Donatas Ivanauskas - verslininkas, įmonės „WakeWay” savininkas, aktorius, sukūręs vaidmenis filmuose „Zero. Alyvinė Lietuva” bei „Gautas iškvietimas”. Tačiau jo veikla neapsiriboja vien verslu ir aktoryste. Jo gyvenimas glaudžiai susijęs su menu, o jo sodyba turi gilią istoriją.
Šeimos šaknys ir meninis pašaukimas
Donatas Ivanauskas gimė Kaune, šeimoje, kurioje senelis Jeronimas Ivanauskas, mama Danutė Ivanauskienė buvo vaistininkai, o tėtis Leopoldas Ivanauskas ir senelė Dorata Ivanauskienė - mokytojai. Tos dvi paveldėtos prigimtys susiliejo į vieną pašaukimą - dailę.
Nuo mažumos jis piešė visur, kur tik rasdavo galimos vietos savo kūrybai. Piešė ir „mokė“, kaip suprato vaikų darželyje ir pradinėje mokykloje, kol kaimynų vaikai nepapasakojo apie meno mokyklą Kaune.
Bučeliškės dvaras - vaikystės prisiminimai
Čia Donato senelių Ivanauskų ir jo tėvo gimtinė. Bučeliškės dvaras - tai gražiausi jo tėvo Leopoldo vaikystės prisiminimai. Jis turi išlikusių tėčio jaunystės nuotraukų su nuostabiais Molėtų apylinkių vaizdais. Todėl jaučiasi grįžęs namo.
Ilgus metus Donatas gyveno tarsi užmiršęs, kokį lobį čia turi. Kartais taip būna, kad geriausi dalykai paliekami pabaigai. Sakydamas pabaigai, jis neturi galvoje mirties. Jis kalba tik apie vieną iš žmogaus gyvenimo etapų, tiki, jog būtent šis baigiamasis etapas yra pats svarbiausias žmogaus būtyje.
Menas kaip vidinė raiška
O kursų idėja sena, būtent menas mumyse, kaip kiekvienos gyvos, sveikos sielos vidinė raiška. Donatas tiki, jog esame sukurti pagal Kūrėjo atvaizdą ir pavidalą, reiškia - mažais kūrėjais. Mes jais esame savo vidinėje būtyje, savo prigimtyje, savo sielų gelmėse.
Reiškiasi ši meninė prigimtis per įvairius gražius mūsų darbus ir net mažus darbelius, kaip geri darbai per meilę. Tiesiog kartais mums trūko vedlio ar šauklio, kad išprovokuoti ar prikelti tą mūsų visų vidinį sugebėjimą.
Viena iš mūsų visuomenės didžiųjų problemų yra technokratiškas požiūris į savo darbą, formalizmas besiskverbiantis į mūsų profesinį ir net asmeninį gyvenimą. Ne tiek daug žmonių ryžtasi visa širdimi mylėti, džiaugtis ar atlikti jam pavestą užduotį.
Tai yra labai pavojinga tendencija, kai aplink mus vis daugiau imitacijos. Imituojama ne tik buityje, technologijose, kai atskirti medžio ar marmuro imitaciją įmanoma tik specialistui, bet ir esminėse žmogaus egzistencijos vertėse.
Talentingai atliktas darbas, visų pirma, yra sąžiningai atliktas darbas ir visai nesvarbu ar tai - sudėtinga chirurginė operacija, ar eilinė autoserviso paslauga. Donatas siekia, kad mokiniai pamiltų jo mokomą discipliną - dailės istoriją, į pamoką ateitų be baimės ar pykčio, kurių aplink labai daug. Jis nori būti jiems reikalingas savo žiniomis, patyrimu.
Juk mus visus ir visada supa menas, mes tarsi pamerkti grožio jūroje. Dabar jis kalba ne apie muziejus ar parodas, jis kalba apie tą stulbinančią gamtą, kurioje gyvename, tą begalinį dangų, po kuriuo vaikštome, tas nesibaigiančias spalvas ir kvapus, kurie žavi ir gaiviną mus kasdien.
Jei to nematyti, jei tai ignoruoti, reiškia - niekada negyventi pilnaverčio gyvenimo, likti chemine formule, skysčiu, kurį vieną dieną išlies į žemę. Labai nori, kad jo mokiniai visų pirma pamiltų patį gyvenimą, o tada suvoktų jo grožį. Kažkuria prasme tai atsako į klausimą apie jo mokytojavimą šiandien.
