"Nenugalės", - maždaug prieš 2000 metų tarė Kristus savo įpėdiniui žemėje šv. Petrui. Bėgo šimtmečiai, krikščionybė plėtėsi pasaulyje. karaliui Mindaugui priėmus krikštą, šv. bei tvirtai įleido šaknis ir Lietuvoje.
Religinė situacija Lietuvoje 2011 m.
Pirmieji Smūgiai Šv. Bažnyčiai
1940 m. išskyrus Kauno Kunigų seminariją, buvo panaikintos ir uždarytos. smarkiai apkarpyti prie klebonijų buvę ūkiai, kai kur nusavintos klebonijos. priklausiusių nuosavybių negrąžino.
Įėjus į Alytų, kažkas iš malūno paleido šūvį į vokiečius. Degino ir šaudė, kur pakliuvo. nežinojo, kad bažnyčioje už altoriaus būta pasislėpusio žmogaus. vokiečiai kareiviai išsivedė kleboną kun. K. ir čia pat sušaudė. Šiaulių šv. metu pabėgo į Lenkiją. ir išdavinėjo jiems metrikas, kad išgelbėtų iš mirties. ir ten 1941 m. mirtį.
Kai 1944 m. iš rytų per Žemaitiją, kareiviai brido tiesiog per javų laukus. nebristų, nes pasilikusiems vėl reikės gyventi. kitus skriaudžiamuosius, plačiai pagarsėjo šie Bažnyčios vyrai: ark. vysk. V. Į nacių kacetus buvo ištremti penki mūsų kunigai. ištremtas ir prel. B. Sužiedėliui, kun. gyvybės kaina, tapo persekiojamų žydų prieglaudomis. pas Kužių kleboną kun. Adolfą Kleibą žydai iš Šiaulių buvo slaptai vežami tiesiog ištisomis šeimomis. Kartais ten būdavo slepiama net iki 15-20 žydų šeimų. jo brolis kun. į Sibirą kaip "nepakenčiami liaudies priešai". Kun. J. mirties Jakutijoje bandė steigti lietuvių parapiją.
Kai 1944 m. liepos mėn. vakaruose - Klaipėda - krito tik 1945 m. vyskupai ir 257 kunigai bei vienuoliai, daugiausia jaunesnio amžiaus. tautą. dažnai sumaišyti vietovių pavadinimus ar praleisti žinomų asmenų pavardes. Atvirai bus rašoma tik apie mirusiuosius.
duoda iki 25 metų kalėjimo. kokie nors 'špionažo' pėdsakai. būti tučtuojau užgniaužtas. nesiskaityti, sudedami visą savo ateitį į Viešpaties rankas. Tokia tai tikrovė dabarties Lietuvoje. keliausime. kapelionų pareigos. mirė mūsų seserys ir broliai. Kai raud. Rusija karo dar nebuvo laimėjusi. tvirtovės, dar buvo likę keli šimtai kilometrų sunkaus kovos žygio. šūvio.
Užėmę vieną rytų Lietuvos apskrities miestą 1944 m. mėn., keli raudonarmiečiai pradėjo plėšikauti. didžiausią "buržujų" - kleboną jo "nubuožinti". nugalėtojai. Bet kareiviams neužteko vien prisiplėšto lobio. proga kleboną sušaudyti. m. birželio mėn. Tada jie nužudė penkiolika kunigų. vedamą kleboną pamatė parapiečiai. Jie ėmė garsiai šauktis pagalbos. atveju tada per miestą važiavo vieno raud. armijos kovos dalinio štabas. būta ir Solženitcino tipo karininkų. triukšmą, liepęs šoferiui sustoti ir išaiškinti, kodėl toks triukšmas kilęs. arešto įvyko karo teismas ir raudonarmiečiai buvę nuteisti mirties bausme.
Vienas kunigas iš Lietuvos 1969 m. kariai vertino medalikėlius ir šv. rožinio pamaldas. Bažnyčioje abu klūpojo, šautuvus ant grindų padėję. Pas A. pamaldas. patarnavimo. galima matyti uniformuotų raudonarmiečių karininkų. atvyko tą naktį į baziliką persirengę civiliais. priemonės nepajėgdavo sulaikyti raudonarmiečių žmonų ir vaikų. bažnyčią pažiūrėti pamaldų, procesijų. pakęsti.
