Šiame straipsnyje nagrinėjama teismų praktika, susijusi su skolos išieškojimu pardavus hipoteka įkeistą turtą. Dėmesys skiriamas įvairiems aspektams - nuo prievolės pasibaigimo įvykdymu iki vartotojų teisių apsaugos.
Rinkos ekonomikos sąlygomis sutartinių šalių drausmė ir tikslus pareigos vykdymas yra būtina sąlyga verslo vystymui. Tačiau skolininkas gali neįvykdyti pareigos prievolėje. Siekiant apsaugoti kreditoriaus interesus, Lietuvos teisės sistema numato įvairius būdus, kurie užtikrina, kad skolininkas įvykdys subjektyvinę pareigą prievolėje. Vienas iš efektyviausių būdų apsaugoti kreditoriaus interesus, yra hipoteka.
Hipotekos sistema nuo savo veiklos pradžios buvo nuolat peržiūrima ir tobulinama. Tačiau visuomeniniai santykiai, kuriems reguliuoti buvo kuriamos teisės normos, liko ne iki galo reglamentuoti ir aiškūs. Todėl iki šiol hipotekos įregistravimo ir išieškojimo iš įkeisto turto procese pasitaiko akivaizdžių klaidų ir netikslumų. Įstatymo nuostatų pakeitimai ir papildymai, daromi siekiant patobulinti galiojantį hipotekos registro modelį, neretai sąlygoja praktines teisės normų taikymo problemas.
Hipotekos registravimo ir išieškojimo iš įkeisto turto tvarkos mokslinis tyrimas yra aktualus, nes 2025 m. planuojama reorganizuoti hipotekos registro informacinę sistemą, atsisakant teritorinių duomenų bazių ir visas registravimo procedūras atliekant Centriniame hipotekos registre. Įgyvendinus hipotekos registro sistemos reorganizaciją, bus panaikintas teismų vaidmuo hipotekos registravimo procese, o hipotekos skyrių funkcijas, susijusias su išieškojimu iš įkeisto turto, perims apylinkės teismai.
💛💚❤️ ATKŪRIMO EUROTONAS! | 1€ – 2MIN⌚ | #2 DIENA 📅
Prievolės Pasibaigimas Įvykdymu ir Hipotekos Pabaiga
Kasacinis teismas atkreipė dėmesį, kad įkeitimo teisė tarnauja pagrindinei prievolei užtikrinti, todėl įkeitimo teisė (hipoteka) ir kitos papildomos (šalutinės) teisės, atsirandančios iš pradinės prievolės, gali pasibaigti, pasibaigus pagrindinei prievolei CK šeštosios knygos IX skyriuje išvardintais prievolių pabaigos pagrindais.
Vienas iš dažniausiai pasitaikančių prievolių pasibaigimo pagrindų yra CK 6.123 straipsnyje nustatytas pagrindas - prievolės pasibaigimas įvykdymu. Pirkėjo prievolė, kylanti iš pirkimo-pardavimo sutarties, pasibaigia, sumokėjus už jį nustatytą pinigų sumą.
Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad pirkėjui - fiziniam asmeniui - pagal būsimo būsto pirkimo-pardavimo sutartį atsiskaičius su pardavėju - to būsto statytoja įmone, kuriai iškelta bankroto byla, o ne jos kreditoriais, pirkėjo nuosavybės teisės suvaržymas hipoteka pasibaigia.
Vartotojo Statuso Nustatymas
Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs aplinkybes, kad ieškovė B. P. teigė, jog įsigijo nekilnojamąjį turtą nepasisekus investicijai į vertybinius popierius bei tai, kad ji įsigijo du kotedžus vietoj vieno, sprendė, kad ieškovė negali būti laikoma vartotoja, kaip neatitinkanti vartotojo požymių.
Teisėjų kolegija sutiko su kasacinio skundo argumentais, kad vien teismų nustatytų aplinkybių (tai, kad pirkėja B. P. įsigijo du sublokuotus namus, ir tai, kad ji šį turtą įsigijo nepasisekus investicijai į vertybinius popierius) nepakanka konstatuoti, kad B. P. nėra vartotoja.
