„Visi žmonės nori būti laimingi.“ Tai didžiojo graikų filosofo Platono teiginys. Vėliau šį teiginį patvirtino daugybė kitų filosofų ir poetų. Iš tiesų, kiekvienu savo veiksmu žmogus siekia laimės ir net vogdamas jis trokšta būti laimingas, sako kunigas Artūras Kazlauskas. Tik siekiama to egoistiškai, negalvojant, kad tas, iš kurio kažkas pavogta, taps nelaimingas. Pasak kunigo, aukščiausia laimė yra Dievas - taigi siekdamas laimės, žmogus siekia Dievo. Tačiau kyla klausimas, kaip sugebėti būti laimingam.
Platonas
Kelias į Laimę
Visų laikų filosofai rodė kelius į laimę. Tačiau jie niekada laimės neaiškino kaip kažko, ką būtų galima nusipirkti ir vėliau laikyti savo nuosavybe. Priešingai, tas, kuris nori būti laimingas, turi eiti dvasiniu keliu. Jei nori, kad kelyje jį lydėtų laimė, jis privalo laikytis taisyklių. Be to, jis niekada negalės laimės sulaikyti. Kelyje, vedančiame į laimės patirtį, labai svarbios dorybės, nes jos padeda tinkamai gyventi. Tai principinės pozicijos, kurios suteikia žmogui atramą.
Šioje knygoje aprašomi elgesio būdai, kurie privalomi žmogui, siekiančiam patirti laimę. Vien mokydamasis būti ramus ar mylėti, jis pajunta laimę. Tai auksinės taisyklės. Vokiškas žodis Regel yra kilęs iš lotyniško regula, taip buvo vadinamos vienuolyno taisyklės. Jos reguliavo vienuolyno gyvenimą. Šiandien žmogui taip pat reikia taisyklių, kurios tvarkytų jo gyvenimą, kurios nukreiptų reikiama kryptimi, tai ir norima pasakyti žodžiu Regel, siejamu su lot.
Auksinė taisyklė yra Jėzaus žodžiai: „Tad visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite“ (Mt 7, 12). Panaši taisyklė graikų filosofijoje buvo žinoma dar V a. prieš Kristų ir buvo labai paplitusi tarp graikų bei romėnų. Šios knygos skaitytojams linkiu čia atrastas taisykles laikyti auksinėmis taisyklėmis, principais, kurie suteiktų gyvenimui pirmapradį spindesį, ateinantį iš Dievo. Kai mus nušviečia mūsų esybės spindesys, jaučiamės laimingi. Tačiau norint atrasti šį pirmapradį spindesį, reikia eiti keliu, kurį mūsų gyvenimui skyrė Dievas. Šiame kelyje linkiu jums nuolatos patirti laimę, pajusti darną savyje ir savo gyvenime bei savo sielos spindesį.
Jėzus su vaikais
Sutelktas Dėmesys ir Sąmoningumas
Gebėjimas sutelkti dėmesį yra visų dvasinių kelių tikslas. Visi jais einantys privalo atidžiai elgtis su daiktais, žmonėmis ir su akimirka. Jeigu esu susikaupęs, kreipiu dėmesį į viską, ką darau. Aš sutelkiu visą dėmesį į tai, ką imu į rankas. Įsisąmoninu tai, kas vyksta. Jeigu susikaupęs prausiuosi, suvokiu prausimosi paslaptį. Apsivalau nuo visokio purvo, ir ne tik nuo išorinio, bet pirmiausia nuo savo vidinės emocinės nešvaros. Apsivalau nuo to, kas temdo mano pirmykštį, neiškreiptą paveikslą. Jaučiu mane atgaivinantį ir viską nuplaunantį vandenį.