Į Kauno Kunigų seminariją, 1944 m. metus, susirinko apie 500 klierikų. kiti kariniai darbai. šiek tiek laisvės. karo ir išsilaisvinimo iš sovietų priespaudos. bet aš joje buvau dėstytojas. paskelbta mobilizacija. prievolės. Įspėjome rektorių, kad gerokai patyrinėtų kiekvieną kandidatą.
Pradžių bolševikai leido veikti Kauno ir Telšių kunigų seminarijoms. Jos rektorius yra kan. Pr. Rektoriaus pavaduotojas - kun. Lietuvos dvasiški ja pergyveno pereitą (1946 m.) žiemą. Tada buvę suimti vysk. Ramanauskas, vysk. Labukas, kun. kun. Rauda, o kiek anksčiau - kun. Kemėšis, kun. egzistavo iki 1946 metų rudens ir ne be pagrindo jos vardas įveltas į vysk. dalis jaunuolių tam, kad išvengtų karinės prievolės. kokie laikai artėja Lietuvos Katalikų Bažnyčiai. suvaržyta, bet ir verčiama įsileisti politrukus su paskaitomis. Antai, 1971 m. kovo mėnesį seminarijos vadovybė turėjo įsileisti propagandistą partietį Č. Juršėną, kuris skaitė politinio turinio paskaitą profesoriams ir klierikams. Vatikanu. seminarijos ramybėje neilgam buvo palikta. paskos atskubėjo ir saugumas. skaitome buvusio jos auklėtinio kun. seminariją. lyginama opiumui. Tačiau mokėmės, auklėjomės, rengėmės gyvenimui. Tiesa, visus mus tardė, grasino, mušė. Gyvenome pusbadžiu šaltose patalpose. auklėjimui. buvo visų giliai į širdį dedamos. Lietuvos atstatymo darbams. esąs paskirtas į Utenos apylinkę. šventą ir visų mūsų bendrą darbą.
Kauno Kunigų seminarija tebebuvo Jėzuitų rūmuose. į saugumą tardyti, ne kartą verčiami pasižadėti šnipinėti. vadovybės ir vyresniųjų klierikų tarpo nė vieno saugumui nepavyko palaužti. klierikų nepasidavimą saugumo gundymams turėjo atsakyti seminarijos vadovybė. Seminarijos vicerektoriaus postas pasidaręs pats baisiausias. kandidatus šiam postui paskyręs vysk. K. Paltarokas. kiek pabuvę vicerektoriaus pareigose, tuojau buvo areštuoti ir ištremti. pabandžiusi laimę Vilkaviškio vyskupija.
Lietuva pergyveno sunkius "asmenybės kulto" laikus. Rankraštį skaitęs vysk. V. tremtyje, miręs 1968 m. m. labai krikščioniškas-katalikiškas. Pagal prof. vienam kilometrui teko po 2-3 kryžiai ar koplytstulpiai. kryžius be esančių kapinėse, senkapiuose; vienam km. rūpintojėliai ir kiti religiniai simboliai. Lietuvos padangę kilo 717 bažnyčių ir 320 koplyčių bokštai bei bokšteliai.
Bažnyčių Likimas Karo Metais
Daugelio sugriautų miestų bei miestelių nukentėjo ir eilė bažnyčių. atstatyti karo sugriautas bažnyčias. trumpai paminėsime eilės karo metu sugriautų bažnyčių tolimesnį likimą. Marijampolės aps., parapiečiai 1945 m., kun. P. gyveno kunigas. 1947-49 m. reikalus tvarkė kun. Janušauskas, retkarčiais atvykdamas iš Liubavo. 1949 m. apsigyveno pastoviai. Po 1950 m. klebonavo kun. Kudirka. Nuo 1956 m. Anykščių valsčiuje, žinoma vietovė, nes čia 1919 m. kovos su bolševikais. vietoje pagal dail. metais Burbiškyje kun. P. Zabiela pastatydino bažnyčią, kuri 1935 m. 1986 tikinčiuosius. Bet po karo apie šią bažnyčią nieko nebegirdėti. keliais atvejais sudaužė Kristaus Kančios ženklus. Marijampolės apskrityje (vysk. ir plytų bažnyčia karo audros metu buvo pusiau sugriauta. valdžiai didelius mokesčius. Kretingos apskrityje, bažnyčia sudeginta vokiečiams užimant Lietuvą. 1968 m. sukalta laikina pastogė. Gargždų klebonas kun. Juozas Pletkus, 1966 m. Telšių vyskupui P. Maželiui, konsekruotas jo įpėdiniu. metus buvo sumanę pasityčioti vietos komjaunuoliai. liturginiais rūbais. cementine tvora. Duokiškyje dar 1967-68 m. šv.