Taip pat teismas pasisakė, kad bylą nagrinėję teismai pagrįstai konstatavo, kad mokėjimo tvarkos nustatymas (sumos dydis, sąskaita, į kurią reikia sumokėti) yra laikytinos sutarties sąlygomis, kurias būtina sutartyse nustatyti tam, kad sutarčių vykdymo veiksmų atlikimas būtų aiškus, ir pagrįstai sprendė, kad ieškovai laikytini pažeidusiais ginčo sutartis, nes mokėjimai buvo atlikti akivaizdžiai pažeidžiant mokėjimų tvarką.
Skolos Sumažėjimas Pardavus Įkeistą Turtą
Kitoje nutartyje buvo nagrinėjami klausimai, susiję su skolos sumažėjimu pardavus įkeistą turtą. Teisėjų kolegija pasisakė, kad jeigu prievolė priverstinai vykdoma iš kelių solidariųjų bendraskolių (pagrindinio skolininko, kuris yra įkaito davėjas, ir laiduotojo) turto, tai išieškojimo mastas gali ir turėtų būti kontroliuojamas vykdymo procese.
Kai kreditorius pareiškia reikalavimą pagrindiniam skolininkui ir nukreipia savo reikalavimą pagal solidariąją prievolę į įkeistą turtą ir tuo pačiu metu ar vėliau pateikia ieškinį dėl skolos priteisimo iš bendraskolio - laiduotojo, tai pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl priteistinos iš laiduotojo sumos, turi ją mažinti iki skolos pagrindiniam skolininkui dydžio, jeigu teismo procesiniu sprendimu skola pagrindiniam skolininkui sumažinta dėl įkeisto turto pardavimo ir gautų pinigų sumokėjimo kreditoriui, nes laiduotojas neturi atsakyti kreditoriui daugiau, negu pagrindinis skolininkas.
Tuo atveju, kai šis skolos dydis dėl įkeisto turto pardavimo pagrindiniam skolininkui sumažėjo vykstant apeliaciniam procesui dėl priteistinos iš laiduotojo skolos dydžio, tai tokį skolos dydžio perskaičiavimą turi atlikti apeliacinės instancijos teismas.
Išieškojimo Tvarka Pagal Vykdomąjį Įrašą
LR CPK 746 straipsnis reglamentuoja išieškojimo tvarką pagal vykdomąjį įrašą. Priėmęs vykdyti vykdomąjį įrašą, antstolis skolininkui išsiunčia raginimą įvykdyti hipoteka ar įkeitimu užtikrintą įsipareigojimą per vieną mėnesį nuo raginimo įteikimo dienos, o raginimo kopiją išsiunčia įkaito davėjui (kai jis nėra skolininkas) ir kitiems viešame registre nurodytiems kreditoriams. Šiame raginime turi būti nurodyta skolininko teisė pateikti duomenis apie įvykdytą hipoteka ar įkeitimu užtikrintą įsipareigojimą ar jo dalį.
Jeigu įkeisto turto vertė mažesnė negu įkeitimu užtikrinto pagrindinio reikalavimo ir iš šio reikalavimo atsirandančių palūkanų suma, įkeitimo kreditorius turi teisę išieškoti trūkstamą sumą iš skolininko kito turto.
Jeigu įkeisto turto nėra (jis sunaikintas, prarastas ar sužalotas) arba įkeitimo kreditorius atsisako priimti įkeistą turtą, jis turi teisę įkeitimu užtikrintą pagrindinį reikalavimą ir iš šio reikalavimo atsirandančių palūkanų dydį išieškoti iš skolininko kito turto.
Kai išieškoma pagal įmonės hipotekos sandorį, vykdomąjį įrašą priėmęs vykdyti antstolis šio Kodekso 677 straipsnyje nustatyta tvarka sudaro hipotekos objektu esančios įmonės turto aprašą ir priima patvarkymą paskirti hipotekos kreditorių arba kreditoriaus sutikimu kitą asmenį įmonės turto administratoriumi.
