„Vienkiemis“ kaimo turizmo sodyba: istorijos atspindžiai ir dabarties patirtys

Kaimo turizmo sodybos „Vienkiemis“ pavadinimas neatsitiktinis - čia galima pajusti tikrą vienkiemio dvasią, o gamtos apsuptis leidžia pamiršti miesto šurmulį. Tačiau „Vienkiemio“ istorija - tai ne tik ramybė ir poilsis, bet ir išbandymai, atradimai bei atminties saugojimas.

Lietuvos etnografiniai regionai.

Išbandymai ir atgimimas

Trečiadienį, 13.48 val., ugniagesiams buvo pranešta apie gaisrą Kretingos rajono Padvarių kaime esančioje Jolandos Šoblinskienės kaimo turizmo sodyboje „Vienkiemis“. Atvira liepsna degė nendrėmis dengta karčema. Nuogąstauta, kad ugnis persimes ir į kitus pastatus. Į sodybą pasiųstos didelės ugniagesių pajėgos - 9 autocisternos ir štabo automobilis. Pirminiais duomenimis, kilus gaisrui žmonių pastate nebuvo. 14.52 gaisras lokalizuotas. Sudegė maždaug 700 kvadratinių metrų stogas, iš pastato (20x25 m) liko tik mūrinės sienos.

Akmenos upės slėnyje prie Kurmaičių tvenkinio esančiame „Vienkiemyje“ yra 60 vietų nakvynei, 8 nameliai, senovinė karčema, talpinanti 300 svečių. Be to, čia yra mini zoologijos sodas, senovės buities rakandų muziejus, trys pirtys.

Sodybos istorija

Sodyba „Vienkiemis“ veiklą pradėjo ir pirmieji lankytojai priimti 1995 metais. Pirmiausia buvo atidaryta kavinė, 8 numeriai, dvi pirtys. Augant lankytojų srautui, pastatyta Karčema, dar dvi pirtys, 9 poilsio nameliai, atvežta ir perstatyta senovinė Klėtis ir kalvė iš etnografinio Jakštaičių kaimo.

Užsukus į „Vienkiemio“ karčemą, svečių laukia tikras skrandžių išbandymas! Pagal senovinius žemaičių receptus karčemos gaspadinės gamina puikius patiekalus, stebinančius ne tik dydžiu, skonių subtilybėmis, bet ir negirdėtais neregėtais pavadinimais. Sodyboje rasite įvairių pirties pasirinkimų: rusiška, lietuviška, turkiška. Skirtingos erdvės talpinančios nuo 15 iki 30 asmenų. Konferencijoms, seminarams, mokymams yra puikiai pritaikytos dvi salės.

Kaimo turizmo sodyba.

Atminties saugojimas

Prieš 70 metų, 1948-1950 m., Ignalinos vidurinėje mokykloje veikė pogrindinė antisovietinė moksleivių organizacija. Jos visi dalyviai jau Amžinybėje, tačiau su jais teko susitikti ir bendrauti dar 1998 m. ir vėliau, kai dauguma pogrindininkų dar buvo gyvi ir susitikdavo Ignalinoje. Organizacijai priklausė Joakimas Subačius, Petras Žilėnas, Albertas Juodagalvis, Marijonas Matorka, Kazys Cicėnas ir dar keletas kitų, kurie į Anapilį jau buvo išėję iki minėtų susitikimų. Kai 1998-aisiais jie susirinko Ignalinoje, kai kurie tuomet pirmąkart susitiko po pusės amžiaus.

Pogrindinę organizaciją mokykloje sumanė kurti būtent jis. Marijonas buvo gabus mokinys ir aktyvus užklasinės veiklos dalyvis, ypač aktyvus dramos būrelyje, kurį gimnazijoje įkūrė mokytojas Tomas Glodas. Pastarasis, kaip teigė Marijonas, buvo vienas iš pažangiausių tuometinių mokytojų, šviesaus proto žmogus, kurį labai buvo pamėgę visi mokiniai. Būtent jo ir buvusio direktoriaus B. Liutkevičiaus-Raudienio bei mokytojos A. Lekavičiūtės dėka, moksleiviai mokyti savarankiškai vertinti okupacinės valdžios veiklą bei brukamas komunizmo idėjas. Stalinizmo metais tai buvo gana drąsus ir pavojingas iššūkis.

Pažangių mokytojų idėjos skatino daugelį moksleivių mąstyti kitaip, negu juos mokė vadovėliai, žadino patriotizmo jausmus ir nepaklusnumą esamai santvarkai ir jos savivalei.

Slaptoji agentų komisija

M. Matorka, iš mažens išauklėtas antitarybine ir nepriklausomos Lietuvos dvasia, vienas iš pirmųjų tarp savo bendraamžių suprato, kad negalima aklai paklusti okupantams, reikia pagal išgales priešintis. 1948-aisiais rudenį ėmė burti ištikimiausius ir priešiškai tarybų valdžiai nusiteikusius klasės draugus į grupelę. Pirmasis Marijono tikslą puikiai suprato ir jam pritarė jo artimiausias draugas ir bendramintis A. Juodagalvis. Kartu su juo į grupę buvo priimti K. Cicėnas ir P. Beinorius. Pirmasis antitarybinės slaptos organizacijos susirinkimas įvyko 1948-1949 mokslo metų pradžioje jo bute. Susirinkimui vadovavo jis pats, o protokolą rašė P. Beinorius.