Žemaitijoje, kurių kapinėse palaidotas Atlanto nugalėtojo kap. tėvas ir iš JAV atgabenti motinos palaikai, būta baisių įvykių. Rusijos gilumos. į Sibirą. nepasirodė. kolektyvizacijos, bet bažnyčios atidarymo klausimas. mokyklon ir laukė okupacinės valdžios atstovų. pareigūnų lydimi. Bet darbotvarkėje tebuvo kolchozo steigimo klausimas. bet nė vienas judrėniškis nepajudėjo. norėjo išsiskirstyti. Bet eidami pamatė, kad mokykla rusų apsupta. Nepasirašiusieji pareiškimų buvo neleidžiami namo ir čia pat suimami. nepavyko. išpuošta energingo klebono pastangomis ir darbu. eilė bažnytinių vėliavų, naujai pasiūtų. labai nesimpatiški, šalti ir svetimi. Rokiškio apskrityje, bažnyčia karo metu buvo smarkiai apdaužyta. okupantai ir vietiniai komjaunuoliai sušaudė kapinių koplyčios sienas. nelaimių spaudžiami, sudėjo 60,000 rublių ir 1958 m. ištiko skaudus likimas. kitus medžio įrengimus. savaičių prieš savo mirtį vėl sugrąžino Priekulės parapijos tarybai. pakabino naujosios Priekulės bažnytėlės bokšte. sužalotos sienos, sudaužyta arka, apgriauti trobesiai. kun. trobesius. Šiems remonto darbams išleista daugiau kaip 35,000 rublių.
bažnyčios vidus pertaisytas, nenaudojama. Apie 1956 m. klebonijoje kilęs gaisras nušlavė ne tik buv. kleboniją, bet ir bažnyčią. jos vidus ilgainiui medeliais ir žolėmis užaugo. Vysk. P. bei gausiomis aukomis bažnyčia vėl buvo atstatyta. rugsėjo 7 d. Mažeikių apskrityje, bažnyčia karo metu taip pat sudegė. paprastame name. Okupacinė valdžia vis trukdė naują bažnyčią statyti. m. leckaviečiai, nuo ryto iki vakaro vėlumos plušą kolchozuose. okupacijos metu daugybė jų buvo išgabenta į Irkutsko sritį). aukos buvo renkamos net Sibiro tremtinių tarpe. iškelta kitur. Taip buvo rašoma laiškuose ir Leckavos klebonas kun. Stasys Būdvytis, gimęs 1896 m. klebono kun. Mato Lajausko skaudus likimas ypač minėtinas. ir kitas lietuviškas organizacijas, originalaus būdo. koks ten vyras. užsikniaubęs ant radijo. partizanų. Tačiau bolševikai iš čia buvo vėlai išmušti, tik liepos 3 dieną. vėliavą. Tas atsakęs, kad dekanas Lajauskas. kunigą iš lovos. išlyginta trispalvė. Kun. Lajauskas tuojau buvo okupantų suimtas, išvežtas 3 km. už miestelio ir sušaudytas šalia Molėtų-Utenos vieškelio esančioje pelkėje. šventoriuje. marijonų ūkį konfiskavo ir norėjo uždaryti koplyčią. susirinkę, budėjo ir ją gynė. Taip ji išsilaikė per visą pirmąjį bolševikmetį. leisdavo ją lankyti. rašė Toronte, Kanadoje, leidžiami "Tėviškės Žiburiai" (1963 m. nr. 49). bažnyčia esanti pertvarkoma į šokių bei kitokių parengimų salę. senelio statytą bažnyčią. pareikalavusi bažnyčią vėl atidaryti. Kasakauskų giminės karstai.