Donatas labai gerbia šią profesiją, nuo mažens girdėdavau tėvą kalbant apie savo studentus, matydavau jo susirūpinimą, geranoriškumą, jo sąžiningumą darbe. Augo dalį laisvo laiko praleisdamas tai tėčio darbe, tarp žemės ūkio studentų, tai vaistinėje pas mamą, kur mačiau lygiai tą patį pasišventimą savo profesijai.
Šiandien jis yra tikras, kad tikras mokytojas ar geras gydytojas negali būti vien tik profesionalas, sukaupęs reikiamą kiekį profesinių žinių ar specialių studijų. Tokie dalykai niekada neatvers durų į tikrą mokytojo pašaukimą.
Mokytoją jis įsivaizduoja kaip mokinių draugą, pagalbininką, vedantį savo mokinius ne baime, ne pykčiu, bet supratimu ir pagarba. Būti mokytoju, gydytoju yra tikras Dievo pašaukimas.
Meno ateitis technologijų amžiuje
Gyvename modernių technologijų progreso laiku, kai vis mažiau laiko lieka natūraliems dalykams, o kokią ateitį prognozuojate menui? Meninis procesas yra amžinas, keičiasi tik jo išraiškos forma.
Mums daugiau turėtų rūpėti mūsų sielų branda, tie vidiniai mūsų gyvenimo procesai, iš kur ir link ko mes judame. Kitas svarbus klausimas yra tų vidinių procesų meninė išraiška ir atranka, kas ir kaip turėtų būti papasakota kitiems iš to begalinio žmogaus patyrimo lauko.
Štai būtent čia jis ir mato save - padėti susiorientuoti menininkui savyje ir palengvinti jo meninį kalbėjimą, padarant jį lengviau suprantamu kitiems. O globalių meno prognozių tiesiog vengia.
Yra tendencijų - žmogui tarnaujančios technologijos darosi vis sudėtingesnės, o paties žmogaus vidus - paprastesnis, jei nesakyti, kad prastesnis. Šiuolaikinis žmogus yra pasimetęs, išsigandęs jis pavojingai blaškosi, jam sunku atrinkti pagrindines egzistencines vertes. Pasaulyje jis jaučiasi vienišas ir nesaugus.
Per planetą nuvilnijusi pasaulinė finansų krizė sujudino visą įsivaizduojamo saugumo pamatą, mums kirto per pačią jautriausią vietą, Achilo kulną, - mūsų pinigus. Taigi šiandien mūsų baimės tapo globalios, tai ligos ir epidemijos, neįsivaizduojamas pasekmes keliantys galimi kariniai konfliktai net kompiuteris tapo pavojingu ginklu.
Na, o menininkas yra tas vienas iš žmonijos okeano, jis jautriausia visuomenės dalis, jis lakmuso popierėlis, apibudinantis tautos dvasinę būseną. Žinoma, jam sunku ne tik todėl, kad kyla naftos ar aukso kainos, o atvirkščiai - krentanti gyvenimo kaina, pačios gyvybės prasmės ir vertės kaina.
Lietuva primena beglobių vaikų sambūrį, kurie jau labai senai neteko savo tėvų. Skaudu dėl savo Tėvynės. Visų politinių krypčių pagrindinis tikslas turėtų išlikti vienas - eilinis žmogus, ekonominė visų piliečių gerovė, visiems lygus teisingumas, pagarba visiems valstybės piliečiams.
Tai - valstybingumo pagrindas, tokios istorinės pamokos labai skaudžios, o tie, kas to nesilaikė ar reikiamai neatgailavo už padarytas neteisybes, buvo išmesti į istorinės atminties užribį. Žinoma, jaunimas kartais perdėtai, o kartais labai tiksliai jaučia tokius dalykus. Mintis tokia - jų čia nereikia, jie net nepageidaujami.
Rubio kalbą Miunchene įvertinęs Kojala: daug plojimų salėje, už uždarų durų – kritika
Juk ne taip svarbu ar tu įmonės vadovas ar miesto meras, ar valstybės vadovas. Klausimas vienas - ar myli tuos, kuriuos tau patikėta ganyti?