Išieškojimo Iš Įkeisto Turto ir Bendra Tvarka: Tarpusavio Ryšys
LR CK prievolę apibrėžia kaip teisinį santykį, kurio viena šalis (skolininkas) privalo atlikti kitos šalies (kreditorius) naudai tam tikrą veiksmą arba susilaikyti nuo tam tikro veiksmo, o kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko, kad šis įvykdytų savo pareigą (LR CK 6.1 str.). Tokiu būdu prievoliniai santykiai sukuria tam tikras teises ir pareigas.
Siekiant kontroliuoti galimas pareigos neįvykdymo pasekmes bei apsaugoti kreditoriaus interesus, civilinės teisės sistemoje įtvirtintas prievolių įvykdymo užtikrinimo institutas. Šio instituto esmė ta, jog skolininkui neįvykdžius arba netinkamai įvykdžius prievolę, kreditoriui atsiranda papildoma turtinio pobūdžio priemonė paveikti skolininką, kad jis tinkamai įvykdytų savo pareigą prievolėje. Atsižvelgiant į prievolių įvykdymo užtikrinimo būdus, gali būti skiriamas ir jų pobūdis: prievolinis ir daiktinis.
Daiktinio pobūdžio prievolių įvykdymo užtikrinimo būdai reglamentuojami LR CK 4 knygoje. Tai būtų hipoteka, įkeitimas, daikto sulaikymas ir kt. Šiuolaikinėje rinkos ekonomikoje dažniausiai taikomi hipoteka ir įkeitimas kaip daiktinio pobūdžio prievolių įvykdymo užtikrinimo būdai. Kadangi tokiu būdu užtikrintos prievolės garantuoja mažiausius galimus kreditoriaus nuostolius tuo atveju, jei prievolė, kuri užtikrinta hipoteka ar įkeitimu, įvykdoma netinkamai ar visai neįvykdoma.
Kitaip tariant, išieškojimo procesas egzistuojant prievolės užtikrinimui skiriasi nuo išieškojimo proceso bendra tvarka.
LR CPK 745 str. 1 d. numato, kad išieškojimui iš hipoteka įkeisto turto ir įkeitimu įkeisto turto taikomos bendrosios taisyklės, su šiame skyriuje nurodytomis išimtimis tiek, kiek tokio pobūdžio išieškojimo nereglamentuoja LR CK. Toks reglamentavimas suponuoja išieškojimo iš hipoteka ir įkeitimu užtikrinto turto tarpusavio ryšį su išieškojimu bendra tvarka. Tam, kad tinkamai atskleisti tarpusavio ryšį, panagrinėsime abiejų išieškojimo procesų esminius skirtumus ir panašumus.
Abiem atvejais, išieškojimas galimas tik skolininkui neįvykdžius prievolės arba netinkamai ją įvykdžius. Tačiau skirtingai reglamentuojama išieškojimo pradžia. Išieškojimo iš įkeisto turto atveju, kreditoriui numatyta pareiga įspėjimo dėl išieškojimo iš įkeisto turto pateikimas. O tuo tarpu, išieškant bendra tvarka, kreditorius pirmiausia turi gauti vykdomąjį dokumentą (LR CPK 587 str.) ir pateikti vykdomąjį dokumentą antstoliui vykdyti (LR CPK 650 str. 1 d.). Toks skirtingas reglamentavimas yra pagrįstas hipotekos ir įkeitimo paskirtimi, t.y. ne tik reikalavimo, bet ir pigesnio bei operatyvesnio išieškojimo proceso užtikrinimu. Toks kreditorius nesikreipia į bendrosios kompetencijos teismą dėl vykdomojo rašto išdavimo, o savo pažeistas teises gina supaprastinta, operatyvesne neteisena tvarka siekdamas įgyvendinti savo reikalavimus.