Šiaulių apskrity, bažnyčia per karą sudegė. varpinė. Okupacinė valdžia nedavė leidimo naujai bažnyčiai pastatyti. tvarkyti miestelį. paminkliniai rūmai. Senosios bažnyčios šventoriuje aptvarkyta, tačiau dar pamaldos buvo laikomos senojoje klebonijoje. kurį retkarčiais aplanko ekskursijos. bet stengiamasi ją iš katalikų atimti. sukritusiu stogu". bolševikai užėmė spalio 10 dieną. sausio mėnesio. sviedinių ir beveik sulygintas su žeme. vienas kitas ne visiškai sugriautas namas. sunaikinta. Bet tikintieji, nesigailėdami didelių aukų, atstatė mūrinę bažnyčią. Ankstyvesnioji Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia buvo pastatyta 1934-40 metais kun. rūpesčiu. Jis mirė Vilkaviškyje. bažnytėlę, į laisvę prasiveržusio lietuvio žvejo J. pasakojimu, bažnyčios vitražus. kun. Leliuganavičiaus pastatyta bažnyčia sudegė per karą. šventoriaus vartai. okupantai nugriovė vysk. sodelyje. Gi Valančiaus namas buvo atiduotas mašinų-traktorių stočiai. Kunigų seminarijos rūmai po karo buvo visiškai apleisti. katedra, kurios buvęs klebonas kun. Chicagoje, buvo karo audros sugriauta pabaigoje. pastatyti suoliukai. jų suplaukdavo apie 12,000) jau lankytis. Ukmergės apskrityje, kryžiaus kelių stotys nugriautos, žemė išarta ir išakėta. birželio mėn. ilgametį Veprių kleboną kun.
karui, Skaruliuose įvyko baisi tragedija. Skarulius, kažkas tariamai šovęs iš varpinės. suerzinti, nutarę sušaudyti visus žmones, susirinkusius į bažnyčią. kulkosvaidžiais ir liepė gulti ant žemės. išsivaikščioti. ir vienas Vilniaus krašto kunigas. žiauriai sumušti, kankinti ir sušaudyti. tris dienas. šventoriuje. Jų laidotuvės buvo didžio liūdesio diena tikintiesiems. ir apylinkių suplaukė didelės žmonių minios. dideli mediniai kryžiai. Ilgainiui kryžiai apipuvo. kun. P. Žeimelio evangelikų-liuteronų parapijos klebono kun. Eriko Leijerio apie jo valdomų bažnyčių raktų, kad ją paverstų grūdų sandėliu. Kun. smarkiai priešinosi, kreipdamasis į vietos komunistines įstaigas. atimti prievarta ir bažnyčia pripildyta grūdų. Tada kun. nurodydamas į sovietinę konstituciją ir pažymėdamas, kad mokesčiai sumokėti. Netrukus bažnyčia buvo grąžinta, tačiau gruodžio 30 d. kun. buvo suimtas. Po metų ir vienos dienos, gruodžio 31 d. mirtimi Krasnojarsko priverčiamųjų darbų stovykloje. evangelikų-liuteronų parapija dar buvo žymima "Saugumas Gavėną iškraustė į bažnyčią su dviem mažomis mergaitėmis. dantiste. žmogaus. Kunigas Gavėnas sakydavo pamokslą taip, kaip jam atrodė teisinga. laidojo vieną jaunuolį, kurį nušovė stribas. draugavo su stribu, o sūnus pyko ir neapkentė. stribas ateina, ir bėgo. Šitas nušovė. Atsakymas trumpas - banditų ryšininkas. pavadino žmogžude. Už tai jį ištrėmė į Sibirą. pasimelsti. "Aš tuoj grįšiu." Taip pat išvežė ir katalikų kunigą Albertą.
Įgulos bažnyčioje metais atidarytas Kauno valst. seminarijos rūmuose - kurčiųjų mokyklos internatas. laboratorija. Pagal turimas žinias, iki metų uždaryta 31 bažnyčia ir 46 koplyčios. koplyčios. Telšių vyskupijoje - 14 bažnyčių ir 31 koplyčia. vyskupijoje - 5 bažnyčios ir 82 koplyčios. ir 12 koplyčių. Taigi aplamai iki metų bažnyčių ir 296 koplyčios. Vilniaus kraštui, nepriklausomoje Lietuvoje buvo 320 koplyčių. ateitis, buvo didelė rakštis akyse ir jos be pasigailėjimo liko išnaikintos. kas tą žygį norėtų pateisinti kunigų trūkumu, klystų. vietoje išaugo laikinos varganos koplytėlės, kurių vienos nuotrauką čia matome. visai neliktų be Dievo namų. Kaip stropiai bažnyčias ir tikėjimą gina okup. bažnyčios raktus, - bažnyčia esanti reikalinga švietimo reik...