Asmeninis gyvenimas ir kūrybinis įkvėpimas
Liepos mėnesį po Lietuvą pasklido žinia, kad Jazzu su mylimuoju Donatu laukiasi pirmagimio. Šią žinia pora sužinojo netikėtai, tačiau, kaip teigia pati atlikėja laidoje „Pasaulis pagal moteris“, su vaidmeniu susigyventi ji jau spėjo.
„Kaip diena taip naujiena. Jaučiu labai daug visokių jausmų - ir žemiškų, ir nežemiškų. Sužinojau kad laukiuosi 6-ąją savaitę, kai atostogavome Filipinuose. Iš tikrųjų istorija labai graži, į Filipinus išvažiavome tada, kai man buvo depresija, tokia baisi, kad nežinojau, ko griebtis. Mėnesiui buvau užsidariusi kambaryje, būdama gražiausioje gamtoje. Pradėjau melstis, medituoti, kartojau mantrą, kad man nusibodo kovoti su pasauliu ir visata. Karantinas mane labai paveikė - įvyko stagnacija, sužlugo mano didžiausi karjeros planai. Patekau lyg į užburtą ratą ir iš jo negalėjau ištrūkti“, - pasakoja Justė.
„Tuo metu maniau, kad mano muzika nebereikalinga pasauliui. Pradėjau pamažu pasiduoti ir prašyti pasaulio teisingumo - kad ir koks man jis būtų. Tada sužinojau, kad laukiuosi. O juk nemeldžiau laimės ar didelių pasikeitimų gyvenime. Tiesiog prašiau teisingumo ir likimo, kuris, pasirodo, ir buvo toks. Man buvo šokas, o Donatas 2 mėnesius šventė“, - šypteli atlikėja.
Žinią apie tai, kad bus tėvu, Jazzu mylimasis priėmė su džiaugsmu. Kaip tikina pati laidos viešnia, apie vaikus poroje jie kalbėdavosi, tačiau mamos vaidmeniui ji nebuvo itin pasiruošusi.
„Donatas mane įsimylėjęs nuo 18 metų - tai beveik pusė mano gyvenimo. Mes tiesiog labai laiku susitikome ir net pirmą vakarą jis man pasakė, kad su manimi norėtų vaikų. Nėra taip, kad mes niekada apie vaikus nekalbėjome. Nebuvo taip, kad aš, kaip kitos moterys, trokščiau būti mama - šiame vaidmenyje savęs neįsivaizdavau. Tą temą liesdavau labai atsargiai, nenorėdama jo įskaudinti, nes jis labai norėjo vaikų. Man atrodo, kad visata taip ir suveikė, kai neplanuoji, tada ir gauni dovaną labai laiku. Nes galvoju, kad niekada nėra tinkamo laiko“, - pridurdama, kad dėl to ir gimė mintis, kad vaikelis yra „iš kosmoso“.
Vis dėlto gyvenimas sužinojus žinią apie nėštumą moterį tikrai paveikė, kaip teigia ji, tai buvo dalykas, kuris jai padėjo išsivalyti nuo blogų minčių. „Pasikeitė labai daug dalykų, esminis tikriausiai yra visiškas savęs išsivalymas. Nėštumas man yra begalinė laimė, kurios ieškojau kiekvieną dieną. Supratau, kad niekada nebuvau laiminga. O dabar aš atsikeliu kiekvieną dieną ir suprantu, kaip viskas gražu. Pati jaučiuosi kaip „avataras“, viskuo domiuosi. Man pagaliau įdomu gyventi“, - šypsosi pašnekovė.
„Dažniausiai žmonės manęs klausia, kokia aš būsiu mama. Aš visada atsakau, kad labai gera, nes pati esu labai geras žmogus, - juokiasi. - Manau, kad mūsų vaikas labai laukiamas, be galo mylimas. Jis ypatingas, nes mato, kokią meilę ir ryšį mes turime su Donatu. Negaliu sulaukti, kada paimsiu jį į rankas.“
Mintys apie tapimą mama neapleidžia Justės: „Aš jį jau sapnuoju. Kai pagalvoji, nešioji vaikelį beveik metus, su juo gyveni, šnekiesi, jį jauti, bet negali jo pamatyti. Iš tiesų žmonės per tą laiką įsimyli, pradeda kartu gyventi, o čia mažo žmogeliuko net nematai.“
Aukštyn kojomis apvirto ir asmeninis gyvenimas - netgi artimiausi draugai pastebėjo Justės transformaciją. „Draugai sako, kad aš į šią būseną ėjau kokius 5-erius metus. Teko išsiskirti su nemažai žmonių, bet atsirado vietos kitiems potyriams, situacijoms, nuotykiams, dainoms ir istorijoms. Dabar absoliučiai norisi būti savo erdvėje“, - sako moteris.