Kitas esminis skirtumas tarp nagrinėjamų išieškojimo rūšių yra reikalavimai dėl išieškojimo eilės. Išieškant bendra tvarka toks kreditoriaus pasirinkimas turi atitikti LR CPK 664 ir 665 str. įtvirtintą išieškojimo iš skolininko turto eilę. Galioja bendra taisyklė, jog iš paskesnės eilės turto galima išieškoti tik tuo atveju, jei nėra žinomo pirmesnės eilės turto. Tuo tarpu, išieškant iš įkeisto turto netaikomi išieškojimo iš skolininko turto eilės apribojimai (LR CPK 662 str. 5 d.). Tokiu būdu hipotekos ir/ar įkeitimo kreditoriui suteikiama privilegijuota padėtis.
Pažymėtina, jog išieškojimo iš skolininko turto eilės įtvirtinimas skirtas apsaugoti skolininko turtinius interesus. Tačiau tokios eilės netaikymas išieškant iš hipoteka ar įkeitimu užtikrinto turto, nereiškia, jog skolininko interesai yra ignoruojami. Skolininkas, žinodamas, kad jo turtas įkeistas tretiesiems asmenims, turi tas pačias procesines teises kaip ir skolininkas, LR CPK 745 str. 2 d.) interesai apsaugomi suteikiant įkaito davėjui teisę nurodyti įkeistų daiktų pardavimo eilę, jei išieškoma parduodant iš varžytynių jungtine hipoteka įkeistus daiktus (LR CK 4. 194 str. 1 d.). Įkeitimo atveju, skolininko ar įkaito davėjo interesai apsaugomi LR CK įtvirtinta įkeistų daiktų realizavimo tvarka (LR CK 4. 219 str. 5 d.), t.y. šalims suteikiama teisę susitarti dėl įkeisto turto realizavimo būdo. O būtent susitarimo pagrindu, galimas visų šalių interesų pusiausvyros įgyvendinimas.
Esminis nagrinėjamų procesų panašumas yra tas, jog įkeisto turto realizavimui, atsižvelgiant į jo pob...
Hipotekos Samprata ir Istorinė Apžvalga
Pirmosios įkeitimo formos buvo žinomos jau Senovės Egipte, įkeitimo teisė buvo plėtojama pažangiausioje antikos teisėje Romos teisėje. Iš tiesų metai iš metų įkeitimo apraiškos buvo pradėtos fiksuoti teisiniuose dokumentuose. Žinoma, skolinimasis bei įkeitimas nebuvo labai dažnas reiškinys senovės civilizacijose, bet tai nebuvo ir išimtiniai atvejai.
Babilono valdovo Hammurabio, viešpatavusio 1792 1750 m. pr.m.e., teisynas nustatė: Jei kas padaro skolos ir dėl jos parduoda arba atiduoda užstatan savo žmoną, sūnų arba dukterį, tai šie pas jį pirkėją ar užstato laikytoją tarnauja trejus metus. Šiuo atveju sutarties įvykdymui užtikrinti dažniausiai buvo taikytas savęs įkeitimas.
Senovės Romoje buvo skiriamos trys įkeitimo formos: fiducia, pignus ir hypotheca. Pirminės įkeitimo formos fiducia esmė buvo ta, kad skolininkas (fiduciantas) kreditui garantuoti mancipacijos arba in iure cessio būdu perduodavo kreditoriaus (fiduciarijaus) nuosavybėn kokį nors daiktą su sąlyga (pactum fiduciae) įvykdžius įsipareigojimą grąžinti jį savininkui.
Siekiant plėtoti kreditinius santykius, ne vėliau kaip III a. iki Kr. atsirado kita įkeitimo forma pignus, neretai vadinama rankiniu įkeitimu. Pagal šią formą, kreditorius įgydavo daikto valdymą ir įkeistą daiktą galėjo išlaikyti savo rankose iki skolos sumokėjimo.