Vokiškas žodis achtsam (atidus, dėmesingas) kilęs iš indoeuropietiškos šaknies „ok“, kuri reiškia „apgalvoti, apmąstyti“. Susikaupęs yra tas, kuris, kad ir ką darytų, visuomet apmąsto, kas iš tikrųjų vyksta. Jis gyvena sąmoningai, o ne kaip papuola. Yra žmonių, kurie mintyse atsitolina nuo to, ką daro. Jie eina pasivaikščioti, tačiau mintimis yra kažkur kitur. Jie nemato kelio, kuriuo eina, neskaičiuoja žingsnių, kuriuos žengia. Priešingai, jie vaikštinėja savo fantazijos erdvėse. Būti susikaupusiam reikštų visą dėmesį sutelkti į ėjimą. Aš įsisąmoninu kiekvieną savo žingsnį. Ką reiškia eiti? Aš paliečiu žemę - ir einu toliau. Aš nelieku kybooti. Eiti - tai nuolatos judėti tolyn, nesustoti ir nesisiilsėti prie to, kas pasiekta, bet einant keistis. Kai esu susikaupęs, man atsiskleidžia susikaupimo paslaptis.
Susikaupimas taip pat yra susijęs su pabudimu. Daugelis žmonių mano, kad yra pabudę, tačiau iš tikrųjų miega. Jie yra įsisupę į iliuzijas apie savo gyvenimą. Jie nesuvokia tikrovės tokios, kokia ji yra. Indų išminčius Entonis de Melo (Anthony de Mello) manė, kad mistika - tai pabudimas tikram gyvenimui. Yra žmonių, kurie painioja mistiką su pamaldžiomis fantazijomis. Jie pasineria į maldingas mintis, kad išvengtų tikrovės. Tačiau iš tikrųjų susikaupti - tai pabusti, pagaliau atmerkti akis ir pamatyti tikrovę tokią, kokia ji yra. „Tiesa“ graikiškai yra alétheia. Šis žodis reiškia, kad visą dengiantis ir daiktų esmę gaubiantis šydas nutraukiamas ir mes žvelgiame į esmę. Pabusti reiškia daugiau nebesitenkinti iliuzijų šydu, kuriuo viską apdengėme, o žvelgti už daiktų ir išvysti tikrąjį gyvenimą.
Vokiškas žodis achten taip pat siejamas su didele pagarba ir vertinimu. Kai dėmesingai elgiuosi su daiktais, aš juos gerbiu ir jie man yra svarbūs. Vienuolijos patriarchas šv. Vienuolyno ūkio tvarkytojas su visa vienuolyno įranga turi elgtis kaip su liturginiais indais. Jis turi pajausti, kad viskas yra šventa, kad viskas persmelkta Dievo, kad viskas - Dievo dovana. Kas su įranga elgiasi kaip su apeiginiais altoriaus reikmenimis, tas geba jausti tikrą daiktų vertę. Galiausiai mes visur prisiliečiame prie pirmykščio šaltinio: viskas yra Dievo kūryba, kurią Jis mums padovanojo. Evangelijoje pagal Tomą Jėzus sako savo mokiniams: „Perskelkite pliauską: aš esu ten; pakelkite akmenį, ir ten jūs rasite mane.“ Po kiekvienu akmeniu guli paslaptis.
Kai susikaupęs einu pro duris, jaučiu, ką tai reiškia: aš einu iš vienos patalpos į kitą. Durys man atveria naują erdvę. Aš kai ką palieku ir einu į tai, kas nauja. Jėzus apie save sako, kad Jis yra durys. Savo būtimi Jis įgyvendina tai, ką patiria susikaupęs žmogus, žengdamas pro duris: durys mane įleidžia į mano sielos buveinę, į vidinę mano širdies erdvę. Gyvenime perlipu per daugybę slenksčių. Žengiu į naują žemę. Atveriu naujas, lig šiol nepražintas erdves. Durys atsiveria ir užsiveria. Kai po darbo susikaupęs žengiu pro darbovietės pastato duris, sąmoningai jas uždarau, kad atverčiau duris į šeimą, kad vos tik parėjęs namo visiškai į ją įsiliečiau. Tačiau daugelis grįžta namo su darbo problemomis. Jie vis dar yra kažkur kitur.