Tiesa, ji tikina, kad visiems įdomu sužinoti ir apie jos ateities planus. Tačiau tiksliai ji pasakyti nieko negali: „Nežinau, kas atsitiks toliau. Daug žmonių rašo laiškus su klausimais ar aš grįšiu į sceną. Galiu pasakyti viena - aš nežinau. Iš tiesų pavargau save dalinti - dabar noriu būti sau, savo erdvėje, su savo šeima.“
Sodyba ir kūryba
Laidoje vedėja su pašnekove apsilankė Jazzu tėvų sodyboje Varėnos rajone - vietoje, kurioje gimė itin daug atlikėjos dainų. Kaip sako pati moteris, tai tokia vieta, apie kurią žino visas Vilnius.
„Esu labai dėkinga, kad mane vėl čia grąžinote. Nes besilaukdama vaiko aš turbūt dirbau tiek, kiek nedirbau jokią vasarą. Tempai nenormalūs - visada save kaltindavau dėl to, kad gyvenime darau per mažai, bet ši vasara turbūt man parodė, kad imu iš savęs maksimumą. Man tikrai labai trūksta poilsio ir buvimo šioje sodyboje. Tikiuosi, kad greičiau pasibaigs filmavimų konvejeris ir galėsiu grįžti čia, nes man gamta labai svarbi“, - atvirauja Jazzu.
Santykis su gamta svarba atlikėjai toks svarbus, kad netgi atsispindi kūryboje. Nėštumo metu jos dainose atsirado naujų spalvų - ne vien tik niūrių, bet ir šiltų, nešančių laimę ir pilnatvę.
„Mano visa kūryba ir dainos yra apie meilę. Turbūt tai daugiausia mane veikia. Kitas dalykas - anksčiau visada rašydavau iš destrukcijos. Jei jos nebūdavo - susikurdavau. Kažkokią dramą, aistras, meiles. Man reikėdavo, kad blogai jausčiausi, širdį skaudėtų, ar paprasčiausiai būčiau neišsimiegojusi. Galvojau, kad taip teisinga ir kitaip neįmanoma - tik dabar atradau, kaip galima kurti atradus laimę kas dieną“, - šypsosi ji.
Šią vasarą gerbėjus atlikėja stebino su didele gausa koncertų. Tiesa, šįkart ji ant scenos lipdavo ne viena ir juokauja, kad netgi vaikelis pradėjo savo koncertus, kai to labiausiai norėjo. „Aš ant scenos aš niekada rami nebūnu. Aišku, paskui fizinis kūnas apie save leidžia žinoti, tačiau koncertų metu tikrai to nejauti. Tik paskui, naktį supranti, kad niekas neglostė. Nuovargis po vasaros tikrai buvo didelis. Mes pradėjome su vaikeliu labai komunikuoti - penkis kartais duodavome viens kitam, - juokiasi ji. - Nes pradžioje jis labai makaluodavosi ir būdavo labai sunku dainuoti. Prieš kelis koncertus su juo pakalbėjau ir per juos jis buvo visiškai ramus. Bet po koncertų prasideda jo pasirodymai.“
Tado Ivanausko Obelynės sodyba-memorialinis muziejus
Tado Ivanausko Obelynės sodyba-memorialinis muziejus - profesoriaus Tado Ivanausko ir jo žmonos Honoratos Paškauskaitės-Ivanauskienės sukurta gamtos ir kultūros erdvė. Ivanauskai šį žemės sklypą įsigijo XX a. 3-ajame dešimtmetyje ir pamažu pavertė ją savitu pasauliu: čia buvo puoselėjamas europinių veislių obelų sodas, formuojamas unikalus dendrologinis parkas, kaupiamos vaiskrūmių, vaismedžių kolekcijos ir brendo idėjos, vėliau tapusios svarbia Lietuvos gamtos pažinimo istorijos dalimi.
Nuo 2022 metų restauruotame gyvenamajame name veikia memorialinis muziejus, kviečiantis ne tik sužinoti apie Ivanauskų šeimos gyvenimą ir darbus, bet ir patirti pačią Obelynę: vaikščioti jos takais, stebėti augalus, susipažinti su vaismedžių veislėmis ir atrasti vietos sluoksnius gyvoje aplinkoje.