Vėliau atsirado įkeitimo forma hypotheca, kuri skolininkui suteikė teisę neperleisti įkeitimo objekto, pasiliekant šio daikto savininku ir valdytoju. Teisės literatūroje pagrindiniu hypothecos ir pignus skirtumu dažniausiai nurodomas valdymo požymis: jeigu daiktas būdavo perduodamas kreditoriui tai pignus, o, jei daiktas likdavo skolininkui hypotheca.
Romėnų teisė išskyrė tris įkaito atsiradimo būdus sutartį, įstatymą ir teismo sprendimą.
Teisiniuose šaltiniuose pateikiami skirtingi romėnų įkeitimo teisės pasibaigimo pagrindai. Tačiau vieningai sutariama, jog hipotekos pabaiga laikomas: skolos sumokėjimas; hipotekos objekto sunaikinimas, pardavimas; įkaito turėtojo ir daikto savininko sutapimas; įkeitimo teisės atsisakymas. Nors romėnų įkeitimo teisė buvo paini ir turėjo nemažai trūkumų, neabejotinai ji padarė didelę įtaką šiuolaikinės civilinės teisės vystymuisi.
XIX a. XX a. pradžioje įkeitimo santykių teisinio reguliavimo įvairovę Lietuvoje lėmė jos žemes valdžiusių valstybių teisės įtaka. Didžiąją LDK teritorijos dalį, dešiniąją Nemuno pusę, užgrobė Rusija, o Suvalkija, kairioji Nemuno pusė, vadinamoji Užnemunė, tapo Prūsijos grobiu.
Rusijos valdomoje teritorijoje Lietuvos Statutai buvo taikomi iki 1840 m., o Užnemunėje jau 1796 m. birželio 9 d. Prūsijos karaliaus manifestu buvo nustatyta, kad šioje teritorijoje yra privalomas 1794 m. Prūsų Žemės teisynas.
1818 m. Ipotekos įstatai bei juos papildantis 1825 m. įstatymas turėjo įtakos tolesniam Suvalkijos ūkiui, nes buvo siekiama apsaugoti nuo išpardavimo didesnius dvarus, kurių savininkai buvo įsiskolinę.
Suvalkijos civilinius įstatymus vertinęs . Butkys atskleidžia jų vientisumo stoką, nepagrįstą hipotekinis veiksmų gausą bei pernelyg didelį straipsnių lakoniškumą.
Dešiniajame Nemuno krante galiojęs 1864 m. Rusijos imperijos civilinis įstatymų sąvadas (toliau Sąvadas) įkeitimo santykius reguliavo X tomo I dalies normomis. Kaip ir Napaleono Kodeksas, Sąvadas išskyrė nekilnojamojo ir kilnojamojo turto įkeitimą, pastarąjį taip pat įvardinant užstatu. Šiame įstatyme buvo apibrėžti įkeitimo subjektui ir objektui keliami reikalavimai, įkeitimo akto sudarymo ir jo notarinio patvirtinimo tvarka, įkeitimo teisės pasibaigimo pagrindai.
Visgi Sąvade nustatyta įkeitimo procedūra buvo labai sudėtinga, ilga ir brangi.
1936 m. birželio 30 d. buvo priimtas Ipotekos įstatymas, kuris įsigaliojo 1938 m. sausio 1 d. 1936 m. Ipotekos įstatymas panaikino iki tol galiojusius įstatymus trūkumus ir naujai sureguliavo įkeitimo santykius. Ipotekos įstatymu suteiktos įkeitimo teisės taip pat buvo g...
Lietuvos Respublikos Civilinio Kodekso (LR CK)
LR CK prievolę apibrėžia kaip teisinį santykį, kurio viena šalis (skolininkas) privalo atlikti kitos šalies (kreditorius) naudai tam tikrą veiksmą arba susilaikyti nuo tam tikro veiksmo, o kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko, kad šis įvykdytų savo pareigą (LR CK 6.1 str.).
Išieškojimo Iš Įkeisto Turto Ypatumai
Skirtingai reglamentuojama išieškojimo prad...