Šv. Benediktas Nursietis mėgo lotynišką žodį custodire. Tai reiškia „neišleisti iš akių, pastebėti, budėti, sąmoningai suvokti“. Jis yra pasakęs, kad dvasinio gyvenimo menas reikalauja visą laiką stebėti savo pačių veiklą. Susikaupimas benediktinų tradicijoje yra tapęs dvasiniu pratimu. Dėmesingumas - tarsi įrankis, kuriuo naudojamės. Jį galėtume palyginti su liežuviu, kuris neapgalvotai kalba ir taip pridaro bėdos. Tada mes pykstame, kad vėl prisinekėjome dalykų, kuriuos geriausia būtų buvę nutylėti.
Puikus susikaupimo pavyzdys būtų durininko istorija. Jėzus kalba apie vyrą, kuris išvyko į kelionę savo tarnams pavedęs tvarkyti namus: „Durininkui įsakė budėti“ (Mk 13, 34). Taip ir žmogus privalo būti geras durininkas ir kiekvieną mintį, vos tik ši pasibeldžia į duris, klausti: „Ar tu priklausai man, ar esi man priešiška? Ar nori man ką nors pasakyti, ar tik nori užimti mano namus, o mane iš jų išvaryti?“ Sekti savo mintis yra svarbus gyvenimo uždavinys. Mums būtinas atsargumas, mums reikia budėtojo, kuris kiekvieną mintį, norinčią įsibrauti į mūsų vidinį gyvenimą, „apklausia“, gera ji esanti ar ne, ar ji kartais ne namų grobikė, ketinanti išsikeroti mūsų namuose ir atimti iš mūsų savininko teisę. Sargas budi. Jis nemiega. Jis saugo mano namus, kad ramiai ir saugiai galėčiau juose gyventi.
Custodire (būti atidžiam) nereiškia kontroliuoti. Kas bando kontroliuoti savo mintis, tam jos tikrai tampa nekontroliuojamos. Kalbama apie tai, kaip būti budriam, gyventi dėmesingai ir atidžiai, sutarti su savimi pačiu ir su tuo, kas yra aplinkui. Psichologai teigia, kad didžiausia mūsų laikų liga yra ryšio nebuvimas. Žmonės prarado ryšį su savimi ir daiktais, su žmonėmis ir su Dievu. Kas neturi ryšio su daiktais, tas su jais elgiasi nerūpestingai. Kas nesugeba užmegzti ryšio su žmogumi, tas neįžvelgia kito paslapties. Kas nėra atviras pats su savimi, tas niekada nebūna susitelkęs į save, niekada tikrai nebūna „namie“. Jis yra visur ir niekur. Skundžiasi, kad jaučiasi vienišas, tačiau „nėra savyje“. Jis nesijaučia artimas sau pačiam ir vis labiau ilgisi žmonių artumo. Tačiau jei kas nors prie jo priartėja, jis negali to artumo pakęsti.
Kada nors pabandyk sąmoningai priimti tai, ką tuo metu darai, pajusti santykį su tuo, ką lieti. Pajusk santykį su medžiu, šalia kurio stovi, su gėle, kuri žydi priešais tave. Tu patirsi, kaip santykis su daiktais viską nušvies nauja šviesa. Suvok santykį su įrankiais, kuriuos imi į rankas, su kompiuteriu, su knyga, kurią šiuo metu skaitai. Pastebėsi, kad tai nėra negyvi objektai. Netikėtai jie pradeda švytėti. Jie tampa tau svarbūs. Kas pajuto ryšį su akmeniu, kurį gavo dovanų iš draugo ar draugės, tam akmuo atgyja, prakalba. Jis jam pasakoja apie draugą. Apsako vietas, kuriose yra gulėjęs. Pasakoja apie troškimą dalyvauti didelės katedros statyboje. Pažįstu stalių, kuris galėtų susižavėjęs kalbėti apie tai, ką suprato dirbdamas su mediena. Jis pajuto santykį su medžiu. Lietė jį su pagarba.