Senovėje baltų gentys matė Dievą Jo tvėryboje ir pasaulį valdančioje jėgoje. Protėviai tikėjo į amžinąjį gyvenimą, sielą: po mirties vėlės keliaujančios į dausas. Tą tikėjimą liudija senkapiuose ir pilkapiuose randami žirgai, ginklai, kiti namų apyvokos reikmenys. Pagal prof. P. Dundulienę jau žiloj senovėj lietuviai apie negimusius kūdikius manė, kad jie neprapuola (mirus motinai ar kitu atveju), bet virsta kaukeliais, barzdeliais, mažomis geromis dvaselėmis. Taigi senovės lietuviai pripažino sielą dar negimusiam kūdikiui. Kad lietuviai garbina vieną dievą, tik kitokiu būdu, savo laiku rašė Gediminas. Vyriausiuoju dievu jie laikė Praamžių. Lietuviai gerbė Dievo kūrybą. Kai kurios girios buvo laikomos šventomis; dažniausiai tai būdavo ąžuolynai, alkais vadinami. Pati ugnelė lietuvių buvo (ir tebėra) laikoma šventa, didžiausiai gerbiama, rašė Maironis.
Kaip pastebėjo kai kurie istorikai - Daukantas, Antonovičius, - lietuviai neturėję padirbtų stabų ar paveikslų, kas rodo kilnesnį, dvasiškesnį dievystės supratimą. Ar buvo šventyklos, neaišku. „Garsiausia šventovė (žinynas) buvo Romuva, ne per toli nuo Nemuno žiočių; ten stovėjo aukštas ir storas ąžuolas, žiemą ir vasarą žaliavęs. Vokiečiai 1250 m. užpuolę iš pamatų išgriovė tą maldyklą. Vėliau buvo garsi Vilniaus maldykla dabartinės katedros vietoje; ji, rodos, buvo įkurta 1265 m. Lietuvos kunigaikščio Šventaragio“. (Maironis. Raštai. K., 1926. T.IV. P. 17) 1984-1987 m. kasinėjimai atskleidė, kad po Lietuvos Krikšto 1251 m. buvo statoma katedra Lietuvos širdyje - Vilniuje ir 1253 m. rugsėjo 8, per Marijos gimimo dieną, Mindaugas vainikavosi karaliumi. Tai įvyko specialiai pastatytoje mūrinėje katedroje.
„Popiežius Inocentas IV džiaugdamasis priėmė žinią apie Mindaugo krikštą ir vienu raštu Livonijos vyskupams įsakė prižiūrėti, kad niekas nedarytų jokių kliūčių Lietuvos karaliui, o kitu raštu Livonijos magistratui Stuklandui liepė, pasikvietus Kulmijos vyskupą Enriką su dvasiškiais ir kardininkais raiteliais, nuvykti į Lietuvą ir apvainikuoti Mindaugą jo sostinėje Naujapily arba Vorutoje. Kas tikrai ir įvyko 1253.IX.8. Pats Rygos arkivyskupas atvykęs dalyvavo nepaprastose iškilmėse“. (Maironis. Lietuvos praeitis. Ilgą laiką buvo ginčijamasi dėl Naujapilio arba Vorutos vietos. Pasitelkus A.Vanago „Lietuvių hidronimų etimologinį žodyną“ paaiškėja Vorutos vardo kilmė. Vorupė, Vorusnė - sietina su lietuvišku žodžiu (jau pamirštu) „voras“ - „senas“. Vadinasi, vardai Voruta - Naujapilis sąlyginiai vienas kito atžvilgiu. Kaip, pavyzdžiui, Panevėžį vadino...
| Vyskupija | Uždarytos bažnyčios | Uždarytos koplyčios |
|---|---|---|
| Telšių | 14 | 31 |
| [Nenurodyta] | 5 | 82 |
| [Nenurodyta] | [Nenurodyta] | 12 |
| Iš viso (iki 1970 m.) | 31 | 296 |
Šioje lentelėje pateikiami duomenys apie uždarytas bažnyčias ir koplyčias Lietuvoje iki 1970 metų. Duomenys rodo, kad didžiausias uždarytų bažnyčių ir koplyčių skaičius buvo Telšių vyskupijoje.