Pavadinimą Slaptoji agentų komisija sugalvojo M. Matorka. Pasak A. Juodagalvio, dėl pavadinimo būta ginčų, bet Marijonui nusileista ir paliktas siūlytas kiek keistokas pavadinimas, paimtas iš kažkokio detektyvinio romano. Kiekvienas SAK narys prisiekė ir pasirašė po priesaikos tekstu, kurį buvo sukūręs Marijonas ir gražiai perrašęs P. Beinorius. Priesaikos tekstas yra dingęs.

Priesaiką pasirašę prisiekė apie organizacijos egzistavimą niekam neprasitarti, netgi artimiausiems draugams, o jeigu šį pasižadėjimą kas nors išduos, tai bus griežtai nubaustas. Priesaikoje buvo įrašyta, kad svarbiausias tikslas - visokiais būdais kovoti prieš sovietinę okupaciją, kenkti jai ir rinkti medžiagą apie sovietinės valdžios aktyvistus.

Pirmininko pareigos buvo patikėtos A. Juodagalviui, pavaduotojo - M. Matorkai, o sekretoriaus - P. Beinoriui. K. Cicėnas paskirtas diversinės grupės vadovu.

Kiek vėliau į SAK buvo priimti baigiamosios klasės moksleivis P. Žilėnas ir bendraklasis B. Petkelis. Pastarasis, kaip teigė M. Matorka, nebuvo aktyvus, o visi kiti stropiai vykdė priesaikos reikalavimus ir aktyviai dalyvaudavo slaptuose susirinkimuose.

„Palaikėme ryšius su partizanais. Aš sutartose vietose susitikdavau su Vytauto apygardos kovotojais Jonu Makausku-Šilu ir ypač dažnai su Vladu Gaideliu-Jovaru. Iš jo gaudavau užduočių, partizanų leidžiamų laikraščių ir juos atnešdavau į mokyklą paskaityti draugams. Be užduoties trukdyti kurtis komjaunimui, iš Jovaro buvome gavę nurodymą trukdyti ir paskelbtai kaimo kolektyvizacijai. Partizanų pavedimu net buvau įsidarbinęs Ažušilės, kur gyvenau, kolūkyje,“ - prisimena A. Juodagalvis.

1949 m. kovo 25-ąją čekistinės trėmimo operacijos „Priboj“ („Bangų mūša“) metu SAK neteko savo idėjinio vadovo M. Matorkos, kuris tądien kartu su mama ir vyresniuoju broliu Feliksu buvo išvežtas į Sibirą, kaip pasiturintys valstiečiai („buožės“).

Organizacijai netekus vado, jos vairą perėmė A. Juodagalvis. Tuomet SAK nariais netapo, bet talkino ir Antanas Bileišis bei Juozas Matkevičius. Organizacija tęsė savo veiklą: agitavo nestoti į kolūkius, komjaunimą, platino partizanų spaudą.

SAK buvo demaskuota 1951 m. sausį. Vos tik prasidėjus metams, Ignalinoje pasklido kalbos apie išaiškintą antitarybinę organizaciją, veikusią vidurinėje mokykloje. Kagėbistai sausio 25 d. Vilniaus geležinkelio stotyje areštavo buvusį vidurinės mokyklos moksleivį A. Juodagalvį, taip pat devintoką A. Bileišį. Po dviejų dienų tokio pat likimo sulaukė vienuoliktokas K. Cicėnas. Sausio 29 d. iš pamokų buvo išvestas mokytojas T. Glodas. Tą pačią dieną areštavo ir buvusį mokyklos pirmos laidos abiturientą P. Žilėną, kuris dirbo kaime mokytoju. Vasario 2 d. areštuoti vienuoliktokas J. Subačius ir devintokas J. Matkevičius.

Po šių netikėtų netekčių mokykloje tarp mokytojų ir mokinių įsivyravo pesimistinės nuotaikos, nes niekas tiksliai nenutuokė tikrosios areštų priežasties. Padėtį dar labiau paaštrino nuolatiniai vienuoliktos ir kitų klasių moksleivių iškvietimai į rajono KGB būstinę ir tardymai.

Ilgai spėliota, kaip sovietų saugumas atskleidė organizaciją. Per tardymus aiškėjo, kad SAK kažkas išdavė, vėliau įsitikinta: išdavikas - organizacijos sekretorius Pranas Beinorius. Jis mokyklos mokytojui Aleksandrui Počtariovui perdavė raštelį apie SAK veiklą, o šis jį nunešė į saugumą.

Visi suimti SAK nariai atsidūrė Lukiškėse, kalinti atskirai vienas nuo kito. Kaip ir reikėjo tikėtis, didžiausias dėmesys tardymo metu buvo skirtas SAK organizatoriui M. Matorkai. Net 10 kartų jis dienomis ir naktimis buvo kviečiamas pas patyrusį Vilniaus srities MGB Švenčionių r. vyr. tardytoją G. Fedotovskį.

Vyrai tuos mėnesius atsimena kaip šiurpų košmarą. P. Žilėnas pasakojo, kad MGB tardytojai jų jau nemušė, stengėsi palaužti kitais būdais: mėnesius kalino vienutėse, neleido miegoti, laikė įkaitintose metalinėse spintose, kurių žymės išliko ligi šiol.

Tardymai ir apklausos vyko po kelias valandas kelis kartus per parą, taip pat ir naktimis.

Šiandien „Vienkiemis“ kaimo turizmo sodyba - tai ne tik puiki vieta poilsiui, bet ir gyvas istorijos liudijimas, primenantis apie praeities išbandymus ir stiprybę. Lankytojai čia gali ne tik mėgautis gamta ir tradicine virtuve, bet ir prisiliesti prie Lietuvos istorijos.

tags: #delfi #vienkiemis #kaimo #turizmo #sodyba