Būti susikaupusiam nėra darbas, kurį galėtume atlikti. Priešingai, susikaupimas moko mus meno, intensyviai gyventi, kviečia patirti gyvenimo džiaugsmą. Tas, kuris visiškai gyvena šioje akimirkoje, gali ja gėrėtis ir mėgautis, kiekviena akimirka jam tampa pilnatvės patirtimi. Tereikia atsigulti ant žolės ir prieš jį atsiveria spalvų ir formų rojus. Tą savo mokiniams pataria budistų vienuolis Tchit Niat Chanis (Thich Nhat Hanh). Jis mano: „Jei nesame laimingi, tai todėl, kad mums trūksta susikaupimo. Ruduo yra menininkas, su kuriuo negalėtų rungtyniauti niekas kitas. Susikaupęs žmogus patiria daugybę stebuklų, kuriuos jam siūlo miškas. Vienas jų - krintančios šviesos stebuklas. Kai vaikštau mišku apaugusiais kalnais, visada būnu sužavėtas bukų girios sukurto šviesos žaismo. Mane visada žavėjo aukšti, gotikinės katedros kolonas primenantys bukai. Miške pasijuntu tarsi aukštoje katedroje. Lėtai žengiu ir jaučiu, kaip mane apgaubia paslaptis, kūrinijoje apsireiškianti Dievo platybė ir grožis. Susikaupusiam žmogui nereikia tolimų kelionių.
Susikaupimas taip pat yra apsauga nuo blogio, nuo visko, kas kliudo gyventi. Šv. Benediktas reikalauja iš vienuolio, kad šis visą laiką vengtų „nuodėmių ir klaidų, padaromų mintimis, žodžiais, veiksmais dėl užsispyrimo ir dėl kūno geidulių“. Šiandien mums tai skamba nelabai patraukliai. Tačiau Benediktas manė, kad mūsų mąstymas ir kalbėjimas, mūsų veiksmai ir mūsų ėjimas atsiskiria nuo mūsų. Tada mes einame, bet nesame įsigilinę į ėjimą. Mes gyvename, bet nesame gyvenime. Mes kalbame neįsisąmonindami, iš mūsų nekontroliuojami teka žodžiai. Kas kalba ir veikia nesąmoningai ir neapgalvotai, tas kenkia sau pačiam ir kitiems. Būti susikaupusiam - tai menas kalbėti ir veikti iš širdies, bendraujant su savimi ir kitais deramai išreikšti tai, kas guli ant širdies.
Susikaupti galime išmokti labai konkrečiu būdu, sąmoningai ir atidžiai imdami į rankas kasdienius daiktus. Aš rūpestingai elgiuosi su savo tušinuku, asmeniniu kompiuteriu ir knygomis, kurias skaitau. Susikaupęs išeinu iš kambario, sąmoningai lipu laiptais, einu į kitą patalpą. Jaučiu šviežią orą, jaučiu mane šildančius saulės spindulius. Esu kiekvienoje akimirkoje. Taip pat įsigilinu ir į savo pojūčius. Aš žiūriu, klausau, uodžiu, liečiu tai, ką imu į rankas. Tai paprastas pratimas, kaip dėmesingai elgtis su viskuo. Šis konkretus pratimas sutelkia mane. Aš tampu glaudžiai susijęs su daiktais ir su savimi pačiu. Aš pradedu jausti save naujai. Aš visas esu dabartyje.
Svarbus susikaupimo aspektas yra tas, kad aš nebandau vertinti to, ką darau, liečiu, išgyvenu. Taip pat nevertinu ir man kylančių minčių. Aš suvokiu, kas vyksta, be jokio nuosprendžio. Yra taip, kaip yra. Aš bandau visa tai paliesti, pajusti. Daugelis žmonių nenusiramina, nes viską, ką daro, tuojau bando vertinti. Tačiau dažniausiai jų veikla nesutampa su proto sprendimais. Tuomet jie būna nepatenkinti. Aš nevertinu to, ką būdamas susikaupęs jaučiu. Aš paprasčiausiai susiliečiu su daiktais. O tai, ką įsisąmoninu nevertindamas, galiu nesunkiai paleisti. Aš atsisakau kovoti su savo mintimis. Aš jas priimu ir leidžiu joms būti. Tada jos pačios savaime išsisklaido arba pasikeičia.
