma, kad turtas yra bendras ir dalijamas lygiomis dalimis, jei nėra įrodyta, kad turtas ar jo dalis yra vieno iš sutuoktinių asmeninė nuosavybė. Jei vienas sutuoktinis laiko, kad santuokoje įgytas turtas yra jo asmeninė nuosavybė (įgytas už jo asmeninius pinigus), turi tai įrodyti bei prašyti teismo pripažinti tą turtą asmenine nuosavybe.

Gali būti ir atvirkščiai - turtas, priklausantis vienam sutuoktiniui asmeninės nuosavybės teise, kito sutuoktinio reikalavimu gali būti pripažintas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, kai konstatuojama, kad po santuokos sudarymo turtas buvo iš esmės pagerintas bendromis sutuoktinių lėšomis arba kito sutuoktinio lėšomis ar darbu.

Dalijant santuokos metu įgytą turtą galima nukrypti nuo turto padalijimo lygiomis dalimis principo. Besiskiriantys asmenys gali susitarti. Jeigu yra ginčas teisme, reikalaujantis sau didesnės turto dalies sutuoktinis turi įrodyti, kad tokiam padalijimui yra teisinis pagrindas bei įrodymai.

Teismas, spręsdamas turto padalijimo klausimą, gali nukrypti nuo turto padalijimo lygiomis dalimis, tačiau tik esant tam tikroms aplinkybėms (atsižvelgiant į nepilnamečių vaikų interesus, vieno sutuoktinių sveikatos būklę ar turtinę padėtį ir kt.). Savaime tokių aplinkybių egzistavimas nėra pagrindas vienam sutuoktinių priteisti didesnę turto dalį. Didesnė turto dalis priteisiama tuomet, kad tai būtina apsaugant nepilnamečio ar kito sutuoktinio interesus.

Geriausias ir prioritetiniu laikomas būdas pasidalinti turtą yra pasidalijimas natūra. Turto pasidalijimas natūra reiškia, kad pasidalinus turtą buvę sutuoktiniai nesaistomi nuosavybės ryšiais, išvengiama galimų ginčų ateityje dėl bendros nuosavybės valdymo. Dažnai padalijimas natūra reiškia, kad vienam priteisiamas turtas, o kitam priteisiama piniginė kompensacija.

Nereikia pamiršti, kad dalijantis turtą, dalijamos ir prievolės kreditoriams. Be kreditoriaus sutikimo prievolių pakeitimas negalimas - jei prievolė kreditoriui solidari, tai tokia išliks ir po turto padalijimo (nutraukus santuoką ar ne). Pasitaiko atvejų, kai santuokos metu vienas vartojimo kreditą gauna vienas sutuoktinis. Įrodžius, kad toks kreditas gautas ne šeimos interesais, prievolė kreditoriui pripažintina asmenine jį gavusio sutuoktinio prievole.

Turto padalijimas po santuokos nutraukimo

Nutraukiant santuoką, privalu nurodyti visą turtą, priklausantį sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis. Jeigu taip atsitinka, kad po santuokos nutraukimo paaiškėja, kad yra nepadalinto turto, turi būti atnaujinama ištuokos byla dalyje dėl turto pasidalijimo ir teismas priima naują sprendimą.

Nutraukiant santuoką iki Lietuvos Respublikos civilinio kodekso įsigaliojimo (2001 m. liepos 1 d.), nebuvo reikalaujama pasidalinti santuokoje įgytą turtą. Pasitaiko atveju, kai asmenys yra seniai nutraukę santuoką, tačiau turtas iki šiol nepadalintas. Tokį turtą galima pasidalinti notarine sutartimi. Jeigu nesutariama, yra galimybė kreiptis į teismą. Tačiau yra tam tikri apribojimai - tai ieškinio senatis.

Pagal LTSR SŠK 23 straipsnio 4 dalį reikalavimui padalyti turtą, kuris yra bendroji jungtinė ištuoktų sutuoktinių nuosavybė, buvo nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas. Kasacinio teismo išaiškinta, kad pagal SŠK 10 straipsnį ieškinio senaties termino pradžia dėl turto, laikytino bendrąja jungtine nuosavybe, padalijimo skaičiuojama ne nuo santuokos nutraukimo dienos, bet nuo tos dienos, kurią buvęs sutuoktinis sužinojo ar turėjo sužinoti, kad pažeista jo subjektinė teisė į bendrąją jungtinę nuosavybę, t. y. teisė valdyti šį turtą, juo naudotis ar disponuoti. Taigi, jeigu nesuėjusi ieškinio padavimo senatis, galima pasidalinti turtą, nepasidalintą santuokos nutraukimo metu.

Žemiau pateikiama lentelė, apibendrinanti pagrindinius aspektus, susijusius su turto pripažinimu asmenine nuosavybe ir jo padalijimu santuokos metu:

Atsižvelgiant į specifinę butų privatizavimo proceso paskirtį ir įstatyme nustatytą tvarką kasacinio teismo praktika plėtojama išaiškinant, kad, vadovaujantis Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsniu ir SŠK 21 straipsniu, butai, sutuoktinių įsigyti pagal Butų privatizavimo įstatymą santuokos metu, turi būti pripažįstami bendrąja jungtine jų nuosavybe, nepriklausomai nuo to, ar jie įsigyti abiejų, ar tik vieno iš sutuoktinių vardu, ir nuo to, kieno lėšomis buvo apmokėta įsigyjamo buto kaina.

Kasacinis teismas, aiškindamas Butų privatizavimo įstatymo nuostatas, savo praktikoje nurodęs, kad nors iki Butų privatizavimo įstatymo papildymo nebuvo aiškiai išreikštos nuostatos dėl sutuoktinių teisės į privatizuotą butą, o pagal bendrą įstatymų galiojimo taisyklę civilinis įstatymas neturi atgalinio veikimo galios tačiau butai, kuriuos sutuoktiniai įsigijo pagal Butų privatizavimo įstatymą iki šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies papildymo, taip pat laikomi bendrąja jungtine jų nuosavybe.

Svarbu atkreipti dėmesį į kasacinę bylą dėl privatizavimo būdu įgyto nekilnojamojo turto (buto dalies) nuosavybės formos, kurioje ieškovė 1993 m. pirkimo-pardavimo sutartimi iš valstybės įsigijo ginčo buto dalis. Nutraukiant santuoką, nebuvo sprendžiamas klausimas dėl sutuoktiniams priklausančio turto padalijimo, santuokinis turtas nėra padalintas iki šiol.

Atsakovas niekada nepretendavo į ieškovės įgytą buto dalį; jam buvo žinoma, kad tai yra jos asmeninis turtas, įgytas už asmenines lėšas, aiškiai išreiškus valią įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn. Sutartyje nėra jokio įrašo, kad buto dalis buvo perkama kartu su atsakovu ir įgyjama bendrojon jungtinėn nuosavybėn, atsakovas pirkimo sandoryje nedalyvavo. Nutraukus santuoką sutuoktinių turtas buvo padalytas žodiniu susitarimu; ginčo buto dalis atiteko ieškovės asmeninėn nuosavybėn (įgyta už jos asmenines lėšas).

Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis 1998 m. liepos 2 d. įstatymu Nr.

tags: #del #pripazinimo #asmenine #nuosavybe #ieskinio #teisena