Interjeras ir ornamentika
Lankytojai kviečiami užeiti į restauruotą Honoratos ir Tado Ivanauskų gyvenamąjį namą - užmiesčio vilą, kurioje šiandien veikia memorialinis muziejus. Ypatinga namo vertė - interjeras, kuriame išlaikytas tarpukario Kauno modernizmo dvasia: lankytojai mato autentiškus baldus ir namų apyvokos ir buities reikmenis, atpažįsta to meto estetiką - lietuvišką art deco stilių: aiškiomis formomis, santūriai elegantiškomis linijomis ir dekoru, atkartojančiu liaudies meną.
Interjero tyrimų metu buvo atidengta, kruopščiai konservuota ir restauruota sienų polichromija: po sovietinio laikotarpio sienų apkalimais atsivėrė nuo XX a. 3 - 4 dešimtmečių išlikę frizai su stilizuotomis tulpėmis, augaliniais ir geometriniais motyvais. Kiekvienas kambarys turi savitą ornamentiką ir spalvinę paletę.
Senasis obelų sodas
Senasis paveldo obelų sodas - viena vertingiausių sodybos dalių. Čia auga daugiau nei šimtas penkiasdešimt vaismedžių, tarp jų obelų, atstovaujančių 22 Vakarų Europos istorines veisles. Sodas svarbus ne tik kaip kraštovaizdžio ir atminties dalis, bet ir kaip genetinis fondas: obelų veislės yra identifikuotos, o sodo medžiaga tyrinėta, siekiant tiksliai nustatyti veislių tapatybę ir išsaugoti jų genetinį kodą.
Išskirtiniai sodo akcentai - prof. T. Ivanausko išvesta veislė „Vytis“ ir Lietuvoje itin reta „Vilhelminis“ (sin. „Kaizeris Vilhelmas“) - fiksuota kaip vienintelė šios veislės vieta Lietuvoje, kur auga 9 vaismedžiai.
Dendrologinis parkas
4,03 ha Obelynės plote ypatingai svarbi dalis - parkas - viena turtingiausių šalies dendrologinių kolekcijų, kurioje sukaupta maždaug 250-300 rūšių ir formų medžių bei krūmų (tarp jų - gausi spygliuočių įvairovė). Prof. T. Ivanauskas šį parką kūrė ir augino kryptingai: sodinti vietiniai ir introdukuoti augalai, formuota mokslui ir pažinimui vertinga kolekcija.
Šiandien čia auga tikri parko „senoliai“ ir raritetai: dviskiautis ginkmedis (minimas tarp storiausių Lietuvoje), metasekvoja, parko reliktai - europinis kukmedis, dygusis kukmedis ir kurilinis maumedis. Tarp vertingų introdukuotų spygliuočių minėtinos kanadinė cūga, didžioji tuja, įvairių rūšių kėniai, eglės ir maumedžiai. Parke gausu ir lapuočių: ąžuolų, bukų, lazdynų, riešutmedžių, mėlynžiedžių hortenzijų, ievų, vijoklinių augalų.
Lauko galerija ir NeRestoranas
Dendrologiniame parke veikia Obelynės lauko galerija - parodų erdvė po atviru dangumi. Šiltuoju metų laiku (gegužės-rugsėjo menesiais) senajame Obelynės kluone duris lankytojams atveria NeRestoranas. Čia po pasivaikščiojimo po Obelynės sodą ar dendrologinį parką galima sustoti pietums ar vakarienei bei mėgautis lėtu laiku, kai skonis, gamtos artumas ir vietos aura papildo vienas kitą. NeRestorano virtuvė orientuojasi į natūralius produktus, o meniu sąmoningai išlaikomas nedidelis - jis keičiasi pagal sezoną ir kūrybinę virtuvės kryptį, todėl kiekvienas apsilankymas gali būti vis kitoks.
Donato Ivanausko sodybos istorija ir jo paties gyvenimas yra glaudžiai susiję su menu, gamta ir kūryba. Jo požiūris į meną, mokytojavimą ir visuomenę atspindi gilų supratimą apie žmogaus prigimtį ir jo vietą pasaulyje.
tags: #donatas #ivanauskas #sodyba