„Būti susikaupusiam“ glaudžiai susiję su „būti rūpestingam“. Kas atidžiai elgiasi su daiktais, tas yra rūpestingas. Vok. behutsam kilęs iš Obhut, Bewachung (globa / priežiūra; apsauga, rūpinimasis). Rūpestingam žmogui svarbu tai, ką jis daro. Jis stebi, kad viskas eitųsi gerai. Žodyje behutsam slypi žodis Hut (skrybėlė). Kai rūpestingai su kuo nors elgiuosi, aš jį tarsi saugiai apgaubiu, nepalieku priešiškų jėgų antpuoliams. Paimu į rankas. Žodžiuose achtsam ir behutsam randame priesagą „sam“ (su kuo nors suderintas). Kas yra susikaupęs, tas yra susiderinęs su viskuo, kad ir ką darytų. Jis susijungia su tuo, ką liečia. Taip pat ir savyje jis yra susiderinęs. Savyje suvienija tai, kas paprastai bando išsiskirstyti į šalis. Jis neleidžia savęs išbarstyti, yra susitelkęs savyje, įsigilinęs į save patį ir tai, kas vyksta. „Sam“ taip pat gali būti siejamas ir su sanft (švelnus). Švelnus žmogus puikiai sutaria su kitais žmonėmis. Jis taikiai gyvena su jais. Švelniai elgiasi su daiktais. Jaučia vienybę su tuo, ką liečia.
Thich Nhat Hanh
Dievo Dovanos ir Tikėjimas
Kalėdinės dovanos, kurias gauname ir kurių laukiame, tiesiog sako - džiaugiuosi, kad tu esi, noriu, kad tu būtum, ačiū, kad tu esi. Beje, „džiaugiuosi, kad tu esi, ir ačiū, kad tu esi“ - yra meilės apibrėžimas. Tikrasis menas yra priimti dėkinga širdimi. Beje, kiekvienas išbandymas yra laikas, kai mes išbandome save kaip krikščionys. Neatsitiktinai krikšto valandą esame ištepami aliejais. Beje, krikščionys aliejus nusižiūrėjo iš imtynininkų. Imtynininkų kūnai tepami aliejais ne tik todėl, kad lengviau slystų priešininkui iš rankų, bet ir kad būtų matomas kūno grožis, sveikata bei stiprumas. Pripažinkime, yra labai daug gražių fiziškai, bet bjaurių dvasia. Labai sveikų fiziškai, bet labai sergančios dvasios. Ir labai stiprių fiziškai, bet silpnavalių, silpnos dvasios. Ir priešingai. Tad mes mokomi būti tais imtynininkais.
Kiekvienas iš mūsų yra kaip tie sportininkai, tik rimti sportininkai - tie, kurie ruošiasi olimpiadai ir kurie laimi olimpiadoje. Mūsiškė olimpiada yra skausmas, kančia, praradimas, išbandymas. Nepamirškime, kad dėl tikros olimpiados reikėjo visko atsisakyti, pratintis, mokytis, siekti. O mūsiškė kasdienybė taip pat turi būti kaip treniruotė prieš tą valandą, kai būsime pakviesti kentėti (o visi būsime pakviesti), kai būsime pakviesti prarasti (o visi bus išbandomi praradimais), kai būsime pakviesti patirti nesėkmę (o visi patirs nesėkmę). Mes turime mokytis net ir sunkią dovaną priimti ne su prakeikimu, o su palaiminimu. Tu gali viską prakeikti ir gali viską palaiminti. Kiekviena dovana, beje, yra ir užduotis. Ja reikia naudotis. Todėl tegul mūsų mamos ir močiutės pasižiūri į savo spintas - kaip 10 ar 20 metų laikomos dovanos, pavyzdžiui, staltiesė, kažkokiam svečiui, kuris gal ateis. Bet kai ateina svečias, staltiesė niekada nėra tiesiama. Mes turime naudotis dovanomis - klaida laikyti spintoje ir nesinaudoti.
Apskritai krikščionis turi išmokti labai svarbų dalyką - vakare pasižiūrėti ne tik ar pats padarė ką gera, bet ir kokių dovanų šiandien Dievas padovanojo. Esu įsitikinęs, kad tokiu būdu baigsis mūsų lietuviški verkšlenimai, kurie lig šiol nesibaigia - nieko neturiu, viskas blogai, visa visuomenė tragiška, valdžia bloga. Mes nemokame skaičiuoti gaunamų dovanų, todėl esame bėdžiai. Iš tikrųjų nesame tie, kurie neturi, - esame tie, kurie nepastebime. Štai kur mūsų didžioji blogybė.
Tu leisk savo sielai „išeiti” į gyvenimo areną. Tu bijai keisti gyvenimo stilių, bijai prisipažinti sau, kad visa patirtis, sukaupta per tavo amžių, yra nereikalinga, ir net kenksminga tau. Bijai atsisakyti gyvenimo pagal visuomenės normas. O ką mes tau galime pasiūlyti? Laimingą gyvenimą. Laimei reikia Drąsos. Pasitikėjimo ir Tikėjimo. Būk gera, nekaltink savęs, neanalizuok kodėl ir ką reikią veikti, tiesiog žinok, tu esi Dievo vaikas ir, atsisakius visų baimių, gali gyventi nuostabų gyvenimą. Kai žmonės pamatys ir pradės klausti kaip tai tau pavyko, tada tu jiems atsakysi: Mylėk save, tikėk Visatos dėsniais, žinok, kad visos energijos nukreiptos „pataikauti” žmogui, tarnauti žmogui. Jeigu žmogus renkasi nerimą - tai gauna daug situacijų, kurios papildo nerimą. Jei renkasi pavydą -tai pavydą kels bet kokia smulkmena. Rinkis gražų gyvenimą.
Kodėl tu bijai? Manai, kad esi neverta? Jei taip manysi, taip ir bus. Mąstyk, kad esi verta visko, kas pasaulyje geriausio. Keičiant savo požiūrį, pradėk vadovautis tuo, kad visuomet ir visados esi verta pagarbos. Neturi daryti tau lemiamos įtakos kitų žmonių įsitikinimai, bei jų supratimas apie tave. Stovėjimas vietoje žlugdo tave ir tave supančius žmones. Keiskis, rinkis gražų gyvenimą ir švelnia širdimi eik į žmones. Atsiprašyk savęs už nuoskaudas ir nepasitikėjimą. Mylėk save. Kartok tai iš ryto ir vakare. Mylėk ir melskis. Dėkok Dievui už gražias akimirkas, gyvenk tomis akimirkomis. Pati kurk tokias akimirkas. Kurk gėrį ir matyk grožį.
Prisimink, tu renkiesi kaip gyventi. O jei kas nors vyksta ne taip, kaip norėtum, tai arba siela mėgina tave gelbėti, arba tavo mintys ir elgesys neatitinka deklaruojamų idėjų. Sunku išgirsti Dievą, dar sunkiau suprasti, kad jį girdi. Paprašyk proto supratingumo. Mylėk save ir nebijok keisti gyvenimo aplinkos. Mylėk save ir tikėk nauju gyvenimo būdu.
Siela
Netrukus šalies knygynuose pasirodys nauja vokiečio benediktino Anselmo Grüno knyga „Visi žmonės nori būti laimingi“ („Katalikų pasaulio leidiniai“).
Šios knygos skaiytojams linkiu čia atrastas taisykles laikyti auksinėmis taisyklėmis, principais, kurie suteiktų gyvenimui pirmapradį spindesį, ateinantį iš Dievo. Kai mus nušviečia mūsų esybės spindesys, jaučiamės laimingi. Tačiau norint atrasti šį pirmapradį spindesį, reikia eiti keliu, kurį mūsų gyvenimui skyrė Dievas. Šiame kelyje linkiu jums nuolatos patirti laimę, pajusti darną savyje ir savo gyvenime bei savo sielos spindesį.
Kaip sąmoningumas keičia mūsų smegenų emocinį gyvenimą | Richard J. Davidson | TEDxSanFrancisco